Hermis Kasperavičius savo internetiniame puslapyje prisistato kaip garso režisierius. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) šį pavasarį Hermis ginsis bakalauro laipsnį. Nuo parengiamosios iki paskutinės klasės jaunuolis mokėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre (LASUC). Kaip pats sako, turi dvi aistras: programavimą, kuriuo susidomėjo paauglystėje, ir, žinoma, garso režisūrą. Neregys domisi repo muzika. Aktyviai bendradarbiauja su muzikantais iš Lenkijos. Jo padedami kaimyninės šalies muzikantai jau išleido kelis albumus. Hermio gyvenimas neįsivaizduojamas be žygių. Jaunuolis įsitikinęs, kad visa jo veikla ir darbai nulemti laisvo pasirinkimo. Apie laisvę, mokslus, pomėgius ir ateities planus kalbamės su H. Kasperavičiumi. 

– Jaunimas visuomet siekia laisvės. Kas, Tavo supratimu, yra laisvė ir kokie jos privalumai? Gal pastebėjai laisvės veikti trūkumų? 

– Apie laisvę galima kalbėti daug ir labai protingais žodžiais. Aš pasakysiu paprastai – tai galimybė būti savimi ir, nepaisant kitų nuomonių, reakcijų, išsakyti savo požiūrį ar poziciją. Man dar svarbu, kad manęs niekas neribotų ir nemoralizuotų. Laisvė – unikalus reiškinys, kuris turi vien privalumų, o trūkumų, bent jau aš, nepastebėjau. Suprantu, laisvę kiekvienas įsivaizduoja savaip. Vieniems laisvė – tai „daryk ką nori ir už nieką neatsakyk“. Iš tikro laisvė yra atsakomybė, o ne atvirkščiai. Išsilaisvinusi asmenybė yra labai atsakinga. Ir ne tik už savo veiksmus, bet ir už aplinkinius žmones. Studijuoju tarp jaunų menininkų, būsimų aktorių, muzikantų. Su jais bendraudamas ir juos stebėdamas supratau, kad bet kuri nauja ar netgi esama meno forma negalima be kūrėjo vidinės laisvės, kuri suformuoja kitokį, savitą požiūrį. 

– Mokeisi LASUC. Ar mokyklos mikroklimatas ir galimybės saviraiškos laisvei pateisino lūkesčius? 

– Vienareikšmiškai – neregiui specializuota mokykla yra būtina. Čia neregys yra tarp savų ir mokytojai žino, kaip tokius mokinius, kaip aš, mokyti ir ugdyti. Žvelgdamas iš laiko perspektyvos suprantu, kad LASUC man buvo auksiniai laikai. Iš tikrųjų daug kas skundžiasi mokykla, ieško blogybių, ribojimų, o man viskas tiko ir patiko – iki šiol jaučiu nostalgiją. Kaip sakoma, čia aš buvau savo rogėse. Nesigailiu, kad joje mokiausi nuo parengiamosios iki baigiamosios klasės. 

Mažai kas iš mokinių vertina tai, kad vieni kitus pažįsta. Net jei mes mokykloje nebuvome gerais draugais, bet buvome vienas kitam artimi. Mokytis bendrojo lavinimo mokykloje gal yra savo žavesio. Deja, apie integruotą mokslą turiu daug neigiamų pavyzdžių. Štai vienas pažįstamas iki dešimtos klasės mokėsi integruotai. Per tuos metus nė karto rankose nelaikė baltosios lazdelės. Ką jau bekalbėti apie mobilumo ir buitinius įgūdžius. Dar vienas įdomus dalykas. Vienoje mokykloje mokiniams, besimokantiems integruotai, buvo skirta atskira patalpa leisti pertraukėles tarp pamokų. Švelniai tariant, toks mokyklos vadovybės sprendimas keistas, primenantis indėnų rezervatus, o gal netgi getus. Norisi tikėti, kad pedagogai tai darė vedami gerų paskatų, norėdami mokinius su negalia apsaugoti nuo bendramokslių. 

Kalbant apie suvaržymus ir saviraišką, pasakysiu tik savo subjektyvią nuomonę: aš iš gyvenimo daug nenoriu, man pakanka to, kas yra. Štai daug kam užkliūdavo pamokų ruoša. Auklėtojai reikalavo, kad 16.30 val. visi būtume klasėje – prasidėdavo pamokų ruoša. Kambariuose ruošti pamokas buvo draudžiama. Daugelis tai traktavo kaip laisvės suvaržymą, o man tiko. Laikiausi ir laikausi nuostatos: jeigu kuo skundiesi ir negali pakeisti, tai keisk savo požiūrį ir viskas stos į savo vietas. Reziumuojant tariu: mokykla pateisino visus mano lūkesčius ir netgi juos viršijo. 

– Kada ir kaip Tavo horizonte atsirado garso režisūra? 

– Šeštoje klasėje susidomėjau programavimu. Jis mane įtraukė. Norėjau, kad šis užsiėmimas ateityje taptų pragyvenimo šaltiniu. Būsimas studijas įsivaizdavau tik informatikos srityje. Vienaip svajoji, kitaip gaunasi. Besimokant vienuoliktoje klasėje prasidėjo kovido pandemija, šalyje buvo įvestas karantinas, mokėmės nuotoliu. Muzikos pamokos – ne išimtis. Kartą muzikos mokytoja uždavė keistą užduotį: sudainuoti, įrašyti muzikos kūrinį ir jai atsiųsti. Pasirinkau Ievos Norkutės dainą „Raudoni vakarai“. Perklausant įrašą, išgirdau pašalinių garsų, kažkokių nešvarumų. Iki šiol negaliu paaiškinti, kodėl šį gabaliuką nusiunčiau savo draugui. Jis užsiėmė garso įrašais, paprašiau patvarkyti įrašą. Po kelių dienų draugas atsiuntė sutvarkytą įrašą. Beklausydamas išgirdau visai kitokį garsą ir dainos skambesį. Draugo įkyriai pradėjau klausinėti, kaip jis tai padarė, kokias naudojo programas. Bičiulis papasakojo. Tada nedrąsiai pradėjau „čiupinėti“ tas programas. Palengva įsitraukiau į garso įrašų pažinimą ir technines detales. Dvyliktoje klasėje labai rimtai gilinausi į garso režisūrą. Tad pasiryžau studijuoti šį dalyką LMTA. 

– Papasakok apie studijas ir bendravimą su bendramoksliais. Kuo jis skiriasi, o gal panašus į mokyklinį? 

– Tai du absoliučiai skirtingi pasauliai. Mokykloje visus pažinojau ir jaučiausi savas tarp savų. Pradėjęs studijuoti suvokiau, kad esu svetimas tarp svetimų. Pirmiausia, dabar jaunimas žodžiu mažai bendrauja. Dažniausiai tarpusavyje komunikuoja elektroniniais laiškais arba telefoninėmis žinutėmis. Kalbant apie bendramokslius – man dvigubai nepasisekė. Pirmiausia – jie svetimi gyvam, betarpiškam bendravimui, o antra – menininkai yra kol kas neatrastos, bet būsimos žvaigždės. Bendrakursiai ir kiti studentai stengiasi pašalinių į savo pasaulį neįsileisti. Bendravimas yra formalus ir tik dalykiškas. Maniau, kad garso režisūros studentai yra techninio proto ir tikri profesionalai. Realybė pasirodė besanti visai priešinga. Jaunam menininkui nereikia bendravimo, jis pats pasaulyje svarbiausias. Gal todėl turiu tik vieną studijų draugą, su kuriuo palaikau artimą ryšį. Jis yra Lenkijos lietuvis. Mes vienas kitam padedame ir šiaip kartais susitinkame. 

– Ar iškilus sunkumų sulauki ištiestos pagalbos rankos iš bendramokslių ir kaip jie reaguoja į Tavo neregystę? 

– Iš tiesų, ne be reikalo minėjau du pasaulius. Pradėsiu nuo antrosios klausimo dalies. Ne studijų orbitoje turiu daug reginčių draugų. Ypač džiaugiuosi draugyste su reperiais iš Lenkijos. Su jais bendraudamas jaučiu nuoširdų susidomėjimą manimi, tiksliau pasakius, – turima negalia. Jie viskuo domisi: pradedant baltąja lazdele ir baigiant kalbančiu telefonu ar prabylančiomis garso įrašų programomis. Kartais keista, kad regintieji nežino tavo realių galimybių ir be reikalo stengiasi apsaugoti ar apgaubti pertekliniu dėmesiu. Priešingas vaizdas yra LMTA. Aš niekam akademijoje nesu įdomus. Aplinkinių mano turima negalia nedomina. Negaliu sakyti, paprašius – padeda. Kartais akademijos ilguose koridoriuose pasimetu, prarandu orientyrą, tada sulaukiu pagalbos. Turiu pasakyti, kad padėjimas padėjimui nelygus. Mes turime susikūrę bendramokslių bendravimo ir susirašinėjimo platformą. Studijų pradžioje mokėmės keturiuose atskiruose pastatuose. Kol neišmokau, sunku buvo surasti paskaitų vietą. Kartais parašydavau ir paprašydavau kolegų pagalbos. Atsirasdavo norinčiųjų padėti. Manęs palydėjimas jiems atrodė kaip formalus darbas. Nesulaukiau neformalaus žmogiško bendravimo. Man labiau pasisekė nei draugui, kuris studijuoja Mykolo Romerio universitete. Kartą jis paprašė pagalbos ir sulaukė netikėto atsakymo – dejonės, kad tai labai psichologiškai sunkus darbas. 

– Papasakok mūsų žurnalo skaitytojams apie savo studijas ir jų specifiką. 

– Dar prieš studijas, dvyliktoje klasėje, lankiau individualias pamokas pas garso režisierių. Jis mane mokė dirbti su pagrindinėmis garso įrašų programomis, tad pradėjęs studijas jau turėjau pamatus. Supratau viena: jeigu esi neregys ir ateini studijuoti iš anksto nepasiruošęs, tai dėstytojai tavęs neišmokys, jie tikrai nesėdės ir tau nesakys, kokią klavišų kombinaciją paspausti norint atlikti vienokį ar kitokį veiksmą. Be to, dėstytojų tikslas – ne praktika, o teorijos pateikimas. Praktinių dalykų aš išmokau ne akademijoje, o iš bendraminčių užsieniečių. Neregiai, besidomintys garso režisūra, turi internete sukūrę grupes, nuotoliu organizuoja susitikimus, juose dalyvauju. Mes kelis kartus per mėnesį diskutuojame rūpimais klausimais. Labiau pažengę kolegos mielai dalinasi savo patirtimi. Ne tik dalinasi, bet ir pataria, ką daryti konkrečioje situacijoje. Tokiuose susitikimuose pramokau praktinių dalykų. O akademijoje per ketverius metus turėjau tik vieną man tikrai naudingą paskaitą. Būdamas pirmame kurse paklausiau trečiakursės, kaip man elgtis su „ekvalaizeriu“ (vienodintuvu)? Ji sako: tu pasukinėk, pasukinėk ir matysi, kas bus ne taip. Išgirdęs atsakymą tik gūžtelėjau pečiais. Realiai kyla klausimas, ar verta studijuoti? Dėl „popieriaus“ – taip! Dėl praktinių dalykų – didelis klaustukas. Nežinau, kaip yra kitose studijų programose, o pas mus studentui paliekama didžiulė laisvė. Jeigu per dieną būdavo trys paskaitos, tai tikrai daug. 

– Šį pavasarį baigi bakalauro studijas, kokie Tavo tolesni planai? 

– Tvirtai nusprendžiau toliau nestudijuoti, nesiekti magistro laipsnio. Išskaičiavimas paprastas – nemanau, kad išmoksiu ko nors naujo. Tada, kam veltui eikvoti laiką?! Žinoma, toliau mokysiuosi, bet internete ir tik praktinių dalykų, susietų su garso režisūra. Mano pasirinktos specialybės gali išmokti ne klausydamas teorijos, o tik kasdien praktikuojantis. Jau dabar dairausi nuolatinio darbo. Ne dėl pinigų. Man svarbus socialinis aspektas – nuolatinis bendravimas su kolegomis. Jeigu gaučiau kokią garso režisieriaus nuolatinę darbo vietą, tapčiau laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Jau kelerius metus dirbu su atlikėjais reperiais. Muzikantai iš Lietuvos, Lenkijos kreipiasi dėl garso įrašų. Daugiausia dirbu su atlikėjais iš kaimyninės šalies. Dabar įrašome jau antrąjį muzikos albumą. Įrašau ne tik repą, dirbu su estrados dainininkais, klasikinės muzikos atlikėjais. Savo veiklą galiu palyginti su aktorių veikla. Yra spektaklis – yra pinigai, ir atvirkščiai. Yra daina, aš sėdžiu prie pulto ir dirbu. Kol atlikėjas nesukurs kitos dainos, esu priverstas „ilsėtis“. Man tai nelabai patinka. Todėl noriu nuolatinio darbo. 

– Pačiam domėjimas muzika – darbas ar pomėgis? 

– Dažnam neregiui muzika – kasdienė gyvenimo dalis. Aš irgi be jos negaliu. Muzikos ne tik klausausi, bet ir ją kolekcionuoju. Renku tik suskaitmenintus muzikos kūrinius. Negavęs skaitmenos, originalius albumus, išleistus vinilinėse plokštelėse, kasetėse ar kompaktiniuose diskuose pats suskaitmeninu. Pirmiausia renku lietuviško repo muzikinius albumus. Jų priskaičiuoju virš 150-ies. Taip pat kolekcionuoju retus lietuviškus albumus. Štai atlikėjo Arvydo Bruniaus, Viktorijos ir „Vitražo“, grupės „Bandonija“ ar vaikiškos muzikos „Geriausios čikipiki dainos“ ir t. t. Rečiausi – muzikos įrašai, pasirodę 1990 metais garsajuostėse. Kol kas mano muzikos įrašų kolekcija yra vieno terabaito apimties. Anksčiau esu turėjęs dar didesnę kolekciją, beveik dviejų terabaitų. Įrašus laikiau nešiojamajame standžiajame diske, kuris, deja, dingo. Kopijos neturėjau, todėl teko viską pradėti nuo pradžių. 

– Papasakok apie pėsčiųjų žygius, kuriuose aktyviai dalyvauji. Kuris iš žygių Tau įsimintiniausias? 

– Iki šiol negaliu sau pačiam atsakyti, kas man labiau patinka: pats judėjimas ar tai, su kuo einu. Vaikščioti mėgstu, tik gal ne didelius atstumus iš karto. 25 kilometrai per dieną yra šiek tiek daugoka. Man labai svarbu, su kuo einu. Pats smagumas – betarpiškas bendravimas. Kartais net užsimiršti, kad eini ir tie nueiti kilometrai virsta metrais. Žygio malonumas susideda iš mažyčių smulkių detalių: smagaus bendravimo, poilsio minučių, kavos puodelio ar draugiško dūmo. 

– Pradėjome pokalbį nuo laisvės ir ja baikime. Turiu omenyje Tavo savarankišką kelionę į Prancūziją. Kas skatina keliauti? Ar kelionėse jautiesi laisvas? 

– Norėčiau išplėsti savarankiškų kelionių geografiją. Papasakosiu apie kelionę ne tik į Prancūziją, bet ir į Lenkiją. Tai dvi visiškai priešingos patirtys. Ne todėl, kad į vieną šalį skridau, o į kitą važiavau traukiniu. Man svarbu emocinis užtaisas, likęs po šių kelionių. Žymiai saugiau buvo skristi į Prancūziją, nei traukiniu važiuoti į Lenkiją. Oro uoste jaučiausi saugiau. Čia gali užsisakyti palydėjimo paslaugą. Darbuotojai tavim pasirūpina, palydi nuo taško A iki taško B ir netgi pačiame lėktuvo salone gauni išskirtinį dėmesį. Prancūzijoje svečiavausi Lione. Sąžiningai pasakysiu – ten nelabai patiko. Šioje šalyje gyventi negalėčiau ir nenorėčiau. Čia sutikti žmonės kažkokie nenuoširdūs, rezervuoti ir netgi dvelkiantys šaltuku. Dažniausiai į kitą šalį vykstu ne ko nors pamatyti, o dėl žmonių. Nors į Lenkiją traukiniu savarankiška kelionė nebuvo viena maloniausių, bet žmonės čia nuoširdūs, mėgstantys pasilinksminti ir tikrai labai paslaugūs. Kelionės, be jokios abejonės, yra laisvės būti savimi išraiška. 

Nuotrauka. Vienas iš H. Kasperavičiaus malonumų – žygiai ir pažintiniai maršrutai su gerų draugų kompanija. Akimirka iš Užupio virš Vilnelės / J. Daunaravičiaus nuotr. 

Nuotraukoje prie vandens telkinio užfiksuotas H. Kasperavičius, sėdintis ant aukštos medinės kėdės. Apačioje nematyti nei liepto, nei kranto, todėl atrodo, kad ji kyla iš pat vandens. Hermis rankose tarp kojų laiko baltąją lazdelę, dešiniąja alkūne yra atsirėmęs į vienintelę rankos atramą, o pėdomis – į skersinį tarp kėdės kojų. Jis vilki tamsius marškinėlius trumpomis rankovėmis, kiek šviesesnius šortus ir avi sportbačius. Vyro šviesūs plaukai trumpai kirpti ir kiek susišiaušę, ant smakro ir skruostų želia trumpa barzdelė. Hermis šypsosi praviromis lūpomis, šešėlių dengiamos akys nukreiptos kažkur į tolį. Fone tiesiai virš vandens žaliuoja vešli augmenija. Aukštai įsitaisęs Hermis atrodo nusiteikęs tolesniems nuotykiams gamtoje.