2009 metais pasaulis minėjo 200-ąsias Luji Brailio gimimo metines, šiemet minime 200-ąją jo sukurto ir jo vardu vadinamo brailio rašto sukaktį. Visos panašios sukaktys, minėtinos datos yra šiek tiek sąlygiškos, brailio raštas ne išimtis. Užsienio spaudoje galima aptikti ir kitą datą: straipsnyje Brailio rašto sukūrimo istorija (vertė Audronė Gendvilienė) rašoma: 1829 m., būdamas 20 metų, jis išleido metodą, kaip taškais užrašyti žodžius, natas ir dainas, skirtą akliesiems ir jiems pritaikytą, pirmąją išsamią knygą apie savo naująją sistemą. Tiktai 1825-ieji atsirado neatsitiktinai: L. Brailiui, o kartu ir viso pasaulio neregiams, jie buvo ir tebelieka reikšmingi. Brailio raštas nebuvo iškart pripažintas ir sutiktas ovacijomis. Palankiai jį sutiko tik L. Brailio draugai Paryžiaus aklųjų instituto auklėtiniai. Turėjo praeiti pusė šimtmečio, kad šis raštas nurungtų kitas neregių rašto sistemas ir pradėtų kelionę per pasaulį.
Po dvejų metų 2027-aisiais minėsime lietuviškojo brailio rašto šimtmetį. 1927 m. Pranas Daunys sukūrė lietuvišką brailio abėcėlę, be pakeitimų naudotą iki 2000 metų. 2019 m. patvirtintas lietuviškasis brailio rašto standartas, įteisintas didžiųjų raidžių vartojimas. Atsiranda naujų brailio rašto skaitymo ir rašymo galimybių, daugėja užrašų viešosiose erdvėse. Tiktai truputį grįžkime į pradžią: 1930 m. Kauno aklųjų institutas iš Vokietijos gavo rankinę raidžių rinkimo mašiną ir sraigtinį spausdinimo presą šitaip prasidėjo brailio knygų leidyba Lietuvoje. Kartu knygos buvo perrašinėjamos ranka regintis žmogus diktuodavo, o neregys perrašinėdavo. Labai greitai brailio knyga daugeliui neregių tapo ne tik žinių šaltiniu, keliu į kultūros pasaulį, bet ir ištikimiausia jų drauge. Beveik prieš 20 metų žurnalistas Saulius Plepys rašė: Į Kauno aklųjų mokyklą atvažiavau 1948 metais. Prabėgo kelios savaitės ir aš jau visai neblogai mokėjau brailio raštą. Knygos mane traukė kaip drugelį laužo liepsna. Pokario meto mokykloje buvo šalta, trūko maisto. Kiekviena perskaityta knyga mane šildė, malšino alkį. Nesu paskaičiavęs, kiek kilometrų esu nukeliavęs pirštais brailio rašto eilutėmis, ieškodamas kelio iš aklumo liūno. Pirštais nukeliautas atstumas, žinoma, neturi jokios reikšmės, bet ieškomą kelią, man rodos, pavyko rasti.
Apie brailio raštą, jo vietą ir svarbą neregio gyvenime galima kalbėti daug ir pakiliai, ir visa tai būtų gryniausia teisybė. Tik realus gyvenimas ir skambūs žodžiai, paprastai sakomi įvairių sukakčių, paminėjimų metu, nėra tapatūs dalykai. Kasdienybė, laikmetis, mus supanti aplinka turi savą logiką, dažnai ją primeta nesiklausdama mūsų norų. Brailio raštas ne išimtis. Brailio knyga, ilgą laiką buvusi vieninteliu ar svarbiausiu neregio žinių šaltiniu, tiltu į kultūros ir mokslo pasaulį, savo pozicijas užleidžia garsinei knygai, naujosioms informacinėms technologijoms. Taip yra ir kitaip nebus, brailio raštas taip pat patiria pokyčių knygos spausdinamos brailio spausdintuvais arba iš viso nespausdinamos elektroniniu pavidalu skaitomos brailio įrenginiais. Vis dažniau brailio raštu rašoma nebe grifeliu ir lentele, brailio mašinėle, o išmaniojo telefono brailio klaviatūra. Apie naujųjų technologijų poveikį brailio raštui žurnalo puslapiuose dar kalbėsime, o kol kas pasižvalgykime po tradicinį brailį ir jo naudojimo lauką.
Ona Matusevičiūtė. Brailio raštą išmokau dar mokykloje, juo naudojuosi nuolat. Esu dainininkė, ne tik dainuoju pati, bet ir šiek tiek kuriu. Esu sukūrusi keletą dainų, jų natas užrašau brailio raštu. Jaunystėje, kai studijavau Muzikos akademijoje (red. past. dabartinė Lietuvos teatro ir muzikos akademija), natas irgi užsirašinėdavau brailio raštu. Skaitau brailio spaudą, ne viską iš eilės, bet skaitau. Labai džiaugiuosi, kad brailio raštas randa vietą už neregių bendruomenės ribų. Galvoje turiu įvairius užrašus, pažymėjimus liftuose, ant vaistų pakuočių, muziejuose. Neseniai lankiausi Andriaus ir Aleksandros Bulotų muziejuje Marijampolėje. Pati brailio raštu galėjau perskaityti ten esančių eksponatų aprašymus.
Danguolė Butkuvienė. Brailio raštą naudoju ne tik skaitymui, vis dar grifeliu ir lentele užsirašinėju įvairius receptus, telefonus ar kokią kitą svarbią informaciją. Kai mokiausi masažo, paskaitas įsirašinėdavau į diktofoną, o grįžusi namo persirašydavau į popierių. Labiau atsimenu, ką perskaitau pati, o ne ką išgirstu. Kai skaitai garsinę knygą, jeigu nelabai įdomi, pradedi snausti, skaitydamas brailiu nepasnausi. Skaitant Mūsų žodį ar knygas, kliūva didžiųjų raidžių vartojimas, bet jeigu daugiau skaityčiau, turbūt priprasčiau. Pasitaiko nekokybiškų taškų. Yra knygų, kur labai sugrūstos eilutės. Gal leidėjai šitaip taupo popierių, bet skaityti sunku. Džiaugiuosi dėl užrašų liftuose, ant vaistų pakuočių. Ne kartą teko keliauti po užsienio šalis: daug kur viešbučiuose kambarių numeriai yra užrašyti ir brailio raštu. Labai puiku, nereikia kiekvienąkart prašyti kito žmogaus pagalbos.
Karolis Kaminskas. Nepasakyčiau, kad brailio raštą naudoju kiekvieną dieną, bet tikrai naudoju. Išmokau dar mokykloje, iki šiol dalyvauju brailio rašto skaitovų konkursuose. Gyvenu kaime Šilalės rajone. Sekmadieniais Skaudvilės bažnyčioje per šv. Mišias giedu ir skaitau šv. Raštą. Jo skaitinius, psalmes užsirašau brailio raštu. Mintinai mokytis neapsimoka, nes kitą kartą tą psalmę gali tekti giedoti po metų ar dar vėliau. Buvau pripratęs brailio raštą skaityti be didžiųjų raidžių, tai iš pradžių šiek tiek kliuvo, bet prie visko galima priprasti. Ne tik dainuoju kaimo kapeloje, giedu bažnyčioje, bet esu ir poezijos skaitovas. Man yra svarbu dirbti su savo balsu, mėgstu garsiai skaityti brailio knygas ir įsirašinėti savo balsą. Vėliau klausau, tikrinu, kas ne taip, kas galėjo būti geriau padeda. Naujosios technologijos turi įtakos, žmonės popierinį brailį vartoja mažiau, rečiau, bet tai nereiškia, kad jis turėtų išnykti. Galvojant apie brailio rašto populiarinimą, tai dabar yra tik Mūsų žodis ir jo priedai. Gal galėtų būti dar koks nors leidinys?
Hermis Kasperavičius. Esu jaunas žmogus, užaugęs jau su kompiuteriu ir išmaniuoju telefonu rankose. Brailio raštas itin daug reiškia tiems žmonėms, kurie mokykloje mokėsi juo rašyti ir skaityti. Kažkada vienam mokytojui sakiau, kad šiais laikais brailio raštą nelabai kas naudoja. Jis man atsakė, kad tai normalu, nes ir reginčiųjų raštu niekas laiškų ant popieriaus neberašo. Kadangi aš brailio rašto nenaudoju, sugrįžti prie jo tikrai nenorėčiau. Kiti sako, kad malonu laikyti rankose popierinę knygą, man svarbiausia knygos turinys, o ne pavidalas. Smagu, kad brailio raštas yra ant vaistų pakuočių, liftuose, edukaciniuose maketuose. (Red. pataba gegužės 8 d. H. Kasperavičius nugalėjo šių metų brailio rato skaitovų konkurse.)
Glorija Stundytė. Brailio raštą naudoju labai retai, tik tada, kai reikia ką nors kam nors užrašyti. Pavyzdžiui, kai vedžiau organizacijos Sopa rengtą protmūšį apie regos negalią įmonėje Telia, turėjau užrašyti ant lapo brailio raštu Telia Lietuva, arba jei noriu susibrailiuoti kokį kortų žaidimą Alias ar Uno. Džiugu, kad šį raštą galima aptikti ant liftų mygtukų ar kodinių durų ir norėtųsi, kad jis būtų naudojamas daug plačiau: prekių pakuočių aprašymuose apie prekės sudėtį, gamintoją ir panašiai. Be kompiuterio ir telefono neįsivaizduoju savo gyvenimo, bet, kaip sakoma, vieną kartą išmokęs važiuoti dviračiu, niekados to nepamirši, tad asmeniškai pačiai džiugu, kad vis dar moku skaityti ir rašyti brailiu.
O štai dviejų skirtingų kartų, bet karštų brailio gerbėjų mintys, kurias jos užrašė pačios.
Kelias į knygų pasaulį
Brailio raštas neįkainojama dovana neregiams ar silpnaregiams ir vienintelis kelias į knygų pasaulį, už kurį turime būti dėkingi jo sumanytojui ir visiems, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie jo tobulinimo. Sutinku, kad knygų brailio raštu formatas ne pats patogiausias ir skaitomas ne taip greitai kaip garsinė knyga, kurią šiuolaikinės technologijos leidžia turėti su savimi bet kuriame pasaulio taške, tačiau tik laikydami rankose knygą, ir visai nesvarbu, joje raidės iš taškelių ar juodos baltame lape, galime pajusti tikrąjį skaitymo malonumą. Anksčiau į visas keliones, dabar pagal galimybes, brailio knyga su manimi keliauja visur, nors kartais net nebūna kada jos atsiversti. Bet, kai mes drauge, širdyje kažkaip žodžiais nenusakomai gera ir džiugu, kad bet kada galiu pasiimti ir paskaityti.
Nežinau, ar visiems taip, bet mano skaitymą brailio raštu labai stabdo neseniai atsiradę papildomi ženklai, pavyzdžiui, didžiosios raidės ženklas. Sutinku, jeigu skaityčiau truputį daugiau, galbūt greičiau prie jo priprasčiau ir mažiau kliudytų, bet kiek teko kalbėtis su kitais, jis trukdo ne man vienai, ir nemanau, kad suteiks daugiau raštingumo ar išmokys sakinį pradėti rašyti didžiąja raide. Čia, mano galva, gali padėti žmogaus supratingumas bei noras rašyti tvarkingai ir be klaidų. Argi žmogui rūpės kažkoks didžiosios raidės ženklas, jei visa feisbuko žinutė parašyta su krūva klaidų ir visiškai be lietuviškos abėcėlės?
Gražus kasmetis susibėgimas Brailio rašto skaitymo konkursas, bet kodėl konkursas? Ar tam, kad kasmet tie patys žmonės pasiimtų prizinių vietų apdovanojimus? Juk taip neįdomu, kai metai iš metų einant skaityti beveik mintinai žinomi prizinių vietų laimėtojai. Kodėl, sakysime, ne per pastaruosius dvylika mėnesių labiausiai patikusios perskaitytos knygos nedidelės ištraukėlės skaitymas ar kas nors panašaus? Gal čia ir ne vieta, bet tai juk irgi susiję su brailio raštu ir jo pamėgimu. Ir dar: mano galva, negali vienoje grupėje skaityti 23 ir 64 metų žmogus. Juk su amžiumi, norim ar nenorim, pirštų jautrumas mažėja. O dar skaitymo greitis priklauso ir nuo to, kokį darbą dirba žmogus. Jei diena iš dienos 10 ar 20 metų dirba su metalinėmis ar kokiomis kitomis detalėmis, jo pirštai niekada nebus tokie jautrūs, kokie yra dirbančio prie kompiuterio.
Brailio raštas nuostabus, nepamainomas dalykas neregio gyvenime, bet, kad jis neišnyktų, reikia skirti daugiau dėmesio ir dėti kuo daugiau pastangų, kad žmonės nenustotų juo domėtis. Čia noriu tarti nuoširdų ačiū Lietuvos audiosensorinei bibliotekai už galimybę skaityti ne vien didesniais tiražais, bet ir pagal poreikį leidžiamas knygas brailio raštu.
Jolanta Žibienė
Raštas visam gyvenimui
Brailio raštas mane lydi jau 23 metus. Jo išmokau atėjusi į mokyklą, į paruošiamąją klasę. 2002 m., kai pradėjau mokytis, jau buvo pakeistos kai kurios brailio rašto raidės, lietuviška abėcėlė priartinta prie lotyniškosios. Man nereikėjo persiorientuoti, mokytis naujos tų raidžių rašybos. Tačiau senąja abėcėle buvo perrašyta daug knygų, todėl išmokau skaityti ir vienaip, ir kitaip, ir tuo labai džiaugiuosi. Iš pradžių brailio raštą naudojau tik skaityti knygas ir rašyti. Ilgainiui užrašų šiuo raštu ėmė rastis ant įvairių maisto ir ne maisto produktų, paveldo ir kitų objektų. Pamenu, kai buvau dešimties metų, kokiais 20042005 m., brailio raštas atsirado ant vaistų pakuočių. Buvo nauja ir labai naudinga. 2015 m., Lietuvai įsivedus eurą, turėjome euro atpažinimo priemonę, kurios paviršiuje skaičiai buvo užrašyti brailio raštu. Kol naudojausi viziniais banknotais (dabar jais jau nesinaudoju), labai padėjo. Atsimenu, 2019 m. brailio raštu pradėjau pati žymėtis prieskonių indelius ir kitus produktus. Tai labai palengvina, kai noriu susirasti reikalingą produktą ar prieskonį. Nereikia kiekvieną kartą trauktis telefono, fotografuoti, tada ekrane skaityti, ką jis parašė. Užrašų brailio raštu jau yra ir įstaigose. Aišku, daugiausia specializuotose, tokiose kaip Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, Lietuvos audiosensorinė biblioteka, bet atsiranda ir kitur: muziejuose, viešosiose miestų erdvėse daugėja neregiams skirtų maketų, turinčių užrašus brailio raštu. Vienas pirmųjų tokios rūšies maketų stovi Vilniuje, Katedros aikštėje. Neseniai atsirado Vingio parko maketas, irgi su užrašais brailio raštu. Ukmergėje, ant tilto per Šventąją, brailio raštu užrašytos grupės Antis dainos eilutės.
Brailio raštas mane lydi ir lydės visą gyvenimą. Šiuo metu aktualiausia brailio rašto naudojimas elektroniniuose įrenginiuose. Telefonuose jau yra šio rašto klaviatūros. Brailio raštu rašau žinutes, el. laiškus. Juo galima parašyti net jaustukus. Labai greitai tobulėja diktavimo funkcijos. Gali būti, kad kuriam laikui brailio raštą jos nukonkuruos, bet ne visur ir ne visada bus galima bendrauti į telefoną ar kitą įrenginį diktuojant tekstą. Pavyzdžiui, toks metodas visiškai netinka, jeigu esi triukšmingoje aplinkoje arba esi ne vienas ir nenori, kad viską, ką nori pasakyti, girdėtų kitas žmogus.
Brailio raštas yra nepakeičiamas mokantis svetimų kalbų. Pati universitete studijavau vokiečių kalbą, dar mokiausi ispanų kalbos. Tada įsigijau pirmąją savo brailio eilutę. Be brailio negaliu įsivaizduoti užsienio kalbos mokymosi proceso. Palyginti su tuo, kas prieš keletą metų buvo, dabar galimybių dar daugiau: į telefoną atsisiunčiu norima kalba parašytą elektroninę knygą, brailio eilutę prijungiu prie telefono ir brailio raštu ją skaitau. Šitaip skaitydama daug lengviau išmokstu pasirinktos kalbos rašybą. Gal kitiems yra kitaip, bet aš turiu taktilinę atmintį ir lengviau atsimenu tai, ką pati perskaitau. Šiuo metu brailio raštas yra ir mano pragyvenimo šaltinis, nes viena iš mano darbo funkcijų yra skaityti brailio rašto korektūras.
Lietuviškame brailio rašto standarte jau atsirado didžiosios raidės. Dėl šių raidžių reikalingumo vis dar yra abejojančių ar joms nepritariančių. Man jos labai padeda, džiaugiuosi, kad atsirado. Reikėjo seniai. Kai pradėjau rašyti kompiuteriu įvairiomis kalbomis, darydavau labai daug klaidų. Didžiausia nesėkmė ištiko, kai laikiau vokiečių kalbos C1 lygio egzaminą. Gerai, kad tai buvo tiktai bandomasis egzaminas, nes visus vokiškus daiktavardžius parašiau iš mažosios raidės. Skaitydama brailio vadovėlius aš nežinojau ir niekas man nepasakė, kad vokiečių kalboje visi daiktavardžiai pradedami rašyti didžiąja raide. Per tikrąjį egzaminą tokios klaidos jau nepadariau. Lietuvių kalboje yra kitaip, bet irgi galima rasti pavyzdžių, kai didžiąja raide pradedami rašyti ne tik tikriniai vardai ar pirmasis žodis po taško. Dažniausiai šios rūšies klaidų darydavau, o kartais darau ir iki šiol dėl neapsižiūrėjimo ar neįpratimo, nes žinoti yra viena, o išmokti naudoti kita.
Ugnė Žilytė
LASS kviečia mokytis brailio rašto
Nuo šių metų LASS pradėjo organizuoti brailio rašto mokymo kursus visiems norintiems jo išmokti. Pirmoji grupė jau pradėjo mokslus. Kitiems tereikia kreiptis į LASS informacinės aplinkos specialistą Vytautą Gendvilą el. paštu [email protected] arba paskambinti tel. +370 676 43 100, nurodant savo vardą, pavardę ir telefono numerį.
Nuotrauka. Skaityti ir rašyti savo raštu yra kiekvieno raštingo žmogaus privilegija ir teisė / redakcijos archyvo nuotr.
Lapų su brailio raštu ir rankų nuotrauka. Dešinioji ranka su dviem žiedais ant smiliaus laiko kelis šviesius lapus, o kairiosios pirštai liečia raštą. Ant pastarosios smiliaus užmautas stambus žiedas, padalintas į tris lygiagrečias atšakas, sudarančias link piršto galiuko nukreiptą kampą. Kiek žemiau nykščio tamsuoja stambus apgamas. Brailio raštas apima beveik visą lapą ir sudaro ant jo daugybę smulkių iškilimų bei įdubimų.