Penktadienio rytas, panevėžietis Arvydas Markevičius trumpam skambina Vytautui Vitartui, rudenį švęsiančiam 95-ąjį gimtadienį: „Na, Vytautai, ar jau pasirengęs? Mudu su Sigita jau einame, užsuksime, ruoškis.“ Kiek pasibėdojęs dėl sveikatos, Vytautas keliasi ir aunasi batus, rengiasi striukę. Daugiau sveikatos ar mažiau, bet neiti negali. Po kelių minučių trijulė jau pakeliui į koplytėlę. 

Artėjant šv. Velykoms ir mes kviečiame užsukti į vienintelę Lietuvoje maldos vietą, kurioje kiekvieną penktadienį į šv. Mišias, krikščioniškų švenčių proga susirenka didesnis ar mažesnis būrelis Panevėžio miesto neregių. Jiems gerai nuo seno pažįstamame pastate, kuriame ir dabar įsikūrusios Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) šiaurės rytų centras, LASS Panevėžio miesto ir rajono filialas, nuo 1994 m. katalikiškojo Prano Daunio fondo, jo tuomečio prezidento monsinjoro Juozapo Antanavičiaus ir LASS įmonės bei bendruomenės rūpesčiu buvo skirtos patalpos nedidelei koplytėlei, tikinčiuosius buriančiai iki šiol. Aklųjų koplytėlė – taip dažnai savo tikėjimo išpažinimo vietą pavadina per tris dešimtmečius subrendusi žmonių su regos negalia tikinčiųjų bendruomenė. Keitėsi šios mažos parapijos nariai, keitėsi LASS įstaigų vadovai, koplytėlėje apeigas atliekantys kunigai, bet visų pastangomis ši vieta išlieka reikalinga ir gyva. Kaip pasakoja A. Markevičius, ne vienam neregiui tai vienintelė galimybė kartą per savaitę priimti Švenčiausiąjį, atlikti išpažintį ar paaukoti Mišias norima intencija. Galbūt todėl parapija nesunyksta, žmonės nors ir keičiasi, bet branduolys išlieka. 

Aklųjų koplytėlės Panevėžyje „apdaras“ daug kam gali pasirodyti kuklus: patalpa, panaši į buvusią klasę, turi nedidelę pakylą, atstojančią presbiteriją. Ant jos telpa sakykla, nedidelis altorius, kur laikomos pamaldos ir atnašaujama šv. Mišių auka. Baltos staltiesės, simbolizuojančios dvasinį tyrumą ir šventumą, liturginiai indai, ant koplytėlės sienų – keli santūrūs, bet dailiai išraižyti mediniai kryželiai, gražiai įrėmintas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkas palaiminimas, garbingoje vietoje pastatyta šv. Mergelės Marijos skulptūrėlė ir svarbi puošmena – ant sienos kabanti masyvi dailininko Eugenijaus Kazimirovskio Gailestingojo Jėzaus paveikslo (arba Dievo Gailestingumo paveikslo) reprodukcija. Kelios eilės kėdžių, už kurių per visą sienos ilgį eina vientisa spinta, su jos nišoje atvira lentyna nedidelei parodai. Šalia koplytėlės yra nedidelė patalpa išpažintims išklausyti. Ir viskas. Palyginti su auksu padabintais altoriais ar bažnyčiomis, kurių skliautai tarsi savaime žmogaus dvasią kelia aukštyn, vizualiai to nėra. Bet yra kitas, emocinis, įspūdis – šios parapijos tikintieji tarsi apvalyti nuo išorinių dirgiklių sugrįžta prie pirmapradės religijos formos – žodžio, minties, kuriais stiprina savo tikėjimą ir dalijasi dvasine bendryste. 

Apie tarnystę, pašaukimą ir tikėjimo stiprybę kalbamės su Panevėžio aklųjų koplytėlės kunigu Stasiu Tamulioniu. 

– Pradėti norisi iš toliau. Tarnystė Dievui ir žmonėms – lengvas ar sudėtingas pasirinkimas? Kokios buvo Jūsų kunigystės pašaukimo užuomazgos? Kaip supratote, kad tai Jūsų kelias? 

– Tarnystė Dievui ir žmonėms – pirmiausia įdomus, o todėl lengvas, nors kartais ir sudėtingas pašaukimas. Kad esu šaukiamas, pajutau dar vaikystėje, kai tekdavo daug laiko per pamaldas pūsti vargonų dumples. Motina giedojo bažnytiniame chore, o elektros laidai keletą metų buvo ateistų valia nukirpti. Vėliau išmokau patarnauti šv. Mišioms. Už tai parapijos kunigai nuolat būdavo kviečiami pasiaiškinti. Kai kurie mokytojai viešai tyčiodavosi iš bažnyčią lankančių mokinių. Taigi pašaukimą į kunigo kelią supratau kaip pasipriešinimo kelią akivaizdžiai prievartai ir neteisybei. 

– Pasidalinkite, ar nuo Jūsų kunigavimo pradžios Lietuvoje keičiasi tikėjimo išpažinimas? O gal visgi žmogaus prigimtis, jo dvasia iš esmės nesikeičia? 

– Tikėjimas išlieka tas pats, tik per netrumpą kunigavimo laiką smarkiai pasikeitė papročiai, pasikeitė tikinčiųjų ir kunigų kartos. Vis dažniau tikintieji ieško Dievo prašydami sveikatos, taikos pasaulyje ir šeimose malonės, dėkodami už gyvenimą. Anksčiau šv. Mišias užprašydavo tik mirus artimajam. 

Žmogaus prigimtis nelabai tepasikeis nuo Adomo iki paskutinio žemėje gyvensiančio žmogaus. 

– Jau daugiau kaip tris dešimtmečius Panevėžyje veikia vienintelė tokia Lietuvoje tikinčiųjų parapija, įsikūrusi neregių bendruomenėje ir dėl jos. Papasakokite plačiau, kaip tapote šios parapijos Dvasios ganytoju. Kaip dažnai koplytėlėje renkatės? 

– Panevėžio aklųjų ir silpnaregių koplyčios kapelionu mane paskyrė J. E. vysk. Linas Vodopjanovas OFM, ir štai, šioje parapijoje praėjo jau penkeri metai. 

Koplyčia įsikūrusi administraciniame pastate antrajame aukšte. Joje tilptų apie 30 žmonių. Susirenka dažniausiai 10–15 maldininkų. Pamaldos, rožinis, litanijos, Gailestingumo vainikėlis, Kryžiaus kelias, šv. Mišios, vyksta pagal liturginius laikotarpius kiekvieną penktadienį 9.30 valandą. 

Neregiai apsilanko sekmadieniais ir kitose Panevėžio bažnyčiose, Kristaus Karaliaus katedroje taip atlikdami kataliko pareigą sekmadieniais ir šventėmis dalyvauti šv. Mišiose. Bet ši koplytėlė yra jiems įprasta, artima. 

– Gal turite parapijos bičiulių ar pagalbininkų, padedančiųjų? 

– Savanorė Rasa paruošia, papuošia, valo koplyčią. Ji, seselė vienuolė Monikutė, kultūrinės veiklos organizatorė Rimutė skaito Šventojo Rašto skaitinius. Tikėjimo brolis Arvydas, miela jo Sigutė, visi kiti įsitraukia į giedojimą, vadovauja maldoms. Man labai gera ir lengva būti su jais. Jie tapo mano broliais, seserimis. 

– Patarkite, už ko turėtų tvertis žmogus šiuolaikiniame neramiame pasaulyje? 

– Dabartiniame neramiame pasaulyje žmogui tegali padėti meilė kitam žmogui, per tai atsirandanti meilė Dievui, iš tos meilės kylantis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu. 

– Šv. Velykos pažadina viltį, sujudina gyvybės šviesą. Ko norėtumėte palinkėti šios gražios šventės proga? 

– Norėčiau palinkėti, kad Šv. Velykos neapsiribotų vaišėmis, kiaušinių dažymu ir daužymu. Tai Kristaus prisikėlimo šventė ir mūsų būsimo prisikėlimo viltis. 

Nuotrauka. Jau daugiau kaip tris dešimtmečius skaičiuojanti Panevėžio aklųjų koplytėlė buria tikinčiuosius. Nuotraukos centre – Vytautas Vitartas / Ž. Maniko nuotr. 

Nuotraukoje užfiksuoti Panevėžio koplytėlėje susirinkę devyni tikintieji, dauguma – senjorai. Jie stovi kiek pasisukę dešiniuoju profiliu tarp eilių kėdžių su atlenkiamomis sėdynėmis ir ranktūriais, daugelis rankomis atsirėmę į priešais juos esančias atkaltes. Kai kurie meldžiasi nuleidę galvas, kitų veidai nukreipti į priekį. Vieni meldžiasi pravertomis lūpomis, kiti tai daro tylomis. Kairėje nuotraukos pusėje įrengtos spintelės, viduryje yra stiklinės durelės, už kurių sudėtos knygos, nuotraukos ir kiti smulkūs daiktai. Ant gretimos tamsios sienos kabo Kristaus paveikslas. Koplytėlėje tvyro rimtis, atsispindinti tikinčiųjų susikaupusiuose veiduose.