Matė gražų šunį dzidelėm akim 

1953 m. ruduo. Vakarėja, greitai pradės temti, o Antosiukės vis nėra, devynmetė negrįžo iš mokyklos. Motina vis dažniau žvilgčioja pro langą. Laukia grįžtant pirmagimės dukros. Pagaliau pamato mergaitę, einančią keliu, šiek tiek išdykėliškai šokuojančią, laimingą, mosuojančią krepšeliu su knygomis. Pirkioje ją pasitinka mama su tėveliu. 

– Antosiuke, kur tep ilgai buvai? Kici vaikia jau sanokai namopi grįžo iš mokyklos. 

– Mamyte, aš ajau tuo takucu per miškų, ne kelaliu, tuo takucu kur vakar mes abidzvi grybavom. Mislinau, rasu baravykaicų, prisrinksu ir namopi parnešu. Tį gi miškas dzidelis ir tankus ir skujynaicis. Aš visai nesbijojau, – nuotaikingai pasakoja mergaitė. – Cik žūrau, už medzo stovi dzidelis šuva. Tokis dzidelis dzidelis ir gražus ir vis žūro įn mani. Ir man jis paciko ir aš in jį žūrau. Aš biski sukrutu ir jis – čiut čiut. O jo akys dzidelės dzidelės ir dar blizga, man visai paciko. Priek many buvo kelmelis, tai aš an jo ir atsisėdau. Ir ilgai žūrėjau in šitų šunaicį. Ir jis in mani žūrėj, macyc, ir aš jam pacikau. Kap sėdėjau nekrutėdama, tai ir jis cik žūrėjo, o kap sukrutu, tai ir jis biskį pajuda. Jis man tep paciko, kad aš sėdėjau spakainiai, nekrutėjau. Cik žūrėjau in jį ir in jo dzidelas akis. Paskui jam, atsibodo žiūrėc in mani ir jis nuvej. Tadu ir aš pasėmiau krapšalį su knygutėm ir parajau namo. 

Tėvai ramiai išklausė vaiko pasakojimą. Viską suprato apie tą „šunį“, o širdyje džiaugėsi, kad viskas laimingai baigėsi. Po vakarienės tėvelis mergaitei pasekė pasaką ir palaukė, kol vaikas užmigo. Nuėjo pas kaimynus, papasakojo nutikimą ir visi vieningai nutarė – nuo kitos dienos vienų vaikų neleisti į mokyklą. Nuo Grybaulios iki Darželių kaimo mokyklos – beveik 3 kilometrai. Nuo to laiko kaimo vaikus lydėdavo suaugęs žmogus arba vaikai buvo vežami vežimu, traukiamu arklio. Pokario metais Lietuvoje, ypač Dzūkijoje, buvo daug vilkų, siautėjo vilkų gaujos, pjovė naminius gyvulius, sarginius šunis. 

Kiaulė šieno kupeton 

Sunkūs buvo pokario laikai. Sovietų valdžia, jos funkcionieriai spaudė žmones, neduok Dieve, pradės šiek tiek geriau gyventi. Kaimo žmones apkrovė mokesčiais, davė menkus žemės lopinėlius ūkinei veiklai, leido auginti kelis gyvulius ir paukščių. 

Kaimuose tais laikais šeimos buvo didelės, daug vaikų. Kaip išlaikyti, išmaitinti šeimą? Žmonės turėjo gudrauti, slapukauti, kad tik išvengtų bado. Kas metai ateidavo kontrolierius tikrinti, kiek valstietis augina gyvulių. Eidavo į tvartą, į kitus ūkinius pastatus tikrinti ir skaičiuoti, kiek ir kokių gyvulių ar paukščių šeima turi, surašydavo patikrinimo dokumentus. Galima buvo turėti vieną karvę ir prieauglį, vieną kiaulę, 5 vištas ir panašiai. Bet dažnas gaspadorius sugebėdavo turėti daugiau augintinių, tik nerimaudavo dėl patikrinimų ir kai kurių pavydžių kaimynų akių. Nežinia, kaip ir kokiais būdais, bet kaimo žmonės apie tokius valdininkų patikrinimus dažnai sužinodavo iš anksto, iš vakaro. Matyt, ir tarp sovietinių funkcionierių buvo žmonių, ne visiškai susipykusių su dorove. Vieną epizodą iš tų laikų dar ir dabar prisimena 76 metų grybauliškė Birutė. 

– Dar nėjau į mokyklą, kai mama vienos dienos rytą į sūrmaišį supylė paruoštą ėdalą kiaulei. Liepė jį nunešti prie lieptelių, taip buvo vadinama vieta miškelyje, kur per pelkėtą vietą buvo permesti medžiai, lieptai. Turėjau šį nešulį perduoti ten manęs laukiančiam tėveliui. Mama sakė, jeigu ką nors sutiksiu ir klaus, ką nešu, tai atsakyk, kad tai sūris. Tokį maistą mūsų kriuksiui nešiau kelis kartus per dieną gal tris dienas. Tėtis tarp tankių eglių buvo sukrovęs tuščiavidurę šieno kupetą su laikina buveine kiaulei. Kad augintinė nepradėtų kriuksėti ar žviegti, kad neišgirstų kaimynai, neišsiduotų revizoriui, tėtis ir dieną, ir naktį turėjo būti kartu ir nuolat kutenti paausį keturkojei. Praėjus pavojui, tėtis su kiaule laimingai grįžo į namus. Taip pat kelis kartus nuo tikrintojų teko miške slėpti karves ar avis. O vištas nuo revizorių mama slėpdavo pirkioje po pečiumi. 

Kibire stiprus vanduo 

Tai nutiko vokiečių okupacijos metais, šaltą ir gilią žiemą, prieš 1943 m. Kalėdas. Šeima ruošėsi ne tik Kalėdoms, bet ir vestuvėms, kurios turėjo vykti po gero mėnesio. 

Ruošos įkarštyje šeimininkė pro pirkios langą pastebėjo, kad keliu pro jų namus važiuoja arklių kurmanka (kinkinys). Trijų rogių kinkinys, nemažas būrys žmonių ir keli vokiečių kareiviai. Šeimyna sukruto, sunerimo, kad tik nesustotų. Mat tuo metu ką tik buvo parsinešę iš miško šviežiai pagaminto samagono (naminukės), kuris buvo supiltas į didelį metalinį viedrą (kibirą). Ir ką jūs manote, privažiavę sodybą jie sustojo. Ką daryti? Naminukės varymas vokiečių laikais buvo draudžiamas, grėsė baudos arba kelios dienos cypėje. Bet gaspadoriaus būta sumanaus. Šioje situacijoje nepasimetė. Sumojo, jeigu vokiečiai ieškos ir krės namus, tai tikrai ras ir bus prasti reikalai, tad kibirą su naminuke pastatė ant suolo šalia kito kibiro, kur visada buvo laikomas geriamasis vanduo. 

Tuo tarpu šeimininkė, užsimetusi šiltesnį rūbą, nuskubėjo pasitikti svečių. Pagarbiai pasisveikino. Išlipęs vokiečių kareivis, matyt, buvo kažkoks viršesnis, pasakė, kad norį pagirdyti arklius, nes laukia tolimas kelias iki Gardino. Susikalbėti su kareiviu padėjo marcinkoniškis, šiek tiek mokėjęs vokiškai. Jam buvo liepta saugiai nuvežti šią delegaciją iki nuovados. Pagirdęs arklius vokietis paprašė vandens, šeimininkė jį pakvietė užeiti vidun. Įėjęs į namą kultūringai sustojo prie durų. Šeimininkei padavus puodelį su vandeniu, kaip ir priklauso vokiečiui, mandagiai nusilenkė dėkodamas. Kol keliautojai girdė arklius, šeimininkė nelauktiems svečiams jau buvo suruošusi lauknešėlį: įdėjo puskepalį duonos, lašinių brizą ir keletą svogūnų. Šį ryšulėlį padavė vokietukui. Tuo tarpu marcinkoniškis, pasiėmęs kitą puodelį pasisėmė vandens iš kito, šalia stovėjusio, kibiro. Matyt, jam patiko ugninis vanduo, tad išmaukė ir antrą puodelį. Bet vokiečiui apie pagerintą vandenį neprasitarė. Pagirdę arklius ir pamaloninti šeimininkų, svečiai išvyko į didžią kelionę. 

Tačiau šeimynai buvo neramu – kad tik neprisišaukus bėdos. Greitai sutvarkė naminukę, ją išpilstė į butelius ir saugiai išslapstė. Vakarėjant šeimininkas su pačia buvo kluone, kai staiga išgirdo garsus tolumoje, raginamų arklių žvengimą. Iškart įtarė, kad bus kažkas negerai. Abu pasislėpė. Namuose buvo likusi tik pasiligojusi močiutė. Prie namų sustojo rogių kinkinys, nuo suprakaitavusio arklio kilo garų kamuoliai, iš vežėčių iššokęs vokietis nubėgo tiesiai į pirkią. Prišokęs prie suolo su vandeniu iš karto ragavo. Susierzinęs klausė, kur kitas kibiras, bet močiutė nesuprato jo kalbos. Pradėjus jam rėkti, senolė dar labiau išsigando ir persižegnojusi pradėjo pusbalsiu melstis ir kartoti jai žinomą vienintelį vokišką žodį – Arbeit (darbas). Susierzinęs vokietukas nieko nepešęs, keikdamasis išėjo. Sėdo į roges ir išvažiavo. 

Po karo tas važnyčiotojas marcinkoniškis pasakojo, kad už šį įvykį jam teko gerokai nukentėti ir gauti lazdų nuo vokiečių. Išgėrus du puodelius pagerinto vandens, dar neprivažiavus Pariečės jam pasidarė labai karšta, nusirengė kailinius ir pradėjo garsiai dainuoti. Buvo labai linksma, nors vokiečiai jį ir ramino, bet kuo toliau, tuo labiau jis jų neklausė ir garsiai juokėsi. Juokėsi ir dainavo tol, kol pametė kelią ir nežinojo, kur važiuoti. Tada vokietukai jam gerokai įkrėtė ir liepė prisipažinti, kur prisigėrė. Tada ir papasakojo apie du kibirus Grybaulioje.