Ateinančiais metais minėsime organizuoto Lietuvos aklųjų sąjūdžio, o kartu ir LASS veiklos šimtmetį, dar po dvejų metų 2028-aisiais aklųjų švietimo šimtmetį. Abi tos datos 1926-ieji ir 1928-ieji yra kertinės, nulėmusios ir iki šiol tebeveikiančios visų Lietuvos neregių gyvenimą. Tuomet gautą impulsą veikti, šviestis jau visą šimtmetį viena neregių karta perduoda kitai. Tiktai kalbėdami apie šimtmečio slenkstį, kurį netrukus peržengsime, neturėtume pamiršti ir kitų datų bei sukakčių, kasdienių įvykių sraute ne visada prisimenamų, bet ne mažiau svarbių ir reikšmingų. Viena tokių datų yra 2025-ieji vieno iš tuometės Lietuvos aklųjų draugijos kūrėjų, ilgamečio Kauno aklųjų mokyklos direktoriaus, o taip pat pirmojo Mūsų žodžio žurnalo vyriausiojo redaktoriaus Antano Baltramiejūno gimimo šimtmečio sukaktis. Gegužės 22-ąją A. Baltramiejūnui sukaktų šimtas metų, tačiau šiame žemiškame gyvenime jis nesulaukė nė penkiasdešimties. 1975-ųjų vasario 15 dieną netikėtai mirė savo mokykloje, darbo kabinete, likus šiek tiek daugiau nei trims mėnesiams iki penkiasdešimtmečio sukakties.
Daugelis tuomečių Kauno aklųjų mokyklos mokinių iki šiol labai ryškiai prisimena ir tą nelemtą vasario šeštadienį, ir patį mokyklos direktorių: griežtą, reiklų ir kartu rūpestingą, tėvišką. Dalis jų prisimena ir pirmąją savo mokytoją Aldoną Baltramiejūnienę.
Dabar galime tik retoriškai klausti, koks būtų buvęs Lietuvos aklųjų švietimas be A. Baltramiejūno, ir lygiai taip pat: koks būtų buvęs su A. Baltramiejūnu? 1975 m. rudenį duris atvėrė nauja, didelė ir moderni aklųjų ir silpnaregių mokykla Vilniuje (dabar Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras LASUC), A. Baltramiejūnas buvo jos iniciatorius ir kūrėjas. Knygoje Atsiminimai apie Antaną Baltramiejūną (V. 1978) buvęs tuometės Švietimo ministerijos darbuotojas, vėliau šios mokyklos direktoriaus pavaduotojas Vytenis Butanavičius pasakoja (red. pastaba knygos kalba čia ir toliau netaisyta): Siekė, kad būtų priimtas nutarimas respublikoje pastatyti didelę naują gerą mokyklą akliems ir silpnaregiams mokiniams. Priėmus nutarimą, rūpinosi geru projektu. Čia Antanas Baltramiejūnas, pasitelkęs inžinierius projektuotojus, apvažiavo visas geriausias Tarybų Sąjungos aklųjų ir silpnaregių mokyklas. Siekė, kad visa, kas jose buvo gero, būtų Lietuvos akliesiems vaikams pritaikyta. Buvo paruoštas įspūdingas projektas, kuris gerokai viršijo šiandienines patalpas, tačiau įvairių žinybų darbuotojai pasakė, kad per daug brangu, reikia siaurinti projektą. Ir vėl mes su Antanu Baltramiejūnu susėdę svarstėme mokyklos projektą, galvojome, ką būtinai reikia palikti, kur galima daryti vieną kitą kompromisą. Ir taip po keleto metų gimė projektas tos mokyklos, kuri šiandien pastatyta. Patvirtinus projektą, Antanas Baltramiejūnas siekė, kad mokykla kaip galima greičiau būtų pastatyta. <...>ir šis darbas buvo apvainikuotas gerais rezultatais. Bet... gyvenimo ironija. Kada jau buvo pradėtos tinkuoti sienos, kada pastatas įgijo mokyklos vaizdą, žiaurus likimas neleido Antanui Baltramiejūnui pasidžiaugti savo kūriniu.
Prieš 5060 metų žmonės truputį kitaip kalbėjo ir rašė, kitaip projektavo neregių švietimo ateitį. Tada net sapne niekas negalėjo susapnuoti apie įtraukųjį ugdymą ir panašius dalykus. Gyvename intensyvių permainų laiku, tiktai tos permainos, kad ir kokios būtų, neturėtų tapti uždanga, skiriančia vakarykštę dieną nuo šiandienos ir rytdienos. Taip pat ir kalbant apie A. Baltramiejūno gyvenimo kūrinį dabartinį Lietuvos aklųjų ugdymo centrą, į jo patalpas nuolat žvalgosi kitos įstaigos. Jeigu tų patalpų patiems per daug galima ir pasidalinti, tačiau jeigu pamiršime ar sąmoningai nenorėsime prisiminti, kieno valia ir nepailstamu darbu jos atsirado, galime netekti visiems laikams.
Prisimindami A. Baltramiejūno indėlį į Lietuvos neregių švietimą, pradedame spausdinti jo bendradarbių, jo dukrų Vilijos ir Jūratės prisiminimus. Mokytojo Kazimiero Grubio prisiminimai yra iš anksčiau minėtos knygos, dukrų Vilijos ir Jūratės autentiški, parašyti specialiai Mūsų žodžiui.
***
1964 m. atvažiavau į Kauną tvirtai nusprendęs jame įsikurti. Sužinojęs, kad yra galimybė įsidarbinti aklųjų internatinėje mokykloje, atvykau. Buvo rugpjūčio 12-oji. Direktoriaus neradau. Teko laukti. Kuo ilgiau laukiau, tuo labiau jaudinaus. Susitikimai su nepažįstamais žmonėmis mane visada gąsdino, bet tą kartą ypatingai baiminaus. Buvau girdėjęs, kad šios mokyklos direktorius aklas, o apie akluosius buvau ne kažin kokios nuomonės ir, svarbiausia, dėjausi juos gerai pažįstąs. Mat, tekdavo jų sutikti Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžy, bet kadangi kalbėtis su jais nė sykio neprisiėjo, o savo išore visi anie sutiktieji didelio estetinio įspūdžio man nebuvo padarę, maniau apie juos susidaręs teisingą nuomonę. Buvau įsitikinęs, jog aklasis tai kažkoks nenormalus žmogus, pilnas neapykantos pasauliui ir žmonėms, tesugebąs tik dejuoti ir keikti savo likimą. Todėl ir įsivaizdavau, sėdėdamas ramiai šlamančių kaštonų pavėsyje, kad pamatysiu smulkutį, mažą, susivėlusį, nevalyvą (tokių aklųjų man teko pokario metais sutikti) žmogų, piktą, irzlų, nesugebantį normaliai žmogiškai kalbėti, jausti ir kitus suprasti. Buvau taip puolęs neviltin, jog norėjau pakilti ir išeiti, bet kaštonuose čirškė, čiulbėjo, rėkė, suokė įvairiais balsais paukšteliai, obelys nokino vaisių, žemė kvepėjo kažkuo rudenišku. Man, kaimo vaikui, čia labai patiko. Tyla ir ramybė, gaubusi alėją ir sodą, kėlė keistą liūdesį, žadino melancholiją, bet kartu guodė, ramino, kėlė iš nevilties ir lyg šnibždėjo, jog tokioje nuostabiai puikioje vietoje negali dirbti blogas, nors ir aklas, žmogus. Ir aš, nugalėjęs užplūdusius jausmus, laukiau. Laukiau ilgai, ir kai pamačiau ateinantį direktorių, apstulbau, sugriuvo fantazijos ir atsitiktinių vaizdų sukurtas aklojo žmogaus išorės paveikslas. Stereotipinis aklojo vaizdas lyg miražas dingo. Išvydau aukštą, tiesų, plačių pečių, atsargių judesių vyrą, kažkuo primenantį šakotą, tvirtą Lietuvos miškų ąžuolą. Ėjo atsargiai įsitempęs lyg kareivis, truputį pasilinguodamas į priekį (vėliau įsitikinau, kad daugelis aklųjų taip vaikšto). Buvo pedantiškai tvarkingai apsirengęs.
Kai, pirmam įspūdžiui praėjus, įžengiau į jo kabinetą, jis, menu lyg šiandien, mane sutiko be entuziazmo: padavė ranką, kažkaip glebiai ją paspaudė, paklausė keletą anketinio pobūdžio, pirmoms žinioms reikalingų klausimų, ir viskas. Nepasakysiu, kad pirmasis įspūdis mane sužavėjo: aš pajutau jo balse kažkokį šaltą abejingumą mano asmeniui, pedantišką atsargumą ir net priešiškumą. Mane nustebino, suglumino jo tiesmukiški, netgi nediskretiški klausimai, kaip antai: ko aš atvažiavau į Kauną ir ar aš negeriu. Šiandien suprantu, kad tai buvo labai reikalingi, nors šiek tiek ir nelaukti klausimai. Juk, atvirai kalbant, ko gi galėjau daugiau tikėtis. Bet į jo klausimus aš atsakiau labai atvirai, nes, iš viso, negaliu kitaip: arba tyliu, arba kalbu atvirai. Žymiai vėliau sužinojau, kad šis mano atvirumas jam labai patiko, už tai ir išsirinko iš visų 6 kandidatų mane. <...>Vieną sykį lyg tarp kitko yra pasakęs, jog tas, kas nenuoširdus blogas žmogus, o jis tokių nemėgo. Man regis, jog jis nemėgo ir nuolat verkšlenančių, dejuojančių, aimanuojančių, išglebusių, silpnavalių, besiskundžiančių sunkumais. <...>
Nuoširdus savikritiškumas, objektyvus savo jėgų ir galimybių įvertinimas reta žmogaus dovana. Dažnai žmonės, pasisekimų, šlovės ir pagarbos apsvaiginti, ima save, savo gabumus ir darbus pervertinti. Direktoriaus šituo apkaltinti negalima. Jis visada jautė savo galimybes, nebuvo apsvaigęs nuo pergalių, kurių jis daug buvo laimėjęs, nemėgo ir neskubėjo girti kitų, nesigirdavo ir pats, niekada neužmiršdavo, kad jis aklasis, ir nelįsdavo ten, ypač į jam nepažįstamų reginčiųjų būrį, kur galėjo būti kokių nors nemalonumų, ar kur jo aklumas galėjo varžyti kitus.
Kaip šiandien atsimenu vieną mūsų pasikalbėjimą, įvykusį greitai po to, kai aš pradėjau dirbti Kauno aklųjų internatinėje mokykloje. Vieną dieną jis pasikvietė mane į savo kabinetą ir pradėjo klausinėti, kaip man, naujai atėjusiam žmogui, čia patinka, ar nebaisu, ar ne šlykštu žiūrėti į akluosius, ar nesigailiu čia apsistojęs, ar manęs kas nors neskriaudžia (turėjo omenyje pedagogus), ar nežadu iš čia bėgti, ar esu pasiryžęs čia ilgam pasilikti. Kadangi aš jam pasakiau, jog nesiruošiu iš čia bėgti, jog čia man patinka ir jog noriu kaip galima greičiau aklimatizuotis, jis pradėjo man aiškinti, kad aklieji truputį kitokie žmonės, negu regintieji: daug piktesni, irzlesni, priekabesni, įtaresni, mažiau pasitikintys kitais, ypač reginčiaisiais, labiau pavydūs, jautresni. Galvoju, jog direktorius taip kalbėjo ir charakterizavo akluosius, siekdamas dviejų tikslų: norėdamas man padėti geriau susigaudyti naujose aplinkybėse ir apsaugoti mane nuo bereikalingų konfliktų, kurie galėjo įvykti tarp manęs, mokinių, o kartais ir jo. Mane tada labai nustebino, kad taip kritiškai apie save ir savo likimo draugus kalbama. Vėliau supratau, tai buvo iššūkis, kvietimas ir man ateityje būti tokiu savikritišku.
Šiandieninėje tiflopedagogikoje yra laikomasi nuomonės, jog aklasis pilnavertis žmogus ir privalo žengti koja kojon su reginčiaisiais. Direktorius nedaug kalbėdavo šiuo klausimu. Mat, jis galvojo, jog pilnavertis žmogus būna tik tada, kai jis pilnavertis, t. y., kai jis gyvena taip, kaip visi, savo elgesiu, gyvenimo būdu, darbu, dorove, etinėmis savybėmis yra toks, kokio reikalauja bendražmogiškasis matas. Šitas teorijas jis maždaug taip formulavo: kol aklasis nepajėgia nugalėti dėl aklumo atsiradusių savo ydų, jis nepilnavertis, kol regintysis dėl savo silpnavališkumo ar kitų dvasinių ypatybių nepasiekia reikiamo bendražmogiškojo mato jis irgi nepilnavertis. Pilnavertiškumo kompleksas sudėtingas dalykas, jį apsprendžia ne viena kuri nors žmogaus fizinė ar dvasinė savybė, o ištisas ciklas moralinių dorovinių dvasinių fizinių savybių, kurias privalo turėti kiekvienas sveiko proto žmogus. Ir jeigu auklėjimas sugebės įdiegti tą savybių ciklą, žmogus ir bus pilnavertis. Formalus pilnavertiškumo pripažinimas pražūtingas ir apgaulingas, kaip manė direktorius, tiek reginčiajam, tiek aklajam. Užtat jis buvo nepermaldaujamai griežtas, nepripažįstąs jokių kompromisų, įtartinų naujovių ir eksperimentų ten, kur buvo kalbama apie mokomąjį auklėjamąjį darbą, kur reikalas lietė mokyklos akluosius vaikus, neturinčių kaip tik tos pilnaverčio žmogaus kompleksijos, galutinai reabilituojančios akląjį kaip žmogų. Dėl tos pačios priežasties jis skeptiškai vertino visokius eksperimentus pedagoginiame darbe, naujų metodų taikymą. Visi metodai geri, sakydavo jis, jei jie pasiekia tikslą. Mums ne eksperimentuoti reikia, o dirbti. Ir dirbo kaip titanas, kaip milžinas, dirbo nuoširdžiai, atsižadėjęs savęs, savo asmeninio gyvenimo, laisvalaikio. Nežinau, iš kokių versmių tryško tas neblėstantis pasišventimas, savęs atsižadėjimas. Gal iš meilės vaikams, gal gilaus tikėjimo aklojo galių potencialumu. O gal tik iš visų žmogiškosios esybės gelmių trykštanti jėga tegalėjo išugdyti tokį pasišventėlį, altruistą, koks buvo velionis.
Kazimieras Grubys (iš knygos Atsiminimai apie Antaną Baltramiejūną)
Tai buvo nelemtas šeštadienis
Ką galima parašyti apie žmogų, kai jo tarp mūsų nėra jau lygiai pusę amžiaus?
Praėjo šitiek daug metų, atnešusių daugybę įvykių, atradimų, datų, susitikimų, netekčių, naujų žmonių, o štai mūsų tėtė Antanas Baltramiejūnas atmintyje ir akyse toks ir liko keturiasdešimt devynerių vyras, jaunas, aukštas, tiesus, visada susitelkęs ir pasiruošęs išklausyti, suprasti, o, jeigu reikia, ir padėti. Galiu teigti, kad tokios aukštos erudicijos žmogaus savo pakankamai ilgame gyvenime daugiau kaip ir nesutikau.
Tėtė turėjo daug bičiulių ir draugų tiek iš jaunystės, studijų laikų, tiek iš darbo Lietuvos aklųjų draugijoje bei Kauno aklųjų mokykloje-internate, kurie labai vertino jo nuomonę ir jo racionalius sprendimus. Nežiūrint į tai, jog jis buvo pakankamai reiklus ir drausmę palaikantis vadovas, man, artimai stebėjusiai savo tėvų darbus ir veiklą, visada jautėsi, kad tėtė ir mama yra labai mylimi savo mokinių ir vertinami bei gerbiami bendradarbių. Praėjus kuriam laikui po tėtės iškeliavimo anapus, mane vis aplankydavo mintys, kurios neapleidžia iki šiol: kokios drąsos, žmogiškumo ir tėvynės patriotiškumo reikia turėti, kad pačiame sovietinės santvarkos įsigalėjimo įkarštyje tėtė vestų Aldoną Stanaitytę, mūsų mamą, Lietuvos kariuomenės majoro dukrą; kad jo vadovaujamoje mokykloje sėkmingai įsidarbina Elena Čerkeliūnaitė-Mekienė (buvusi mano mamos mokytoja vienuolė kazimierietė Kauno Saulės gimnazijoje), auklėtoja Malvina Petraitienė, tremtinys darbų mokytojas Juozas Žilvitis, politinis kalinys istorijos mokytojas auklėtojas Simas Besigirskas, sudėtingų šeimos narių ir tam tikrų aplinkybių veikiamos auklėtoja Leonarda Patašienė, buhalterė Petronėlė Kaupienė; darbą tęsia fizikas Kazimieras Augulis, vokiečių kalbos mokytojas Alfonsas Valašinas, matematikas Jonas Valantinas, vėliau įsidarbina muzikos mokytojas chorvedys Vincas Špakauskas ir kiti.
Jų visų, mano išvardintų ir man dar nežinomų, tuometė politinė padėtis buvo labai sudėtinga, bet tėtė turėjo drąsos ir supratimo, kad šiuos žmones reikia vertinti ir tam tikra prasme gelbėti ir užtarti. Tėtė pasižymėjo labai aukšta vidine kultūra ir nemėgo apkalbų, tiesiog abu mūsų tėvai netoleravo kitų žmonių apkalbėjimo, todėl apie savo kolegų sudėtingas politines situacijas namie nesidalindavo. Tačiau dabar džiaugiuosi, kad kai kurie faktai pasiekė mane, daugiau apie tai yra pasakojusi ir mūsų mama, tėtės kolegos S. Besigirskas, V. Špakauskas, K. Grubys.
Visada kiek su švelniu humoru ir nostalgija prisimenu vieną, galbūt 1968-ųjų ar 1969-ųjų metų vasario mėnesio dieną, kai artėjant kalendorinei vasario 16-ajai labai rimtais veidais ir susikaupę mama ir tėtė pasikvietė mane ir Jūratę į tolimiausiai esantį kambarį, sandariai uždarė duris ir prislopintu balsu tėtė pradėjo: Ir abu tėvai mus informavo, kad artėja Vasario 16-oji, nusakė jos prasmę, papasakojo apie mūsų trispalvę ir tyliai, labai gražiai sugiedojo Tautišką giesmę.
Atsimenu, man buvo gėda už savo tėvus, kad taip kažko bijo, baiminasi, stebėjausi, jog tetukas, visada toks drąsus, ryžtingas ir teisingas, šį kartą prašo mūsų niekam nei kieme, nei mokykloje apie tai nekalbėti. Pažadėjome ir ištesėjome.
Tokie tad buvo laikai: tėtė mokyklos-internato direktorius, atsakingas už 170 mokinių, didžiulį būrį pedagogų, mama spėjusio pasitraukti į Vakarus Lietuvos kariuomenės majoro dukra, dirbanti mokytoja. Politiškai abu labai pažeidžiami.
Kad ir kaip bandyčiau ištraukti iš savo atminties kažką negatyvaus, mano su tėte bendravime to nėra. Svarbiausia, išryškėja tai, kad tėtė mokė mus pirma galvoti, o tik po to priimti sprendimą, tik apgalvojus atsakyti.
Ką dar parašyti apie savo tėtį, kurio nemačiau jau 50 metų, bet kasdien prisimenu ir jaučiu... Na, ar kam nors įdomu, kad tėtė mane išmokė plaukti Nemune Kačerginėje? Kad kartais su kolegomis vyrais vakarais eidavo vėžiauti? Ar kam nors svarbu, kad būtent tėtė išmokė važiuoti dviračiu... Atsimenu tą vasaros dieną, kai tėtė, mane laikęs, netikėtai paleido ir garsiai šaukė:- Taip ir nuriedėjau, ir išmokau.
Tėtė išmokė pažinti debesų rūšis, atskirti paukščius iš jų čiulbėjimo. Daug pasakodavo apie Lietuvos istoriją, nes labai ja domėjosi, dainuodavo kartu su mama liaudies dainas, giliai ir profesionaliai pažino klasikinę muziką, jos klausydavosi aptardamas išgirstas interpretacijas.
Visada kartu su mama iki nuostabos palaikė mano ir Jūratės įvairiausias gyvenimo naujoves, skatino siekti mūsų svajonių tiek renkantis studijas, tiek kasdieniame gyvenime: keliaujant, domintis kuo nors nauju ar renkantis hobį. Tėtė turėjo absoliučią muzikinę klausą ir jaunystėje buvo grojęs net keturiais instrumentais. Mes abi su Jūrate labai vertinome jo pastebėjimus ir komentarus apie mūsų atliekamus kūrinius pianinu ir fortepijonu. Apie tėtės muzikalumą yra minėję ne vienas jo bičiulis.
Ar įdomu kam nors sužinoti, kad per užimtumą Kauno J. Naujalio meno mokykloje Muzikos skyriuje kartais nebelikdavo dienos laiko geometrijos uždavinio sprendimui, rusų ar vokiečių kalbai, vertimams. Dėl pastarosios padėdavo mama, nes vokiškai laisvai rašė ir skaitė, o štai dėl matematikos ir rusų kalbos kreipdavomės į tėtę. Pirmiausia, aišku, tėtė bandydavo motyvuoti, kad reikia tvarkyti dienotvarkę, bandyti pačiai ir panašiai... Bet dažniausiai vėlai vakare, kai viltis jau apleisdavo pavargusią mano galvelę, tėtė ateidavo į mūsų su Jūrate kambarį ir sakydavo: Na, tai imk sąsiuvinį, ką jau, rašyki... Kartais matematiką išspręsdavo kažkaip kitaip, savo metodu, tačiau atsakymas sutapdavo.
Gal ir įdomu, kad atėjus vasarai, tėtė pagal būtinų perskaityti knygų sąrašą surinkdavo iš bibliotekos jų visą didžiulę krūvą, supakuodavo ir kai mes visa šeima vykdavome mėnesiui pas nuostabią eigulio Žebrausko šeimą į miškus prie Nemuno, tam tikrą dienos dalį pas mus vykdavo skaitymo valandos, o po jų knygos aptarimas ir gili analizė. Tėtė ne tik mus lavino šioje srityje, bet mielai padėjo ir eigulio besimokantiems vaikams.
Visada, dar esant tėtei su mumis, stebėjausi jo darbštumu ir organizuotumu. Įspūdingiausiais, mano, kaip dukros, pastebėtais projektais ir darbais galiu trumpai pasidalinti. Pirmoji ryški veikla tai žurnalo Mūsų žodis redakcijos įkūrimas ir vyriausiojo redaktoriaus pareigos. Turime pirmuosius numerius, kurie paskirti man ir Jūratei.
Be abejo, svarbiausia tėtės veikla buvo vadovavimas vienintelei tokiai Lietuvoje mokyklai-internatui. Tėtei labai rūpėjo mokinių lavinimas, žinių gilumas, popamokinė veikla ir užimtumas, maisto kokybė, medicininė mokinių priežiūra, kultūrinės patirtys, mokyklos sodo priežiūra, sporto aikštė su tam tikra įranga. Puikiai atsimenu, kai, atėjus žiemai, mokyklos teritorijoje būdavo išliejamas ledas ir vakarais didžiausias mokinių būrys su pačiūžomis sukdavosi toje čiuožykloje. Tarp jų dažnai bandydavau čiuožinėti ir aš su Jūrate. Kaip gi kitaip juk tėtės ir mamos mokiniai visada buvo ir mūsų draugai.
Mane labai sujaudino ir sudomino vienas faktas, kurį savo atsiminimuose mini mokytojas, chorvedys ir kompozitorius Juozas Kairys. Tais sovietinio režimo metais tėtė atliko mano akimis žiūrint labai drąsų sprendimą. Siekdamas, kad jo vadovaujamoje mokykloje mokiniai turėtų kvalifikuotą fortepijono mokytoją, pažeidė etatų drausmę ir vietoje pionierių vadovės priėmė profesionalią fortepijono mokytoją. Po kurio laiko už šį savo sprendimą tėtė turėjo aiškintis ir teisintis Švietimo ministerijoje. Labai daug jėgų, svarstymų, įrodinėjimų, sprendimų ir jų pakeitimų pareikalavo naujos, tuomet, ko gero, pačios moderniausios ir labiausiai pritaikytos vaikams su regos negalia mokyklos statyba ir įrengimas Vilniuje. Tėtė turėjo savo viziją, tačiau ją reikėjo pristatinėti ir įrodinėti tuomečiams įvairiausiems ministerijų valdininkams ir kitiems atsakingiems įvairiausių instancijų darbuotojams. Mokykla buvo pastatyta, atidaryta praėjus keliems mėnesiams po tos vasario 15-osios.
Tėtė buvo pirmasis tuometėje Sovietų Sąjungoje, kuris atliko milžinišką darbą: rinko, sistemino ir sudarė pirmąjį tiflopedagogikos žodyną. Tačiau jis buvo išleistas jau po tėtės mirties.
Labai didelį ir prasmingą darbą apsiėmė, kai sutiko sudaryti ir redaguoti (kartu su A. Jonynu ir A. Valašinu) knygą Kelio pradžia (V., 1968). Joje buvo atrinkti ir suredaguoti 25 autorių straipsniai. Prie šios sėkmingos knygos daug prisidėjo ir tuomet jaunas talentingas fotografas Antanas Sutkus. Dar ir dabar gana dažnai šis menininkas demonstruoja nuotraukas, kurias tuo metu pateikė šiame leidinyje.
Didelis tėtės indėlis buvo ir tai, kad tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute buvo sukurta Tiflopedagogikos katedra, kurioje buvo ruošiami mokytojai darbui su vaikais, turinčiais regos negalią. Tėtė važinėjo į Šiaulius, kur dėstė specialų kursą būsimiems Lietuvos tiflopedagogams. Apie jo ypatingą indėlį man asmeniškai su didžiausia pagarba yra kalbėję jau po tėtės mirties instituto profesoriai Vytautas Gudonis ir Vytautas Karvelis. Yra tokia knyga, išleista Lietuvos aklųjų draugijos leidyklos Vilniuje 1978 m., ją sudarė Valentinas Vytautas Toločka ir vadinasi ji Atsiminimai apie Antaną Baltramiejūną. Vien peržvelgus šios knygos turinį ir susipažinus su rašiusiųjų žmonių straipsnių pavadinimais, galima parašyti poemą apie nepaprasto berniuko nepaprastą gyvenimą, atskleidžiant jo ryškiausius charakterio bruožus, talentus, charizmą, uolumą ir užsispyrimą svajoti ir siekti, daryti tai, kas kilnu ir garbinga.
Man, dukrai, iki šiol labai graudu, kad su tėte nebegaliu diskutuoti, klausytis jo išmintingų ryškių patarimų ar šmaikščių pajuokavimų; man labai liūdna, kad mano dukra ir abu anūkai betarpiškai nebepažino šio ypatingo žmogaus. Ir labai dažnai, spręsdama ar bandydama atsakyti į kokį svarbų gyvenimo klausimą, aš tiesiog reikliai mintimis kreipiuosi į savo tėtę: O kaip tu patartum, tėtuk?
Vilija Plioplienė