Juozą Valentukevičių žurnalo skaitytojai pažįsta kaip istoriką, ilgametį redaktorių, tiflotyrininką, aktyvų bendruomenininką, Katalikiškojo Prano Daunio fondo akliesiems remti viceprezidentą, kasmečių Aklųjų maldos dienų koordinatorių, paminklo P. Dauniui vieną iš iniciatorių. Baigęs Kauno aklųjų vidurinę mokyklą, J. Valentukevičius studijavo Vilniaus valstybiniame universitete, kur įgijo istorijos ir visuomenės mokslų dėstytojo diplomą. Dar studijuodamas, 1978 metais pradėjo dirbti Lietuvos aklųjų draugijos (LAD) leidykloje brailio rašto redaktoriumi, vėliau – mokslinės ir visuomeninės literatūros redakcijos vedėju. Vadovavo LAD garso įrašų namams. Juozas – aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, 1988 m. spalio 22–23 d. dalyvavęs Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime. 

1993 metų pradžioje pradėjo dirbti Lietuvos aklųjų bibliotekoje (LAB) Tiflotyros skyriaus vedėju, LAB direktorės pavaduotoju tiflotyrai. 2015 metais už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Silpnaregis lanko Trečiojo amžiaus universitetą, 2022 metais kartu su bendraminčiais įsteigė „Grūdos krašto“ asociaciją, kuri rūpinasi gimtosios Dzūkijos reikalais. 

Susitikimą ir pokalbį su J. Valentukevičiumi paskatino ne tik balandžio 27 dieną minėsima jubiliejinė Juozo sukaktis, bet ir labai greitai dienos šviesą išvysianti knyga „Grybaulia – Šilinių dzūkų kaimas“. J. Valentukevičiaus parašytos knygos pavadinimas tiksliai ir aiškiai nusako joje esančių tekstų pobūdį. Smalsūs skaitytojai čia suras ne tik istorinių, etnografinių žinių, bet ir atsiminimų, grožinės literatūros tekstų bei gimtojo kaimo vaizdų. 

– Atmintyje vaikystė ir jaunystė užima išskirtinę vietą. Ką iš jos norėtumėte susigrąžinti? 

– Mano vaikystė tikrai buvo laiminga. Šeimoje augome penki vaikai. Gausioje šeimoje, nepaisant kuklių išteklių, augti smagu ir linksma. Dažnai žaisdavome su kaimynų vaikais, jiems mano silpnas regėjimas neužkliuvo. Nebuvau išskirtinis, kaip ir kiti, žaidžiau, bėgiojau, iškylavau. Tėvai, išleisdami į kiemą, nesirūpindavo, nes mane surasti buvo gana paprasta. Aš nuo ryto iki vakaro visada „važiuodavau“ ir garsiai burzgiau. Papasakosiu apie pirmuosius atradimus. Man tada buvo vos keleri. Snieguotą žiemą sugalvojau nubristi iki upeliuko. Norėjau pažiūrėti, kiek jame vandens. Besileisdamas šlaitu įklimpau į pusnį iki pat pažastų. Jeigu ne mamos šauksmas, tai nežinia kuo viskas būtų baigęsi! Kitas atradimas – už kelio dunksanti senutė pakrypusi pirtelė. Prieš karą sudegus namui, čia gyveno seneliai su tėvais. Man rūpėjo sužinoti, kodėl tas namukas toks apgriautas? Į šį klausimą atsakymą padėjo surasti tėvelis. Tai pirmasis susipažinimas su mūsų šeimos istorija. 

– Pačiam teko keliauti mokytis iš kaimo į Kauną. Kaip mažą berniuką pasitiko didmiestis ir iki tol neregėta didžiulė, kelių aukštų mokykla? 

– Į mokyklą važiavome su tėčiu. Kelionė į Kauną truko gerą pusdienį. Teko važiuoti traukiniu su persėdimu Lentvaryje. Man, mažam berniukui, šis miestas pasirodė toks didelis ir gražus. Svarsčiau, kodėl čia namai yra tokie aukšti? Kaime vieno aukšto ir visi telpa, o čia? Įžengęs į mokyklą, negalėjau atsistebėti lubų aukštumu, juk kaime jos tikrai žemesnės, koridorių platumu. Taip pat nustebino prie direktoriaus kabineto laukiančių daug mažų vaikų. Vėliau tėtis paaiškino, kad jie visi su tėveliais laukia Priėmimo komisijos. Be jos sutikimo mokytis čia nebuvo galima. Kabinete pasitiko neregys direktorius Antanas Baltramiejūnas. Jis man ranka palietė galvą ir nusistebėjo: „Oho – koks mažas, jį reikėtų priimti į pirmą klasę.“ Pirma pamoka – linksma istorija. Atsikėlęs pavalgiau pusryčius ir, kaip įprasta kaime, išbėgau į lauką. Suradęs smėlio dėžę su mašinytėmis, pradėjau žaisti. Girdėjau skambantį skambutį, bet į jį nekreipiau dėmesio. Galvoju, kodėl aš vienas, o kur kiti vaikai? Nejaugi jie nenori žaisti? Pakėlęs galvą išvydau savo mokytoją, kuri paragino eiti į klasę. Ne iš karto sutikau, norėjau dar pabūti smėlio dėžėje. Mokytoja švelniu balsu viską paaiškino ir nupurčiusi smėlį, paėmusi už rankos, nusivedė į klasę. Nuo pat pirmų dienų mokykla ir nauji draugai patiko. Tiesa, į mokslus žiūrėjau kiek aplaidžiai. Mane domino užklasinė veikla. Lankiau sporto būrelį, dainavau chore. Žiemą mokyklos kieme būdavo išliejamas ledas. Aš – vienas pirmųjų savanorių jį išlieti. Taip pat man patiko nuo čiuožyklos ledo valyti sniegą. Vyresnėse klasėse daug draugų pamėgo traukti dūmą. Tėvelis manęs prašė, kad nepradėčiau rūkyti. Jis leido pamėginti, bet ne daugiau. Sakė – mūsų giminėje vyrai nerūko. Draugai siekė savo, netgi nupirko du pakelius cigarečių. Sutraukęs pirmą cigaretę supratau – tai ne man. Iki šiol atmenu tą bjaurų cigaretės skonį. 

– Ar sunku buvo pasirinkti tolesnę savo ateitį: planuose tuometis kombinatas ar tolesni mokslai? 

– Rimtai negalvojau studijuoti. Kauno aklųjų mokykloje buvo posakis: „tėvelis – kombinatas, mamytė – mokykla“. Norėjau savarankiškumo, lengvai uždirbamų pinigų. Darbas kombinate šį troškimą atliepė. Tik vėliau kilo mintis, kad kombinatas niekur nepabėgs. Kodėl gi nepamėginus? Pasirinkau Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą. Mano apsisprendimą nulėmė tėtės brolis Petras. Jis dirbo mokytoju. Dėdė Vilnijos krašte lenkų okupacijos metais priklausė „Ryto“ draugijai. Mokytojavo penkiuose kaimuose, po karo – Vilniuje. Dėdė daug pasakojo apie tuos laikus. Dėl stojamųjų egzaminų per daug nesijaudinau. Nusiteikiau: „Jei įstosiu – gerai, jeigu ne, tai ir nesisielosiu.“ Į dieninį studijų skyrių nepatekau, nes į vieną vietą pretendavo 13,5 abiturientų. Man pasiūlė studijuoti neakivaizdžiai. Žinoma, sutikau. Galėjau rytais dirbti, o vakarais studijuoti. Studijos patiko, pasirinkta specialybe esu patenkintas. 

– Kaip pavyko suderinti darbą su mokslu ir ar likdavo laiko jaunatviškiems pašėliojimams? 

– Įsidarbinau Vilniaus aklųjų gamybiniame mokymo kombinate elektros instaliacijos ceche, surinkinėjau elektros šakutes. Tuo metu buvo gamybos normos. Jos pritaikytos vyresnio amžiaus darbininkams. Dienos normą įvykdydavau iki pietų. Jau vienuoliktą valandą baigdavau darbą. Iš ryto brigadininkė sudėdavo paeiliui detalių krūveles pagal gaminio surinkimo seką. Kadangi aš esu kairiarankis, tas detales persidėdavau savaip. Brigadininkei nepatiko, bet aš dariau savo. Po darbo galėjau daug laiko skirti studijoms. Kalbant apie jaunų pramogas, žinoma jų būta. Laisvalaikį leisdavau su kurso draugais, taip pat su bendrabučio kaimynais. O kur dar gausių giminių lankymas, pagalba tėvams kaime ūkio darbuose. Būdamas trečiame kurse vedžiau. Su Danute auginome vaikus, bet užteko laiko ir kultūriniams renginiams, ir su vaikais pramogauti. 

– Anuomet Lietuvos aklųjų draugija (LAD) skatindavo jaunus žmones, nevengė jiems patikėti vadovaujamų pareigų. Pats esate ne išimtis. Pradėjote nuo LAD leidyklos brailio rašto redaktoriaus. Vėliau LAD leidykloje dirbote mokslinės ir visuomeninės literatūros redakcijos vedėju, LAD garso įrašų namų direktoriumi. Kaip pavyko „nesužvaigždėti“ ir ko pasisėmėte dirbdamas tokį atsakingą darbą? 

– Maždaug po gerų metų studijų Valentinas Vytautas Toločka ir Saulius Plepys pradėjo mane kalbinti pakeisti darbo pobūdį. Tada LAD organizacijai trūko aktyvių žmonių. 1975 metais mane pasikvietė leidyklos direktorius S. Plepys ir pasiūlė darbą: skaityti brailio raštu atspausdintų knygų korektūras. Sutikau. Šis darbas buvo tikrai lengvas. Leidyklos vadovybė sudarė visas sąlygas studijuoti. Nuo pat pirmųjų darbo dienų leidykloje aktyviai dalyvavau jos veikloje, viskuo domėjausi. Netgi diplominį darbą parašiau tema „Lietuvos aklųjų draugijos spaustuvės istorija“. Baigus studijas Garso įrašų namų direktorius Lionginas Ragėnas paklausė, gal norėčiau jį pakeisti poste. Radijo technika man nebuvo naujiena. Dar mokykloje prižiūrėjau vietinio radijo „mazgo“ aparatūrą. Juokaudamas sutikau. Galvojau, juokauja, kad šis pokalbis nerimtas. Po dviejų mėnesių mane pasikvietė LAD pirmininkas Mykolas Poznanskas ir sako: „Norėjai vadovauti, tai ir imkis šio darbo.“ Aš, suglumęs, neišstenėjau nė žodžio. Paminėjau, kad anas pasikalbėjimas buvo nerimtas, dabar sakytume, prie pagerintos kavos puodelio. Tada pirmininkas dvi savaites leido pagalvoti, pasitarti su šeima. Antrojo pokalbio metu sutikau. Darbas prie garsinių knygų leidybos buvo labai įdomus ir prasmingas, bet tai plati tema, verta atskiro straipsnio. Vėliau Garso įrašų namus prijungė prie Aklųjų bibliotekos. Be darbo nelikau. 

– Pakalbėkime apie jūsų ilgametį darbą Lietuvos aklųjų bibliotekoje (dabar – Lietuvos audiosensorinė biblioteka) saugojant ir puoselėjant neregių istoriją bei rašytinį palikimą ir jo perspektyvas. Ar patikimose rankose palikote pradėtų darbų tęstinumą? 

– Mano ir V. V. Toločkos kabinetai buvo šalia. Kasdien bendravome. Vieno tokio pokalbio metu Valentinas ir sako: „Aš esu jau nebejaunas. Domiesi tiflotyra. Gal norėtum ir galėtum perimti mano darbus?“ Nieko kito neliko, kaip sutikti. Socialinių mokslų daktaras V. V. Toločka perdavė turimą patirtį, o aš ją pritaikiau aklųjų istorijos tyrinėjimams. Galiu ir tariu V. V. Toločkai nuoširdų ačiū už globą, dalinimąsi sukauptomis žiniomis. Jis mane skatino rašyti ir domėtis neregių visuomenine veikla. Tragiškai iš gyvenimo pasitraukus LAB Tiflotyros skyriaus vedėjui Juozui Karlikauskui bibliotekos direktorius Stasys Stasiulis pasiūlė vadovauti šiam skyriui. Iš pradžių buvo nejauku: mano mokytojas ir kartu nenuginčijamas autoritetas V. V. Toločka tapo pavaldiniu. Laikas viską sustatė į savo vėžias. Valentino geranoriškumas ir atvirumas, informacijos dalinimasis, patarimai labai pravertė. Negaliu nepaminėti žurnalo „Mūsų žodis“ pasiūlymo rašyti tiflotyrinėmis temomis. Tai buvo dar vienas akstinas giliau domėtis ne tik organizacijos istorija, bet ir jų narių nuveiktais darbais bei likimais. 

Prasidėjus technologiniams pokyčiams iškilo būtinybė sukauptą garsinę, vaizdinę, tekstinę medžiagą suskaitmeninti. Buvau vienas naujų darbų iniciatorių. 1997 metais susisiekiau su Vytu Purliu, kuris vadovavo LASUC Kompiuterinės technikos skyriui, su prašymu padėti. Pirmiausia norėjome restauruoti ir suskaitmeninti garso įrašus. Pradėjome nuo tiflopedagogo, Kauno aklųjų mokyklos ilgamečio direktoriaus Antano Baltramiejūno palikimo. Po pusmečio V. Purlio pateikta suskaitmeninta medžiaga maloniai nustebino. Tik po dvejų metų biblioteka gavo kompiuterį su garso įrašymo programa. Bibliotekoje pirmasis pradėjau garso įrašus magnetofono juostose perrašyti į kompiuterį, skaitmeninti tifloįrašus. Dar vienas etapas – nuotraukų skaitmeninimas ir suskaitmenintos medžiagos įkėlimas į internetą. 

Pasikeitus bibliotekos vadovams, įstaiga buvo restruktūrizuota. Deja, neliko Tiflotyros skyriaus. Tiksliau sakant, jis buvo prijungtas prie Informacinių išteklių skyriaus. Anksčiau tiflotyrinė veikla buvo bibliotekos vizitinė kortelė. Po „pertvarkymo“ ji nustumta į paraštę. Dėl paskutiniosios klausimo dalies – kol kas atsakymo neturiu. Reikia palaukti ir ilgainiui bus aišku, ar mūsų darbai sulaukė tąsos. 

– Vienas iš skaudulių – aklųjų muziejus. Kokias matote jo perspektyvas ir ar žodžiai, pažadai kada nors taps apčiuopiamu kūnu? 

– Tai man asmeniškai skaudi tema. Švelniai tariant, naujoji skyriaus vadovė nesidomėjo neregių istorija ir jų nuveiktais darbais. Ji kategoriškai pasisakė už muziejuje saugomų eksponatų nurašymą ir įvairių sukauptų kolekcijų išdalinimą po įvairias šalies įstaigas. Kiek įmanydamas pasipriešinau šiai idėjai. Muziejuje saugomi tūkstančiai eksponatų turi būti nedalomi, lankytojams atspindėti įvairiapusę neregių veiklą. Po diskusijų kilo mintis viską perduoti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungai priklausančiai struktūrai. VšĮ Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro direktorius Algimantas Arbočius muziejų sutiko perimti. Eksponatus, jų neišsklaidydami, perkėlėme į naujas patalpas. Dabar muziejaus eksponatų likimas nėra aiškus. Kol kas procesas, mano nuomone, vyksta žodžių, o ne realių darbų plotmėje. 2023 metais pasiūliau muziejaus veiklą suaktyvinti. Nors formaliai muziejus veikė, bet neturėjo nė vieno darbuotojo. LASS vadovybė sudarė darbo grupę muziejaus veiklos gairėms parengti. Komisija dirbo pusė metų. Pateiktos rekomendacijos ir išvados, bet iki šiol – tyla, jokio atgarsio. Netgi atvirkščiai, muziejų perkėlus vėl į naujas patalpas, neliko veikiančios ekspozicijos. Viskas supakuota dėžėse. 

– Kada su bendraminčiais subrandinote mintį įsteigti „Grūdos krašto“ asociaciją, kurios vienas iš tikslų – rūpintis Dzūkijos krašto reikalais? 

– 2017 metais į mūsų kaimą atsikėlė gyventi kelios naujos šeimos. Viena iš jų – lituanistės, filologijos mokslų daktarės Rūtos Petrauskaitės. Netrukome susipažinti. Naujai kaimynei papasakojau, kad apie mūsų kaimą turiu surinkęs nemažai medžiagos: atsiminimų, dokumentų, pasakojimų ir nuotraukų. Po kurio laiko atsirado dar kelios šeimos, besidominčios šio krašto istorija. Ilgainiui subrendo mintis susiburti ir įteisinti mūsų bendrą domėjimosi lauką. Devyniese nusprendėme įregistruoti asociaciją. Mūsų vykdoma veikla yra įvairi. Kasmet po Grūdos kraštą organizuojame ekskursijas, užrašome atsiminimus, renkame dokumentus ir, žinoma, vizualiai fiksuojame išlikusius autentiškus kaimus. Bekalbant, bediskutuojant kilo ambicinga mintis išleisti mūsų krašto kaimų istorijas. Asociacijos veikloje gali dalyvauti aplinkinių kaimų gyventojai, jų palikuonys ir neabejingi Dzūkijos krašto praeičiai bei ateičiai žmonės. Asociacija vienija 23 tikruosius narius. 

– Pakalbėkime apie sumanymą parašyti knygą apie Grybaulios kaimą. Tai duoklė gimtajam kraštui ar noras sugrįžti į vaikystę? 

– Juokaudamas tariu: ir taip, ir taip. Iš tiesų, kuo daugiau metų palieki už nugaros, tuo atmintyje aiškiau atgyja vaikystės prisiminimai bei anapilin iškeliavusių kaimynų pasakojimai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, aktyviau domėjausi savo krašto praeitimi. Pirmiausia prakalbinau ir užrašiau vyresnių kaimo gyventojų atsiminimus, fotografavau kaimo vaizdus, atskiras sodybas, kryžius, gamtą. Prikalbinau buvusį mūsų kaimo mokytoją Bolių Baranauską parašyti atsiminimus. Ši kaimo pradinė mokykla dešimt metų veikė mano tėvų namuose. Mokytojas mielai parašė. Vėliau užrašiau kitų Grybauliškių pasakojimus. Išsamius ir nuoširdžius prisiminimus parašė grybauliškis, penkiasdešimt metų skyręs pedagoginei veiklai Julius Baublys. Beje, šiais metais, rudenį, minės savo gyvenimo šimtmetį. Galvoje kirbėjo mintis išleisti knygutę. Dar tada nežinojau, ar aš, ar kas kitas darys šį darbą. Įsikūrus „Grūdos krašto“ asociacijai supratau, kad šito darbo nelabai kas nori imtis ir teks man. Knygelei per trejus metus parengiau medžiagą. Jos puslapiuose siekiau atspindėti kaimo kūrimosi istoriją. Netgi pavyko surasti pirmuosius šaltinius, kuriuose minimas mano kaimas. Jis yra Baltarusijos pasienyje, prie Čepkelių raisto. Jau nuo viduramžių ši vietovė žinoma kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų medžioklės plotai. Kunigaikščiai apsistodavo Merkinėje, o nuo jos iki mano kaimo apie 25 kilometrai. Kaimo ištakos yra XVII amžiaus pradžia. Nustačiau, kad pirmasis pavadinimas buvo ne Grybaulia, o Salalės. Grybaulios pavadinimą aptikau tik XIX amžiaus dokumentuose. Pasirodo, mūsų kaimo pakraštyje XVIII amžiaus viduryje prie Grūdos upelio buvo palivarkas. Apie šį dvarą žinių nedaug. Kaimas suklestėjo prieškariu. Jame gyveno 153 sodiečiai. Pokariu jis negailestingai pradėjo nykti. Neliko nė vienos šeimos, nenukentėjusios nuo atėjūnų. Atskiras skyrelis – vaizdeliai iš kaimo praeities. Kitas skyrelis – vaikystės vasarų, praleistų mūsų kaime, atsiminimai. Negalėjau neaprašyti ir suniokotos kaimo gamtos. Sovietų funkcionieriai nusprendė įkurti žuvininkystės ūkį. Šis sumanymas tapo tikra katastrofa. Nuo 2005 metų šie tvenkiniai nebeveikia ir yra apleisti. Dabar mūsų kaime gyvena tik 13 žmonių. Knyga „Grybaulia – Šilinių dzūkų kaimas“ – tai gyvas liudijimas apie mus ir mūsų istoriją. 

Žurnalo redakcijos ir skaitytojų vardu sveikiname gerbiamą Juozą Valentukevičių su jubiliejine sukaktimi linkėdami ilgų gyvenimo metų. 

Nuotrauka. Juozo ir Marės (Marytės) Valentukevičių šeima 1960 metų vasarą prie savo namo. Iš kairės: tėvas ir mama, dukros Antanina, Birutė, Jutė. Priekyje mažieji: sūnus Juozas ir dukra Onutė / asmeninio archyvo nuotr. 

Archyvinė, kiek neryški Valentukevičių šeimos nuotrauka. Priešais medinį pastatą basomis kojomis ant žolės stovi pagal ūgį išsirikiavę iš kairės į dešinę tėvas Juozas, mama Marė, dukros Antanina, Birutė ir Jutė. Tėvas už pečių priešais save laiko sūnelį Juozą, o priešais Marę nulenkusi galvą stovi dukrelė Onutė. Tėvas vilki tamsius drabužius, mama ir dukros – šviesias, smulkiai raštuotas sukneles, o mažasis Juozukas – šviesius marškinius, sukištus į tamsias kelnes iki kelių. Kiek susilieję Valentukevičių veidai atrodo rimti. Vyresniųjų dukrų žvilgsniai nukreipti į priekyje stovinčius mažus vaikus, kurie panarinę galvas žvelgia į žemę. Mamos veidas nukreiptas į kamerą, o tėvo – į priešais stovintį sūnelį. Už šeimos į kairę tęsiasi medinė tvora, už kurios auga vešlūs krūmai. Prie pastato kampo prie didelio šviesaus lango kabo nedidelė tamsi lentelė, kurios smulkus tekstas neįskaitomas, o didesnis nurodo, kad tai yra pradinė mokykla. Dešiniau esančio prieangio langai papuošti šviesiomis grotomis, kurių viduryje aukštyn ir žemyn zigzagu eina puošiamieji elementai. Valentukevičiai atrodo rimti ir pasitempę.