Apie integruotą ugdymą, kaip alternatyvą specializuotoms mokykloms, pradėta kalbėti iškart po nepriklausomybės atkūrimo. Greitai jis buvo įteisintas tuomečiuose įstatymuose ir kituose švietimo dokumentuose. Integruotai pradėjo mokytis dalis silpnaregių ir keletas neregių. Kokia buvo to mokymosi kokybė, kokią papildomą pagalbą jie gaudavo tai jau kitas klausimas. Didžioji dalis kalba atvirai jokios. Praėjusio dešimtmečio pradžioje integruotą ugdymą pradėjo keisti įtraukiojo ugdymo samprata. Panašu, bet ne tapatu: požiūrį, kad kažkas kažkur turėtų integruotis, pakeitė supratimas, kad visi esame tos pačios visuomenės nariai, kad reikia sudaryti prielaidas ir sąlygas žmonėms ar jų grupėms į tą visuomenę įsitraukti. 2021 m. viduryje priimti Švietimo įstatymo pakeitimai, skelbiantys, kad nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. bendrojo ugdymo mokyklos nebegalės atsisakyti priimti negalią turinčių mokinių. Taigi, baigiant pirmąjį Lietuvos neregių švietimo šimtmetį (galvoje turime 1928 metais pradėjusį veikti Kauno aklųjų institutą), įtraukusis ugdymas tampa ne politikų ir švietimo strategų diskusijų arena, o gyvenimo realybe.
Ko iš šios realybės gali tikėtis neregiai ir silpnaregiai, kokia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) ateitis? Šie ir panašūs klausimai jaudina ne tik švietimo darbuotojus, bet ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (LASS), kaip nevyriausybinę organizaciją, ginančią regos negalią turinčių žmonių teises visose gyvenimo srityse. Priminsime, jog kaip tik šių metų rudenį LASUC minės savo veiklos penkiasdešimtmetį, kad jo klasėse ir kabinetuose išsilavinimą gavo didelė dalis skirtingų kartų neregių ir silpnaregių, taip pat ir šio žurnalo skaitytojų. Kovo pabaigoje, ieškodama atsakymų į šiuos ir kitus klausimus, Mūsų žodžio redakcija LASUC surengė diskusiją Mokiniai su regos negalia ir įtraukusis ugdymas: situacija ir tendencijos. Dalyvavo LASS prezidentas Paulius Kalvelis, viceprezidentas Vilmantas Balčikonis, LASUC direktorė Nerija Moskalionienė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Kristina Valantinienė, šio skyriaus patarėja Daiva Vaišnorienė. Diskusiją moderavo ir jos dalyvių mintis užrašė Alvydas Valenta.
Vilmantas. Esame nevyriausybinė organizacija, švietimo tema mums nėra svarbiausia, dirbame su suaugusiais žmonėmis, tačiau ši tema mums rūpi, nes jaunimas, kuris dabar mokosi, anksčiau ar vėliau ateis į mūsų organizaciją. Asmeniškai pats lankausi mokyklose, regos negalią turinčių vaikų šeimose. Girdžiu, ką kalba tėvai, mokytojai. Tai reiškia, kad nors ne tiesiogiai, bet švietimo lauke esame ir būsime. Manau, kad naudinga ir prasminga pasikeisti nuomonėmis, kaip situaciją matome mes, kaip mato LASUC, ministerija?
Nerija. 20242025 metais informacinėje sistemoje yra 91 regos negalią turintis mokinys, besimokantis įtraukiai. Dar 65 mokosi mūsų centre. Iš viso regos negalią turintys vaikai mokosi 44 mokyklose. Nevardinsiu pagal savivaldybes, bet praktiškai visa Lietuva. Aišku, daugiausia yra Vilniaus mieste, toliau Kaunas, Kauno regionas. Tuos vaikus mes matome ir žinome. Daug blogiau yra tada, kai vaikas turi kompleksinę negalią. Informacinėje sistemoje nėra išskirta, ar be kitų, jis turi dar ir regos sutrikimų. Tokio vaiko negalime identifikuoti.
Mokyklas, kuriose mokosi neregiai ir silpnaregiai vaikai, konsultuojame visoje Lietuvoje. Vilniaus apskrityje (Vilniaus miestas ir Ukmergė) teikiame tiflopedagoginę pagalbą. Kiekvieną savaitę mūsų specialistai vyksta į vietą, teikia reikalingą pagalbą. Vilniečius jau prisijaukinome, tėvai vaikus atveža patys, bet iš rajonų nevežiotų, tenka vykti patiems.
Vilmantas. Retorinis klausimas: kokia paskata mokyklai viską tvarkingai sužymėti? Mano patirtis su Vilniaus mokyklomis nėra gera. Dideli regos sutrikimai gal ir papuola, bet mažesni dažnai lieka nepastebėti.
Daiva. Jeigu kalbame apie kompleksinę negalią, atskiros negalios yra išskirtos. Duomenų apie jas galima rasti.
Redakcija. Tiflopedagogo pagalbą teikiate tiktai dviejuose rajonuose?
Nerija. Taip, šiuose dviejuose, tačiau, kaip minėjau, konsultuojame visas mokyklas, kurios kreipiasi. Dalyvaujame nustatant vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius. 2024 metais dalyvaujant mūsų specialistams, tokie poreikiai nustatyti 74 vaikams, iš jų regos sutrikimai 66 vaikams. Šiais metais vadovėliais brailio raštu aprūpinome tik penkias mokyklas, daugiau nėra poreikio.
Paulius. Apie konsultavimą: ar mokyklos jus susiranda pačios, ar jūsų pagalbą priima?
Nerija. Labai įvairiai. Kai kurios mokyklos priima geranoriškai arba iniciatyva kyla iš tėvų. Kitos priešinasi. Turiu pusvalandį asmeniškai įkalbinėti mokyklos direktorę, kad įsileistų mūsų specialistus. Dažniausiai neieško pagalbos iki tol, kol kas nors neužgriūna. Didžiausias užgriuvimas yra egzaminai. Iš vienos Kauno mokyklos gauname raštą: Padėkite, vaikas ruošiasi laikyti egzaminą. Vaikas mums žinomas, klausiame: Kodėl nesikreipėte anksčiau? Tai kad viskas su juo yra gerai, jokios pagalbos nereikėjo. Tiktai, mūsų specialisto vertinimu, ten nėra viskas gerai, nes kai vaikas laikė pagrindinio ugdymo patikrinimo egzaminą, užduotys jam buvo skaitomos balsu. Klausimas, kokia čia sėkmė, jeigu vaikas savarankiškai negali perskaityti egzamino užduoties?
Vakar vėl laiškas iš vienos Vilniaus mokyklos: Padėkite, dvylikta klasė, reikia laikyti egzaminus. Dėl lietuvių kalbos sunkumų nebus, mokinys dirba kompiuteriu, bet dėl matematikos kyla problemų. Taigi panašūs atvejai kartojasi. Šitas mokinys mums nėra žinomas, mes jo nekonsultavome. Turime ir kitokių pavyzdžių: štai abiturientas iš Marijampolės pats kreipėsi, kad priimtume laikyti egzaminų. Jeigu analizuosime pavienes situacijas, jos labai įvairios. Savo veiklą ir paslaugas viešiname visais įmanomais kanalais: bendraujame su švietimo skyriais, su būsimais ir jau dirbančiais oftalmologais. Paprastai jie pirmieji pastebi, kad vaikui kyla regėjimo problemų. Skatiname, kad rekomenduotų kreiptis į mūsų įstaigą. Yra tėvų, kurie skambina, teiraujasi dar prieš vaikui pradedant lankyti mokyklą. Vaikai iš kitų mokyklų atvyksta į LASUC tam tikram laikui. Mūsų specialistai patikrina jų žinias, teikia rekomendacijas. Tiflopedagogai pastebi, kad mąžta brailio rašto naudojimas. Pradinėse klasėse visi išmokstame rašyti ranka, bet brailio raštas gali būti, gali nebūti. Mūsų pradinukai brailio raštą jau yra puikiai įvaldę, deja, to negalime pasakyti apie įtraukiai besimokančius vaikus. Gerai neišmoksta jo ir vėliau, iki pat egzaminų.
Atskira problema kasdienių įgūdžių, mobilumo ugdymas. Bendrojo ugdymo mokykloje besimokančiam vaikui dažniausiai yra skiriamas padėjėjas: nuvedžiau ten, pasodinau čia vaikas savarankiškumo įgūdžių taip ir neįgyja.
Kristina. Dažnai nesusimąstoma, kad be akademinių reikia ugdyti ir kitus įgūdžius. Mokinio padėjėjai turėtų padėti ugdyti vaiko savarankiškumą. Švietimo pagalbos specialisto užduotis dirbti taip, kad ateityje jo pagalbos kuo mažiau reikėtų. O dabar norima dirbti taip, kad to darbo būtų ir dabar, ir ateityje.
Paulius. Ar brailis, ar mobilumas, viskas remiasi į kompetencijas. Kam tas brailis, jeigu yra kompas? Kam vaikui mobilumas, jeigu yra padėjėjas, kuris jį nuveda, jam paskaito? Negalima pykti, reikia edukuoti.
Redakcija. Ar galime kalbėti apie kokias nors rekomendacijas ateičiai? Mokyklos paprastai nežino nei apie orientaciją ir mobilumą, nei apie buitinių įgūdžių ugdymą ir panašius dalykus.
Vilmantas. Neseniai grįžau iš komandiruotės JAV, ten numatyta, kad nuo tam tikro amžiaus savarankiškumo įgūdžių programa yra privaloma. Galbūt tokią praktiką reikėtų įvesti ir Lietuvos mokyklose?
Kristina. Galima apie tai galvoti.
Paulius. Socialiniai, buitiniai, darbo su kompiuteriu įgūdžiai kiekviena mokykla tuos dalykus yra gražiai apsirašiusi, bet kiek realiai tose srityse dirbama? Iki dešimties metų mokiausi bendrojo ugdymo mokykloje. Tada atėjau į LASUC. Jokios tiflopedagogo pagalbos tada nebuvo. Kai atėjau į LASUC, vaikų, turinčių kompleksinę negalią, jame irgi nebuvo. Situacija keičiasi iš esmės: vaikų, kurie neregiai nuo gimimo, šiuo metu Lietuvoje labai nedaug. Tai didelis medicinos pasiekimas ir juo turime džiaugtis. Kalbant apie mokinių su regos negalia švietimą apibendrintai, svarbiausia, kad šeima gali rinktis ir surasti savo vaikui geriausią kelią. Bet grįžkime prie diskusijos. Ar teisingai supratau, kad ne visos mokyklos, ne visi tėvai identifikuoja, kad vaikas turi regos negalią?
Kristina. Taip, daugeliu atvejų tėvai sprendžia patys, reikia ar nereikia. Turime daugiau kalbėti apie tai, kad tai nėra bausmė, o yra pagalba. Kiekvienoje mokykloje veikia Vaiko gerovės komisija (VGK). Kasmet pristatomos sveikatos pažymos, sudaromi ugdymo planai. Jeigu yra sveikatos sutrikimų, VGK turi atkreipti dėmesį. VGK turi teisę vaiką siųsti į pedagoginę psichologinę tarnybą (PPT). PPT nustato specialiuosius vaiko ugdymosi poreikius.
Vilmantas. Tėvams dažnai sakau, kad pirmiausia reikia nustatyti specialiuosius poreikius. Tėvai dažnai nesusitaiko arba jiems atrodo tai nesvarbu.
Kristina. Jeigu gydytojas nepaaiškina realios situacijos, galimų pasekmių, tėvai gali ir nesuprasti, kokių vaikas patiria iššūkių. Vien pasakyti dažnai nepakanka, reikia nukreipti į nevyriausybines organizacijas. Kai kada tėvai visokių centrų tiesiog bijo.
Vilmantas. Su medikais mes irgi dirbame, bet jų pačių darbas yra įtemptas, papildomiems aiškinimams neturi laiko. Dabar jau turime trumpąjį LASS numerį 19266. Juo paskambinusius konsultuojame arba nukreipiame į kitas įstaigas. Žmonėms, turintiems regos negalią ir jos dar neturintiems, bet pajutusiems, kad kyla regėjimo problemų, teikiame ankstyvąją pagalbą.
Redakcija. Viskas, apie ką kalbėjome ir kalbame, svarbu, reikalinga, tačiau iki šiol nepalietėme vieno svarbaus klausimo. Paklausime tiesiai šviesiai: įtraukusis ugdymas ir LASUC ateitis?
Kristina. Nuostatos, kad neliktų specializuotų mokyklų, nėra. Poreikis turėti tokias įstaigas išliks. LASUC matome kaip metodinį centrą, turintį specialistus, ekspertus, dirbančius su regos negalią turinčiais vaikais. Turėtų būti daugiau komunikacijos su bendrojo ugdymo mokyklomis. Viena iš galimybių galėtų būti protarpiniai mokinių atvažiavimai į LASUC. Jo specialistai patikrintų mokinio žinias, teiktų rekomendacijas.
Nerija. Mūsų centre vaikai mokosi nuo pirmos iki paskutinės gimnazijos klasės. Mokytojai juos ruošia egzaminams. Jie yra tikrieji specialistai, kurie geriausiai žino ir gali konsultuoti bendrojo ugdymo mokyklų mokytojus, kaip reikia dirbti su regos negalią turinčiu vaiku, kaip jį paruošti egzaminui. Sulaukiame ministerijos palaikymo dėl trumpalaikio mokymosi, kai vaikai gali atvykti tam tikram laikui. Pavyzdžiui, balandį turi atvykti vaikas iš Žemaitijos.
Vilmantas. Vilnius, kiti didieji miestai situacija daugiau ar mažiau žinoma, valdoma. Brailio raštas, tiflopedagogai visoje Lietuvoje tvarios sistemos neturime. Ką darome, jeigu atsiranda vaikas, tarkime, Skuode?
Redakcija. 2023 metų pavasarį kalbinome vienos būsimų tiflopedagogų grupės atstoves (vyrų toje grupėje nebuvo): nė viena nesiruošė konkrečiai dirbti su regos negalią turinčiais vaikais. Kvalifikaciją rinkosi dėl viso pikto: gal ateityje tokių vaikų atsiras, gal kada nors pravers ir panašiai.
Daiva. Rajonuose tiflopedagogams nesusidaro krūvis, todėl neatsiranda žmonių, norinčių įgyti šią kvalifikaciją. Kaip žmogus panaudos turimą kvalifikaciją, jeigu rajone regos negalią turinčių vaikų nebus ar atsiras koks vienas ar du? Išeitis: rajonuose esančius tiflopedagogus galėtų įdarbinti LASUC. Toks specialistas dirbtų ne vienoje kurioje savivaldybėje, o visoje apskrityje ar keliose. Šitaip žmogui susidarytų krūvis, galima būtų skatinti žmones rinktis tiflopedagogo darbą.
Nerija. Taip, tai galėtų būti išeitis. Šiuo metu kaip tik ieškome tiflopedagogo pusei etato Kauno regionui. Jeigu toks atsiras, įdarbintume.
Patalpos ir kvadratiniai metrai
Toliau jau nebe diskusija. Pastaraisiais metais nuolat pasigirsta kalbų, kad LASUC turi per daug patalpų, kad dalį jų būtų galima panaudoti kitiems poreikiams. Tos kalbos tai pritilsta, tai vėl pagarsėja, tačiau, kaip panašiais atvejais sakoma, kalbų ir vėjų nesuvaikysi... Gandų ir spėlionių irgi, todėl jų ir nesivaikėme. Neabejotina viena: ugdymo centre vaikų keturis tris kartus mažiau, nei buvo prieš 30 ar 40 metų, o klausimas, kaip racionaliai išnaudoti turimas patalpas, anksčiau ar vėliau turėjo iškilti. Šių metų pradžioje pasklido informacija (tuo metu irgi dar nekonkreti), esą LASUC patalpose įsikurs privatus licėjus ir mokykla į Lietuvą atvyksiančių vokiečių karių vaikams. LASUC direktorė N. Moskalionienė patvirtino, kad nuo ateinančių mokslo metų ir privatus licėjus, ir mokykla vokiečių karių vaikams tikrai įsikurs. Sutapimas (galbūt?), tačiau praėjus porai dienų po minėtos diskusijos interviu su direktore apie tai, kad LASUC mokysis vokiečių vaikai, parodė Panorama, rašė lrt.lt, kiti naujienų portalai. Iš šio interviu sužinojome, kad LASUC patalpose įsikurs 100 vokiečių vaikų, kad bus trys grupės, kad šią ugdymo įstaigą pasirinko patys vokiečių atstovai. Mokinių ugdymui nenaudojamos patalpos, geopolitinė Lietuvos situacija, sąjungininkų karių vaikai viskas suprantama, tiktai norėtųsi, kad ateityje panašias naujienas neregių bendruomenė sužinotų ne iš Panoramos ar interneto portalų. LASUC pavaldus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai ir ne aklųjų organizacijai nurodinėti, kaip su pavaldžiomis įstaigomis ministerija turėtų tvarkytis, kaip racionaliai panaudoti jų turtą, Tačiau statant tuometę Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklą ir vėliau, per 50 įstaigos veiklos metų, LASS ne kartą ją yra rėmusi finansiškai, skyrusi jėgų ir laiko, kad taptų moderniu, šiuolaikišku neregių ugdymo centru. Didelė dalis jaunesnių ir vyresnių LASS narių šiame centre yra mokęsi, gavę brandos atestatus, todėl jiems nėra vienodai, kokie permainų vėjai ar skersvėjai jame pučia. Svarbiausia, kad būtų užtikrintas mokinių su regos negalia ugdymo procesas, baigdamas diskusiją sakė LASS prezidentas Paulius Kalvelis. Bent jau šiuo metu nėra pagrindo manyti, kad išnuomojus dalį LASUC patalpų, jis nukentės.
Pabaigai keletas faktų ir skaičių tiems, kam neregių švietimo reikalai tikrai rūpi ir skauda. LASS dar vasarį kreipėsi į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, prašydama paaiškinti susidariusią situaciją. Ministerija atsiuntė raštą, kuriame paaiškinta, kam ir kiek patalpų bus nuomojama. Jame rašoma: bendras LASUC patikėjimo teise valdomų patalpų plotas sudaro 12 453 kv. m. Iš jų beveik 4500 kv. m užima miegamasis korpusas, daugiau nei 6300 kv. m mokomasis korpusas, likęs plotas valgykla, sandėlis (šitaip yra įregistruota Registrų centre ir kiekviena iš minėtų patalpų turi unikalų numerį). Dalis šių patalpų yra nuomojama įvairiems juridiniams asmenims, tarp jų VšĮ Vilniaus inžinerijos ir technologijų licėjui (VITLIS), kuriam pagal sudarytas sutartis išnuomota 1368 kv. m ploto patalpos iš 4477 kv. m bendro miegamojo korpuso ploto. Vyriausybė 2025 m. vasario 26 d. priėmė protokolinį sprendimą Dėl Vokietijos ginkluotųjų pajėgų brigados personalo šeimos nariams ugdyti skirtos infrastruktūros pritaikymo pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas ir naujos infrastruktūros sukūrimo Vilniaus mieste. Pagal šį sprendimą iki 20252026 mokslo metų pradžios infrastruktūra vokiečių karių vaikams turi būti pritaikyta viename iš LASUC pastatų. Ministerijos teigimu, dėl šių infrastruktūros pakeitimų LASUC laikinai negalės naudotis tiktai 441 kv. m iš bendro 4477 kv. m pastato ploto. Cituojame: Pažymėtina, kad visa naujai kuriama infrastruktūra planuojama taip, kad nebūtų pažeisti LASUC moksleivių interesai. Esame įsipareigoję, kad jokie sprendimai nesukeltų neigiamo poveikio regos negalią turinčių vaikų ugdymui, jų saugumui ar specializuotų paslaugų prieinamumui.
Taigi nuo įtraukiojo ugdymo iki LASUC ateities ir jo administruojamų patalpų kitų ugdymo įstaigų poreikiams! Visuomenė keičiasi, keičiasi darbo, mokymo ir mokymosi formos netoliaregiška ir neišmintinga būtų viso to nematyti, barstytis galvas pelenais ir gyventi praeitimi. Kitas kraštutinumas praeities ignoravimas, nesidomėjimas tuo, kas buvo iki mūsų, ką mums paliko ankstesnės neregių kartos ir ką perduosime ateinančioms. Kiekviena gyvenimo permaina, kiekviena nauja situacija kelia ne tik iššūkių, bet ir atskleidžia naujų galimybių. Štai kad ir vokiečių karių šeimos ir jų atžalos galbūt ateityje, kai bent kiek aptvarkysime, vasarą jiems galėtume pasiūlyti savąją Zelvą? Nerealu? Na, tada galima ieškoti kitų bendradarbiavimo formų. Tiktai tam, kad galėtume apie jas pradėti galvoti, turime turėti kaip įmanoma daugiau informacijos, ir ne iš žiniasklaidos.
Nuotrauka. Apie įtraukiojo ugdymo iššūkius ir galimybes, specializuotų centrų funkcijas diskutuota LASUC / LASUC archyvo nuotr.
Nuotraukoje iš nugaros užfiksuoti šviesiu koridoriumi vienas paskui kitą einantys du vaikai. Priekyje naudodamasis baltąja lazdele šalia koridoriaus viduryje įrengtos vedimo linijos žingsniuoja berniukas trumpai skustais plaukais. Jis vilki tamsų sportinį džemperį su šviesiomis juostelėmis išilgai rankovių ir mūvi sportines kelnes. Iš paskos vedimo linija eina mergaitė, kurios tamsūs plaukai, surišti į uodegą ir papuošti kaspinu, krenta kiek žemiau pečių. Ji vilki tamsų bliuzoną ir mūvi šviesias kelnes. Tolėliau matyti trys artėjantys žmonės. Koridorių iš kairės nušviečia pro langus sklindanti saulės šviesa, ant palangių žaliuoja įvairaus dydžio augalai. Palei sieną ir palanges įrengti mediniai turėklai. Atrodo, kad vaikai, naudodamiesi pagalbinėmis priemonėmis, gali nesunkiai pasiekti klasę ir kitas patalpas.