Kai penktadienio rytais ima varstytis Panevėžio aklųjų koplytėlės durys, kunigas Stasys Tamulionis plačiai nusišypso ir su atėjusiaisiais sveikinasi kaip su artimaisiais. Kai kuriuos keliaudamas į koplytėlę ir pavėžėja, bet su visais parapijiečiais turi apie ką šnektelėti ar ko pasiteirauti. Kaip įprastai – jau tris dešimtmečius – viskas parengta šv. Mišioms, o ištikimų tikėjimo brolių ir sesių būrelis įsitaiso iš pažiūros kuklios koplytėlės kėdžių eilėse. 

Šie penktadieniai koplytėlėje kai kuriems Panevėžio neregiams yra vienintelis būdas išpažinti savo tikėjimą, atsivėrimas, paguoda ir bendrystė. Čia randami atsakymai, suvokiant savo ribas ir žaizdotumą. Susitikimai su Dievu ir savimi – ne iš prievolės, o iš vidinės būtinybės – šią mažą parapiją visuomet išlaikys gyvybingą. 

Viršelyje – Panevėžio aklųjų koplytėlėje tikintieji su kun. S. Tamulioniu po šv. Mišių / Žydrūno Maniko nuotr. 

Apvali balandžio mėnesio žurnalo „Mūsų žodis“ viršelio nuotrauka, kurioje užfiksuoti Panevėžio koplytėlėje pozuojantys tikintieji ir kunigas S. Tamulionis. Grupės priekyje sėdi du senjorai ir vyresnio amžiaus moteris. Už jų dešinėje stovi kunigas ir per žingsnį į šoną atsitraukusi pagyvenusi moteris, o kairėje – dar septyni koplytėlės lankytojai. Daugelis apsirengę šilčiau: vilki megztinius ir striukes, ant kaklo ar galvos ryši skaras, dėvi kepures. Kunigas vilki juodą sutaną, kuri beveik siekia žemę, standžios, kaklą juosiančios apykaklės priekyje baltuoja juostelė. Kunigo kairėje kabo medinis kryžius su smulkiu šviesiu nukryžiuotuoju, o dešinėje ant pakylos stovi Mergelės Marijos statula maldai sudėtomis rankomis. Kairėje nuotraukos pusėje ant tamsiai raudonos spalvos sienos kabo paveikslas, kuriame pavaizduotas pirmyn žengiantis, baltą mantiją plačiomis rankovėmis vilkintis Jėzus, kairiąją ranką laikantis prie širdies, o dešiniąja, pakelta kiek virš pečių, laiminantis. Ant jo pečių krenta ilgi tamsūs plaukai, galvą supa šviečianti aureolė. Nuo jo į visas puses sklinda šviesos spinduliai. Glaudžiai stovintys žmonės atrodo susitelkę ir susidaro įspūdis, kad paveiksle pavaizduotas Kristus juos laimina. 

REALUS VAIZDAS. Viršelio nuotrauka didesne amplitude, dabar ji – stačiakampė. Didesnės nuotraukos šonuose matyti kiek daugiau patalpos. 

PROTANOPIJA. Tas pats vaizdas pateiktas ne toks spalvotas, kaip realus. Jis neatrodo visiškai juodai baltas, tačiau gana stipriai išblanksta ir įgauna rudą atspalvį. 

GLAUKOMA. Nuotraukos centras vis dar ryškus, spalvos nepakitusios, tačiau nuo centro į šonus vaizdas po truputį blanksta, kol galiausiai kampuose visai užtemsta. Kairėje uždengiamos dvi moterys ir Kristaus paveikslas. 

DIABETINĖ RETINOPATIJA. Šiame pavyzdyje visiškai aptemdytas nuotraukos kairysis apatinis kampas, dėl to nesimato priekyje sėdinčių senjorų pėdų, o likusioje nuotraukoje vaizdą taip pat protarpiais uždengia nedidelės tamsios dėmės. 

KATARAKTA. Šiuo atveju visas vaizdas toks pat kaip realus, tik visiškai susiliejęs, dėl to smulkesnės detalės nėra įžiūrimos. 

TINKLAINĖS ATŠOKA. Šiame pavyzdyje apatinėje nuotraukos dalyje įstrižai uždengiama apatinė vaizdo dalis, todėl nematyti sėdinčiųjų ir dešinėje nuotraukos pusėje stovinčių žmonių blauzdų. 

AMŽINĖ GELTONOSIOS DĖMĖS DEGENERACIJA. Regėjimo plotis ir spalvos nepakitę, tačiau pats vaizdinio centras – nematomas. Šiuo atveju nematyti dviejų sėdinčių senjorų ir tiesiai už jų stovinčios moters. Taip pat iš dalies uždengiami kairiau esantys žmonės ir dešiniau stovintis kunigas. 

PIGMENTINIS RETINITAS. Šiame pavyzdyje įžiūrimas tik pats nuotraukos centras, kuris yra ovalo formos – galima įžvelgti tik du sėdinčius senjorus nuo juosmens iki viršugalvio, už jų stovinčių dviejų žmonių krūtines, kunigo alkūnę ir trečios sėdinčios moters petį bei pusę veido.