Noriu prisipažinti, kad įtraukiojo švietimo tema nėra mano „arkliukas“. Į ją nudreifavau nenoromis. Kodėl visgi drįsau kelti koją į šią sritį? Visų pirma, pats turiu įdomią patirtį. Pirmoje klasėje, rugsėjo pradžioje mokytoja po kelių dienų mano mamai pasakė: „Šito vaiko aš nemokysiu, nes jis nemato iš pirmo suolo, kas parašyta ant lentos.“ Toliau mano kelias ėjo nuo šiltnamio sąlygų link savarankiškumo: specializuota nedidelė klasė pradinėje mokykloje; pagrindinė mokykla, kur mums buvo priskirtas tiflopedagogas; elitinė gimnazija, kur nebuvo jokios švietimo pagalbos, tik mokytojų geranoriškumas ir noras suprasti mano sunkumus bei padėti juos įveikti; ir galiausiai universitetas, kur teko prisitaikyti, atrasti būdų, kaip valdyti didelį kiekį informacijos. Pirminė atmetimo patirtis įsirėžė giliai ir iki šiol motyvuoja siekti, kad kiti kuo mažiau tai patirtų. 

Dar vienas prisilietimas prie švietimo temos buvo, kai dar dirbdamas vienoje mokymų organizavimo įmonėje kartu su prof. Alvyra Galkiene prisidėjau prie mokymų programos kūrimo ir mokymų organizavimo aukštųjų mokyklų švietimo specialistams, kurie buvo atsakingi už studentus su negalia. 

Atkeliavus dirbti į LASS, švietimo temą paveldėjau iš kolegės Audronės Jozėnaitės. Aplankiau regos centrus, kelias mokyklas, kuriose mokėsi neregiai ar silpnai matantys silpnaregiai. Susitikau su keliais tėvais, auginančiais vaikus su stipria regos negalia. Susidariau šiokį tokį įspūdį, kas dedasi Lietuvoje. Tuo metu Lietuvos negalios organizacijų forumas subūrė Švietimo komitetą, kuriame pradėjome dalintis įtraukiojo švietimo klausimais. Artėjo visų taip nerimastingai laukiama 2024 m. rugsėjo pirmoji, kai turėjo būti užkirstas kelias mokykloms atsisakyti priimti vaikus su negalia argumentuojant, kad neturi specialistų, neturi sąlygų. Įtraukiojo švietimo tema aštrėjo. Reikėjo pasirinkti pusę: ar kritikuojame įtraukųjį švietimą, laikomės įsikibę specialiųjų mokyklų, kurios užtikrina aukštą švietimo lygį, ar palaikome įtraukųjį švietimą, kuriame kad ir netobulą, bet geresnę, perspektyvesnę sistemą, kuri atitinka dabartinių laikų realijas (mažėjantį mokinių neregių skaičių, tėvų norą, kad vaikai mokytųsi tame pačiame mieste, specialiųjų mokyklų nykimą). Pasirinkau stoti į įtraukiojo švietimo pusę. 

Įsimintinos patirtys už Atlanto 

2024 m. pabaigoje pasitaikė galimybė teikti paraišką dalyvauti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Kongreso tarptautinės lyderystės biuro programoje „Atviras pasaulis“, kur šįkart pagrindinė tema – įtraukusis švietimas. Pasisekė. Laimėjau galimybę su kitų 5-ių Lietuvos švietimo specialistų komanda apsilankyti JAV ir pasižiūrėti, kaip jie įgyvendina įtraukųjį švietimą. 

Reikia paminėti, kad JAV įtraukiojo švietimo nuostatas įtvirtinantis įstatymo pakeitimas buvo priimtas 1990 m. (Amerikos asmenų su negalia įstatymas „Americans with Disability Act“). Įstatymas užkirto kelią diskriminacijai. Nuo to laiko viešojo sektoriaus mokyklos privalo priimti visus vaikus su specialiaisiais poreikiais. Panašus Lietuvos švietimo įstatymo pakeitimas įsigaliojo 2024 m. rugsėjo 1 d. Vadinasi, JAV įtraukiojo švietimo praktika vystoma jau 35 metus. Tai atsispindi ir nuostatose į įtraukųjį švietimą. Kalbėjome su vienos srities švietimo administratore apie standartizuotus testus. Visos valstijos mokyklos kasmet vykdo šiuos testus. Suprantama, kad tos mokyklos, kuriose yra daugiau vaikų su sunkiais švietimo pagalbos poreikiais surenka mažiau balų. Uždavėme mums natūralų klausimą, ar nėra bandymų nepriimti vaikų su specialiaisiais poreikiais, siekiant pakilti reitingų lentelėse į viršų. Iš švietimo administratorės reakcijos buvo aišku, kad ji mūsų nelabai suprato: „Kaip mes galime nepriimti vaikų su specialiaisiais poreikiais, mes juk esame viešojo sektoriaus švietimo įstaigos.“ 

Per truputį daugiau nei savaitę JAV Šampeino mieste Ilinojaus valstijoje aplankiau daugiau mokyklų nei Lietuvoje per praeitus metus. Mačiau įvairių įtraukties variantų. Stebėjau gamtos mokslų laboratorinio darbo pamoką, kur greta mokytojo dirbo padėjėja. Mums sakė, kad klasėje yra keli mokiniai, kuriems reikia švietimo pagalbos. Iš šalies nepastebėjau konkrečių vaikų, kuriems reikia pagalbos, kuo jie skiriasi nuo bendraamžių. Kitoje mokykloje matėme, kaip vaikai iš bendros klasės ateina pas specialųjį pedagogą į atskirą kabinetą lavinti matematikos įgūdžių. Vaikai laikinai paimami iš klasės ir laikinai ugdomi atskiroje patalpoje. Stebėjome ir tokią klasę, kur visi vaikai yra su specialiaisiais poreikiais ir mokiniai 80 procentų laiko praleidžia specialioje klasėje. Kai kurie turi elgesio, intelekto, raidos problemų. Keli vaikai visai nekalbantys. Jie bendrauja su komunikatoriais (planšetiniame kompiuteryje įdiegta speciali programa su paveikslėliais, paspaudus ant paveikslėlio įgarsinama frazė). Mačiau ir specialią mokyklą, primenančią vaikų kalėjimą, kur mokosi susiduriantys su dideliais savireguliacijos iššūkiais, kurie kyla dėl negalios arba sudėtingų socialinių aplinkybių, tokių kaip aplaidumas ar sudėtinga šeimos situacija. 

Nustebino tai, kad visais atvejais siekiamas tikslas vaiką grąžinti į bendrąją klasę. Taip pat visais atvejais siekiama suteikti bent kokių nors praktinių įgūdžių. Pavyzdžiui, kad vaikas negriebtų daiktų iš rankos, kad išklausytų tai, kas jam sakoma, kad kalbėtų tuomet, kai yra tinkamas metas, kad atliktų užduotį nuo pradžios iki galo, kad mokėtų elgtis viešumoje. Visa tai išplaukia iš JAV švietimo įstatyme įtvirtinto principo, kad vaikams su specialiaisiais poreikiais sudaromas individualizuotas ugdymo planas. 

Planus rengia specialieji pedagogai, įtraukdami mokytojus, tėvus, kitus reikalingus specialistus, aiškiai nustatydami mokinio ugdymo tikslus, uždavinius, mokymo strategijas bei reikiamas pritaikymo priemones, užtikrinančias jo mokymosi pažangą. Be to, šie planai privalo būti reguliariai peržiūrimi ir koreguojami pagal mokinio poreikius. Kai kuriems mokiniams taip pat rengiami elgesio intervencijos planai, pritaikyti pagal jų individualius poreikius. Jie padeda skatinti teigiamą elgesį ir suteikia reikalingų išteklių, padedančių spręsti kylančias elgesio problemas. Tokie planai leidžia mokiniams palaipsniui įgyti savireguliacijos įgūdžių. 

Individualus ugdymo planas nėra formalus dokumentas. Jame keliami labai konkretūs tikslai, aiškiai apibrėžiamas pagalbos lygis ir numatomos priemonės, padedančios mokiniui jų siekti. Labai dažnai vertinama, kaip vaikui sekasi įgyvendinti šiuos tikslus – specialusis pedagogas remiasi nuolat kaupiamais duomenimis ir mato, ar reikia papildomos pagalbos, ar, priešingai, galima palaipsniui mažinti pagalbos lygį. Turėjome galimybę praktiškai stebėti, kaip šis vertinimas vyksta klasėje: mokytoja ne tik dirbo su mokiniais, bet ir fiksavo jų pažangą, analizuodama, kurios sritys reikalauja didesnio dėmesio. 

Kitas įspūdį palikęs vertybinis momentas – vaikai su specialiaisiais poreikiais yra mokyklos bendruomenės dalis. Jie yra matomi, dalyvauja bendrose kūno kultūros pamokose, mokyklos gyvenime apskritai. Vienoje mokykloje vaikai su specialiaisiais poreikiais pardavinėja užkandžius koridoriuje. Tokiu būdu jie yra matomi mokyklos bendruomenėje, mokosi elgtis su pinigais, būti bendruomenės dalimi. Šioje mokykloje specialioji klasė du kartus per savaitę išeina į miestą: į kavinę, parduotuvę ar krepšinio varžybas. Nebandoma vaikų su specialiaisiais poreikiais nukišti į rūsį, į atskirą mokyklos pastato flygelį. 

Besilankant JAV mokyklose kalbantis su mokytojais imponavo, kad mokytojai ir specialieji pedagogai turi gana daug įrankių, priemonių, kaip dirbti su įvairių gabumų ir poreikių mokiniais. Tai ir fizinės priemonės, dalį kurių turi ir mūsų mokyklos (sensoriniai kambariai, nusiraminimui skirtos priemonės, kompiuteriai, planšetės, žieviniam regos sutrikimui lavinti skirtos priemonės). Tai ir skirtingo lygio užduotys, savireguliacijai ugdyti skirtos priemonės, pažangos vertinimo „paruoštukai“. Mano žiniomis, Lietuvoje dažnas pedagogas turi pats kurti, pritaikyti mokymo medžiagą. 

Dar vienas įspūdį palikęs momentas – Ilinojaus universiteto Negalios resursų ir švietimo paslaugų centras. Pirmiausia, kad galėtum studijuoti šiame universitete, turi įstoti bendra tvarka – tai reiškia, jog pirmiausia turi parodyti akademinius gebėjimus. Tačiau įstojus studentams su negalia suteikiama labai plati pagalba, kuri tikrai nustebino savo apimtimi. Centras siūlo įvairias paslaugas, pradedant studijų medžiagos pritaikymu – tekstai gali būti pateikiami brailio raštu, skaitmeninamos knygos. Studentams, turintiems klausos sutrikimų, subtitruojamos paskaitos, o turintiems mokymosi sunkumų – teikiama individuali akademinė pagalba. Taip pat didelis dėmesys skiriamas psichologinei gerovei – studentai gali gauti konsultacijas ir pagalbą kasdieniais klausimais. 

Apibendrinant norisi paminėti, kad JAV sistema nėra tobula. Mokyklų finansinė situacija labai priklauso nuo to, kokioje kaimynystėje ji yra – turtinguose rajonuose mokyklos turtingos, skurdžiuose rajonuose mokyklos skurdžios. Lietuvoje mokyklų nelygybė šiek tiek mažesnė ir labiau priklauso nuo mokinių skaičiaus. JAV švietimo administratoriai kalba apie tas pačias problemas: trūksta finansavimo, specialistų, vaikų su dideliais poreikiais skaičius auga. JAV tėvai, auginantys vaikus su specialiaisiais poreikiais, taip pat kalba apie švietimo sistemos problemas: dalis vaikų mokosi namų mokyme, ne visi vaikai gauna visą pagalbą, kuri jiems priklauso. 

Reflektuodami su kitais delegatais iš Lietuvos pastebėjome, kad pas mus situacija nėra jau tokia bloga. Turime nemažai įrankių ir resursų siekti įtraukiojo švietimo kiekvienoje mokykloje. Švietimo pagalbos specialistų komandos po truputį atsiranda daugumoje mokyklų. Šios komandos pagalba gali remtis bendrojo lavinimo mokytojai. Mokytojui į pagalbą klasėje dažnai pasitelkiamas mokytojo padėjėjas. Metodinę pagalbą pradeda teikti regioniniai švietimo pagalbos centrai. Mažesnėse savivaldybėse mokyklai į pagalbą ateina psichologinė pedagoginė tarnyba. Valstybė investuoja į naujų specialiųjų pedagogų rengimą. Reikia nestabdyti įtraukiojo švietimo procesų, o, priešingai, palaikyti gerai šias visas galimybes išnaudojančias mokyklas. 

Keli pastebėjimai šiandienai 

Kokia neregių ir silpnaregių situacija Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose? Trumpas aptakus atsakymas būtų – įvairi. Iki manęs atkeliauja pavieniai atvejai, pavienės istorijos iš įvairių miestų ir bandau susidaryti aiškesnį vaizdą. Silpnaregiams dažniausiai pavyksta gana puikiai įsilieti į bendrojo lavinimo mokyklas. Nors vis dar pasigirsta atvejų, kad yra patyčių, nukreiptų į silpnaregius būtent dėl negalios. Neregiams sudėtingiau. Bendrojo lavinimo specialieji pedagogai negali suteikti reikiamų brailio rašto, orientacijos ir mobilumo, kompiuterinio raštingumo įgūdžių. Tenka remtis iš senų laikų dirbančiais vyresnio amžiaus specialistais. JAV paprastai pasitelkiamas keliaujantis neregių ir silpnaregių mokytojas, kuris suteikia brailio rašto, kompiuterinio raštingumo įgūdžių, padeda mokytojui parengdamas taktilines priemones, medžiagą brailio raštu. Lietuvoje mums trūksta tvaraus tokių mokytojų tinklo. Nėra apgalvotos, sukonstruotos sistemos, kaip, pavyzdžiui, būtų padedama neregiui vaikui Lietuvos pakraštyje, pavyzdžiui, Utenoje. Visgi tikiu, kad esant pozityvioms nuostatoms į įtraukųjį švietimą, atsiradus neregiui vaikui kad ir Lietuvos pakraštyje, švietimo įstaiga, savivaldybė, nacionaliniai centrai gali susitelkti ir išspręsti kylančius ugdymo iššūkius. Tokių atvejų nebus daug. Tiesiog reikia susitelkimo ir individualaus sprendimo paieškos. Kartais prie tokių sprendimų prisideda ir LASS. 

Nuotrauka. V. Balčikonis (antras iš dešinės) su kitais Lietuvos švietimo atstovais turėjo galimybę pasisemti patirties apie įtraukųjį ugdymą JAV / asmeninio archyvo nuotr. 

V. Balčikonio ir kitų švietimo atstovų nuotrauka iš priekio nuo kelių iki viršugalvio. Šeši dalykiškai apsirengę Lietuvos atstovai, du vyrai ir keturios moterys, glaudžiai stovi eilute, kiek pasisukę į vieną ar kitą šoną. Kai kurie yra prisisegę ant švarko atlapo šviesias dalyvių korteles. Grupė šiltai šypsosi ir atrodo linksmai nusiteikusi. Už jų yra šviesi iškaba, kurioje kartojasi apvalus logotipas, tamsiame fone vaizduojantis smailėjantį Kapitolijaus kupolą su dviem žvaigždutėmis abipus jo. Logotipo dešinėje anglų kalba pateiktas tekstas: „Kongreso tarptautinės lyderystės biuras“. Lietuviai atrodo entuziastingi ir pasirengę semtis žinių bei įkvėpimo.