Pamąstykite ir atsakykite: 1. Kaip iš daugelio nuogų žmonių atskirti pirmuosius žmones Adomą ir Ievą? 2. Kokio mėnesio pavadinime galime rasti drabužio pavadinimą? 3. Kokioje šalyje žmonės turi daugiausia batų? 

Tik Adomui ir Ievai rojuje buvo šilta ir jauku be drabužių. Įdomu būtų sužinoti, ar kas pasikeitė rojuje per tuos milijonus metų? Ar ten patekę žmonės kaip ir Adomas su Ieva vis dar vaikšto visiškai nuogi? Mums, esantiems žemėje, drabužių reikia. Ir kuo atšiauresnėje klimato juostoje gyvename, tuo tų rūbelių reikia daugiau. Aišku, besikeičiantis klimatas diktuoja savo sąlygas. Jei prieš kelis dešimtmečius moterys Lietuvoje visą žiemą puikuodavosi prabangiais kailiniais, tai pastaraisiais metais jau net šiltesnių striukių ar paltukų beveik nebereikia. Vyresni žmonės juokauja, kad šaltuoju metų periodu paaiškėja, kurios merginos ir moterys protingos, o kurios gražios, nes pastarųjų žiemos apranga ir net avalynė nei per „nago juodymą“ nesiskiria nuo vasaros periodo. 

Jei klimatas toliau tokiais sparčiais tempais šils, tai gal po poros dešimtmečių lietuviai vaikščios kaip afrikiečiai – pusnuogiai, prisidengę tik siaura juostele per klubus. Na, o kol kas situacija tokia – pasaulis toliau „sėkmingai“ eina iš proto dėl mados. Kiekviena atslinkusi nauja mados banga man kažkodėl primena pasaką „Karalius nuogas“ ir pagal tą pasaką sukurtą animacinį filmuką. Pradžioje visi liaupsina pasirodžiusį naujovišką modelį, o jau po kelių mėnesių patys juokiasi iš tų pasmukusių, per daug aptemptų ar skylėtų drabužių, ir stebisi, kaip jiems galėjo tai patikti. 

„Pirma sunešiosiu visus turimus drabužius ir tik tada pirksiu naujus“, – taip niekada nėra pasakiusi ir tikriausiai nepasakys nė viena moteris, kaip ir nors šiek tiek save gerbiantis vyras. Stilinga moteris stengiasi net savo batelius priderinti prie automobilio, arba atvirkščiai – automobilio spalvą renkasi pagal turimus drabužius. Man iš vaikystės laikų atmintyje įstrigęs vienas epizodas. Vieno mano draugo mama labai įspūdingai rengdavosi, išsiskirdavo iš aplinkinių ryškiu makiažu, ant rankų ir kaklo visada puikuodavosi masyvūs auksiniai papuošalai. Įsivaizdavau, kaip gražu jų namuose. Kartą draugas pasikvietė mane į svečius parodyti kažkokį naują žaidimą ir aš nedrąsiai įžengiau pro duris. Tai, ką pamačiau, mane tiesiog pribloškė. Baldai apšepę, nutriušę, tapetai apdriskę, grindys nenusakomai purvinos spalvos, priskretusių puodų, keptuvių pririkiuota ne tik ant viryklės, spintelių, stalų, bet ir ant grindų. Tai moteriai svarbiausia buvo susikurti savo įvaizdį aplinkiniams... Apskritai, mada yra keistas dalykas. Jaunuoliai ir merginos, jei pamato kelis žmones kitaip apsirengusius, žūtbūt nori patys įsigyti analogišką drabužį, bet moterys, pamačiusios, kad draugė dėvi tokią pačią suknelę, kaip įsigijusi ji pati, tos suknelės nebeapsivilks net būdama savo namuose viena virtuvėje. Jau seniai pastebėjau, kad kuo mažesnė bendruomenė, tuo tariamai svarbesnė tampa apranga. 

Prisiminimų vingiai 

Prieš kelis dešimtmečius lankantis keliuose dideliuose Europos miestuose, tokiuose kaip Berlynas, Varšuva, supratau, kad ir kaip neįprastai būtų apsirengęs koks praeivis, niekas į jį nekreipia jokio dėmesio. Turistinės grupės anuomet iš Lietuvos išsiskirdavo, nes atrodė lyg mes būtume susiruošę į sceną, ant podiumo ar į kokią iškilmingą puotą. Kitų šalių ekskursantai dėvėdavo tiesiog patogius keliauti drabužius. Tada pirmą kartą suabejojau senos patarlės „pagal drabužį pasitinka, pagal protą palydi“ veiksmingumu. Mūsų krašte tuo metu situacija buvo kiek kitokia, ypač mažesniame mieste ar kaimelyje. Ar žmonės lankydavosi bažnyčioje, baliuje, festivalyje, ar koncerte, nemenką tų įvykių aptarimo dalį su giminaičiais, draugais ir kaimynais apimdavo pažįstamų, o kartais net visai nepažįstamų žmonių aprangos, jų naujų drabužių, šukuosenų ir kitko vertinimas. 

Iš mokyklos laikų menu, kaip vienas paralelinės klasės vaikinas rengdavosi išsiskiriančiai – daug ryškių, kontrastingų spalvų, ant kaklo vis kitokiu būdu būdavo sumazgęs, susirišęs ar susegęs šaliką, su kuriuo nesiskirdavo nei pertraukų, nei pamokų metu, susilaukdamas daugelio moksleivių pašaipų ir kai kurių mokytojų pastabų, net kategoriškų reikalavimų ateiti į pamokas tinkamai apsirengus. Sutinku, kad vienoda apranga yra logiška armijoje, mokyklose, ofisuose, viešo aptarnavimo srityse, kai reikia atskirti darbuotoją nuo kliento, tik nesmagu, jog tuo metu tiek berniukų, tiek ir mergaičių mokyklinė apranga buvo nestilinga, neskoninga, blanki, nuobodi, dešimtmečius nesikeičianti. Kartais juokauju – laimei nematau mokyklos laikų nuotraukų. Galiu tik pavydėti, kad dabar į mokyklinės aprangos kūrimą įtraukiami ne tik mokinių tėvai, bet ir patys moksleiviai gali pateikti savo pageidavimus bei pasiūlymus. Tęsiant prisiminimus iš mokyklos laikų, menu, kaip fizinio lavinimo mokytojas vis piktindavosi: „Nesuprantu. Kai į pamoką, tai niekas aprangos neturi, o kai po rajoną trankytis, tai visi su „Adidas“ treningais.“ 

Linksmos mintys – geriausias kasdienis rūbas 

Suprantama, turintiems fizinę negalią, tinkamai parinkti ar specialiai pasiūti drabužiai padeda užmaskuoti vienokį ar kitokį trūkumą, ir atvirkščiai – kažką išryškinti. Pamenu teatro mėgėjų seminarą, kuriame vieno epizodo metu mums buvo leista apsirengti, kaip tik leidžia fantazija, susikurti kokio tik norime personažo įvaizdį. Vienas vaikinas, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje, panoro apsirengti klouno drabužiais. Kai pasirodymo režisierius, aktorius Saulius Čėpla jo paklausė, kodėl jis nori dėvėti būtent juokdario kostiumą, vaikinas atsakė: „Į mane žmonės žiūri su liūdesiu, užuojauta ir gailesčiu, išsigąsta, o aš noriu, kad žmonės žiūrėdami į mane šypsotųsi...“ O štai priešinga situacija parduotuvėje. Pirkėjas, grąžindamas prekę, piktinasi: „Kokį čia kostiumą man pardavėt? Žmonės pamatę gatvėje juokiasi.“ Pardavėjas nesutrinka: „Gerai, kad juokiasi. Nejaugi jūs norėtumėte, kad pamatę jus žmonės verktų?“ Tikiuosi ir jūs nusišypsosite iš šio anekdoto, susijusio su straipsnio tema: „Raudonkepuraitė, kaip įprastai, keliaudama pas savo senelę, be abejo, sutinka vilką. Tas ir sako jai: „Labas, raudona kvaiša.“ Raudonkepuraitė įsižeidžia: „Aš ne raudona kvaiša, o Raudonkepuraitė. Pažiūrėk, pilki, mano raudona skrybėlaitė, raudona palaidinukė, raudonas sijonėlis, raudonos kojinaitės, raudonos basutės... Tikrai, vilke, tu teisus, atrodau kaip kokia raudona kvaiša...“ 

O kaipgi mes, turintys regos sutrikimų, atrodome sau ir kitiems? Kiekvienas turime savitą sistemą, kaip rengiamės, atpažįstame drabužius. Dabar tai padaryti padeda specialus elektroninis spalvų atpažinimo įrenginys ar dirbtinis intelektas, o anksčiau be aplinkinių pagalbos drabužius atpažindavome, o ir dabar skiriame, liesdami medžiagos faktūrą, pagal sagų skaičių, jų dydį, išdėstymą, kišenėles, viduje įsiūtas kilpeles, į kelnes įveriame diržus su skirtingomis sagtimis ir panašiai. Man iki šiol marškinius, kurie turi kišenėlę, atpažinti greičiau pagal į tą kišenėlę įdėtą paties iš kartono iškirptą raidę. Kuo ryškesnė ar tamsesnė spalva, tuo raidė didesnė. Vis tik žmonėms, turintiems regos negalią, pasitaiko įvairiausių kuriozų. Tarp minimų atvejų dažniausiai įvardijami išvirkščiai apsivilkti marškinėliai, megztiniai, skirtingų spalvų kojinės. Vienu metu kai kuriose šalyse, ypač JAV, buvo paplitusi mada dėvėti viršutinius drabužius su nenuplėštomis etiketėmis. Ne vienas mūsų bendruomenės narys prisipažino, kad pasitaikydavo ne savo noru, tiesiog neapčiupinėjus drabužio, išeiti į gatvę su prie kaklo ar prie liemens kabančiomis kortelėmis. Man pačiam vos vos taip nenutiko. Nukirpau vieną etiketę nuo naujų marškinių ir ruošiausi išeiti į parduotuvę, bet draugė laiku pastebėjo, kad kabo dar viena kortelė. 

Viena močiutė prisiminė, kaip pasiruošusi keliauti į polikliniką atėjusios ją palydėti socialinės darbuotojos paklausė, ar apsiavusi vienodomis kojinėmis. Išgirdusi atsakymą, kad kojinės tai vienodos, bet batai skirtingi. Kartą Arvydas net į sceną užlipo ir koncertavo skirtingų spalvų batais. Kas pastebėjo, jam nesakė, nes buvo įsitikinę, kad šitaip apsiavęs jis į sceną jokiu būdu neliptų... Šis atvejis man priminė senų laikų juokelį, kai tuomečiam sovietų vadovui Leonidui Brežnevui, atvykusiam į Kremlių, patarėjas užsiminė, kad vertėtų grįžti į namus, nes vienas batas juodas, o kitas rudas. Brežnevas su pašaipa atsakė, kad neverta grįžti, kad tai bergždžias reikalas, nes ir namie likęs vienas batas juodas, o kitas rudas. 

Skeptikams, kurie mėgsta padejuoti dėl pinigų stokos, galiu priminti, koks buvo XX amžiaus pradžioje tuomečio Rusijos raudonosios revoliucijos vado įsivaizdavimas apie visuotinės gerovės valstybę, tuomet vadinta komunizmu – moterys turės net dvi sukneles. Vieną – darbui, o kitą – išeigai. Labiau liūdna nei linksma, kai jau septintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje vis dar sklido juokelis apie mokinį, dvi dienas iš eilės neatėjusį į mokyklą. Paklaustas, kodėl praleido pamokas, mokinys paaiškino, kad pirmą dieną dar buvo neišdžiūvusios išvakarėse išskalbtos jo kelnės, o kitą dieną išėjęs iš namų pasuko atgal, kai praeidamas pro mokytojos namą pamatė, kad ant skalbinių virvių kabo jos išplauta suknia, tad pagalvojęs, jog mokytoja negalėsianti ateiti į mokyklą. 

O dabar tiesiog nusišypsokite skaitydami su drabužiais susijusių linksmų nutikimų. Vyras susijaudinęs žadina žmoną: „Kelkis, greitai renkis, gaisras! Žmona netikėtai pažadinta klausia: „O kokią suknelę man vilktis, šviesiai žalią ar tamsiai mėlyną?“ Teatre vyras kreipiasi į priešais jį sėdinčią moteriškę: „Gal galėtumėte nusiimti tą savo didžiulę skrybėlę? Per ją aš nieko nematau, o už bilietą mokėjau 30 eurų.“ Moteris piktai atsikerta: „Tik pamanykit – 30! Aš už tą skrybėlę mokėjau 200.“ Susijaudinęs dėl lemiamų rungtynių svarbos, sporto komentatorius radijo klausytojams pristato: „Lietuvos rinktinės žaidėjai mūvi mėlynas kelnaites su geltonomis rankovėmis.“ 

Ar žinojote, kad įžymusis Einšteinas niekada nemūvėdavo kojinių, balta kunigo apykaklė vadinama skaistute, madą neužsegti paskutinės švarko sagos įvedė Velso karalius Eduardas VII, nes buvo apkūnus, pilvotas; mėlynos spalvos drabužių reikėtų vengti einant į mišką, norint apsisaugoti nuo uodų; žmogus, kolekcionuojantis kaklaraiščius, vadinamas grabatologu; dėvint šilkinio audinio rūbus galima net įdegti, nes šilkas praleidžia ultravioletinius spindulius. 

Na, ir atsakymai į straipsnio pradžioje pateiktus galvosūkius: Adomas ir Ieva neturėjo bambos, nes jų niekas negimdė, jie buvo sukurti. 2. Mėnesio pavadinime „vasaris“ randame indų drabužio „saris“ pavadinimą. 3. Daugiausia batų žmonės turi Tailande, nes šioje šalyje taip vadinami pinigai.