Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, nuo regos sutrikimų pasaulyje kenčia daugiau nei 2,2 mlrd. žmonių. Beveik milijardo šių atvejų buvo galima išvengti, jei būtų laiku imtasi atitinkamų prevencinių priemonių. Akių sveikatos būklė įvairių šalių gydytojus skatina atkreipti dėmesį į šią problemą ir skatinti būtinybę kiekvienam iš mūsų bent kartą per metus pasitikrinti regą. Greta PSO paskelbtos „Pasaulinės regėjimo dienos“, kuri kiekvienais metais minima antrąjį spalio ketvirtadienį, pasaulyje ir Europoje taip pat minimos ir Akiniuočių bei Saulės akinių dienos. Jų metu raginama pasirūpinti savo akimis, apsilankyti pas gydytoją. 

Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kuriose daugiau nei 165 milijonai suaugusiųjų (tai yra daugiau nei 60 proc. visų suaugusių gyventojų) nešioja receptinius akinius, Nacionalinė akinių diena švenčiama kasmet birželio 6-ąją. Šios dienos minėjimas, pirmą kartą surengtas 2016 metais, primena visuomenei, kad laikas planuoti metinį akių patikrinimą. Akių gydytojai, optikos specialistai mini šią dieną propaguodami akių sveikatą, šviesdami visuomenę, akcentuodami regos higieną ir tai, kad svarbu reguliariai tikrintis akis. 

Nacionalinė akinių diena neišvengiamai susijusi ne tik su akinių korekcinėmis funkcijomis, bet ir stiliumi, mada bei komercija. Akinius dėvintiems ši diena – tai puiki proga pademonstruoti savo naujus, stilingus ir madingus aksesuarus, o akinių gamintojams – pristatyti akinių naujoves. Vasarą, kai aktyvi saulės šviesa ypač kenkia akims, JAV minima ir kita su akiniais susijusi diena – Nacionalinė saulės akinių diena, kurią Vašingtone įsikūrusi JAV nacionalinė regos taryba skatina minėti birželio 27 d. Šią dieną aktualizuojama nuo ultravioletinių spindulių (UV) apsaugančių saulės akinių dėvėjimo svarba. 

Europos šalyse akiniuočių dienos turi skirtingas minėjimo tradicijas. Štai Prancūzijoje Tarptautinė saulės akinių diena, kaip ir JAV, minima birželio 27 d., o Tarptautinė akinių diena minima balandžio 23-iąją. Šveicarijoje, kur akinius nešioja 4 iš 5 šveicarų, Tarptautinė akinių diena taip pat minima balandžio 23 d. Šveicarijos optikų asociacijos „Optique Suisse“ duomenimis tik 17,1 proc. šveicarų neturi regos problemų. Maždaug 80 proc. Šveicarijos gyventojų nuo 15 iki 74 metų turi regos sutrikimų. 55,2 proc. asmenų regos korekcijai renkasi akinius, 22,2 proc. pakaitomis nešioja akinius ir kontaktinius lęšius. 

Lenkijoje nacionaliniu mastu antrąjį spalio ketvirtadienį minima tik Pasaulinė regėjimo diena, o Akiniuočių dienos paminėjimą bendruomenės renkasi savo nuožiūra. Akinių ar akiniuočių dienų renginiuose Lenkijos mokyklose vaikams primenama, kaip pasirūpinti savo akių sveikata. Na, o kaimynai latviai akių sveikatai puoselėti pasirinko linksmesnį kelią. Jie kiekvienų metų balandžio 1-ąją mini Linksmų akinių dieną. 

Lietuvoje Akiniuočių diena minima kovo 4-ąją, šią datą „pasiskolinus“ iš Rusijos. Keliant klausimą, ar ne metas būtų atsigręžti į Vakarų Europą ir kalendoriuje surasti kitą regos patikrą skatinančią dieną, apie asmenines akinių nešiojimo patirtis kalbamės su akiniuočiais Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) nariais. 

Akiniai, barzda – tai aš 

Rašytojas Stasys Babonas be akinių neįsivaizduoja savo kasdienybės. Jam akiniai tapo ne tik aksesuaru, bet ir sudėtine kūno dalimi. Su jais susidraugavo sulaukęs vos devyniolikos metų, kai operacijos metu buvo pašalinti susidrumstę lęšiukai. Teko nosį pasibalnoti akiniais. Ne paprastais, o su labai storais stiklais +13, +16 dioptrijų. Stasiui ilgainiui akiniai tapo akių pakaitalu. „Anais laikais akinių lęšiai buvo labai stori ir nelengvi. Rėmeliai masyvūs, negražūs, o dar ir sunkūs. Man teko priprasti prie svorio ant nosies. Žinoma, tokie akiniai nuolat smukdavo. Kai galvą be akinių kilsteldavau, atrodė, kad ji pakils į dangų. Kad akiniai nebūtų pagrindiniu veido akcentu, užsiauginau ūsus. Bet vis tiek kažko trūko. Užsiauginau barzdą. Nuo tų laikų švenčiu tris papildomas šventes: Akiniuočių, Barzdočių ir Ūsorių...“ – pasakoja silpnaregis rašytojas. 

Vyras, rinkdamasis akinius, paiso kelių dalykų. Jam svarbu, kad būtų kuo didesnis stiklo diametras, nuo to tiesiogiai priklauso akiplotis. Rėmelius tokiems stiklams sunku surasti, todėl Stasys ne itin paiso vyraujančių akinių madų. Pasak S. Babono, „Kai akiniai – būtinybė, negalvoji nei apie pliusus, nei apie minusus. Privalai pasirūpinti, kad namuose būtų atsarginiai...“ 

Akiniai ne tik geresnio regėjimo šaltinis, bet ir linksmų istorijų aruodas. Štai viena jų: susitinka dvi draugės, viena skundžiasi, kad miegodama sulaužė akinius. Draugė stebisi: „Tu ką, kas gi miega su akiniais?“ O pašnekovė rimtai jai atsako: „Žinai, kitaip sapnuodama nebepažįstu žmonių!..“ Ne vieną tokių gali papasakoti ir S. Babonas. „Su akiniais daug daugiau istorijų nutinka, nei su ta apdainuota pypke kukavine... Papasakosiu apie nuotykį „Zelvoje“. Literatai, muzikantai tada buvo suvažiavę. Sukosi galva nuo liaupsių, skirtų mano kūrybai... Nuskubėjome į pirtį. Kad rūbus beveik visus reikia nusimesti (pirtis buvo bendra), tai aišku, o kad akinius reikėtų nusiimti, kažkodėl pamiršau... Tik iš pirties išėjęs pastebėjau, kad viena akimi matau žymiai blogiau... Čiupt! Ant nosies – akiniai, o juose tik vienintelis stiklas... Visada turėdavau atsarginius, tada, žinoma, ne. Draugai „suorganizavo“ +8 dioptrijų. Ne stebuklas, bet vis vien kažkas ant nosies „tupi“. Su jais sėkmingai parsibeldžiau namo“, – juokėsi rašytojas S. Babonas. 

Pirmiausia – žodis „reikia“ 

Danutė Šimkutė silpnai mato nuo pat vaikystės. Jau pirmoje klasėje neapsieita be akinių. Juos nešioja iki šiol. „Pirmiausia buvo žodis „reikia“. Labai mėgau skaityti. Išmokau vos sulaukusi penkerių, o su akinukais ir raidelės, paveikslėliai, ir visas mane supantis pasaulis atrodė ryškesnis“, – pasakoja Danutė. 

Nors regėjimas buvo prastas, silpnaregė baigė bendrojo lavinimo mokyklą – tuometę Jurbarko 1-ąją vidurinę. Vėliau Vilniuje, Finansų ir kredito technikume, studijavo bankininkystę. Beveik 23 metus dirbo „Taupomajame banke“, kuriame nuo kasininkės-kontrolierės pakilo iki filialo vadovės pareigų. Ilgainiui regėjimas labai nusilpo, dirbti darėsi sunku. Teko atsisveikinti su darbu banke. Tačiau iš karto buvo pakviesta dirbti į LASS Jurbarko rajono filialą, čia netrukus buvo išrinkta filialo pirmininke. LASS Danutė išdirbo beveik 19 metų. 

Danutės paklausiau – kodėl akiniai, o ne kontaktiniai lęšiai? Pasak jos, vaikystėje informacijos apie kontaktinius lęšius labai trūko, jie nebuvo populiarūs, o ir iš okulistų niekas jų nerekomendavo. Vis dėlto kontaktinius lęšius moteris išbandė, bet akims jie netiko. Geriausi pagalbininkai akims yra akiniai, įsitikino Danutė. Tik, deja, jai tinkančių akinių nėra daug. „Kadangi mano akys labai probleminės, tai imu tokius, kokius reikiamu metu galiu gauti. Jeigu didmiesčio optikoje pavyksta rasti vienus ar dvejus tinkančius rėmelius, tai ir rinktis galiu tik iš tiek. Dėl menko akinių pasirinkimo neseku madų. Rinkoje daugybė stilingų įvairių spalvų bei formų akinių rėmelių, tinkančių kiekvieno skoniui ir biudžetui. Juos galima derinti prie veido formos, aprangos ar pagal nuotaiką. Deja, tai galioja žmonėms, kurių akys beveik sveikos ir akinių lęšiai su mažai dioptrijų. Turint rimtų akių sveikatos problemų pasiūla labai sumažėja ir man visada tenka rinktis iš bėdos“, – „rimtų“ akiniuočių kasdienybe dalijasi D. Šimkutė. 

Pasakodama apie akinius silpnaregė įvardija jų privalumus ir trūkumus. Anot jos, akiniai ne tik pagerina regą, bet ir šiek tiek apsaugo akis nuo galimų pažeidimų bei vėjo ir dulkių, o jei patamsintais stiklais – saugo akis nuo ryškios šviesos. Nepatogumas – pasikeitus temperatūrai rasoja, o tai ypač nepatogu autobuse ar kitose viešose vietose. Be to, reikia saugoti stiklus nuo mechaninių pažeidimų. Akiniai neretam trukdo sportuoti ar užsiimti kita aktyvia veikla, nes gali nukristi. Turint silpną regą, būtina turėti bent dvejus akinius, kad vieniems sulūžus būtų kuo juos pakeisti. 

D. Šimkutė akinius prižiūri kaip ir daugelis. Jų priežiūrai laiko sugaišta nedaug. Dažniausiai nuplauna šiltu vandeniu ir nušluosto specialia medžiagine akinių šluoste. Juos laiko saugioje vietoje. Nepaisant akinių trapumo ir iš pradžių sukeliamo diskomforto, jie išlieka didžiausiais regėjimo talkininkais. 

Garsinių knygų neprisijaukino 

Vida Juodaitienė dabar jau mėgaujasi užtarnautu poilsiu. Nuo pat mažens Vidos regėjimas buvo silpnas, tačiau neatrodė, kad tai labai rimta. Tik kai vasaromis su drauge eidavo žemuogiauti ir draugė sakydavo „po tavęs dar kartą galima žemuogiauti, rasi daugybę uogų...“, mergaitė nežinojo, kaip pasiaiškinti, kodėl palieka tiek nesurinktų žemuogių. Viskas paaiškėjo tik peržengus pradinės mokyklos slenkstį. Moteris juokauja – mokykloje skaitė knygą aukštyn kojomis, nes tekstukus ar eilėraštukus jau mokėjo atmintinai. Mokytoja apie mergaitės silpną regėjimą pranešė tėvams. Gydytojai okulistai ilgai ieškojo ligos. Vida prisimena: „Matyt, gimiau su paveldima genetine akių liga. Pradinėje mokykloje mokytoja pastebėjo, kad aš ne nuo lentos, o nuo draugės sąsiuvinio nusirašinėju. Apie tai mokytoja pasakė tėveliams. Žinoma, prasidėjo gydytojų lankymas, netgi teko gydytis Kauno akių ligų klinikose. Gydymo rezultatas – akinukai. Įdomiausia tai, kad mokykloje nesulaukiau patyčių. Vaikai manuosius akinius priėmė natūraliai ir į juos nekreipė dėmesio. Tik kartą istorijos mokytojas pajuokavo šia tema“, – pasakoja V. Juodaitienė. 

Su akiniais Vida nesiskiria nuo pirmos klasės. Tik vienintelėje vestuvių nuotraukoje ji be akinių. Dabar akinių stiklas -21 dioptrija. Nepaisant silpno regėjimo, baigusi vidurinę mokyklą Vida tęsė studijas ir tapo agronome. Dirbo kolūkyje, vėliau – Lukšių pieninėje. Silpnaregė į LASS įstojo prieš dvidešimt metų. 

V. Juodaitienė džiaugiasi, kad dabar akinius prižiūrėti yra paprasčiau nei anksčiau. Kiekvienoje optikoje arba prekybos centruose prekiaujama specialiomis servetėlėmis akiniams. Jos praktiškos ir patogios, puikiai nuvalo akinių stiklus. Vidos akinių stiklai itin stori, tad rėmelių auselės nesilanksto. Namuose akiniams skirta speciali lentynėlė. Gal todėl rasti akinius Vidai nesunku. Silpnaregė akinius itin saugo. Per visą gyvenimą tik vieną kartą dėl neatsargaus elgesio buvo įtrūkęs akinių stiklas. 

Metus vejant metams trumparegystė progresavo. Akis taip pat užgulė glaukoma ir geltonoji dėmė. Silpnaregė iki šiol negali susitaikyti su tuo, kad nebegali skaityti. O skaityti knygas ir peržvelgti periodinę spaudą V. Juodaitienė labai mėgo. Deja, prieš keletą metų raidės išskydo, pakrypo, įskaityti jų tapo nebeįmanoma. Vida ieškojo išeičių. Įprastą knygą mėgino pakeisti garsine. Deja, toks knygos formatas jai nebuvo priimtinas. Dabar silpnaregės namuose vietoj knygų nuolat skamba muzika. Ji tapo nuolatine palydove. 

Nuotrauka. Mūsų bendruomenės nariams akiniai neretai tampa labai reikalinga „kūno dalimi“ / LASS archyvo nuotr. 

Šviesioje patalpoje iš priekio užfiksuoti trys prie šviesaus apvalaus stalo susibūrę žmonės. Kairėje sėdi rimta vyresnio amžiaus ponia, pasukusi galvą žilstelėjusiais trumpais plaukais į dešinę nuotraukos pusę. Ji vilki tamsią palaidinę ir megztuką bei yra ant nosies vidurio užsidėjusi „katės akies“ formos akinius. Viduryje stovi palinkusi moteris, vilkinti šviesius marškinėlius su tamsiais raštais ir tamsius šortus. Jos ilgi tamsūs plaukai krenta į priekį aplink nulenktą galvą. Ji padeda dešiniau sėdinčiam jaunam vyrui naudotis išmaniuoju telefonu – dešine ranka kartu su vaikino dešiniąja laiko įrenginį, o kaire siekia kairės vyro rankos. Pastarasis vilki šviesius polo stiliaus marškinėlius ir šortus. Jo tamsūs, trumpi, garbanoti plaukai krenta ant kaktos, veidas atrodo susitelkęs: siauros lūpos suspaustos, antakiai suraukti. Vyras ant galvos yra užsidėjęs tamsintus akinius, o ant nosies – akinius ovaliais stikliais ir plonais šviesiais rėmeliais.