Balandžio 10 dieną vyks Lietuvos aklųjų ir silpnaregių (LASS) XXXVII suvažiavimas. Kaip ir kiekvienais metais, svarbiausi darbai, finansiniai organizacijos rezultatai suguls į ataskaitas, todėl žurnalo puslapiuose jų smulkiai neaptarinėsime. Pasitikdama suvažiavimą žurnalo redakcija su LASS vadovais surengė diskusiją apie neregių gyvenimo ir pačios LASS aktualijas, labiau orientuojantis į dabartį ir ateitį nei į praeitį. Suprantama, nuošalyje neliko ir LASS vadovų veikla, jų ir jų komandos per praėjusius metus atlikti darbai. Diskusijoje dalyvavo LASS prezidentas Paulius Kalvelis, viceprezidentas Vilmantas Balčikonis, „Mūsų žodžio“ vyriausioji redaktorė Ginta Čingaitė-Kiznienė, pokalbį moderavo Alvydas Valenta. 

Redakcija. Pradėkime nuo turbūt svarbiausios naujienos – būsimų pokyčių teikiant socialines paslaugas žmonėms su negalia bendruomenėje. 

Paulius. Daugiau nei dveji metai nuoseklaus kryptingo darbo: kalbėjome, aiškinome tiek buvusiai socialinės apsaugos ir darbo ministrei ir viceministrei, tiek dabartinėms ministerijos (toliau – SADM) vadovėms, kad tvarka, kai paslaugos žmogui teikiamos ne daugiau kaip trejus metus, yra bloga. Nei po trejų, nei po penkerių metų regos negalia niekur nedingsta, todėl ir paslaugos negali būti baigtinės. Džiaugiamės, kad pagaliau buvome išgirsti ir suprasti. Nuo 2026 m. įsigalios paslaugų bendruomenėje teikimo pakeitimai. Pirmas pokytis, kad paslaugos tampa nebaigtinės. Tai reiškia, kad paslauga galės būti teikiama tiek laiko, kiek reikės. Kitas svarbus pokytis: nebelieka, kaip iki šiol, dviejų privalomų paslaugų, atsiranda, berods, aštuonių paslaugų sąrašas, iš kurio žmogus galės pasirinkti dvi sau reikalingiausias. Svarbu tai, kad tame sąraše pagaliau atsirado mums labai reikalinga palydėjimo paslauga. Šią paslaugą teikiančiai įstaigai ji bus apmokama. Kaip vadovui, man malonu girdėti tiek SADM, tiek Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovus, sakančius, kad didžiausią darbą siekiant pokyčių nudirbo LASS. Tai džiugina. 

Vilmantas. Visi ieškojome, diskutavome, siūlėme įvairius variantus. Prisidėjo Regionų centrų vadovai Jolanta Kručkauskaitė ir Aloyzas Vilimas. Atvirai kalbant, netikėjau, kad taip greitai pavyks. 

Paulius. Aš tikėjau. Dirbome daug ir nuosekliai. Rezultatas turėjo būti. 

Vilmantas. Kalbant plačiau, eidami tiek į SADM, tiek į kitas valstybės įstaigas, sakydami, kad kažkas yra blogai, niekada neužsiiminėjame vien kritika dėl kritikos – visada turime ką pasiūlyti. Nenoriu vertinti, bet su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis būna visaip. Kartais ne iki galo perskaito visus dokumentus, kai kada perskaito, bet neįsigilina, įstatyme ar kitame dokumente deklaruojamas nuostatas taiko nekūrybingai. Dažnai padarome daugiau nei kiti ir tai yra vertinama. Siekiant vienokių ar kitokių pokyčių norisi, kad tiktų didžiajai negalią turinčių žmonių daliai, kad neatrodytų, jog neregiai visus nuopelnus ir visą gerą susižeria vieni. 

Redakcija. Apie paslaugų teikimo pokyčius kalbame labiau būsimuoju laiku. Atitinkamo teisės akto dar nėra? 

Paulius. Taip, dar nėra, tačiau vasario viduryje SADM šį projektą pristatė kaip 2026 metų siektiną rezultatą. Ministerijos teigimu, pakeitimai turėtų įsigalioti nuo 2026 metų. Asmenų su negalia organizacijų pritarimas yra, ministerija irgi pritaria – tikiu, kad atitinkamas dokumentas bus ir kad šie pokyčiai nuo kitų metų tikrai įsigalios. 

Redakcija. Kita aktualija – subsidijos dirbantiems buvusiems „antragrupiams“. Jaunesniems priminsime, kad tai žmonės, kurių darbingumo (nuo šių metų – dalyvumo) lygis yra 30–40 proc. Pagal Užimtumo įstatymą jiems subsidija gali būti skiriama irgi ne ilgiau kaip trejus metus. 

Paulius. Problema egzistuoja ir ją reikia spręsti. Kaip ir kalbant apie socialines paslaugas, po trejų metų negalia niekur nedingsta. Jau yra pavyzdžių, kai baigiantis trejų metų laikotarpiui darbdavys žmogų atleidžia. Galime neabejoti, kad ateityje tų atleidimų turėsime dar daugiau. Buvome susitikę su Užimtumo tarnybos vadovais, diskutavome. Jie teikė savo argumentus, mes – savo. Akivaizdu, kad kelias, kurį turėsime nueiti, yra ilgesnis ir sudėtingesnis. Pakeisti paslaugų teikimo tvarką užtenka ministro įsakymo, pakeisti subsidijavimo tvarką – reiškia keisti įstatymą. Reikia dirbti jau nebe su valdininkais, bet su politikais. Galiu pasakyti, kad darbas vyksta, ne visada jis yra matomas, bet vyksta. Tikiu, kad ateis laikas, pasieksime permainų ir šioje srityje. Nenorime labai girtis, bet tikrai yra Seimo narių, į kuriuos galime kreiptis ir su kuriais galime kalbėtis, teikti siūlymus dėl įstatymo pakeitimo. 

Redakcija. Kai kurie darbai, kol nepadaryti, gal ir neturėtų būti viešai svarstomi ar aiškinami. Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymo 30 straipsnis: apie ką jame kalbama ir kodėl inicijavote jo keitimą? 

Paulius. Įstatymo 30 straipsnis kalba apie šunų vedlių pagalbą. Yra sukurta darbo grupė, patvirtintas veiksmų planas, rudens sesijoje šis straipsnis turi būti keičiamas. Esmė tokia, kad pagal dabartinį įstatymą šuo pagalbininkas (vedlys) yra tik toks šuo, kuris turi ne tik nacionalinę, bet ir tarptautinę akreditaciją. Žurnale ne kartą jau apie tai rašėme ir aiškinome, kad akreditaciją įstaiga ar organizacija gali gauti tik tada, kai parengia mažiausiai penkis šunis vedlius, o tai tampa sunkiai įvykdoma sąlyga ne tik mažoms šalims, tokioms kaip Lietuva ar Latvija, bet ir didelėms valstybėms. Net šiose valstybėse pereinama prie praktikos, kad šunys vedliai galėtų būti akredituojami nacionaliniu lygmeniu. Situacija tokia, kad šiuo metu Lietuvoje nėra nė vieno šuns, kuris oficialiai būtų pripažįstamas šunimi vedliu. Netgi vienintelis šalyje esantis Latvijoje parengtas šuo vedlys yra pusiau nelegalas. Dar daugiau: jeigu į Lietuvą atvyktų su savo šunimi vedliu neregys iš Slovėnijos ar Prancūzijos, jo keturkojis pagalbininkas, nors tose šalyse ir pripažįstamas kaip šuo vedlys, mūsų šalyje būtų irgi pusiau nelegalas. 

Redakcija. Pastaruoju metu tik ir girdime: Fėjos su Ieva nenorėjo vežti autobusu, įsileisti į prekybos centrą ir panašiai. 

Paulius. Ši istorija galutinai įrodė, kad minėtas įstatymo straipsnis reikalauja taisymo. Neįleista su šunimi vedliu į vieną prekybos centrą, Ieva šį atvejį apskundė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. Tarnyba kreipėsi į prekybos centrą prašydama paaiškinimo. O jo teisininkai atsakė: „Taip, galbūt mes padarėme klaidą ir ją pripažinsime, bet pirmiausia pateikite šuns tarptautinę akreditaciją ar ją pagrindžiančius dokumentus.“ Tada ir išlindo yla iš maišo: įstatymo straipsnis parengtas neįsigilinus į esmę ir neįvertinus realios praktikos. Galime tik pasidžiaugti, kad visuomenė šunims vedliams kasdien tampa vis tolerantiškesnė ir atviresnė. Turime skaudžių, bet kartu ir gražių pavyzdžių: štai prekybos tinklas „Maxima“ deklaravo, kad šunims vedliams jis yra atviras. Tikiu, kad 2026 m. sausio 1 dieną įstatymas bus pakeistas ir neliks perteklinių reikalavimų. Taip pat, kad jau turėsime šunų rengimo ir finansavimo modelį. 

Redakcija. Socialinės paslaugos, šunys vedliai – vertinant globaliau, kalbantis su politikais, vykdomosios valdžios atstovais, galime būti išgirsti ir suprasti. 

Paulius. Taip, LASS politinis raumuo yra gerokai užaugęs. Tai yra visų mūsų nuopelnas ir visus mus turėtų džiuginti. Kaip Vilmantas minėjo, keldami mums rūpimus klausimus, nesiribojame vien kritika, visada siūlome sprendimus. Tai vertinama. 

Redakcija. Neseniai lankėtės Lietuvos savivaldybių asociacijoje. Kokią žinią jos nariams transliavote, kaip ji buvo sutikta? 

Paulius. Ėjome su informacija apie naują šviesoforų rengimo tvarką, kad visi šviesoforai turės būti įrengiami su garsiniais švyturiais, laikantis visų techninių reikalavimų. Kartu inicijuojame susitarimą, kad savivaldybės įsipareigotų per tam tikrą laiką, pavyzdžiui, trejus metus, pakeisti visus jų teritorijoje esančius senus šviesoforus naujais. Savivaldybės, ypač mažesnės, šią mūsų iniciatyvą sutiko pozityviai. Kaip juokavo vienas meras, manęs su šia iniciatyva jūs neišgąsdinsit, nes mieste yra tik vienas šviesoforas! Didžiuosiuose miestuose šviesoforų yra daugiau nei vienas ir galbūt abejonių yra daugiau, bet yra ir supratimas, kad tai reikalinga. O toliau – nematomas kasdienis darbas, kol turėsime rezultatą. 

Redakcija. Pereikime prie vidinių organizacijos reikalų. Ką galėtumėte paminėti iš pernykščių darbų? 

Paulius. Kaip vieną svarbiausių 2024 m. pokyčių įvardyčiau Vilniaus regiono centro įsteigimą. Šių metų pradžioje centras persikraustė į naujas patalpas Vilniuje, Žemaitės g. 21. Centras koordinuoja Vilniaus miesto, rajono, Trakų ir Elektrėnų filialų veiklą. Jau spėjome beveik pamiršti, kad pernai pradėjo veikti naujas, penkiasdešimtasis LASS Palangos filialas. Filialas susibūrė ir veikia ne kieno nors „nurodymu“ iš viršaus, bet Palangoje gyvenančių žmonių iniciatyva. Taip pat įgyvendintas pažadas, kurį buvau davęs kandidatuodamas į LASS vadovus, dėl trumpojo organizacijos numerio. Šiandien jį jau turime – 19266. Numeris simbolinis – LASS įkūrimo data plius šešiataškis. Paskambinęs šiuo numeriu žmogus gaus jį dominančią informaciją apie LASS, jos teikiamas paslaugas arba, pagal situaciją, bus nukreiptas į atitinkamą įstaigą, pavyzdžiui, į audiosensorinę biblioteką. 

Vilmantas. Žmonės kreipiasi įvairiausiais klausimais. Vykdėme akciją, kurios metu buvo teikiama ankstyvoji pagalba. Apie tai žurnalo puslapiuose pasakojome ir prie jos grįžti nėra didesnio reikalo, tačiau jos metu dar kartą įsitikinome: žmonės domisi, klausia. Kai kuriems skambinusiems pavyko padėti konkrečiai. Paminėsiu tik vieną atvejį: skambinusį žmogų nukreipėme į LASS Vilniaus filialą, o jo vadovė padėjo susitvarkyti dalyvumą. Vėliau tas žmogus įstojo ir į LASS. Šiuo pavyzdžiu noriu pasakyti, kad panašių skambučių sulaukiame nuolat ir kad trumpasis LASS numeris bus reikalingas ir naudingas. 

Paulius. Yra ir daugiau atvejų, kai LASS padėjo ar tarpininkavo nustatant dalyvumą. Vienai moteriai, kuri praktiškai nemato, buvo nustatytas gal 30 ar 35 proc. dalyvumo lygis. Padėjome surašyti apeliaciją: paaiškėjo, kad buvo vertintojų klaida, vertino ne regos aštrumą, o akiplotį. Turime kompetencijų žmonėms padėti atstatyti teisingumą, kai jis dėl kokių nors priežasčių yra pažeidžiamas. Praėjusiais metais prisidėjome gerinant asistento skyrimo metodiką. Skiriant asistento paslaugą vadovaujamasi ne bendrais kriterijais, o tokiais, kurie aktualūs mūsų žmonėms. Žmogus, turintis regos negalią, jau gali pretenduoti į tam tikrą valandų skaičių, jeigu dirba, mokosi, gyvena aktyviai, tų valandų dar prisideda. 

Redakcija. Visada yra labai svarbus pirmasis kontaktas. Mūsų atveju – paciento kontaktas su akių gydytoju. LASS pastaruoju metu nemažai dirbo su akių gydytojais, kad jie žinotų apie organizaciją, į ją nukreiptų. 

Vilmantas. Taip, dalyvaujame optometrininkų, oftalmologų konferencijose, bendraujame su jais tiesiogiai. Atsirado medikų, kurie mus išgirdo ir iškart galime matyti rezultatą. Yra akių gydytoja Klaipėdoje, kuri jau ne vienam žmogui yra pasiūliusi kreiptis į LASS – Klaipėdoje įstojusiųjų į LASS daugėja. Žmonės irgi patenkinti. Ne vienas teigė, kad apsilankęs filiale gavo tiek informacijos, kad reikia laiko viską „susidėlioti“ galvoje. 

Redakcija. Artėjant LASS suvažiavimams ir pačiuose suvažiavimuose nuolat iškyla nekilnojamojo turto klausimas. 

Paulius. Vilniuje, Žemaitės gatvėje, esantis pastatas yra galutinai atpirktas ir visas priklauso LASS. Pastatas Naugarduko g. 91 turėjo tris šeimininkus, per praėjusius metus atpirkome ir dabar esame vieninteliai savininkai. Pastatą remontuojame, šiuo metu keičiame seną susidėvėjusį liftą. Pinigų sutvarkyti iškart viskam trūksta, bet nedideliais žingsniais judame į priekį. Pernai iš ūkinės veiklos uždirbome 120 tūkst. eurų daugiau nei užpernai, palyginti su 2022 m., teigiamas skirtumas – 200 tūkst. eurų. Turto, neskaitant jau minėtų atpirkimų, nepadaugėjo, bet pasikeitė jo administravimas. 2024 metų pabaigoje iš UAB „Liregus“ perėmėme „Zelvos“ poilsiavietę. Esame išsikėlę tikslą poilsiavietę atnaujinti, kiekvienais metais renovuoti arba pastatyti bent po vieną naują namelį. Šiemet iki poilsio sezono namelių atnaujinti dar nespėsime, labiau koncentruojamės į paslaugų gerinimą, higieną: dušo kabinos, sanitariniai mazgai ir panašiai. Tikiuosi, kad šių metų pabaigoje, po poilsio sezono, vieną namelį jau pradėsime renovuoti. 

Redakcija. Įvardykite po vieną ar du darbus, kuriuos norėtumėte atlikti iki suvažiavimo ar tuojau po jo. 

Paulius. Nepasakysiu jokios naujienos primindamas, kad situacija tiek mūsų organizacijoje, tiek aplink ją labai dinamiška ir kad reikia greitai suktis. Jau po mūsų pokalbio paskutinę vasario savaitę pasiekė žinia, kad socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė pasirašė darbo grupės parengtas šunų vedlių rengimo ir finansavimo gaires. Žmonėms, norintiems įsigyti šunį vedlį, tai gera naujiena. Nenoriu spėlioti, koks neatidėliotinas darbas nukris ant galvos po savaitės ar mėnesio. 

Vilmantas. Gal ne visai prieš suvažiavimą ar tuojau po jo, tačiau šiemet filialuose vyks ataskaitiniai rinkiminiai susirinkimai. Norime, kad jie praeitų atsakingai. Su Pauliumi stengsimės aplankyti visus filialus ar bent didžiąją jų dalį. Net jeigu būtų tik vienas kandidatas, rinkimai vis tiek turėtų vykti rimtai, turėtų būti skaičiuojami balsai. 

Nuotrauka. Plačiau apie svarbiausius LASS darbus, jų eigą, ateities perspektyvas – pokalbis su vadovais / LASS archyvo nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio ir kiek iš dešinės užfiksuoti prie stalo sėdintys V. Balčikonis ir P. Kalvelis. Vyrai vilki šviesius marškinius ir tamsokus prasegtus kostiumus. Kairėje esantis Vilmantas yra kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu. Jo viršugalvis plikas, akis įrėmina stačiakampiai akiniai tamsiais, plonais rėmeliais. Vilmantas smagiai šypsosi kiek pravertomis lūpomis. Dešinėje sėdintis Paulius yra pasidėjęs rankas ant stalo ir pakreipęs veidą į fotoaparatą. Jo tamsūs, trumpi plaukai krenta ant kairės kaktos pusės, o pravertų lūpų kampučiai pakreipti į viršų. Priešais juos ant stalo stovi taurės ir vandens buteliukai, kitoje stalo pusėje į kadrą iš dalies patenka į stalą atremta, per alkūnę sulenkta ranka ir nešiojamasis kompiuteris. Nuotraukoje justi maloni nuotaika, atsispindinti besišypsančiuose veiduose.