Kviečiame į šiltą, jaukų ir žmogišką susitikimą su buvusia Seimo nare, dabar studente Monika Ošmianskiene. Kalbėsimės apie sunkius gyvenimo pasirinkimus, žmogaus sveikatos laikinumą ir tai, ką galime daryti, kai kūno jėgos neatitinka dvasinių jėgų. Laidos „Aklas pasimatymas“ viešnią kalbina Irma Jokštytė-Stanevičienė. 

– Monika, derinant mūsų susitikimą sunku buvo rasti laiką dėl Jūsų naujų studijų. Ką studijuojate ir kaip sugrįžote į studento gyvenimą? 

– Šiuo metu studijuoju sistemų biologiją Vilniaus universitete, tai yra 2 metų magistro studijos. Mane į šią sritį pastūmėjo, matyt, mano pačios istorija, pirmiausia, kadangi turiu genetinę ligą, kuri iš esmės yra nediagnozuota, ir tai privertė ieškoti sau atsakymų, domėtis, gilintis šioje srityje. Tiesą sakant, kodėl aš pasukau dabar į šias studijas – visiškas atsitiktinumas. Vasarą susipažinau su vienu žmogumi, kuris sako: „Žinai, aš, vat, pagyvenau, toks esu vyresnio amžiaus žmogus, bet nusprendžiau studijuoti. Yra tokia nauja studijų programa Vilniaus universitete. Tai jungtinė Gyvybės mokslų centro, Medicinos fakulteto ir Informatikos fakulteto studijų programa.“ Ir aš pagalvojau, bet čia gi tai, apie ką aš kelerius metus galvoju, kur aš norėčiau savo žinias stipriai pagilinti. Tik mane stabdė mintis, kad tam reikės studijuoti bakalaurą kur nors Gyvybės mokslų centre ir ketveri metai per daug... Taigi man tiesiog kaip perkūnas iš giedro dangaus nukrito tokia laimė. Pagalvojau, čia ženklas, aš negaliu to praleisti. 

– Labai įdomi tema, įdomi daugeliui. Tai kol kas džiaugiatės šiuo nauju posūkiu? 

– Šiuo metu aš tikrai labai džiaugiuosi ir atrandu tas temas, kurios man išties labai įdomios. Jau pradedu rinktis magistro tematiką. Yra tokia madinga tema, bet aš ja domiuosi jau seniai. Norėjau prieiti prie šios temos daugiau per mitybos prizmę, kaip mityba gali prisidėti prie ilgaamžiškumo, saugant mūsų DNR ir kitus procesus organizme, tai yra esminiai faktoriai mūsų senėjimui. 

– Jūs buvote ir verslininkė, ir Seimo narė, ir dirbote savivaldoje. Kuris iš šių tarpsnių profesiniame kelyje Jums labiausiai patiko? 

– Iš tiesų, mano gyvenimas taip įdomiai klostosi, kad aš kas kelerius metus turiu tokių ganėtinai kardinalių pokyčių ir kiekvienas etapas yra naudingas ir turtingas savaip. Tarkime, verslininke aš savęs nevadinčiau, bet su vyru tikrai turėjome savo įmonę, kuri teikė programavimo paslaugas. Ir tas etapas, kai patiri, ką reiškia susikurti darbo vietą, mokėti atlyginimą, ką reiškia mokėti mokesčius, buvo labai naudingas vėliau politikoje. Man atrodo, kad politikoje apskritai labai trūksta žmonių, kurie būtų bandę kažką sukurti. Labai daug kalbančių, kad reikia kelti mokesčius, kad kažkas neveikia, kažkas kaltas, bet tu pirma pabandyk kažką sukurti – veikiančio ir tvaraus, ir tada ateik ir kalbėk. Kiekvienas iš mano veiklos etapų yra naudingas savaip ir jis padeda matyti situacijas plačiau, ištraukia iš „tunelinio“ mąstymo. Todėl išskirti vieną kažkurį būtų labai sunku, nes veikia tiek analitinis ir loginis mąstymas, matyt, atsineštas iš informatikos ir programavimo, matyt, iš tėvų, ypač tėčio, paveldimumo. Aš dažnai girdžiu, kaip matematikos nemėgsta, o man buvo šventė tos pamokos. Taigi kiekviena patirtis, žinios yra tas bagažas, kuris vėliau padeda, praverčia ir nė vieno etapo nesigailiu. 

– Žinote, susimąsčiau, kai pasakėt apie tai, kad politikoje turėtų atsirasti daugiau žmonių, bandžiusių kažką sukurti. Juk kai mes skundžiamės politika, kad viskas yra labai blogai, pagalvojau, kaip būtų gerai, jeigu kas nors iš tų žmonių pabandytų patys eiti į tą politiką ir kažką keisti. Ar kažkas Jūsų gyvenime pasikeitė būnant politike? 

– Aš į politiką nėriau stačia galva, neturėdama nei jokios patirties politikoje, nei politinio išsilavinimo, netgi be patirties viešajame sektoriuje. Tai tas mokymasis buvo labai intensyvus ir didelis augimas. 

Metai politikoje mane stipriai užaugino kaip asmenybę, na, ir sustiprino. Bet kas nustebino? Nežinau. Nežinau, ar aš kažko tokio tikėjausi. Aš atėjau veikti. Man pasakė, Monika, jei tu nori pokyčių, turėsi juos pati ir daryti, o mes palaikysime. Ir aš veikiau taip, kaip aš galėjau. Man atrodo, turiu tam tikrų gebėjimų jausti gerai situaciją ir pamatyti galimybes, čia ir dabar jas išnaudoti, todėl tam tikrą poveikį pavyko pasiekti netgi pirmaisiais metais savivaldoje. Be abejo, su komandos, politinių vadovų pagalba, bet visgi tu turi būti proaktyvus, turėti tam tikrų savybių, kad kažką nuveiktum, o ne tik pliurptum. 

– Kiek yra svarbu tai, kad negalią turinčių žmonių teisėms atstovautų politikai, kurie žino, ką reiškia turėti negalią? Dabar Seime lyg nebeliko negalią turinčių žmonių. 

– Aš manau, kad yra labai svarbu. Bet taip pat svarbu ir kas yra tas žmogus, koks jo supratimas. Vien negalios negana. Tačiau be negalios žmonės taip pat nesupranta daugelio dalykų. Jie tada klausosi galbūt nevyriausybinių organizacijų, kurios, vėlgi, viena vertus, lyg ir atstovauja žmonėms su negalia, kita vertus, o kiek jie patys tarėsi su tais žmonėmis su negalia, kurių yra šimtai tūkstančių? Kartais panašu, kad tai būna kelių žmonių nuomonė, kuri yra išreiškiama kaip visų žmonių su negalia. O pats žmogus su negalia išties žino, kaip yra, tau išties skauda ir rūpi, tu nuoširdžiai dirbi. Tai apie tą nuoširdumą ir tikrumą palikdama Seimą labai permąsčiau, mintyse suradau vieną politiką, su kuriuo bandysiu bendradarbiauti. 

– Ką galėtumėt patarti tiems žmonėms, kurie mato kažkokių aiškių problemų aplink save? 

– Pasaulį keičiame mes kiekvienas, pirmiausia nuo savęs ir aplink save. Pirmiausia reikia daryti tuos dalykus, kurie priklauso nuo tavęs, tarkim, jeigu matai, kad yra kažkokių parkavimo pažeidimų, tai nepatingėk išsiųsti nuotrauką policijai, kad tas pažeidėjas gautų nuobaudą, ir panašiai. Iš tiesų, daugiau yra besipiktinančių ir mažai darančių. Ir tai yra didelė problema, kuri ateina, man atrodo, šiek tiek ir iš viešo diskurso, kur yra formuojama nuomonė, kad, žiūrėkit, jums valstybė viską turi duoti, viskas jam priklauso ir kalti visi aplinkui, bet ne tu pats. Man labai norėtųsi daugiau girdėti kalbų, kad, žiūrėkite, jūs viską galite, viską sugebate, jūs pasistenkite, darykite ir pamatysite, kad viskas pavyks. 

– Jau paauglystėje susidūrėte su stipriais kūno pokyčiais, kurie privertė prisitaikyti prie gyvenimo kitaip. Jūs savo politinėje kampanijoje sakėte, kad „negalia yra šūdas“, bet Jūs žinote, kaip toje situacijoje jaustis laimingai. Ar ilgai užtruko tos laimės formulės paieškos? 

– Man asmeniniame gyvenime tai užtruko labai ilgai, ilgiau, matyt, nei reikėtų, nes mano liga yra progresuojanti. Tai reiškia, ji prasidėjo nuo to, kad iš pradžių aš pradėjau negalėti pakelti vienos rankos, po pusmečio – kitos, po to nebegalėjau atsitūpti, atsistoti, buvo sunku lipti laiptais, ant aukštesnio laiptelio nebeužlipdavau ir panašiai. Bet aš vaikščiojau dar kurį laiką ir netgi šiuo metu galiu šiek tiek pastovėti, jeigu mane pastato ant kojų. Kol aš vaikščiojau, daug kam atrodė, kad aš esu apytiksliai sveika, nesvarbu, kad, galbūt, sprigtą duosi ir nugriūsi.... nes vos stovi ant kojų, vos pusiausvyrą išlaikai ir tas „stovėjimas“ labai priklauso nuo atramos. Kol vaikščiojau, ilgai slėpiau, bet kažkaip jaučiausi nevisavertė, niekam nereikalinga, po studijų užsidariau namuose. Tuo metu dar nebuvo išvystyto nuotolinio darbo, 2000-ųjų pradžia. Tupėjau namie su kompiuteriu, o kai esi atsitraukęs, atsiskyręs nuo sociumo, išsivysto tam tikra baimė. Tu pradedi bijoti žmonių, tu tiesiog drebi, kai tau reikia su kažkokiu nepažįstamu žmogumi pasišnekėti ar net paskambinti. Aš visąlaik prašydavau vyro paskambinti, nes man buvo be galo nejauku. 

– Kaip vis dėlto ryžotės keisti kažką ir kas buvo tas spyris į užpakalį, kai vis dėlto suvokėte, kad turite eiti, keltis, kalbėti ir veikti pati? 

– Būdama namuose aš vis tik stebėjau tai, kas vyksta. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, pradėjo plaukti įvairios investicijos, valstybė pradėjo renovuotis, statytis, gražėti, tačiau tos renovacijos ar statybos buvo neprieinamos žmonėms su negalia. Kiekvieną kartą buvo labai apmaudu ir klausimas vienas – kodėl? Kol vieną dieną aš pagalvojau, ko aš čia piktinuosi, reikia pačiai imti ir kažką daryti, keisti. Tuo metu kūrėsi nauja asociacija – „Savarankiškas gyvenimas“, būrusi jaunus, aktyvius žmones, kurie taip pat norėjo pokyčių, tad aš nusprendžiau prie tos asociacijos prisijungti. Jau anksčiau buvau pradėjusi žiūrėti, kur galėčiau prisišlieti. Mačiau įvairias didžiąsias nevyriausybines organizacijas, tačiau atsidariusi jų puslapį aš nemačiau, kad manęs ten reikėtų. Tai mane labai nustebino, nes atrodė, kad žmonių su negalia joms nereikia: nebuvo jokio kvietimo – junkitės, vienykimės, veikime! Jie kažką veikė, dienos centrai ir panašiai, bet savęs aš ten nemačiau. 

– Ar esate susidūrusi su tuo, kad dažnai negalią turintys žmonės nenori jungtis prie organizacijų, vienijančių tokius asmenis? Ar neatrodo, kad kartais tai būna savotiškas neigimas, kad aš irgi esu to dalimi. 

– Viena vertus, taip, kita vertus, galbūt buvo vidinis noras, bet aš sakyčiau, kad neradau, kaip prie jų prieiti, veikti. Jie nerodė to noro, kad reikia tokių kaip aš. Ir išties, kai tu turi progresuojančią ligą, tai tu gimsti sveikas, augi sveikas, vėliau susergi. Kažkada pradeda atsirasti negalios samprata tavo gyvenime, bet pradžioje tu galvoji – pala pala pala, kokia dar negalia? Čia tie, žinai, kaip man tuomet atrodė, žmonės po karo, be kojos ar panašiai, veteranai, o aš čia prie ko? Tai reiškia, tu [galvoje] gyveni ilgą laiką sveiko žmogaus gyvenimą, bet ateina riba, kai supranti, kad viskas, koks čia sveikas gyvenimas? Tačiau savo rate žmonių su negalia neturėjau, nepažinojau nė vieno, su kuo galėčiau pasikalbėti šiomis temomis, su kuo pasidalinti, iš kur sužinoti. Pamenu, prieš važiuodama į užsienį aš nuėjau į techninės pagalbos neįgaliesiems centrą vežimėlio. Ir, aišku, man davė tą vežimėlį. Bet važiuok, kaip nori, kaip supranti. Matydavau, žinojau, kad yra, pavyzdžiui, paraplegikų asociacija, ten jie kažką daro, mokymai, kuriuose parodo, kaip įlipti, išlipti. Mano atveju man nieks nieko nerodė, niekas niekur nenukreipė, nes aš ne paraplegikė ir neturiu tokios asociacijos. O poreikis pažinti žmones buvo. Tikrai pasižiūrėdavau visas laidas, kur matydavau panašaus likimo žmones, koks yra jų gyvenimas, kokia laukia manęs ateitis, nes ji kaip ir buvo nežinoma. To pasikalbėjimo, žinojimo man labai trūko. 

– Kas Jus gyvenime daro laimingą? 

– Mane laimingą daro geri mane supantys žmonės. Tai jausmas, kad esi reikalingas, mylimas, tai, be abejo, mane daro laimingą ir pakylėja aukščiau. Be abejo, pirmiausia tai yra mano vyras, kuris yra mano stiprybė ir tik jo dėka esu, kas esu šiandien ir ten, kur esu. Labai dažnai pagalvoju, kad jeigu ne jis arba jeigu jam kažkas nutiktų, arba gal pabėgtų kur nors (juokiasi), tai galbūt rytoj aš būčiau tiesiog daržovė globos įstaigoje. Ir tai yra visiškai neperdedant. Deja, šiandien gyvenu tokioje Lietuvoje, kur pagalba žmonėms kaip aš yra labai sunkiai prieinama ir neužtikrinama, kad jie galėtų gyventi oriai. Pažįstu ne vieną savo likimo žmogų gyvenantį, bet labai sudėtingai. 

Dar draugai, susitikimai su jais labai svarbūs. Taigi mane laimingą daro žmonės ir dar kartą žmonės. 

– Ko tikitės iš naujo etapo? Kol kas užsibaigė Jūsų, kaip aktyvios politikės, etapas? 

– Dabar artimiausias planas yra labai rimtai pasinerti į mokslus, nes tai yra man nauja sritis ir aš nesitikėjau, bet studijos yra labai intensyvios, daug daug daug naujos informacijos. Tai kažkuria prasme džiaugiuosi gavusi daugiau laisvo laiko, nes galėsiu rimčiau studijuoti. Žiūrėsim, kur tas kelias nuves. 

– Man labai įdomu, jeigu turėtumėte galimybę ar burtų lazdelę, kuri leistų atskleisti vieną kažkokią paslaptį, sužinoti kažką apie žmogaus gyvenimą, kokia tai būtų paslaptis? 

– Koks įdomus klausimas. Manau, kad būtų kažkas apie kosmosą, apie gyvybės kilmę, žemės sistemą, kas mes esame, kas yra virš mūsų, ar mes esame tik atomas kažkieno organizme, ar yra viskas kažkaip kitaip. Yra daug klausimų, kur mes turime daug nežinomųjų. Manau, ta „burtų lazdele“ mojuočiau kažkur danguje. 

Visą laidą galite paklausyti paspaudę nuorodą

Nuotrauka. M. Ošmianskienė (sėdi) dirbdama Seime ne kartą yra išklausiusi žmonių su regos negalia problemų. Nuotraukoje – su LASS ir Europos šunų vedlių federacijos vadovais / LASS archyvo nuotr. 

Seime pozuoja penki žmonės ir šuo vedlys. Kairėje stovi Europos šunų vedlių federacijos atstovai Dž. Ričards (Jane Richards) ir D. Adamsas. Vyresnio amžiaus moteris šviesiais plaukais iki pečių ir vyresnio amžiaus žilaplaukis vyras yra dalykiškai apsirengę, segi šviesias svečių korteles ir šypsosi pravertomis lūpomis. Dešiniau stovi V. Balčikonis ir P. Kalvelis, vilkintys tamsokus švarkus, šviesius marškinius ir tamsias kelnes. Vilmanto veidas su kampuotų formų akiniais šiltai šypsosi. Pauliaus tamsūs trumpi plaukai dengia kairę kaktos pusę, veide – santūri šypsena. Priešais LASS atstovus žmogui su negalia pritaikytame vežimėlyje sėdi M. Ošmianskienė, dėvinti šviesią vertikaliai dryžuotą suknelę ir didelius kvadratinius akinius šviesiais rėmeliais. Jos tamsūs trumpi plaukai gaubia apskritą veidą. Nors Monikos lūpų kampučiai nukreipti į apačią, akys rodo, kad ji maloniai nusiteikusi. Kairiau jos tupi šviesus labradoras, nukreipęs žvilgsnį į kairę. Už grupės ant šviesios sienos kabo R. Sipavičiūtės gobelenas „Maloningoji“, kuriame abstrakčiomis figūromis pavaizduota Mergelė Marija. Jo kairėje stovi Lietuvos vėliava, o dešinėje – Europos Sąjungos. Grupė atrodo geros nuotaikos, rimčiausias iš jų – šuo vedlys.