Marko Hamondo (Mark Hammond) ir kino studijos ARTBOX filmas su garsiniu vaizdavimu „Zero Zone“, išleistas 2023 metais, pasakoja apie ukrainiečių patirtus karo siaubus Limane, Dnipre, Dolynoje, Iziume, esančiame Charkivo srityje, ir kituose miestuose. Senolės, moterys ir vyrai atvirai ir nuoširdžiai kalba apie savo patirtas netektis: sugriautus namus, be žinios pradingusius ar jų akyse žuvusius artimuosius, kariaujančius vaikus, skurdžią buitį. 

Aplink griaudint bomboms ir kiekvieną sekundę baiminantis dėl savo gyvybės, žmonės sugeba laistyti daržoves, stengiasi tvarkyti apgriautus namus, kad juose būtų įmanoma gyventi. Dronams skraidant virš galvų, jie kapoja malkas, kad galėtų išsivirti sriubos, avižų košės, bulvių ar makaronų. Paprasti Ukrainos gyventojai visomis išgalėmis stengiasi išgyventi, vis klausdami savęs – kada šis siaubas baigsis? 

Šimtametės senolės su ašaromis akyse sako, kad didžiausias jų noras – sulaukti taikos ir ramių paskutinių dienų šioje žemėje. Kariai pasakoja apie savo patirtis mūšio lauke, priešakinėse fronto linijose, o atsidūrę ligoninėje su pavojingais gyvybei sužeidimais net sugeba pašmaikštauti: „Buvo tikrai baisu, nes nežinai, ar po penkiolikos minučių mirsi, ar dar liksi gyvas. Ir tik prieš akis – sprogimas čia, sprogimas ten, ir apima toks jausmas, tarsi žiūrėtum 3D filmą. Tarsi tavęs čia nėra, bet tu esi viso to viduje. Ir toks jausmas, tarsi tau nieko negali atsitikti, tarsi esi apgaubtas kažkuo, kas tave saugotų, nors viskas aplinkui sproginėja. Viskas vyksta lyg sulėtintame kine. Baisu pasidaro vėliau, kai išeini iš mūšio lauko – tada viskas sustoja ir suvoki, kad virš tavęs sklandė mirtis.“ 

Kitas kareivis, nors ir sužeistas, juokauja: 

– Vaikinai, išsaugokite mano plaukus! 

– Ką išsaugoti? – perklausia aplinkiniai. 

– Mano šukuosenytę. 

– Jūs tik paklausykite, jis nori išsaugoti savo šukuoseną! 

– Jei žmona tai pamatys – apalps. Jūs jos nepažįstate. Aš jos labiau bijau nei rusų. 

Kitame filmo fragmente moterys dalijasi atviru skausmu dėl kare žuvusių sūnų ir vyrų: „Taip skauda ne tada, kai vyras išeina su kita moterimi, o tuomet, kai jis nesugrįžta iš karo. Toks skausmas veria ne tada, kai tavo sūnus nenori eiti į mokyklą, o tuomet, kai jis žūsta dėl Ukrainos. Ir su šiuo skausmu turiu gyventi visą likusį gyvenimą.“ 

Viena moteris, palaidojusi savo vyrą, išsako ir gilesnius ją kankinančius apmąstymus: „Įsivaizduokit – virš galvos sproginėja sviediniai, o aš pati iškasiau šitą duobę. Neturėjau, kas man padėtų. Be karsto, be nieko... Turėjau gyventi būdama tokios baisios būsenos. Mūsų tiesiog nepasiekė informacija, kokia stipri yra Rusija, kokia stipri yra Ukraina ir kiek padeda Vakarai bei Amerika. Jie, žinoma, labai padeda Ukrainai ginklais, bet žinote ką? Jie tiesiog taip remia karą. Štai dėl ko žmonės nėra tikri. Kam kariauti ir žudyti? Tuo labiau slavams žudyti slavus? Kam to reikia? Jei įsigilintume, gal kažkam tai naudinga – kad mes patys save naikiname. Geri rusai ir geri ukrainiečiai... Juk jie abu mus bombardavo, o ukrainiečiai netgi labiau, nes kai atėjo rusai, jie jau bombardavo rusus, ir mums daug kliuvo. Kaip dabar galime sakyti, kad tie yra geri, o tie blogi? Aš tik sakau, kad nukentėjome ir nuo vienų, ir nuo kitų. Ir ką abu pasiekė? Na, bent jau jie teisūs, kad dabar čia atėjo... O kai pamatysime, kad atėjo į Ukrainą ir kad mums darosi geriau, kad stojamės ant kojų, žinoma, dainomis šlovinsime Ukrainą, jiems dėkosime. Svarbiausia – kad tik neleistų pasikartoti tam, kas buvo. Ir konkrečiai sakyti, kurie geri, o kurie blogi, aš nesiryžtu – tai labai sudėtingas klausimas. Tegul politikai tai svarsto.“ Tokius ir dar sunkesnius klausimus filmas tiesiog provokuoja, atvirai, nesurežisuotai rodydamas civilius ir kareivius, kurie, nepaisant karo sunkumų, netekčių neišvengiamai svarsto apie gyvenimą, jo prasmę. 

Baigęs kino mokyklą Niujorko universitete pastaruosius 30 metų M. Hamondas dirba kaip režisierius, prodiuseris ir scenarijų autorius kino bei televizijos industrijoje. Jis turi daug patirties tarptautiniuose bendros gamybos projektuose, tarp kurių tokie dokumentiniai filmai kaip: „The Silent Invasion“ (1989), „Mini-Dragons“ (1993), „In No Uncertain Terms“ (1996), „Pharmacide“ (2012), „Red, Blue, Deport“ („Piknikas Morijoje“, 2022) ir „Zero Zone“ (2023). 2008–2018 metais M. Hamondas dirbo režisieriumi Pasaulio sveikatos organizacijoje, kur kūrė dokumentinius filmus apie įvairias visuomenės sveikatos problemas. 

Dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ komanda, šį filmą pernai metų pabaigoje pristačiusi Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje, pakalbino režisierių M. Hamondą: „Kai prasidėjo karas, tik didelių naujienų agentūrų, tokių kaip BBC, CNN, „Reuters“, žurnalistai buvo įleidžiami į konflikto zonas. Prieš keletą metų esu Ukrainoje kūręs ilgametražį filmą į šalį įsiveržusių bolševikų tema. Paralelės su šiandienos situacija – neginčijamos, todėl Ukrainos ginkluotosios pajėgos suteikė man visas galimybes atvykti ir dirbti karštuosiuose taškuose. Tai ne tas atvejis, kai vyksta karas ir aš, vaikydamasis aktualijų, atskubu filmuoti, o ilgai besitęsiančios draugystės rezultatas. 

2022 metais po šalį keliavome tris mėnesius ir, kaip galite įsivaizduoti, tai buvo nepaprastai sudėtingas procesas. Didžiausia problema grynai praktinė – sugriauti tiltai. Kaip per upę pasiekti kitą krantą? Reikia valandų valandas vaikštinėti aplink, kopti aukštyn, leistis žemyn, ieškant laikinų tiltų ir galimybių, kurios nuolat kinta. Aš norėjau aplankyti visą teritoriją, susidaryti įvairiapusį situacijos vaizdą. Taigi, filme matomos skirtingos apskritys: išlaisvintos teritorijos, kovos įkarštis Bachmute. Keliavau nuo Šiaurės iki Pietų, mėgindamas sukurti laiko, vietos, karo portretą. Man šis filmas – refleksija to, kaip karas suvokiamas pačių kovotojų akimis. Norėjau praleisti daugiau laiko su žmonėmis, kurie išgyveno okupaciją ir ypač teritorijų išlaisvinimą, suteikti pašnekovams galimybę garsiai papasakoti savo asmenines istorijas, nespraudžiant jų į naujienų reportažų rėmus. Su kai kuriais filmo herojais bendravau iškart po Ukrainos ginkluotųjų pajėgų atvykimo, todėl ekrane regite pagyvenusią moterį, kuri itin emocingai, natūraliai reaguoja prisimindama akimirką, kai savo namų kieme sulaukė ukrainiečių karių. <...>“ 

Paklaustas, kokią žinutę norėtų perduoti Lietuvos žiūrovams, režisierius atsako: „Filme jaunas vyras sugriautoje virtuvėje kontempliuoja, kaip karas mus pakeičia, sakydamas, kad tada, kai atsiranda keršto troškimas, žengiamas pirmas žingsnis žmogiškumo išnykimo link. Tai pamoka mums visiems – ypač Baltijos valstybėms dėl jų geografinės padėties Rusijos atžvilgiu. Iš tikrųjų turėtume bijoti Rusijos ideologijos įtakos mūsų mąstymui, jos melo ir imperialistinės ekspansijos. Ukraina šiame kare kaunasi už mus visus.“ (Visą interviu su M. Hamondu galima skaityti „Nepatogaus kino“ tinklalapyje https://nepatoguskinas.lt/2024/dokumentikos-apie-ukraina-zero-zone-rezisierius-man-vis-dar-sunku-ziureti-si-filma/) 

Ir pabaigai – dar viena filmo patirtis. Iki savo 17-os metų, jei taip galima pasakyti, žiūrėdavau filmus be jokio komentavimo ir visiškai suprasdavau, kas vyksta. Tačiau atsiradęs garsinis vaizdavimas davė galimybę neregiams sužinoti, kokios būna žmonių veido išraiškos, judesiai ekrane, koks gamtos peizažas. Tai leidžia turėti dar platesnį įsivaizdavimo spektrą, nei mums gali pasiūlyti klausa. Tik primenu, kad „Zero zone“ su garsiniu vaizdavimu galite rasti virtualioje bibliotekoje ELVIS. 

Šis filmas – pasakojimas apie skausmą, netektis, tragedijas, pasiryžimą išgyventi visomis išgalėmis siaubuose, kuriuos atneša toks beprasmis dalykas kaip karas. Tai pasakojimas apie į šį pragarą įmestus paprastus žmones, tetrokštančius ramybės senatvėje, galimybės išsimiegoti, vėl susitikti su artimaisiais ir galėti visam pasauliui pasakyti, kad esi laisvas ukrainietis. 

Šlovė Ukrainai! 

Nuotrauka. Kadras iš dokumentinio filmo „Zero zone“ 

Filmo „Zero zone“ kadras, kuriame užfiksuotas apgriautas plytinis daugiabutis. Kairėje ir dešinėje stūkso išlikusios daugiabučio pusės aplamdytais balkonais, išdaužytais stiklais ir apgadintomis sienomis. Dešinėje ant išsikišusio priestato stogo mėtosi įvairios nuolaužos. Pačiame viduryje guli griuvėsiai, už kurių matyti gatvė ir, atrodo, sveikas išlikęs daugiaaukštis. Gatve važiuoja šviesus autobusas, tarp lapus numetusių medžių tamsuoja prie griuvėsių stovinti žmogaus figūra. Akivaizdu, kad anksčiau šis vaizdas nebuvo įmanomas, nes kairėje galima įžvelgti buvusių butų pėdsakus: šone tamsuoja kambarių likučiai, gale dar ne visiškai nugriautas kadaise gatvę užstojusios sienos kraštas. Ant griuvėsių ir apatinės kairiosios daugiabučio dalies metamas medžių lapijos šešėlis. Kadras perteikia praradimą, kurį dar labiau išryškina atsivėręs miesto vaizdas.