Mano rytmečiuose ir dienose paklysta mintys –
Per naktį prijaukinti paukščiai.
Vakarais jos vėl sugrįžta ir glaudžiasi prie manęs tarsi vaikai.

Tai kaunietės Kazimieros (Šimkutės) Venckuvienės eilės. Vasarį poetė minėjo garbingą 75 metų sukaktį. Atrodytų, gyvenime jau viskas pasiekta: graži šeima, mylintis vyras, užauginti vaikai. Yra stogas virš galvos, duonos kąsnio taip pat nestokojama – telieka džiaugtis gyvenimo pilnatve ir ilsėtis... Laimei, Kazimiera taip nemano. Jos dienos kupinos veiklos: nenuilstamai rūpinasi 97-erių sulaukusiu sutuoktiniu, ištaikiusi laisvą valandėlę prisėda prie kompiuterio. Ne, Kazimiera nenaršo po interneto platybėse pasklidusias svetaines, nenuskęsta socialiniuose tinkluose, o draugams ar pažįstamiems rašo laiškus. Nuolat tikrina elektroninį paštą. Kompiuteris jai – lyg užrašinė, kurioje fiksuojamos kasdienės mintys, nugirstos ar perskaitytos sentencijos, o kartu darniomis linijomis į posmus sugula ir naujos eilės. Kompiuteriu eilėraščius Kazimiera ir redaguoja. Moteris lanko Trečiojo amžiaus universitetą, aktyviai dalyvauja Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Kauno filialo renginiuose. Čia aptarinėja išklausytas knygas. Ypač K. Venckuvienei patinka gamtos tematika. Suradusi laisvą minutę ji skuba į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kauno miesto filialo pirmininkės Romos Girnienės organizuojamas veiklas. Pažvelgus iš šalies, kiekviena Kazimieros diena pilna kultūros. 

Iš basakojės vaikystės į brandą 

Kazimiera gimė ir augo Žemaitijoje, Skaudvilės apylinkėse, Mosteikių kaime. Mergaitę supo gausus būrys vaikų: be jos šeimoje augo dar dešimt brolių ir seserų. Kaip pati juokauja, nuo galo ji buvo trečia. Žaislų nedaug teturėjo – tėvams svarbiausia būdavo pamaitinti tokį pulką savo atžalų. Patys broliai ir vyresnės seserys žaislus susimeistraudavo. Iki šiol Kazimiera prisimena lėles, su kuriomis žaidė. Jos nebuvo pirktinės, o pasiūtos vyresnių sesių: pakulinės su pieštais veidais, netgi parausvintais skruostais ir antakiais. Visų mėgstamiausias stalo žaidimas buvo šaškės. Jas pasidarydavo iš burokėlių ir bulvių. Atmintyje išliko neatsiejama pramogų vieta – kiemas, o šiek tiek ūgtelėjus – kaimas. Taip ir atėjo laikas lankyti mokyklą. Šalia namų, vos už trijų šimtų metrų, veikė Musteikių septynmetė (vėliau – aštuonmetė) mokykla. „Tą rugsėjo pirmąją puikiai atsimenu iki šiol. Kas neaugęs didelėje šeimoje, mano džiaugsmą sunkiai supras. Tėtė nupirko labai gražios medžiagos. Jis mėgo vyšninę spalvą. Mama iš jos pasiuvo dailią suknelę su balta apykakle. Negana to, nupirko baltus sportinius batelius. Aš į mokyklą ėjau pasipuošusi kaip princesė. Įsivaizdavau, kad kiti vaikai man pavydi. Toji rugsėjo 1-oji buvo labai graži diena. Į mokyklą ėjau per žalią rugiais užsėtą lauką“, – prisimena K. Venckuvienė. 

Vėliau mokslus Kazimiera tęsė Nemakščių vidurinėje mokykloje, dainavo mokyklos chore. Mokėsi, tiesa, vidutiniškai. Ne itin gerai sekėsi tikslieji mokslai, tačiau patiko lietuvių kalbos ir literatūros pamokos. Lietuvių kalbos mokytojai pasiūlius, mergina ėmėsi redaguoti mokyklos sienlaikraštį. K. Venckuvienė prisimena: „Mūsų klasė garsėjo muzikalumu. Nemažai vaikinų grojo įvairiais muzikos instrumentais. Nutarėme sukurti estradinį orkestriuką. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Aš jame tapau soliste. Koncertavome ne tik mokykloje, bet ir aplinkiniuose kaimuose, miesteliuose.“ Mergina prieš pat mokyklos baigimą rimtai susimąstė, kokiu keliu toliau pasukti. Svarstymų būta įvairių. Daugiavaikė šeima gyveno kukliai, nuolat stigo pinigų. Kazimiera norėjo išsivaduoti iš skurdo ir ne tik pati gerai gyventi, bet ir padėti šeimai. Nugalėjo racionalus pradas ir ji pasirinko praktišką profesiją. Mokytis atvažiavo į sostinę, įstojo į Vilniaus kooperatinį technikumą. Pasirinko prekių žinovo specialybę. Studijas baigė 1972 metais, o sovietiniais laikais, baigus mokslus, reikėjo atidirbti pagal paskyrimą. Kazimiera gavo pasiūlymą dirbti Tauragėje, o tai pradžiugino, nes šis miestas buvo arčiau gimtinės. Iš pradžių įsidarbino vienoje iš prekybos bazių, o vėliau perėjo dirbti pardavėja į universalinę parduotuvę. 

Išbandymų metai 

Dirbdama parduotuvėje Kazimiera susipažino su vaikinu iš Jurbarko. Draugystė peraugo į santuoką ir jauna šeima iš Tauragės persikraustė gyventi į Jurbarką. K. Venckuvienė įsidarbino vietiniame kooperatyve. Po metų, 1973-iaisiais, gimė dukrytė. Deja, šeimos laimė tęsėsi neilgai. Moteris dar prieš tapdama mama pateko į avariją. Medikai, gelbėdami jaunos moters gyvybę, operavo jos galvą. Gyvastis liko, o regėjimo – ne. Vyras paliko šeimą, susirado kitą moterį ir vėl sukėlė avariją. Už ją buvo nuteistas laisvės atėmimu. Kazimiera po šių įvykių nusprendė grįžti į gimtuosius namus. „Likau viena, nematanti, su mažu vaikeliu ant rankų. Apėmė neviltis. Nuolatos persekiojo vienas sapnas. Sapnuodavau, kad aš praregėjau. Pašokusi iš lovos griebdavau žurnalą ar knygą, norėdama ją paskaityti. Deja! Gyvendama pas tėvus sužinojau apie Lietuvos aklųjų draugiją. Man pasiūlė darbą Kaune. Teko priimti vieną skausmingiausių sprendimų: palikti dukrytę auginti mamai, o pačiai išvažiuoti į Kauną“, – skaudžiais išgyvenimais dalijasi Kazimiera. 

Ar gali būti, kad gyvenime nėra atsitiktinių dalykų? Dar prieš nelaimę Kazimiera, dirbdama Tauragėje, gyveno pas tėvus. Į darbą važiuodavo iš Mosteikių. Kartą, grįždama namo, spaudos kioskelyje panoro nusipirkti ką nors paskaityti kelionėje. Akys užkliuvo už žurnalo „Mūsų žodis“. Tiesa, jį perskaičius, didesnio įspūdžio nepaliko. Pamanė, smagu, kad neregiai turi savo leidinį. Net baisiausiame košmare nesapnavo, kad po kelerių metų taps viena iš jų. 

1974 metais, įsidarbinusi tuomečiame Kauno aklųjų gamybiniame mokymo kombinate, ne iš karto surado sau tinkamą darbą. Pradėjo nuo šepečių gamybos, bet sekėsi sunkiai: dažnai susibadydavo rankas ir pirštai supūliuodavo. Jaunai darbininkei buvo pasiūlyta pereiti į kitą – spyruoklių lankstymo – sritį. Vėl nuvylė rankos. Tada laukė segtukų montavimas. Vėl nepavyko. Galiausiai perėjo dirbti į butelių plovimo šepečių gamybos barą. Kazimierai šis darbas tiko. Jį dirbo iki pokyčių asmeniniame gyvenime. „Pirmiausia gavau bendrabutį. Tada ir buvo mano pirmasis kontaktas su neregiais. Negalėjau atsistebėti, kaip nematant galima įverti siūlą į adatą ar nuskusti bulvę. Geriau pažinusi neregius, supratau, kad jie puikūs žmonės ir mažai kuo skiriasi nuo sveikųjų. Čia suradau ir savo antrąją laimę. Mano vyras – neregys. Jo paraginta atsisakiau darbo gamybiniame mokymo kombinate ir pasišvenčiau šeimai bei kultūrinei veiklai“, – džiaugiasi moteris. 

Paguoda ir prasmė kultūroje 

Regą praradusi moteris nenustojo domėtis kultūrine spauda. Ji ištikimai prenumeravo laikraštį „Kultūra ir menas“, daug klausė įgarsintų knygų. Įsitraukti į neregių kultūrinę veiklą Kazimierą pakvietė Zita Klibavičienė, kurią poetė laiko savo mokytoja ir globėja. Viskas prasidėjo nuo dramos būrelio. Vėliau K. Venckuvienė tapo skaitove. Kazimiera iki šiol dėkinga už Zitos globą ir gautas neįkainojamas pamokas: raiškiai skaityti, deklamuoti ir kalbėti, įveikti scenos baimę. „Su Zita keliavome po visą šalį. Ruošėme įvairias programas. Žiūrovams ypač patikdavo humoristiniai pasirodymai. Ruošėme spektaklius, teminius literatūrinius pasirodymus. Jau vėliau, Z. Klibavičienės paraginta, pradėjau pati eiliuoti“, – atsiminimais dalijasi K. Venckuvienė. 

Dar dirbdama kombinate K. Venckuvienė sužinojo apie literatų būrelį. Bibliotekos darbuotoja pakvietė prisijungti prie kitų literatūros mėgėjų. Nedrąsiai pravėrusi šio būrelio duris, viskuo domėjosi. Susirinkusieji nuolat diskutuodavo, aptardavo perskaitytas knygas. Taip pat gana negailestingai taršė neregių parašytus tekstus. Žinoma, geranoriškai patardavo, kaip patobulinti apsakymą ar eilėraštį. Viskam vadovavo būrelio siela ir lyderis rašytojas Petras Venclova. Poetė prisimena pirmuosius savo bandymus eiliuoti: „Nuolat sau kažką rašinėjau. Rašiau trumpus prozos veikaliukus – miniatiūras. Atmenu, vieną kartą sėdėjome bibliotekoje ir tuometė vedėja Vida Briedytė paklausė: tavo miniatiūros neblogos, gal norėtum pamėginti paeiliuoti? Nieko neatsakiau, bet grįžusi namo pamėginau. Ilgainiui rašyti eilėraščius tapo kasdieniu užsiėmimu. Niekam nedrįsau parodyti sukurtų posmų – labai bijojau kritikos. Ilgainiui vis dėlto perlipau per save ir trumpus eilėraštukus paskaičiau literatų būrelyje. Susikaupus nemažam eilėraščių pluošteliui, vėlgi Zitos ir Rimanto Klibavičių paraginta, juos sudėjau į pirmąją eilėraščių knygutę.“ 

Žodžių gelmės 

K. Venckuvienė išleido eilėraščių rinkinius „Vėjo takas“, „Paukščio plunksna“, „Trečioji pilnatis“, „Sušildyti veidrodžiai“ ir Motinai dedikuotą knygą „Alena“. Apysaka, pasakojanti apie tėvų – Elenos ir Jono Šimkų – gyvenimą, rašyta ilgiausiai ir, pasak literatės, skausmingiausiai. K. Venckuvienei ypač jautru buvo mintimis sugrįžti į išgyvenimų kupinus jaunystės metus. Plačią patirtų jausmų paletę, viltis ir nerimą, liūdesį ir džiaugsmą, praradimus ir pasiekimus, patirtus nueitame gražiame gyvenimo kelyje liudija į eilėraščių posmus sugulę K. Venckuvienės žodžiai: 

Toli horizonte nutolo / Girgždantys gervių vežimai.
Vėl mūsų svajonės užkliuvo / Už rudenio lapų geltonio.
Tas saulės mažėjantis lankas, / Vienišas virpantis lapas,
Klases šokinėjantis vaikas, / Vasaros pamestas raktas!

Nuotrauka. K. Venckuvienė su vyru Vytautu / asmeninio archyvo nuotr. 

Venckų šeimos kalėdinis portretas. Glaudžiai sėdintys senjorai užfiksuoti iš priekio, nuo kelių iki viršugalvio. Pora vilki panašius darbužius: šviesius marškinius, tamsią liemenę ir kelnes. Kairėje esanti Kazimiera dešine ranka ant kelių laiko šviesią dovanų dėžutę, perrištą šviesiu kaspinu, o kaire yra apglėbusi vyrą. Jos veidą gaubia maždaug iki smakro siekiantys žili plaukai, akis įrėmina švelniai tamsinti apvalių formų akiniai pakeltais išoriniais kampučiais. Kazimieros dešinioji akis žvairuoja į vidų, o kairioji nukreipta tiesiai. Lūpos santūriai šypsosi į viršų patemptu kairiuoju kampučiu. Dešinėje sėdintis vyras Vytautas laiko kairę ranką šone, o dešinę – ant kelio. Ant jo pečių krenta žili, viršugalvyje praretėję plaukai. Veidas atrodo rimtas, akys kiek žvairuoja į šalis, lūpų kampučiai nuleisti. Už poros stovi aukšta eglutė, papuošta šviesiais kaspinais, angeliukais, augalų motyvais ir šviečiančiomis lempučių girliandomis. Kairėje žaliuoja panašiai papuošti eglišakiai. Sutuoktiniai atrodo pasitempę ir pasiruošę šventėms.