Vasariui ir kovui Lietuvos istorijoje tenka ypatinga vieta – prieš 107 metus atkūrėme savo valstybingumą, prieš 35 metus – nepriklausomybę. Deja, tarp Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios yra viena diena, kurią prisimename ir prisiminsime dar ilgai – 2022 metų vasario 24-oji, žiauraus, negailestingo karo prieš Ukrainą pradžios diena. Viešajai erdvei sprogstant nuo gandų ir spėlionių apie būsimą karo pabaigą, Lietuvoje vėl skamba „RADAROM!“, „dronai“, „antidronai“, rengiamos naujos paramos akcijos. 

Negalime gyventi vien savo „dramblio kaulo“ bokšte, nereaguoti į tai, kas vyksta šalia mūsų! Šiame žurnalo numeryje irgi apie Ukrainą, tik kiek kitaip. Jauna autorė Glorija Stundytė aptaria amerikiečių režisieriaus Marko Hamondo filmą „Zero zone“, kurį jai pamatyti ir suprasti padėjo garsinis vaizdavimas. Žurnale taip pat dalijamės Lietuvos audiosensorinės bibliotekos informacija apie artėjančią Vilniaus knygų mugę, pastaruoju metu anglų kalba išleistas knygas neregystės temomis. Skiltyje „Forumas“ – dėmesys Vyriausybės socialinei politikai, tiems jos punktams, kurie vienaip ar kitaip susiję su negalia. 

Prieš trejus metus, tik prasidėjus karui Ukrainoje, kalbininkas Antanas Smetona viename tų metų knygų mugės renginyje, skirtame kalbos dalykams, pastebėjo: „Kai kurie mūsų aptarinėjami klausimai karo akivaizdoje gali pasirodyti nesvarbūs, neverti dėmesio, gal net užsiiminėjimas niekais, tačiau ukrainiečiai dabar atiduotų labai daug, jeigu ir jie galėtų užsiiminėti visokiais panašiais niekais.“ „Mūsų žodyje“ nagrinėjami klausimai ar temos irgi nėra globalios, dažnai svarbios tik neregių bendruomenei, tačiau be Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, ko gera, jų apskritai nebūtų. Ir be trejus metus Ukrainoje trunkančio karo! Ne dėl to, kad šis karas apskritai prasidėjo ir iki šiol vyksta, o todėl, kad Ukraina atsilaikė ir atsilaiko. Nuoširdžiai tikime ir linkime, kad šios šalies žmonės greitai irgi galėtų užsiiminėti panašiais „niekais“, kokiais užsiiminėjame čia, Lietuvoje. 

Alvydas Valenta