Susitikimai
Autoriaus nuotrauka
Švęsti scenoje ir gyvenime
Spaudai parengė Ginta Čingaitė-Kiznienė

Režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Šventė“ scenoje jau nuo 2021-ųjų, bet turbūt nedaugelis mūsų bendruomenės žmonių yra jį aplankę. Kol dar nepaskelbtas 2025 m. spektaklio repertuaras, šįkart su jo komanda kviečiame susitikti ne scenoje, o žurnalo puslapiuose – gal sudominsime apsilankyti. 

Pokalbio pradžioje save labai kukliai apibūdinusi – nuo mokyklos iki „Naujojo teatro“ ir darbo „Liregus“ – viena iš „Šventės“ aktorių Loreta Taluntytė pasakoja, kaip menas tampa galimybe kalbėtis ir pažinti vieniems kitus, apie tai, kokią laimę išgyveni suvokęs, kad gali būti priimtas toks, koks esi. Apie unikalias gyvenimo patirtis skleidžiančio spektaklio galimybes kalbamės su Oskaro Koršunovo teatro atstove Lina Židonyte ir nuotoliu prisijungusia režisiere K. Gudmonaite. Viešnias kalbina radijo laidos „Aklas pasimatymas“ vedėja Irma Jokštytė-Stanevičienė. 

 

Irma. Lina, papasakokite, kaip, kada šis spektaklis atsidūrė O. Koršunovo teatre. Ką Jums reiškia „Šventė“? 

Lina. Spektaklio premjera įvyko 2021 metų rugsėjo viduryje. „Šventė“ atsirado tokiu principu, kad spektaklis buvo statomas „Naujajame teatre“, bet iškilus finansiniams klausimams ir tam tikriems statusų pokyčiams, Kamilė kreipėsi į O. Koršunovo teatrą ir administracija sutiko bendradarbiauti, nes Kamilė jau prieš tai yra dirbusi su keliais savo darbais šiame teatre. Tad visa teatro administracija draugiškai priėmė idėją. Be abejo, jos išskirtinumas – padaryti spektaklį su žmonėmis, kurie turi skirtingas negalias, buvo įdomus ir teatrui, jis priėmė tam tikrą iššūkį, nes tai nebuvo standartinis procesas ir spektaklis. 

Nuo 2021-ųjų „Šventė“ gyvuoja sėkmingai, ganėtinai greitai yra išperkami bilietai, yra pakeliauta šiek tiek ir Lietuvoje, ir svetur. Tai reiškia labai daug. Man džiugu, kad aktoriai savo darbu spektaklio metu, aš bent taip viliuosi, plečia žiūrovų akiratį ir požiūrį į tam tikrus dalykus, kadangi visi aktoriai turi skirtingas negalias – nuo fizinių iki protinių. 

 

Irma. Loreta, visi aktoriai jautriai dalijatės, nesinori sakyti žodžio „vaidinate“ – jūs gyvenate tame spektaklyje, taigi dalijatės jautriomis savo gyvenimo istorijomis. Ar Tu kažkada gyvenime tikėjaisi, kad teks tokia forma pasakoti žmonėms apie savo gyvenimą? 

Loreta. Ne, tikrai taip negalvojau. Kai mane pakvietė Svetlana (į „Naująjį teatrą“ – red. pastaba), sakė, kad Kamilė kurs tą spektaklį su negalią turinčiais žmonėmis. Aš – „na gerai, pabandysiu. Įdomu, kaip čia bus?“ Juk aš nebaigusi jokio aktorinio, o Kamilė yra garsi režisierė. Galvojau, pabandysiu, jeigu priims – bus kažkoks užsiėmimas, o čia – žiūriu, atsirado spektaklis! Daug iki jo buvo – ir ašarų, ir keletas aktorių išėjo. Mes dalijamės savo išgyvenimais, per repeticijas buvo labai daug santykio su kitu, pasakojimo apie save, negalią, su kokiais iššūkiais mes susiduriame, kaip į mus žiūri kiti žmonės, kaip su mumis elgiasi. Buvo žmonių, kuriems buvo sunku dalintis, išbūti, kai kiti dalinosi. Ir aš ne kartą verkiau ir ne kartą sakiau – ne, ne, ne, aš tikrai nenoriu apie save kalbėti, kad visi tie žmonės žinotų. Kai kurios patirtys, kuriomis dalinausi, man buvo skausmingos. Aišku, esame patyrę ir visokių kuriozų, ir nuotykių – visko, visko. Spektaklyje tai ir sudėjome. 

 

Irma. Lina, pradėjome kalbėtis apie tai, kad šiame spektaklyje pasakojate žmonių su negalia istorijas ir patirtis. Tai yra žmonės, kurie niekada gyvenime savęs neįsivaizdavo aktoriais. Ar dažnai teatras taip eksperimentuoja? 

Lina. Kaip ir Loreta minėjo, „Šventė“ yra sukurta dokumentiniu principu. Jau ilgą laiką pasaulyje vyrauja tendencija kalbėti apie įvairius asmeninius dalykus – biografinius patyrimus. Ir teatras pagavo šitą temą ir ritmą. Lietuvoje irgi turime daug tokių pastatymų su skirtingomis tematikomis. Įdomus dalykas yra tas, kad vis daugiau kūrėjų atsigręžia į žmogų, kuris yra mūsų aplinkoje, mūsų visuomenėje – kaip dalis jos. „Šventėje“ vaidina aktoriai, turintys skirtingas negalias, o tai ugdo supratimą, kad bendruomenė yra daug platesnė, daug įvairesnė, todėl tokie pasidalijimai labai praturtina skirtingus pastatymus. Taigi į žmones, esančius šalia mūsų kasdien, vis labiau atkreipiamas dėmesys ne per aktorystę, o per individualius išgyvenimus, patirtis. 

 

Irma. Loreta, ar Tau padėjo toks pasipasakojimas? Ir kokią „šventę“ tu išgyveni kalbėdama, pasakodama savo istoriją, tikrus išgyvenimus spektaklyje? 

Loreta. Priklauso dar nuo nuotaikų, bet dabar aš jau jaučiu išsilaisvinimą. Todėl, kad aš supratau, girdėdama kitų žmonių atsiliepimus, kai prie manęs prieina ir sako „va, mes irgi, žinok, tą patį išgyvenome“, „mums irgi kažką panašaus vaikystėje sakė“, „taip palietė širdį“, supratau, kad aš ne viena, kuri išgyvenau tokių istorijų. Ir man tapo vis drąsiau ir drąsiau per tuos metus dalintis jomis. Išsilaisvinu ir per judesį, šokį. 

 

Irma. Kas Tau galų gale padėjo išdrįsti pasipasakoti savo istoriją ne tik Lietuvai, bet ir auditorijai užsienyje? 

Loreta. Buvo tokia situacija, kai repeticijoje buvome likę tik spektaklio choreografas Mantas, režisierė Kamilė, likome trise. Aš jau buvau pasidalijusi keletu skaudžių istorijų, ir tada dar kalbėjomės, kalbėjomės. Mane jie paskatino, patvirtinę, kad viskas su manimi gerai, kad galiu daryti ką noriu, kad niekas man nieko nedraudžia – o man gyvenime vis kažką drausdavo suaugę žmonės, kažką kritikuodavo – tai aš per stora, tai dar kas. Man pasakė – tu viską gali! Spektaklyje aš ir šokau, ir voliojausi – man tai buvo toks palaikymas, kad aš išsiliejau, verkiau. Net galva apsvaigo, kad esu priimta, kad mane išgirdo, išklausė – atrodo, tiek nedaug – „suprantu tave, girdžiu tave“. Nuo to laiko po truputį, po truputį pradėjau laisvintis, persilaužiau. 

 

Irma. Loreta, neišduodant Tavo spektaklyje pasakojamos istorijos, kaip jauti, ar po kurio laiko pasakojant ir vis iš naujo išgyvenant tą jausmą, kad tu esi priimta su visais tavo ypatumais, ar Tu jauti tą šventės pojūtį savo širdyje? Ar visuomenė lengviau tave priima? 

Loreta. Aš jaučiu tą šventę, kai sutinku žmones, kurie mane priima. Gal visuomenė... Aš nežinau, ar daugelis mane priima. Bet tie, kuriuos sutinku, kurie padėkoja, netgi pasidalija savo istorijomis... Man tenka, nepatikėsite, gatvėse tokių žmonių sutikti, troleibuse, kurie atpažįsta po šio spektaklio. Tai mane sukrečia. Vieną kartą pasisveikino troleibuse, net negalėjau patikėti: „Čia ta aktorė? Aš vaikystėje tą ir tą irgi išgyvenau...“ Pradėjo su manimi dalintis savo istorijomis. Galvoju, vau! 

 

Irma. Lina, kokie toliau šio spektaklio planai? Ir kada žmonės jį gali pamatyti, gal suplanuotos gastrolės? 

Lina. Prieš 10 gerų dienų (pokalbis vyko lapkričio pradžioje – red. pastaba) mes grįžome iš gastrolių Prancūzijoje. Tai buvo labai įsimintinas laikotarpis, buvome ir Paryžiuje, ir Lione. Kitų metų pasirodymai dar nepatvirtinti, bet tai turėtų būti padaryta sausį. Tikėtina, kad nebūsime tik Vilniuje, yra planas aplankyti Klaipėdą, Šiaulius. 

 

Irma. Spektaklio režisierės Kamilės nuotoliu paprašėme atsakyti, į kokią šventę ji kviečia žiūrovus? 

Kamilė. Spektaklis „Šventė“ kviečia švęsti gyvenimą. Kviečia švęsti, kad mes esame gyvi. Ir tai yra tam tikra įvairovės šventė, kaip aš vadinu – buvimo tokiu, koks esi, vakarėlis. Kviečia džiaugtis gyvenimo įvairumu, spektriškumu, priimti gyvenimą kaip įvairialypį, su įvairiomis jo dalimis ir trajektorijomis. 

 

Irma. Kamile, neseniai spektaklis grįžo iš gastrolių Prancūzijoje. Papasakokite, ką aplankėte ir patyrėte? 

Kamilė. Buvome Paryžiuje ir Lione. Paryžiuje parodėme spektaklį du kartus, taip pat ir Lione. Į Paryžių jau atvykstame antrą kartą, pirmąkart „Šventės“ gastrolės buvo 2024 m. sausio mėnesį, tai tarsi buvome jau „apšilę“. O su Lionu buvo tokia graži istorija. Maždaug prieš 12 metų mano pirmasis spektaklis „Sapnas“ buvo rodytas festivalyje „Sirenos“, jis buvo rodytas „Off“ programoje akademijoje, Ceche, ir jį žiūrėjo gal kokie 15 žmonių. Taip sutapo ir pasisekė, kad spektaklį stebėjo festivalio Lione organizatorius Patrikas. Po spektaklio jis priėjo ir man, dvidešimtmetei merginai, kuri tik pradeda savo kelionę teatre, pasakė, kad nori pakviesti „Sapną“ į festivalį Lione. Taip aš nuvykau, pamačiau tą didelį didelį festivalį, kuris man padarė įspūdį. Dabar laikas apsisuko, vėl grįžau į Lioną, kur gyvenau netgi tame pačiame viešbutyje. 

Festivalio publika buvo labai susidomėjusi, be galo šilta, labai gražiai reagavo. Būtent Lione man pavyko įgyvendinti savo seną svajonę – aš norėdavau, kad po spektaklio „Šventė“ didžėjus grotų per visą naktį arba bent jau kelias valandas ir visi žiūrovai kartu su aktoriais tiesiog šoktų kaip tikrame vakarėlyje. Žinoma, Vilniuje tai vyksta kiek trumpiau, bet žiūrovai vis tiek yra kviečiami šokti, o Lione sutapo, kad mums buvo garbė atidaryti festivalį. Organizatoriai pakvietė didžėjų, kuris pratęsė mūsų spektaklį ir visi žiūrovai atsistojo ir šoko daugybę valandų kartu. Buvo nuostabus vaizdas ir jausmas, nes šoko įvairiausio amžiaus, poreikių žmonės. Tas vaizdas, tiesą sakant, kūrybine prasme man buvo išpildantis ir vienas gražiausių pasaulyje. 

 

Irma. Kaip Prancūzijoje skiriasi reakcijos, nuo tų reakcijų, kurias patiriate Lietuvoje, kai kviečiate žiūrovus į spektaklį „Šventė“? 

Kamilė. Kas mane nustebino, lyginant prancūzų ir lietuvių reakcijas, gal tikėjausi, kad Prancūzija yra daug labiau pažengusi integralumo klausimais ir pas juos žmonių su specifiniais poreikiais atskirties galbūt nėra kaip Lietuvoje. Bet po spektaklio Lione įvyko diskusija, kurios metu žiūrovai pasidalijo, kad jiems buvo labai nejauku stebėti specifinius poreikius turinčius aktorius ir girdėti jų istorijas. Tai buvo būtent ta reakcija, kurią mes išgirstame ir Lietuvoje. 

Kadangi spektaklio pradžioje aktoriai tiesiog dalijasi ir būna greta žiūrovų, sėdėdami vos ne ratu kartu su jais, tarp jų, ir labai paprasta kalba dalijasi savo negalios apibūdinimais, savo istorija, bet tai kelia kažkokią įtampą žiūrovui, nes to nėra labai įprasta girdėti. Mane nustebino, kad nėra jokio skirtumo, nes žmogus visur yra žmogus. Galbūt nepriima kažkokių dalykų, galbūt kažkas jam atgrasu, nepriimtina ar priimtina. Taigi žmogui visada bus kažkokių teritorijų, kurių jis negali suprasti, priimti. Kažkokios pilkosios visuomenės zonos ir, visgi, pasirodo, negalia yra viena jų. 

 

Lina. Man atrodo, kad „Šventės“ aktoriai spektaklio metu pasidalydami savo įvairiomis istorijomis įkvepia ne tik vieni kitus, patys save, bet ir žiūrovus. Kviečiu ateiti į „Šventę“, pasiimti visas istorijas ir pasakojimus į širdį ir pagalvoti, kiek tikrai mes galime kasdien džiaugtis dėl pačių mažiausių smulkmenų, galime švęsti gyvenimą, turėdami galimybę atrasti įvairius dalykus, dėkoti už juos ir mokytis. 

 

Laidos rėmėjų ir rengėjų logotipai

Visą laidą galite paklausyti paspaudę nuorodą

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]