Mūzų pėdsakais
Autoriaus nuotrauka
Atgal į devyniasdešimtuosius
Glorija Stundytė
Parašas po straipsniu

Įvairių sričių Lietuvos mene, kultūrinėse atminties išsaugojimo vietose netrūksta dėmesio ir naujų kūrinių tolesnės ar dar nenutolusios atminties permąstymui, įvertinimui. Ne išimtis ir kino dokumentikos žanras, ne tik fiksuojantis ir ateičiai išsaugantis faktus apie tam tikrus įvykius, bet ir skatinantis juos interpretuoti. Šių metų pradžioje teko apsilankyti Nėriaus Pečiūros kurto muzikinio dokumentinio filmo „Lithuania. Back to 90`s“ peržiūroje bare „Route66“ Vilniuje. Kaip apibūdino pats filmo autorius, tai pogrindinis kino teatras, o filmas – apie gimstančios, augančios laisvosios Lietuvos spaudą, muziką, kultūrą, to laiko pramogas ir išlaisvėjusią, atsigavusią ne tik Lietuvos, bet ir dešimtojo dešimtmečio jaunimo dvasią, su kuria jis veržliai ir drąsiai žengė pasitikti rytojaus. 

„Filmą sukurti įkvėpė prisiminimai apie devyniasdešimtuosius. Tai buvo labai ryškus dešimtmetis. Tuo, kad Lietuva kūrėsi kaip nauja valstybė, keitėsi buitis, kultūra, muzika ir technologijos. Filmas yra ganėtinai asmeniškas – ką pats mačiau, tą ir pasakoju dokumentiniame filme“, – sakė dokumentikos autorius. 

Nežinantiems, pridursiu, kad N. Pečiūra – žurnalistas, redaktorius, TV režisierius ir scenaristas, dainų autorius, radijo laidų vedėjas, geriausiai žinomas įsimintinu Atsuktuvo pseudonimu. Tikrai nemažai praėjusio amžiaus „devyniasdešimtųjų“ jaunimo Atsuktuvą prisimena kaip vieną iš Lietuvos pankų judėjimo ideologų ir įkvėpėjų. Lietuviškasis pankų judėjimas, pripažindamas anarchiją ir maištą, visgi gerokai skyrėsi nuo Vakarų Europos valstybėse išsirutuliojusio judėjimo. Visų pirma, sovietinėje Lietuvoje bet koks išskirtinumas, nepaklusimas sistemai buvo siejamas su politiniais – antisovietiniais – tikslais. Ne viename interviu N. Pečiūra, Vikintas Darius Šimanskas ir kiti Lietuvos pankų judėjimo ideologai yra atviravę, kaip neformalaus jaunimo egzistavimas anuomet gąsdino sistemą ir buvo akylai stebimas. Be abejo, šis judėjimas susijęs ir su alternatyvia muzika. Kartu su Varvekliu (V. D. Šimansku) N. Pečiūra grojo pankroko grupėje „WC“, vadovavo pankroko grupei „Už Tėvynę“. Laisvi, maištingi ir kūrybingi alternatyviosios muzikos kūrėjai kartu su kitais muzikantais sovietmečio pabaigoje, 1988 m., galingai siūbavo išsilaisvinimo nuotaikas „Roko marše per Lietuvą“. Vėliau N. Pačiūra vedė ir režisavo daugybę TV laidų bei muzikinių projektų, yra kelių knygų ir filmų autorius. 

Filme „Lithuania. Back to 90`s“ sugrįžtama į pokyčių pilną dešimtąjį dešimtmetį Lietuvoje. Kino juostoje apžvelgiami populiariausi tuomet leisti laikraščiai, tokie kaip „Ausis“, „Muzikos prospektas“, „Ne vien Rock ir Pop“, „Mes“ ir kiti. Taip pat šmaikščiai prisiminta tuo metu labai populiari šokių, reivo muzika, į zenitą kylanti prekyba garso kasetėmis bei didžiausias to meto mados klyksmas – „Bičiulių“ ir „Eldorado“ diskotekos. Grupių „Exem“, „Turbo reanimacija“ nariai dalijasi prisiminimais apie kūrybos pradžią, sunkumus ir įkvėpimo šaltinius bei patirtis pirmą kartą apsilankius to meto įrašų studijoje. Buvo leista ir originali muzika – tiesiai iš garso kasečių. Tai kažkam gal buvo nostalgiška, o kažkam, kaip man ir kartu su manimi buvusiam Hermiui Kasperavičiui, visiškai nauja kelionė laiku atgal, kai mūsų dar nebuvo šiame pasaulyje. 

Šis, kaip ir muzikinis dokumentinis filmas apie grupę „Sa-Sa. Paslaptinga vienos kasetės istorija“, kurio peržiūroje dalyvavau praėjusių metų pabaigoje, paliko daug apmąstymų apie karštą, nepažabotą jaunų, kūrybiškų žmonių troškimą dalytis savo idėjomis vieniems su kitais, kartu kurti iš to, kas yra, nes geresnės aparatūros, muzikos instrumentų, įrašų kokybės, apie kurią gali diskutuoti tik šiandienos dažnai visko pertekęs jaunimėlis, tais laikais paprasčiausiai nebuvo. Tačiau buvo daug energijos, idėjų, noro realizuoti savo mintis, pažiūras ir išreikšti jausmus, o galbūt – buvo ir daugiau tikslų, tikrumo, nuoširdumo ir meilės daromai veiklai – ko šiandienėje visuomenėje ir kultūros tendencijose pasigendu. 

Akivaizdu, kad dokumentiniame filme užfiksuotame dešimtmetyje svarbu buvo ne populiarumas ir didėjantys peržiūrų bei patiktukų skaičiai ant vaizdo įrašų, bet ar apskritai pavyks įgyvendinti užgimusią idėją. Kiekviena mažytė pergalė, vedanti svajonės link, būdavo vertinama kaip didžiausio kalno nuvertimas. Todėl net jei jums nepatinka alternatyvi muzika ar nieko nežinote apie N. Pečiūrą, jo muzikinis dokumentinis filmas, pirmiausia, yra apie praėjusį lūžio laiką – veržlią mintį, tai autentiškas vaizdo ir garso dokumentas apie paprastus, bet įsimintinus žmones ir jų atsidavimą savo idėjai. 

H. Kasperavičius dalijasi savo įspūdžiais: „Tai jau antras Pečiūros filmas, kuriame lankausi, tačiau jis, kaip ir pirmasis, nenuvilia savo pastatymu, pristatymu ir gerais įspūdžiais. Tikrai daug sužinojau, o kai ką ir prisiminiau (žinoma, ne iš patirties, bet iš bendrų žinių, kurios susiformavo besidomint tokiais dalykais) apie devyniasdešimtųjų (filme vartojamas terminas „devyniasdešimtinių“) kultūrą, muziką, tuo metu leidžiamus muzikinius laikraščius ir kita. Informacijos buvo nemažai, tačiau ji pateikta, kaip ir Pečiūrai būdinga, labai įdomiai, šmaikščiai, įtraukiančiai, o kartu su muzikiniais intarpais ir jo paties pasakojimais apie tuo metu vykusius dalykus ir reiškinius, kuriuos, žinoma, jis pats tuo metu ir išgyveno. Kaina – simbolinė (8 eurai susimokant prie įėjimo), tačiau už tokį filmą būčiau galėjęs sumokėti ir daugiau. Žavi ir tai, kad Pečiūros rodomi filmai – „undergroundiniai“, nereklamuojami plačiajai auditorijai ir rodomi ne kino teatruose, o baruose. Praleidus kino seansą jų nei internete, nei niekur kitur peržiūrėti neįmanoma.“ 

Antrinant H. Kasperavičiui, apibendrinsiu, kad tokių filmų tikrai reikia, tad drąsiai rekomenduoju sugrįžti į N. Pečiūros sudėliotą dešimtąjį dešimtmetį. Net ir be specialaus pritaikymo nematantiems vaizdų, po muzikinio dokumentinio filmo peržiūros išlieka puikus garsų, tuometės muzikos ir, apskritai, atmosferos, vyravusių nuotaikų įspūdis. Norintiems daugiau, N. Pečiūra nedažnai, bet kone kiekvienais metais visus be išimties kviečia linksmai pasibūti jo koncertuose ir padainuoti senas geras dainas, tokias kaip „Pilnas miestas narkomanų“, „Aš nuplikau nuo peroksido“, „Policija“, „Duok cigaretę šmėklai“ ir kitas. Viliuosi, kad šis kūrėjas ateityje įgyvendins naujų sumanymų planus, o „Mūsų žodžio“ skaitytojams linkiu pasidovanoti tokią „kelionę laiku atgal“. 

 

Nuotrauka: Nuotraukoje (iš kairės) V. Šimanskas-Varveklis ir N. Pečiūra-Atsuktuvas 1986 m. prie kavinės „Vaiva“ Pilies gatvėje / kadras iš filmo „Lietuva – tai jėga“ 

Filmo „Lietuva – tai jėga“ kadras, kuriame nuo juosmens iki viršugalvio užfiksuoti du vaikinai, stoviniuojantys priešais kavinės „Vaiva“ langą. Apačioje subtitrai nurodo jų vardus: kairėje – Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis, o dešinėje – Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas. Vikintas užfiksuotas iš priekio, abiem rankomis atsirėmęs į metalinį ranktūrį. Jis vilki tamsią prasegtą striukę ir šviesius marškinėlius, ant kurių krūtinės stačiakampyje įrėmintas užrašas didžiosiomis raidėms anglų kalba: „The Exploited“ (išnaudotieji). Vaikino šviesūs trumpi plaukai sušukuoti į smulkią skiauterę, galva nuleista. Jis atrodo susierzinęs ar dėl kažko susirūpinęs – antakiai suraukti, akis dengia šešėlis, lūpos suspaustos. Nėrius stovi pasisukęs kairiuoju profiliu ir sukišęs rankas į tamsios odinės striukės kišenes. Jo galva plikai skusta, pačiame smakro priekyje želia trumpa barzdelė. Vaikinas žvelgdamas į kažką už kadro linksmai šypsosi kiek pravertomis lūpomis, galimai kalba. Už lango kabo tamsios raštuotos užuolaidos, virš Vikinto į kadrą iš dalies patenka šviesus didelis užrašas, kuriame vienas virš kito pateikti žodžiai: „Vaiva“, „Kviečiame“ ir rusų kalba vėl: „Vaiva“. Pankai atrodo pasinėrę į pokalbį, jų nuotaikos kontrastuoja tarpusavyje. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]