Socialinis pulsas
Autoriaus nuotrauka
Skrydis į Milaną, arba toks, kuris jūsų dar laukia
Alvydas Valenta, [email protected]
Parašas po straipsniu

„Jūsų keleivio vardas – Averė Mitčel (Avery Mitchell). Skrisite į Milaną. Skrydžio numeris – xxx. Jūs esate regos negalią turintis asmuo, kuris naudojasi baltąja lazdele. Miesto autobusu atvykstate į Vilniaus oro uosto stotelę. Susirandate grindinyje specialų vedimo takelį ir nuėjęs prie iškvietimo mygtuko išsikviečiate specialiąją pagalbą ir laukiate, kol atvyks asistentas. Jūs keliaujate su kuprine ir su registruotu lagaminu. Su prisistačiusiu asistentu keliaujate iki registracijos, paskui iki lifto bei saugumo patikros. Prie vartelių pats nuskenuojate savo įlaipinimo kortelę, kurią gavote registracijoje. Asistentas jus palydi iki skrydžio laipinimo vartų. Išgirdus informacinį pranešimą, kad pradedamas laipinimas į jūsų skrydį, pajudate prie laipinimo vartų.“ 

Scenarijus, bet ne kokiam vaidybiniam filmui ar pasakojimui apie neregį keliautoją! Šio scenarijaus dalyviais galime tapti visi, keliaujantys ar planuojantys keliauti oro linijomis. Numatoma, kad vasario pradžioje bus atidarytas naujasis Vilniaus oro uosto išvykimo terminalas. Minėtas scenarijus – iš jo „repertuaro“. 

Pradėkime šiek tiek iš toliau. Oro uostai, kelionės oro linijomis visada (ar bent dažniausiai), palyginti su kitomis transporto rūšimis, išsiskyrė savo paslaugų kokybe, aptarnavimo kultūra, įvaizdžiu. Net sovietiniais laikais „aerofloto“ stiuardesės nuo traukinių palydovių ar autobusų konduktorių skyrėsi kaip diena nuo nakties! Bet tai jau istorija arba „prisiminimų sąsiuvinis“ tiems, kam per šešiasdešimt! 2006 metais Europos Parlamentas ir Europos Taryba priėmė reglamentą (EB) Nr. 1107/2006 dėl neįgalių asmenų ir ribotos judėsenos asmenų teisių keliaujant oru. Nereikia specialiai įrodinėti, kad šio reglamento naudą per beveik du jo galiojimo dešimtmečius pajuto ne vienas neregys ar silpnaregis. Tačiau reglamentai, reikalavimai, taisyklės yra viena, o tikras, nuoširdus dėmesys žmogui, jo poreikiams – truputį kita. Naujojo Vilniaus oro uosto terminalo patalpose šurmuliuoja savanoriai, testuojantys jo patogumą, prieinamumą, paslaugų kokybę. Praėjusių metų lapkritį–gruodį čia kelis kartus lankėsi ir regos negalią turintys žmonės, išsakė savo lūkesčius, pastabas, pageidavimus. Taigi, pats laikas jo duris praverti ir mums! 

Atvykusį į naująjį oro uosto išvykimo terminalą neregį pasitinka taktilinės vedimo linijos, visoje terminalo teritorijoje įrengti pagalbos iškvietimo mygtukai, silpnaregį – kontrastingi paviršiai, aiškūs žymėjimai. Ar šito pakanka? Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) prezidentas Paulius Kalvelis: „Oro uosto terminale lankiausi du kartus, tikėtina, kad tai ne pabaiga. Lankiausi ne tik aš, bet ir kiti mūsų bendruomenės nariai. Vilniaus oro uostas testuoja erdvių ir paslaugų prieinamumą įvairių poreikių žmonėms, tarp jų – akliesiems ir silpnaregiams. Bandžiau savarankiškai atlikti visus reikalingus veiksmus – nuo atvykimo į oro uostą iki įsėdimo į lėktuvą. Būdamas silpnaregis, galiu pasakyti, kad įvairūs žymėjimai, konkrečios vietos yra pritaikytos tikrai gerai: grindų, sienų spalviniai kontrastai tinkami silpnaregiams. Aiškiai matomi įspėjamieji paviršiai, įvairūs numeriai – ryškūs, skaičiai dideli. Neregiams – tikslios vedimo linijos, gausu pagalbos iškvietimo mygtukų. Žinoma, jie skirti ne tik regos negalią turintiems žmonėms, bet mums yra itin svarbūs. Universalus dizainas pritaikytas net žymint tualetus – ant durų iš LED juostų sukurti žmogaus ūgio švytintys vyro ir moters siluetai. Nereikia baimintis, kad blogai matydamas įrioglinsi į moterų tualetą. Lagaminų savitarnos atidavimo zona kol kas veikia ne visiškai sklandžiai, bet iki terminalo atidarymo žadėjo viską sutvarkyti. Nuo šiol Vilniaus oro uoste jaučiuosi visiškai drąsiai ir galiu keliauti savarankiškai be specialiosios pagalbos. Kaip LASS vadovas galiu tik pasidžiaugti, kad įvairios verslo kompanijos, valstybės įstaigos vis dažniau kreipiasi į nevyriausybines žmonių su negalia organizacijas. Vis rečiau sprendimai, susiję su šia visuomenės grupe, priimami be pačių žmonių su negalia, nes tik mes patys geriausiai žinome, ko mums reikia.“ 

Vilniaus oro uosto keleivių patirties valdymo koordinatorė Aušra Burškienė pasakoja, kad su žmonių, turinčių negalią, organizacijomis bendraujama nuolat, kasmet vyksta metiniai susitikimai, konsultacijos. Įrengiant naująjį išvykimo terminalą šios organizacijos irgi kviečiamos teikti siūlymus, išsakyti pastabas. „Su LASS bendraujame jau daugiau nei penkeri metai, – sako A. Burškienė. – Vertingų siūlymų pateikia aplinkos pritaikymo specialistas Vytautas Gendvilas. Štai pirminis sumanymas: skrydžių informacija oro uosto ekranuose turėjo būti rodoma šviesiame fone. Vytauto teigimu, silpnaregiams geriau matyti tamsiame fone šviesios raidės – pakeitėme spalvas. Skrydžio atidėjimui, kitai svarbiai informacijai buvo numatyta raudona spalva. Paaiškėjo, kad silpnaregiams ji yra per ryški. Tarėmės, ieškojome, parinkome oranžinę. Įdomu tai, kad dabar ji priimtinesnė ir mūsų pačių darbuotojams. LASS siūlymu atsirado kontrastingi iškvietimo mygtukai. Ne viską galime keisti patys. Kreipiamės į gamintojus, išsakome savo pastabas. Brailio raštu paženklinome iškvietimo mygtukus, liftus, bilietų skenavimo įrenginį. Neregė Vaida atkreipė dėmesį, kad taktilinė linija terminalo viduje veda tik iki pagalbos mygtuko, bet jokio žymėjimo nėra iki priešingoje pusėje esančio oro uosto informacijos centro. Dabar taktilinė linija jau veda ir iki informacijos centro. Iškvietimo mygtukas vienoje pusėje, minėtas centras – kitoje. Neregys gali savarankiškai susirasti ir vieną, ir antrą. Įėjimo į terminalą duris pagal pirminį sumanymą žymėjo skaidrūs lėktuvėliai juodais kontūrais. Silpnaregiams jie buvo sunkiai įžiūrimi, LASS siūlymu pakeitėme geltonais lėktuvėliais. Terminalo viduje yra stalai, kur žmogus gali įsikrauti kompiuterį ar telefoną. Vytautas atkreipė dėmesį, kad silpnaregiams sunku įžiūrėti stalo paviršiuje esantį krovimo lizdą, o jeigu žmogus jo nemato, tai ir nepagalvoja, kad toks yra. Krovimo lizdus pažymėjome baltais rėmeliais. Bagažo pridavimo savitarnos sistema regos negalią turintiems žmonėms dar ne visiškai pritaikyta, bet iki terminalo atidarymo tikimės sutvarkyti. Kitų metų planuose – įrengti zoną šunims pagalbininkams, iki šiol oro uostas jos neturėjo.“ 

A. Burškienė primena, kad ne visos negalios yra matomos. Nematomoms negalioms atpažinti oro uoste gali būti pasitelkiama „saulėgrąžos“ simbolio juostelė. Prieš kelerius metus vilniečiai prisijungė prie tarptautinės „Nematomos negalios“ iniciatyvos. Pašnekovės duomenimis, 2023 m. per Vilniaus oro uostą keliavo beveik 10 tūkstančių keleivių, turinčių specialiųjų poreikių, 5,65 proc. iš jų – turinčių regos negalią. 2024 metų duomenų oro uostas dar neapdorojo, bet jau dabar aišku, kad šis skaičius bus viršytas: iki praėjusių metų lapkričio tokių keleivių buvo daugiau nei 10 tūkst. „Visi mūsų darbuotojai – valytojos, aviacijos saugumo specialistai, pasų kontrolės, muitinės darbuotojai – yra apmokyti padėti keleiviams, turintiems specialiųjų poreikių. Bet kurio iš mūsų gali paprašyti pagalbos, paklausti bet kokio klausimo, todėl turime būti pasiruošę“, – sako pašnekovė. 

Pasiteiravome kelių neregių, kaip jie vertina oro uosto paslaugas. Daugeliui žurnalo skaitytojų pažįstama Ugnė Žilytė: „Iš Vilniaus oro uosto savarankiškai esu skridusi ne kartą. Čia teikiamų paslaugų kokybę vertinu labai gerai. Iki šiol oro uoste buvo ir pagalbos iškvietimo mygtukas, ir telefono numeris, kuriuo paskambinęs galėjai išsikviesti pagalbą. Skrendant į priekį neregiui nereikia laukti bendroje eilėje, asistentai iki įlaipinimo palydi per visas patikras. Grįžtant atgal vėl visos reikalingos paslaugos: padeda pasiimti bagažą, jeigu paprašai, palydi iki vietos, kur galima išsikviesti pavežėją.“ 

 

Nuotrauka: Naujasis oro uosto terminalas pasirūpino, kad žmonės su regos negalia turėtų kuo daugiau savarankiško skrydžio patirties / LASS archyvo nuotr. 

Specialiosios pagalbos iškvietimo vieta oro uoste. Erdvioje salėje ant šviesių grindų tamsuojanti taktilinė vedimo linija pasibaigia priešais aukštą aparatą. Šviesaus korpuso viršuje ir apačioje pateiktas smulkus tamsus tekstas, o viduryje, tamsesniame korpuse yra ekranas. Po ekranu yra šviesus vienetas kvadratiniame rėmelyje ir stambus apvalus mygtukas, o virš ekrano – keturi šviesūs ženklai kvadratiniuose rėmeliuose. Šalia įrenginio stovi siauras, medinis, dvivietis suolelis bet atkaltės. Už jų įrengta medinė pertvara, pro kurios vertikalias lentas matyti ilgas, vingiuojantis, dvipusis, medinis suolas. Pertvaros viršuje, tamsiame fone šviečia užrašas anglų kalba: „Special Assistance“ (specialioji pagalba), po kuriuo pateikti trys ženklai kvadratiniuose rėmeliuose: žmogeliukas neįgaliojo vežimėlyje, perbraukta ausis ir perbraukta akis. Atrodo, kad šioje vietoje patogu sustoti laukiant pagalbos. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]