Kiti kasdienybės veidai
Autoriaus nuotrauka
Kaip palydėjome, kur sutikome?
Pranas Pliuška, [email protected]
Parašas po straipsniu

Patikrinkite, kaip po švenčių maratono veikia jūsų galvelės, ir išmąstykite arba pabandykite atspėti: 1. Ko net du trečdaliai pasaulio gyventojų niekada nėra matę? 2. Yra toks driežas, vadinamas Jėzumi Kristumi. Dėl kokios neįprastos savybės jis taip vadinamas? 

O dabar – prie temos. Kartą, norėdami konkrečiais pavyzdžiais pademonstruoti žmonių požiūrių, nuomonių, argumentų skirtumus, LASS Pasvalio filiale organizavome žaidimą. Pradžioje pasirinkome atsitiktinį reiškinį ir burtų keliu išsitraukėme, ar būsime komandoje „už“, ar „prieš“: viena pusė bandė apginti, o kita nuneigti svarstomo reiškinio reikšmę ir naudą. Viena iš pasirinktų temų ir buvo šventės, tai yra, ar verta švęsti. Lengviau sekėsi tai komandai, kuriai burtai lėmė liaupsinti konkrečias valstybines ar asmenines šventes, jų privalumus. Sunkiau buvo oponentams, bet ir jie stengėsi nepasiduoti ir atrasdavo neįtikinamiausių argumentų. Žaidimai žaidimais, o kaip iš tiesų švenčia žmonės, turintys regos negalią? Ar mūsų šventės skiriasi nuo to, kaip švenčia gerai reginti visuomenės dalis? 

 

Švenčių tradicijos ir atributai 

Šį kartą pasidomėjau, kokios šv. Kūčių tradicijos, kaip sutinkame šv. Kalėdas ir Naujuosius. Absoliuti dauguma kalbintųjų sėdasi prie daugiau ar mažiau apkrauto šv. Kūčių stalo šeimos narių ir artimiausių žmonių rate. Švęsti šv. Kūčias naujoviškai – kavinėse ar restoranuose – dauguma mūsų bendruomenės žmonių nelinkę. Jų nuomone, šventė ir yra tam, kad, pirmiausia, gerai jaustumeisi, o žmonių gausa, didelis triukšmas, nepažįstama aplinka gali sukelti tam tikrą stresą. Vis tik dar kartą įsitikinau, kad ne negalia lemia mūsų veiklas, o individualios charakterio savybės. 

Štai daugeliui žmonių savo kraują stingdančiais iššūkiais išsiskiriantis Karolis Naujuosius yra sutikęs Egipte, o paskutinę gruodžio dieną neretai vyksta į kaimo sodybą su net 30 ar daugiau draugų, su kuriais kartu užsiiminėja kalnų slidinėjimo sportu arba krepšinio klubo „Rytas“ sirgalių kompanija. Jei keli jaunuoliai, turintys regos problemų, susiburia į grupę, jie jokių kliūčių nepaiso ir švenčia, kur tik nori ir kaip tik nori. Amžėdami vis dažniau renkamės ramesnę aplinką ir mažesnį, jau laiko patikrintų draugų bei gerai pažįstamų žmonių ratelį. Štai Roma Naujųjų išvakarėse, jei tik yra galimybė, naudojasi proga nueiti į kokį šventinį koncertą. Liūdniausia konstatuoti, kad tarp apklaustųjų pasitaikė vienišų žmonių, kuriems vienintelis šildantis spindulys, jungiantis su švente, yra LASS filiale organizuojamas kalėdinis renginys. 

Dėl fejerverkų nuomonės gerokai išsiskiria. Vieniems tai sukelia smagias emocijas, šventinę nuotaiką, bet dauguma prisipažino, kad jiems tai atrodo kaip tuščias pinigų leidimas į orą. Trumpas vizualinis (kai kuriems mūsų tik įsivaizduojamas) malonumas, kurio nauda neatstoja sukelto streso paukščiams ir naminiams gyvūnėliams, o ir patys nesaugiai jaučiamės tokioje gaudžiančioje, kaukiančioje, švilpiančioje, bumbsinčioje aplinkoje. Be to, taip manančiųjų nuomone, tuos išleistus pinigus būtų galima daug prasmingiau panaudoti. 

O kaip dėl dovanų? Tarp kitko, kojines per Kalėdas dovanoms pirmieji pradėjo kabinti olandai, bet Lietuvoje tai neprigijo. Kaip priežastį lietuviai juokaudami įvardija, kad dovanos į dovanas nededamos. Tikriausiai daug kas pritartų Juliui, teigiančiam, kad vaikystėje saldumynai ir žaislai teikė daug džiaugsmo, o suaugusiųjų keitimasis dovanomis – tai labiau prekybininkų interesų tenkinimas, neturintis nieko bendro su tradicijomis. Verta susimąstyti, ar daugiau būna nerimo ieškant tinkamos dovanos, ar džiaugsmo, kažką gavus pačiam. Anot Juliaus, ne kalendorius turėtų lemti: „Šventė man yra tada, kai atvažiuoja kas į svečius, o perkame tada, kai reikia, ir tik tai, ko tikrai reikia, bet ne visokius prekybininkų siūlomus proginius niekučius dulkėms rinkti.“ Julius priminė man vieną pasakojimą, kai netekusiam regėjimo jaunam vaikinui jo buvę kurso draugai padovanojo akvariumą su spalvotomis žuvytėmis, įsivaizduodami, kad tokia dovana jį labai pradžiugins. Julius prisipažino esantis savotiškas švenčių „rankinis stabdys“. Buvusiam aktyviam sportininkui, sporto klubo vadovui nesuprantama, kam ruošti tokį stalą, nuo kurio svečiams būtų sunku atsikelti skaudančiais pilvais ir nebeužsisegančiais diržais. Juliaus nuomone, mes be reikalo meluojame vaikams apie Kalėdų Senelį ir jo nešamas dovanas, o paskui patys stebimės, iš kur užaugę jie išmoko meluoti. 

 

Prie vaišių stalo 

Jau minėta Roma mėgsta ir moka paruošti maistą, bet įdėti ar įpilti gėrimų jau prašo kitų, geriau matančių. Pritariu Romai, kad savarankiškumas ne tik svečiuose, bet ir savo namuose sumenksta esant būryje. Pailiustruosiu savo patirtais nereikšmingais, bet suprantamais pavyzdžiais. Pats sudėliojau ant stalo patiekalus ir žinau, kur kas yra, bet jau po pirmo vaišinimosi raundo situacija keičiasi kaip šachmatų partijoje ir salotos, buvusios stalo kairėje, atsiduria dešinėje, o vištiena, padėta stalo viduryje, kažkurio svečio iniciatyva „perskrenda“ į kairįjį kraštą. Taip tiesdamas ranką paimti riekę duonos, netikėtai įmerkiu pirštus į mišrainę. Išvada – verčiau paprašyti paduoti lėkštę ar, dar geriau, – paprašyti įdėti norimo skanauti patiekalo. 

Jei valgant kas nukrenta ant staltiesės ar grindų, tai jauskitės oriai, nes yra tokia nerašyta taisyklė: jei kas iškrenta iš lėkštės, tai ne mes kalti, o tie, kas pateikė maistui per mažą lėkštę. Kai tokią lėkštutę prikrauna pilną ir vos ne su kaupu, aš tokiais atvejais pagalvoju, ar nevertėtų man į svečius neštis savo plačią įdubusią lėkštę paaukštintais kraštais. Įdomu, kaip į tokį mano poelgį sureaguotų šeimininkai. 

Visi esame girdėję viltingą posakį – šukės laimę neša. Bendraudamas su likimo draugais įsitikinau, kad jei tai būtų tiesa, tai regą praradę asmenys turėtų būti patys turtingiausi pasaulyje. Sudužusių puodelių, stiklinių, lėkščių ir kitų indų skaičius, ypač pirmaisiais metais netekus regos ir gyvenant su artimaisiais, paliekančiais dūžtančius daiktus bet kur, aišku, būtinai ant krašto, būna įspūdingas. 

Visas žmonių su regos negalia gyvenimas kupinas nuotykių. Ne išimtis ir šventinis šv. Kalėdų bei Naujųjų periodas. Vienu metu tarp tų, kurie švęsdavo kartu, buvo įsigalėjusi tradicija, kad šampano butelius tekdavo atidarinėti man. Bičiuliai juokaudavo, kad tai savotiška „rusiška ruletė“. Man pasiruošus atkimšti butelį visi susirasdavo toje patalpoje pagal jų įsivaizdavimą saugią vietą. Sugalvodavome kokių neįprastų užduočių tam, kurį paliesdavo nuo sienos ar lubų atšokęs kamštis. 

Kartą draugų šeimyna antrą šv. Kalėdų dieną pasikvietė mane į svečius. Įprastu maršrutu pagal gerai žinomus orientyrus niūniuodamas „džingl bels“, mojuodamas baltąja lazdele nužingsniuoju iki reikiamo namo, atrandu laiptinę, buto duris ir drąsiai jas atidarau. Staiga girdžiu, kaip į prieškambarį atšuoliuoja pagal skleidžiamo lojimo garso tembrą ir mano įsivaizdavimą didžiulis šuo. Pirma mintis, toptelėjusi į galvą – ne ten patekau, bet po akimirkos išgirstu pažįstamą draugo raginimą užeiti. Aš, bijodamas ne tik judėti, bet ir kvėpuoti, vos judindamas lūpas klausiu, ar tas šuo nesikandžioja. Draugo žmona ramiu balsu atsako: „Nežinau, man pačiai įdomu. Mes jį dar tik antra diena kaip turime. Brolis padovanojo kaip kalėdinę dovaną ir niekas į svečius dar nebuvo užsukęs.“ 

 

Naujųjų pažadai ir pokštai 

Daugumai įprasta suėjus į artimųjų būrį aptarti praėjusius metus, pasidžiaugti pasiekimais, pasidalyti planais ateičiai. Specialistai pataria, kad, jei norite atsikratyti kokio žalingo įpročio, užsibrėžti konkretų tikslą, vertėtų tai garsiai įvardinti kitiems girdint, nes tada jauti didesnę atsakomybę ir esi labiau motyvuotas. Štai Zigmantas, jau keliolika kartų sėkmingai įveikęs pusmaratonį, 2025 metais planuoja nubėgti visą maratono (42 km 195 m) distanciją. O Vidas pasakojo praėjusių metų įvykį: „Nutariau metus pradėti gerais darbais ir grįžusiai iš darbo žmonelei didžiuodamasis pareiškiau, kad išnešiau į specialų konteinerį eglutę. Gyvenimo draugė, mano nuostabai, ne tik kad neapsidžiaugė, bet dar ir švelniai tariant nuliūdo, nes, pasirodo, mes šiemet šventėms buvome įsigiję dirbtinę eglutę.“ Vienas suvalkietis, mėgstantis savikritiškai pajuokauti apie savo kraštiečius, man patarinėjo: „Kviesdamas ką nors į svečius, perspėk, kad atėję belstų į duris kojomis. Jiems pasiteiravus, kodėl reikia belsti kojomis, apsimesk nustebintas tokio klausimo: „Tai nejaugi ateisite į svečius tuščiomis rankomis?“ Juokai juokais, o pagal anoniminio tyrimo rezultatus, net 91 procentas žmonių pasigailėjo, kad pasakė svečiams jaustis kaip namie, o 60 procentų žmonių bijo, kad savaitgalį pas juos atvyks svečių! 

Jei kas prastai mato, bet nori pats sužinoti, kada tiksliai ateina Naujieji metai, gali nuvykti į Šilutę. Ten ant bažnyčios bokšto yra didžiausias Lietuvoje laikrodis. Jo skersmuo 2,5 m. Didžiosios rodyklės ilgis – 1 m, o mažosios – 80 cm. Net silpnaregis pastebėtų aukščiausią Lietuvoje Noriūnų miško eglę, augančią Alytaus rajone, Balkasodžio valstybiniame botaniniame draustinyje. Jos aukštis – net 44,3 m. Nors nesibaigia ginčai, bet daug duomenų, kad pagal vokišką tradiciją pirmą kartą pasaulio istorijoje eglė papuošta kaip Kalėdų eglutė buvo Rygos mieste 1510 m. Ar žinojote, kad norėdamas aplankyti visus pasaulio vaikus, Kalėdų Senelis turėtų per sekundę aplankyti 822 namus, tad jei jis aplankė ir jus arba bent spėjo padėti dovaną po egle, tai jums labai pasisekė. 

Na, ir atsakymai į klausimus, pateiktus straipsnio pradžioje: 1. Du trečdaliai pasaulio gyventojų niekada nėra matę sniego; 2. Driežas pavadintas Jėzumi Kristumi, nes gali eiti per vandenį. 

 

Nuotrauka: Kiekvienas švenčia, kaip patinka, bet smagu susipažinti su skirtingomis patirtimis / LASS archyvo nuotr. 

Šviesaus veltinio angeliuko nuotrauka. Eglutės papuošimą sudaro apvali galvutė ir kūgio formos kūnas, kurio apačioje dvi šviesios virvutės pasibaigia veltomis pėdutėmis. Į šonus išskleistų sparnų kraštuose esantys du įkirpimai sudaro plunksnų įspūdį. Sparnus arčiau kūno puošia tarsi išbarstyti šviesūs karoliukai. Jie prisiūti ir ant angeliuko kūno, viduryje sudarantys vertikalią liniją, nuo kurios maždaug ties viduriu iki kampų leidžiasi kelios į apačią išlenktos karoliukų eilės, susiliejančios su kraštą puošiančia karoliukų juosta. Du tokie patys karoliukai vaizduoja angeliuko akis, o šviesus, trumpas, kiek į apačią išlenktas siūlas – švelniai besišypsančią burną. Fone tamsuoja eglės šakos, už kurių žiba susiliejęs papuošimas. Atrodo, kad angeliukas stebi ir galbūt tyliai saugo kažką už kadro. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]