Mūsų žmonės
Autoriaus nuotrauka
Brailio rašto bendrakeleivis
Henrikas Stukas, [email protected]
Parašas po straipsniu

Šiemet, sausio 4 dieną, jau šeštus metus minime Pasaulinę brailio rašto dieną. 2018 metų pabaigoje Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Pasaulio aklųjų sąjungos pasiūlytą rezoliuciją, skelbiančią, kad sausio 4-oji – Luji Brailio gimimo diena – yra Pasaulinė brailio rašto diena. Į kvietimą minėti šią dieną atsiliepė daug valstybių, tarp jų ir Lietuva. 

Neregių raštas perėjo ilgą evoliuciją. Valentinas Vytautas Toločka knygoje „Skaitantys pirštai“ išskiria keturis jo raidos etapus. Pirmasis šio rašto raidos etapas – tai dar XVIII a. prancūzų tiflopedagogo Valentino Hajuji skaitymui pirštais pritaikytas reginčiųjų rašto lotyniškų raidžių linijinis reljefinis šriftas. Hajuji raštu išspausdintos knygos buvo nepatogaus formato ir skatino ieškoti kitų formų. Neregių raštui imtas taikyti runas primenantis reljefinis šriftas, nutolęs nuo reginčiųjų rašto, bet lengvesnis skaityti pirštais. Trečiasis neregių rašto raidos etapas prasidėjo XIX a. pradžioje Prancūzijos armijos kapitonui Šarliui Barbjė sukūrus informacijos perdavimo sistemą, vadinamą „Naktiniu rašymu“ – šifruotąjį šriftą, kurio pagrindas buvo speciali 25 ženklų lentelė. Remdamasis šiuo šriftu L. Brailis išrado šešių taškų sistemą, vienodai patogią ir rašyti, ir skaityti. Ketvirtuoju neregių rašto raidos etapu laikomi įvairūs brailio sistemos keitimai ir tobulinimai, jo pritaikymas nacionalinėms abėcėlėms. 

Pagrindinė priežastis, dėl kurios brailio raštas nukonkuravo kitus reljefinio rašto tipus, yra tai, kad juo galima ir rašyti, ir skaityti. Vis dėlto, raštas turi trūkumų: brailio raštu atspausdintos knygos yra storos ir užima daug vietos; nuo skaitymo arba suslėgimo apsitrina taškai ir juos sunkiau skaityti; skaitymui pirštais daug įtakos turi aplinkos temperatūra; dirbantiems fizinį darbą arba senyvo amžiaus žmonėms išmokti skaityti pirštais yra daug sunkiau. Apie brailio raštą, jo kasdienybę ir ateitį kalbamės su Alfonsu Navickiu, jau 68 metus esančiu brailio rašto bendrakeleiviu. 

 

– Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado brailio raštas? 

– Mano pirmoji pažintis su brailio raštu prasidėjo dar aname amžiuje – 1956 metais. Tais metais atvykau mokytis į Kauno aklųjų mokyklą-internatą. Pradėjau lankyti pirmąją klasę. Taip jau nutiko, kad ją teko baigti du kartus. Pirmąjį – savo tėviškėje, kur lankiau pradžios mokyklą. Deja, neilgai. Nesvarbu, kada baigiasi karas, jis savo aukas pasiekia ir po kelių ar keliolikos metų. Aš – ne išimtis. Nors po Antrojo pasaulinio karo jau buvo prabėgęs geras dešimtmetis, bet jo paliktų pėdsakų – sprogmenų – galėjai be vargo surasti laukuose, miškeliuose. Vieną kartą ir aš su broliais tokį sprogmenį suradę bandėme jį susprogdinti. Pasekmė – Kauno aklųjų mokykla-internatas. Dar važiuodamas į Kauną dienos šviesą šiek tiek mačiau. Tik vėliau manąsias akis užliejo aklina tamsa. Pajuokausiu: tamsos neatskiriamas palydovas – brailio raštas. Jis yra lyg skaisti šviesa tamsiame kambaryje. Man mokytoja pirmosiose pamokose padavė medinę lentelę su šešiomis skylutėmis ir tiek pat pagaliukų. Padavusi tarė: mokysimės brailio abėcėlės. Švelniai tariant, labai nustebau, nes jau visas raides žinojau ir rašyti mokėjau. Mokytoja paaiškino, kad mokys specialaus akliesiems skirto rašto. Sužinojau, kad ta medinė lentelė yra vienas langelis, kuriame galima parašyti tik vieną raidę. O žodžiai vienas nuo kito atskiriami tuščiu langeliu. Taip prasidėjo ir iki šiol tęsiasi mano draugystė su Luji Brailio, o tiksliau – su jo raštą lietuviškai abėcėlei adaptavusio Prano Daunio, raštu. 

 

– Ar sunku jį buvo išmokti ir kaip greitai tai pavyko padaryti? 

– Iki šiol atsimenu pirmąjį įspūdį. Brailio rašto mokymosi procesą suvokiau ne kaip rimtą užsiėmimą, o kaip įdomų žaidimą. Brailio raidžių taškų kombinacijų nekaliau atmintinai. Jos man asocijavosi su tam tikrais vaizdiniais. Kiekvieną raidę įsivaizdavau kaip atskirą, unikalios formos ir kontūrų figūrėlę. Dėl susikurtų vaizdinių ir išmokau šio ganėtinai sudėtingo rašto. Viena – jo mokytis medinėje lentelėje, o visai kas kita – kai gauni brailio lentelę su grifeliu ir standaus popieriaus sąsiuviniu. Atmenu tą dieną, kai mokytojai išvažiavo į Vilnių atvežti brailio lentelių ir grifelių. Mes tada menkai žinojome, kas tai yra. Visi nekantriai laukėme. Gavęs naują metalinę lentelę ir grifelį dar labiau susidomėjau aklųjų raštu ir panorau kuo skubiau jį išmokti. Iš pradžių sekėsi sunkokai, bet palaipsniui įgudau popieriaus lape badyti raides, o vėliau – žodžius ir ištisus sakinius. 

 

– Viena yra rašyti, o kita – skaityti. Kas lengviau sekėsi? 

– Dar nemokėdamas gerai rašyti susidūriau su brailio raštu išleistomis knygomis. Po karo Kauno aklųjų mokykloje-internate jų būta nedaug. Dažniausiai tai buvo knygos, surinktos rašant brailio mašinėle ir surištos parankinėmis priemonėmis. Smalsu buvo jas vartyti, čiupinėti ir braukyti pirštais. Stebino didelis knygų formatas bei storis. Buvau pratęs prie įprastų, regintiesiems skirtų knygų. Vartant neregiams skirtas knygas man ypač smagu būdavo eilutėje užčiuopti ir atpažinti kokią raidę. Atmenu pirmą savarankiškai perskaitytą brailio raštu išleistą knygą – tai buvo „Miško pasakos“. 

 

– Kaip dažnai kasdieniame gyvenime Jums prireikia brailio rašto? 

– Brailio raštas yra kasdienis mano palydovas. Kartais jo prireikia dažniau, kartais – rečiau. Po vidurinės mokyklos baigimo metus dirbau aklųjų kombinate. Po metų pradėjau studijas tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute (ŠPI). Tada brailio raštas tapo kertiniu studijų akmeniu. Be jo negalėjau žengti nė mažiausio žingsnelio. Konspektavau paskaitas, ruošiausi seminarams. Tada dar nebuvo kompiuterių, ką jau bekalbėti apie diktofonus. Baigęs aukštąją mokyklą 1971 metais, penkerius metus Šiauliuose dirbau suaugusiųjų aklųjų vidurinėje mokykloje mokytoju. Tarp kitų dalykų suaugusius neregius mokėme ir brailio rašto. Tam buvo skiriami vieni mokslo metai. Nuo 1976 iki 1991 metų dirbau ŠPI. Čia brailio raštas taip pat buvo kasdienė duona. Įstojus studijuoti aspirantūroje, teko daug skaityti ir, žinoma, konspektuoti. Brailio mašinėlės nenaudojau, ji buvo didelė, sunki ir nepatogi nešiotis, o lentelė ir grifelis – kas kita. Neneigsiu, kad sąsiuvinių reikėjo daug. Dažniausiai per dieną prikonspektuodavau kelis brailio sąsiuvinius. 

1991 metais grįžau į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Darbavausi zonos, apskričių, vėliau – regiono taryboje. Dirbau iki pat 2018 metų. Brailio lentelė, grifelis ir šiame darbe buvo nuolatiniais pagalbininkais. Priimant lankytojus tekdavo nemažai užsirašinėti. Jau tada atsirado diktofonai, mėginau jais naudotis. Deja, jie man nepasiteisino. Norėdamas diktofone surasti reikiamą informaciją sugaišdavau daug laiko. Tekdavo iš eilės klausyti visų įrašų. O užsirašius brailio raštu į sąsiuvinį ar į bloknotą, kurio formatas buvo maždaug pusė aukščio brailinio sąsiuvinio, reikiamos informacijos ilgai ieškoti neprireikdavo. Sąsiuvinius skirsčiau pagal veiklos sritis: ūkiui, neatidėliotiniems darbams, finansams, neregių problemoms... Telefonų numeriams turėjau atskiras užrašų knygeles, kurias žymėjau raidėmis. Jose buvo surašyta virš 300 telefonų numerių. Prireikus kokio numerio užtekdavo pačiupinėti knygutės titulinį lapą ir iš karto surasdavau ieškomą kontaktą. Šias telefonų knygeles išsaugojau iki šių dienų. Kartais jas pavartau. Žinau, kad tų laidinių numerių jau seniai nebėra, bet taip prisimenu žmones ir mintimis nuklystu į praeitį. 

Ilgainiui subrendo mintis rašyti savotišką dienoraštį. Jį rašau iki šiol. Jame trumpai fiksuoju įvykius, pamąstymus, užsirašau pastabas. Taip pat rašau šeimos pajamų ir išlaidų suvestines: dienos, mėnesio ir metines. Po tam tikro laiko šią statistiką įdomu panagrinėti. Kartais surandu tikrai netikėtų sutapimų ar tendencijų. Štai baseino įrengimui išleidome 1600 eurų, o buto komunalinės paslaugos kainavo 1618 eurų. Kasdien fiksuojant ir analizuojant šeimos finansus supranti, kam daugiausia prireikia pinigų. Norime keliauti, todėl esame priversti pataupyti. Su žmona per mėnesį atsidedame po šimtą eurų. Taip sutaupome ekskursijoms. Dažniausiai keliaujame su Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetu. 2024 metais aplankėme Austriją ir Čekiją. 

 

– Daugelis neregių, naudojančių brailio raštą, savo patogumui sugalvoja įvairiausių gudrybių: sutrumpinimų, koduočių, sutartinių ženklų. Ar Jūs taip pat turite tokių tobulinimų? 

– Intensyviai naudojant brailio raštą tiesiog esi priverstas susikurti savo trumparaštį. V. V. Toločka yra parengęs oficialų brailio rašto trumparaštį. Juo galima naudotis, bet man paprasčiau buvo susikurti savo. Štai pateiksiu pavyzdį: lietuvių kalboje raidės „p“ ir „r“ dažnai eina greta. Jų parašymui prireikia aštuonių taškų. Sugalvojau šias dvi raideles rašyti ikso ženklu. Jam išbadyti prireikia ne aštuonių, o keturių taškų – 1346. „Dž“ žymiu 23 taškais. Žodžio galūnę „-ti“ žymiu 3 tašku ir t. t. Susikurtą trumparaštį galėjau perskaityti tik aš. Juokaudamas pasakysiu: šitokia raidžių koduotė – geriausias vaistas nuo smalsių ilgapirščių. Rimtai kalbant, trumparaštis ne tik sutaupo laiko, bet ir popieriaus, juk brailio sąsiuviniai užima daug vietos. Rašant jų prisikaupia dešimtimis ar netgi šimtais. Kartais tarp sąsiuvinių padarau atranką ir kai kuriuos, mažiau reikšmingus ar su pasenusia informacija, išmetu. 

 

– Anksčiau neregio neatsiejama gyvenimo dalimi buvo grifelis ir lentelė. Dabar gi spausdinimo mašinėlės, o kartais ir elektroniniai įrenginiai – brailio eilutės, kompiuteriai, telefonai ir t. t. Jūsų manymu, kuri iš šių priemonių yra praktiškesnė? 

– Sunkus klausimas ir vienareikšmio atsakymo neturiu. Manyčiau, tai susieta su žmogaus, neregio inercija. Kitais žodžiais tariant – kas prie ko įpranta. Tai lyg groti muzikos instrumentu. Vyresnės kartos neregiai įprato prie grifelio ir lentelės. Vidurinioji karta jau dažniau naudojasi ir rašomosiomis mašinėlėmis, ir memonomis. Suprantama, kad dažniau naujomis technologijomis naudojasi jaunimas. Tai tikrai dėsninga. Jaunas žmogus yra smalsus, formuojasi jo gyvenimiški įpročiai. Studentai dažnai naudojasi diktofonais. Abejoju, ar įsirašyti paskaitas tikrai verta. Norint surasti reikiamą vietą, turi pavargti. Ruošiantis egzaminams sugaišti be galo daug laiko klausydamasis įgarsintų paskaitų. Vis tiek tenka iš jų daryti konspektą. Tai kam veltui gaišti laiką ir įrašinėti? Štai mokydamasis aspirantūroje laikiau vokiečių kalbos egzaminą. Buvo reikalavimas iš dėstytojo nurodytos vokiškos knygos paskaityti tekstą ir išversti jį. Norėdamas išlaikyti šį vokiečių kalbos egzaminą samdžiau skaitovę ir visą knygą persirašiau brailio raštu. Dabartiniams studentams nereikia taip vargti. Jiems į pagalbą ateina kompiuteris ar brailio eilutė. 

 

– Ilgus metus buvote vienas iš LASS vadovų, ar daug dėmesio buvo skirta brailio raštui ir naujai apakusių žmonių mokymui? 

– Brailio rašto mokymas vystėsi pamažu. Tam įtaką darė brailio raštu atspausdinti vadovėliai. Iš pradžių jų visai nebuvo ar buvo vos keli. Įsteigus leidyklą procesas pajudėjo iš mirties taško. Netgi tuomečiai Lietuvos aklųjų draugijos vadovai išsikėlė šūkį „Kiekvienam neregiui vaikui po atskirą vadovėlį!“. Tai iš tiesų buvo ambicingi siekiai, kurie palaipsniui buvo įgyvendinami. Brailio rašto mokymas organizuotas keliomis kryptimis. Neregiai vaikai jo mokėsi Kauno, o vėliau ir Vilniaus internatinėse mokyklose. Naujai apakę ar nemokantys šio rašto buvo mokomi Suaugusiųjų aklųjų mokyklose. 

 

– Tobulėjant technologijoms brailio raštas išgyvena ne pačius geriausius laikus, o kažkada juo domėtasi labai rimtai. Netgi Šiauliuose veikė speciali laboratorija, tyrusi brailio raštą ir jo galimybes. Jums taip pat teko pasidarbuoti šioje srityje? 

– Dirbdamas Suaugusiųjų aklųjų mokykloje mokiau brailio rašto. Vėliau, dirbdamas ŠPI, taip pat šiek tiek prisiliečiau ir prie brailio rašto teorijos. Čia geriausias specialistas buvo ir yra Valentinas Zaikauskas. Jis tyrė brailio rašto praktiškumą, patogumą. Ilgai buvo diskutuojama apie taško dydį ir iškilumą. Galiausiai prieita prie išvados, kad patogiausia skaityti brailio raidę, kuri yra piršto pagalvėlės dydžio. Pamažinus raidę, yra daug sunkiau ją užčiuopti. Padidinus – vėl nepatogu, nes tektų daryti papildomą judesį, todėl krenta skaitymo tempas. Gyvenimas parodė, kad Luji Brailio sugalvotas rašto raidžių taškų santykis yra patogiausias ir jis nesikeičia jau beveik 200 metų. 

 

– Brailio rašto abėcėlė transformuota, kelis kartus papildyta naujais ženklais – ką manote apie paskutiniąsias korekcijas ir ar naudojate jas? 

– Prisipažinsiu, brailio rašto naujoves stebiu, bet jomis nesinaudoju. Kaip 1956 metais išmokau rašto, taip ir rašau. Mūsų nacionalinio brailio rašto kūrėjas Pranas Daunys vadovavosi griežta sistema. Ją perpratus nesunku šio rašto išmokti. Rašant nosinę raidę tereikia pridėti šeštą tašką. Štai prie „a“ raidės pridėjus trečią tašką gauname „k“ raidę. Prie „b“ pridėjus trečią tašką gauname „l“ ir t. t. Kam reikėjo keisti puikiai funkcionuojančią brailio abėcėlę, iki šiol negaliu suprasti. Didžiųjų raidžių ženklo įvedimas seniai skaitantiems sukėlė nemažai sumaišties. Reikia iš naujo įgusti, nes didžiosios raidės ženklą ir kitame langelyje parašytą raidę gali perskaityti kitaip. Štai „b“ raidę, prieš ją padėjus didžiosios raidės ženklą, galima perskaityti kaip „n“. Suprantu, kad didžiosios raidės žymėjimas yra būtinas, bet prie jo reikia įprasti. Manau, kad pirmoji abėcėlė yra tvarkingesnė, paremta griežta sistema. 

 

– Gal nutiko linksmų nuotykių, susietų su brailio raštu? 

– Žinoma, linksmų istorijų būta. Papasakosiu vieną nutikimą, atsitikusį pokariu ne man, o Antanui Grigučiui. Tai nėra linksma istorija, nes ji galėjo baigtis neregių sušaudymu. Tuometės Lietuvos aklųjų draugijos darbuotojai lankė neregius visoje šalyje. Tuščiomis nevykdavo. Su savimi visada turėdavo grifelį, lentelę, taškuotą knygą. Kartą atvažiavo į atokų Lietuvos kampelį. Sunkvežimį sustabdė stribai. Iškratę bagažą surado pritaškuotus sąsiuvinius ir knygą. Stribams viskas buvo aišku – šnipai. Kiek neregiai beaiškino, kad tai brailio raštu parašyti tekstai, stribai nepatikėjo ir jiems naktį teko praleisti daboklėje. Tik kitą dieną, po skambučio iš Vilniaus, neregiai buvo paleisti iš areštinės. 

 

– Jūsų manymu, ką reikėtų daryti, kad brailio raštas taptų populiaresnis ir juo naudotųsi po mūsų ateisiančios kartos? 

– Kartais lankausi mokyklose. Vaikams pasakojant apie mūsų raštą, jie klausosi išsižioję. Štai neseniai dalyvavau keliose regioninėse šaškių varžybose. Partijas užsirašinėjau brailio raštu. Mano priešininkai smulkiai klausinėjo apie šį raštą. Norint išsaugoti brailį būsimoms kartoms, būtina parodyti jo praktiškumą. Ne visose situacijose turimos elektroninės priemonės pagelbės, o brailio raštas visada bus po ranka. 

 

Nuotrauka: Nepaisant naujų technologijų ir būdų gauti informaciją, brailio raštas išlieka esminė neregių raštingumo sąlyga / LASS archyvo nuotr. 

Nuotraukoje užfiksuotas tekstas brailio raštu ir jį liečiantys kairės rankos pirštai. Smulkūs taškeliai išdėstyti šešiomis eilėmis maždaug nuotraukos viduryje, dalis teksto tęsiasi už kadro dešinėje nuotraukos pusėje. Kairiajame viršutiniame kampe horizontaliai pakreiptos rankos smilius atrodo prispaustas prie antrosios teksto eilutės, virš jo esantis didysis pirštas liečia pirmąją, o bevardis – metalinį paviršių virš teksto. Iš viršaus sklindanti šviesa nušviečia brailio rašto taškelius ir atrodo, kad jie prašosi būti liečiami ir perskaityti. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]