KO NEDRĄSU PAKLAUSTI AKIŲ GYDYTOJO?  

Yra sakoma, kad kvailų klausimų nėra ir tai kuo tikriausia tiesa.

Kokie klausimai gali pasirodyti keisti, tačiau tikrai nenustebintų akių gydytojo?

Kodėl geltonoji dėmė yra geltona?

Gana dažnai pacientai sako, kad atvyko konsultacijai, nes turi geltoną dėmę.

Mes visi be išimties turime geltoną dėmę.

Tai yra centrinė mūsų tinklainės dalis, kuri atsakinga už ryškų, aiškų, spalvotą, tiesų matymą.

Be jos negalėtume aiškiai regėti pasaulio.

Neretai senstant gali išsivystyti liga, kuri vadinasi amžinė geltonosios dėmės degeneracija.

Dėl šios ligos sukeltų simptomų pacientai ir kreipiasi akių gydytojo konsultacijai.

Gydytojai apžiūros metu atlieka akių dugno patikrą ir kitus reikiamus tyrimus.

Pati geltonoji dėmė savo pavadinimą gavo dėl joje esančio geltono pigmento.

Todėl ir vadinama ne raudonąja, juodąja ar žaliąja, o būtent geltonąja dėme.

Kokia akių spalva dažniausia pasaulyje?

Daugiau nei pusė žmonių turi rudos spalvos akis.

Žalsva akių spalva yra pati rečiausia.

Tik apie 2 procentai žmonių gali pasigirti žaliomis akimis.

Kodėl pjaustant svogūną akys ašaroja?

Svogūno odelėje yra fermentų bei rūgščių.

Įpjovus odelę susidaro tam tikros dujos, kurios dirgina akių paviršių.

Akys apsisaugodamos suaktyvina ašarų gamybą ir išskyrimą.

Kad pašalintų pavojingą poveikį, ašarojama intensyviau.

Įprastai per metus pagaminama vidutiniškai nuo 57 iki 114 litrų ašarų.

Įdomu, kiek ašarų pagamina tie, kurie dažnai pjausto svogūnus?

Kodėl patrynus akį pasirodo žvaigždutės ir mirguliavimas?

Stipriau patrynus akies obuolį tinklainę sudirgina tam tikros medžiagos, vadinamos fosfenais.

Tos medžiagos lemia šviesos blyksnių, žvaigždučių, mirguliavimo atsiradimą.

Tokie pojūčiai trunka trumpai ir nėra pavojingi, geriau matosi prieblandoje.

Kam skirtos blakstienos ir antakiai?

Šie trumpi plaukai atlieka ne grožio, bet apsauginę funkciją.

Blakstienos yra jautrios, visai panašiai kaip katės ūsai, nes skirtos pagauti smulkius svetimkūnius.

Blakstienos apsaugo akis nuo infekcijos.

Antakiai padeda išreikšti emocijas ir apsaugo nuo lietaus ir prakaito patekimo tiesiai į akis.

Kodėl akių gydytojai patys nešioja akinius?

Žmogui, nesusidūrusiam su akių ligomis, gali iškilti šis klausimas.

Pirmiausia, reikia žinoti, kad lazerinė chirurgija atliekama ne visoms akių ligoms gydyti.

Operuojami trumparegystę, toliaregystę ir astigmatizmą turintys žmonės.

Tačiau įprastai rekomenduojama operuotis iki 40 metų amžiaus.

Vėliau vystosi senatvinė toliaregystė ir gali prireikti akinių skaitymui iš arti.

Todėl jaunesniame amžiuje atlikus regos korekciją galima ilgiau džiaugtis gyvenimu be akinių.

Tikrai yra ne vienas akių gydytojas tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, kuriam yra atlikta regos korekcija.

Ar galima gyventi matant tik su viena akimi?

Tikrai taip.

Žmonės gyvena tik su viena reginčia akimi dėl įvairiausių priežasčių.

Tai gali būti vystymosi defektai, augliai, traumos, aklumas dėl užleistos ligos ir kita.

Žmonėms skirta turėti dvi akis ne šiaip sau.

Abiejų akių ir smegenų darni veikla užtikrina matymą ir suvokimą, lemia platesnį regėjimo lauką.

Tačiau ir matant tik viena akimi smegenys prisitaiko.

Todėl matant tik su viena akimi, akis nevargsta labiau nei įprastai.

Ar būtina naudoti vitaminus akims?

Tikrai ne, tačiau tai ne galutinis atsakymas.

Sveikoms akims, sveikiems žmonėms galima reikiamą vitaminų kiekį gauti su maistu.

Tačiau jeigu mityba nevisavertė, rekomenduojama trūkstamą vitaminų kiekį kompensuoti papildais.

Jei diagnozuota geltonosios dėmės degeneracija, papildus naudoti rekomenduojama.

Įrodyta, kad reguliarus ir ilgalaikis papildų naudojimas gali sulėtinti ligos progresavimą.

Mokslas bando ieškoti įvairiausių būdų, kaip ligą pristabdyti.

Ar galima persodinti visą akį?

2023 metų gegužės mėnesį vyrui buvo persodinta visa akis ir dalis veido.

Nors akis sveria vos 7,5 gramo ir atrodo gana paprastas organas, ji yra sudaryta iš daugybės audinių.

Tad nors visa akis buvo persodinta, ji savo funkcijos neatgavo.

Kol kas galimybė persodintai akiai regėti yra beveik nulinė dėl regos nervo skaidulų nupjovimo.

Regos nervas perduoda informaciją smegenims tam, kad suprastume, ką matome.

Tam tikrų akies dalių persodinimas sėkmingai vyksta ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje.

Visos ragenos ar jos sluoksnių transplantacija sėkmingai pagerino ne vieno paciento gyvenimo kokybę.

Tačiau dėl donorinių ragenų trūkumo sergantiesiems tenka laukti ilgose eilėse ir tikėtis stebuklų.

Kodėl kai akys ašaroja nustatomas sausų akių sindromas ir reikia kaip tik lašinti dirbtines ašaras?

Ašarų plėvelė sudaryta iš 3 sluoksnių: išorinio riebalinio, vidurinio vandeninio, vidinio gleivinio.

Kai nugaruoja riebalinis sluoksnis, ašarų plėvelė tampa nestabili, įsivyrauja vandeninis sluoksnis ir akys ašaroja.

Tačiau kadangi trūksta riebalinio sluoksnio, tai vertinama kaip sausos akies sindromas.

Rekomenduojama lašinti riebalinio pagrindo dirbtines ašaras.

Kai nugaruoja ir vandeninis arba visi trys sluoksniai, akis peršti, jos sausėja.

Ar įmanoma išvengti akinių skaitymui?

Deja, senatvinė toliaregystė yra neišvengiama lygiai taip pat, kaip žili plaukai ar raukšlės odoje.

Todėl visą gyvenimą sveikoms buvusioms akims su amžiumi prireikia akinių.

Tai yra visiškai normalu.

Ne visi žmonės noriai su tuo susitaiko.

Žinoma, šiais laikais yra skirtingų akinių ar kontaktinių lęšių, lazerinių operacijų.

Ar tikrai skaitymas prie prasto apšvietimo pablogina matymą?

Kai akis jau yra visiškai išsivysčiusi, skaitymas prie prasto apšvietimo tikrai nepablogins matymo.

Tačiau gali sukelti akių įtampą ir nuovargį.

Gali atrodyti, kad matymas pablogėjo, tačiau po pertraukos matymas grįžta į prieš tai buvusį.

Kas geriau akių kompresams: ramunėlės, medetkos ar bulvių tarkiai?

Akių gydytojai naudoti bulvių, arbatžolių, tarp jų ir ramunėlių, kompresų nerekomenduoja.

Galbūt daliai žmonių tokie kompresai ir nuima nuovargio, skausmo pojūčius.

Tačiau nemažai daliai žmonių tai sukelia alergines reakcijas.

Žmonės kreipiasi pagalbos dėl paburkusių, paraudusių akių vokų, negalėjimo atsimerkti ir pūliavimo.

Kodėl sakoma, kad kai žmogus įsimyli, akys blizga?

Moksliškai apie akių blizgėjimą ką nors pasakyti sunku.

Tačiau, kad gali išsiplėsti vyzdžiai šiek tiek tiesos yra.

Sutikus patinkantį ar mylimą žmogų vyzdžiai gali nežymiai išsiplėsti, nors tai įprastai nepastebima.

KUR MANO DIDYSIS ŠAUKŠTAS?  

Štai ir atėjo žiema su pilnais aruodais per vasarą ir rudenį prikauptų gėrybių.

Rašinio autorius Pranas sako, kad savo užaugintos gėrybės teikia pasididžiavimą, kad galiu pasidaryti pats.

Pranas pasakoja linksmas istorijas:

Grybų karas

Grybavimas yra vienas iš tų dalykų, kurių ilgiuosi nuo to laiko, kai užgeso akių šviesa.

Pasivaikščiojimas miške ir džiaugsmas aptikus neabejotinai valgomą grybą yra du malonumai viename.

Dėl regėjimo negalios kraštovaizdžiais pasigėrėti negaliu, bet džiaugiuosi „garsovaizdžiais“ ir „kvapovaizdžiais“.

Per tuos tris dešimtmečius tamsos man pasitaikė keli neįprasti nuotykiai miške.

Kartą grupelė draugų vyko grybauti, o žinodami, kad mėgstu gamtą, pasiėmė ir mane kartu.

Grybai buvo taip išsislapstę, lyg juos kas būtų iš anksto perspėjęs nekaišioti kepurėlių iš po samanų.

Jau gerokai savo kojelėmis pamindžioję miško paklotę, aptikome mėlynių uogienojo plotelį.

Draugai, žinodami, kad mėgstu ir net nematydamas moku uogauti, paliko mane pasirinkti mėlynių.

Uogaudamas netikėtai užčiuopiau kažkokį grybą.

Išrovęs ir apčiupinėjęs, nutariau, kad tai galėtų būti gražus lepšis.

Po pusvalandžio tuščiais krepšiais grįžo mano bendrakeleiviai.

Aš jiems didžiuodamasis demonstratyviai parodžiau ne tik gerą litrą mėlynių, bet ir tą grybą.

Draugai nustebo pamatę, kiek spėjau prisirinkti mėlynių,.

Taip pat jie pamatė mano rankose tvirtą storakotį, rudagalvį baravyką.

Vėliau dar ne kartą susitikę mane jie primindavo tą neįtikėtiną nuotykį.

Kitą kartą jau su kita pažįstamų kompanija tiesiog uogavome.

Sulaukę pietų meto, suradę iškylai tinkamą miško pievelę, susėdome paskanauti atsinešto maisto.

Pasisotinęs išsitiesiau visu ūgiu ant samanų valandėlę pailsėti.

Netrukus pajutau, kad man po nugara ties mente dalis samanų aukščiau nei kitose vietose.

Atsikėlęs ir apčiupinėjęs tas samanas radau visą pusmetrio ilgio tiltą voveraičių.

Užteko ne tik sriubai, bet ir paskanauti svieste keptų voveraičių.

Tačiau ne visi nuotykiai pažymėti sėkmės ženklu.

Sykį, kai jau nematydamas, o apgraibomis vėl buvau įnikęs į uogavimą, atradau kelmą.

Jis buvo apžėlęs samanomis ir apaugęs mėlynėmis.

Apsidžiaugęs, kad radau tokią puikią vietelę, ėmiau saujomis skinti didžiules uogas.

Darbo įkarštyje net nepajutau, kad stiprėja kažkoks garsas.

Pradžioje pagalvojau, kad stiprėja artėjančio lėktuvo garsas, bet vėliau kilo kažkoks įtarimas.

Kai suklusau įsitikinti, kas iš tikrųjų skleidžia tą garsą, buvo jau per vėlu.

Tai buvo visas pulkas laukinių širšių.

Jos sugėlė minkštesnes vietas už ausų.

Tas nuotykis galėjo baigtis liūdniau.

Gerai, kad nesu alergiškas, tad nei sutinimo, nei kitų komplikacijų nesulaukiau.

Virtuvinės pinklės

O dabar keletas nuotykių virtuvėse, kurias patyrė kiti regėjimo negalią turintys žmonės:

Tvarkydamas buto, kuriame anksčiau gyveno jo tėvai, rūsį, Bronius rado uogienę.

Tai buvo dar 1986 metais ruošta braškių uogienė.

Bronius juokavo, kad jei paragautų, tektų iš anksto kviestis Greitąją pagalbą.

Roma laukė svečių ir jiems pavaišinti ruošė maistą, taip pat ir šviežių kopūstų salotas.

Roma pasakoja:

Paragavau, pasirodė, kad dar trūksta grietinės, tad nusprendžiau jos įdėti papildomai.

O grietinė buvo supilta į puslitrinį stiklainiuką.

Atvyko svečiai.

Vyro brolienė, atėjusi į virtuvę pasiteiravo, ar nereikia kokios pagalbos.

Pastebėjusi mano ruošiamą patiekalą, pasiteiravo, kokias čia naujoviškas salotas paruošiau.

Atsakiau, kad tai kopūstų salotos.

Giminaitė pasiteiravo, ar tos salotos tikrai turi būti su uogytėmis.

Tik tada supratau, kad visai šalia grietinės stovėjo ir stiklainis su juodųjų serbentų uogiene.

Nematydama ir pridėjau uogienės.

Taip kopūstų salotos ir desertas tapo vienu patiekalu.

Violeta atvykusiam į svečius draugui paruošė arbatos.

Jis išgėrė ir tik kitą dieną prisipažino, kad ta arbata buvusi kažkokia labai keisto skonio.

Pasirodo, Violeta, nepauosčiusi ir nematydama iš tiesų įdėjo silkės pataluose mišrainės likučių.

Dangiras pasakoja:

Pasigaminau didelį dubenį raudonos mišrainės.

Dar reikia įdėti grietinės.

Atidariau indelį, tėkš tėkšt porą šaukštų.

Pradėjau valgyti, skonis kažkoks ne toks, kaip turėtų būti.

Reikia išsiaiškinti.

Paragavau, kas tame indelyje.

Ogi jame jogurtas.

Panašių atsitikimų nutinka ne tik akliems ar silpnaregiams.

Paprašiau savo gerai matančio sūnaus, kad atneštų iš rūsio marinuotų raudonųjų burokėlių.

Įsidėjau į lėkštę keptos vištienos, virtų bulvių, prisikroviau burokėlių.

Pradedu skanauti ir suprantu, jog vietoje burokėlių sūnus atnešė vyšnių uogienės.

Sigita nusprendė išvirti makaronų, bet subėrusi pajuto, kad tie makaronai kažkokie keisti.

Pasirodo, į puodą ji įbėrė medžio drožlių.

Kai grupelė žmonių su regėjimo sutrikimais sueina į būrį, nesusilaiko neiškrėtę vieni kitiems išdaigų.

Ypač mėgstami eksperimentai su gėrimais.

Gimsta įvairiausių skonių kokteilių.

Tiems, kas dažnai dalyvauja įvairiuose renginiuose, reikia išsiugdyti tvirtą charakterį.

Visada prieš prasidedant vaišėms, būtina paklausti, kas padėta ant stalo.

Tikiuosi, kad ruošiant didžiųjų metų švenčių patiekalus, išvengsite nesusipratimų.

Tikiuosi, kad ir bei jūsų svečiai mėgausis ne tik mielu bendravimu, bet ir nepriekaištingai pagamintais valgiais.

Nepamirškite, kad šaukšto dydis neturi reikšmės, jei lėkštė tuščia.

NEGALIOS SPINDESYS TALENTŲ ŠOU  

Neregių muzikavimas nuo neatmenamų laikų siejamas su tam tikru mistišku tobulumu.

Žmonės linkę tikėti, kad regos netektis suteikia progą išlavinti klausą.

Taip pat paplitęs įsitikinimas, kad neregių dainavimas esantis prasmingesnis, gilesnis.

Tokių asmenybių kaip Styvio Vonderio ar Andrėjos Bočelio talentai atrodo tik patvirtina tokius įsitikinimus.

Šiuo straipsniu norime atsigręžti į televizijos talentų šou.

Viena vertus, neįgaliųjų įtrauktis yra pozityvus reiškinys.

Įvairūs žmonės nusipelno būti matomi, gerbiami, turėti progų atskleisti savo talentus ir atstovauti savo bendruomenėms.

Tai, be abejo, yra svarbu, ir tikriausiai būtent dėl to žmonės ryžtasi dalyvauti tokiuose renginiuose.

Publiką, atrodo, taip pat džiugina ta įvairovė.

Publika iš pradžių labai palaiko neįgaliuosius, bet kai jie patenka į finalą, pradeda abejoti.

Iš tiesų, herojaus negalia žiūrovą veikia įvairiais būdais.

Klausydamiesi dainos, atliekamos aklos mergaitės, jie ne tik grožisi daina, bet ir graudinasi.

Jie išgyvena simpatiją, užuojautą, susirūpinimą bei pasijunta dvasiškai sustiprėję, nes užjaučia neregį.

Žmonės, atrodo, išnaudoja negalią ar nelaimę, kad pasijaustų geriau.

Dažnai televizijos šou kūrėjai specialiai išnaudoja negalią, apie neįgaliuosius pasakodami graudžias istorijas.

Tai daroma dažniausiai visiškai nesistengiant išlaikyti istorijos herojaus orumo, pridedant perdėto dramatizmo.

Dramatiškos graudinančios istorijos kelia ne supratimą, o užuojautą.

Tai lemia nelygiavertį, globėjišką santykį su neįgaliu žmogumi.

Toks santykis stokoja pagarbos.

Televizijos talentų konkursai yra mašina, puikus įrankis emocijoms sukelti.

Žiūrovas nori sensacijų.

Žiūrovas nori nuostabos, netikėtumo, kažko, ką galėtų aptarti socialinių tinklų komentaruose.

Ir, žinoma, jis nori būti gelbėtoju, jausti savo krūtinėje plakančią gerą širdį ir gailestį.

Televizija ieško kuo graudesnių istorijų.

Kiekviename šou pasirodantys neregiai žiūrovus pravirkdo.

Regėjimo netekties istorija visais atvejais svarbesnė nei muzikos pažinimo kelias.

Šou turi tarsi parodyti, kad visi neregiai yra nepalaužiami, savo pavyzdžiu rodo žiūrovui, ką reiškia būti stipriam.

Matydamas šiuos siužetus, žiūrovas turi suprasti, kad jo gyvenimo nemalonumai tėra niekis.

Ar tas negalios pavertimas pramoginių pasakojimų elementu teikia naudos?

Ar atvirkščiai, iškreipia visuomenei pateikiamą vaizdinį ir atitolina jį nuo tikrovės?

Šou rengėjai mokosi gerinti prieinamumą, geriau tarnauti visoms savo auditorijos grupėms, kurti sąlygas dalyviams.

Tarp dalyvių pasirodo tikrų profesionalų, labai išlavintų gražių balsų.

Yra ir specializuotų konkursų, kuriuose dalyvauja vien žmonės su negalia.

Prodiuseriams reikia atrasti būdų, kaip paversti dalyvius su ta pačia negalia skirtingais ir įsimintinais.

Didžiausias specializuotų talentų konkursų neįgaliesiems privalumas yra sąlygų suvienodinimas.

Taip pat tokie konkursai suteikia galimybę pasirodyti tiems, kurie nebuvo atrinkti į bendruosius šou.

Galiausiai, tokie renginiai organizuojami konsultuojantis su bendruomenėmis ir kuriant pagarbią aplinką.

Galbūt tai yra pozityvus kelias link pagarbaus ir tinkamo negalios pateikimo žiniasklaidoje apskritai.

Tebūnie televizijos talentų šou būna skirti visiems, kad žmonės tiesiog galėtų atskleisti savo talentus.

GEGUTĖS KAILYJE  

Straipsnio autorius Pranas pasakoja:

Dėliosiu mintis apie teatro meną, bet ne tą, kuriame viskas griežtai, planingai sudėliota į lentynėles ir stalčiukus.

Tik nepagalvokite, kad rugsėjo 20-22 dienomis pakviesti į Zapyškį, Kauno rajone, galėjome veikti, ką norėjome ir kaip norėjome.

Buvome supažindinti su performanso idėja, jos atskleidimo etapais ir galimais įgyvendinimo būdais.

Performansas tai trumpalaikiai teatrališki veiksmai, atliekami žiūrovų akivaizdoje, bet jiems nedalyvaujant.

Kiekvienas įvardinome, kaip suprantame pateiktą temą ir savo vaidmenį atskiruose epizoduose.

Kadangi žodžių tame performanse buvo minimaliai, tad beveik viską, ką norėjome, teko išreikšti judesiais.

Reaguojant į besikeičiančius muzikos ritmus, šalia esančių dalyvių veiksmus.

Pavyzdžiui, judėdamas priartėju prie kito personažo, rankoje laikančio lietučiu vadinamą instrumentą.

Aš imu derinti savo baltosios lazdelės judesius su to instrumento judesiu.

Savo instrumento ritmą bei garsą derinu su to žmogaus instrumento ritmu ir garsu.

Vienas su kitu stengiamės perimti arba suderinti nuotaiką, judesių ritmiką.

Pasirodymų metu visi dalyviai naudojo bent po vieną muzikos instrumentą, o kai kurie naudojo net kelis.

Performanso premjera, vietos bendruomenei demonstruojant unikalią versiją, vyko rugsėjo 22 dieną Zapyškyje.

Su kiek patrumpinta programa, pavadinta „Malda“, ir sumažėjusia komanda lapkričio 17 dieną vykome į Sopotą Lenkijoje.

Vykome į tarptautinį ypatingų teatrų festivalį „Kaukė“.

Festivalyje per 4 dienas savo gebėjimus pademonstravo net 32 kolektyvai.

Festivalis Sopote vyksta jau 23 kartą ir paprastai pritraukia geriausius savo srities menininkus su negalia.

Festivalis pritraukia nepriklausomas grupes ir profesionalius teatrus, pristatančius įvairias teatro meno formas.

Tiesa, mes galėjome stebėti tik dalį pasirodymų, nes mūsų teatro grupę apgyvendino kaimyniniame mieste Gdanske.

O ką per paruošiamąjį laikotarpį ir pasirodymus išgyvenau pats ir kokias žinutes norėjau pasiųsti žiūrovams?

Scenoje dekoracijos vaizdavo mišką, tad pirmoji mintis buvo apie amžiną žmogaus ryšį su gamta.

Juk visi be išimties esame gamtos produktas.

Tai savotiška kryžkelė, kai vieni žmonės, kurdami tinkamus ryšius, organiškai įsilieja į pasaulį, tampa visaverte jo dalimi.

Jie lengvai laikosi visuomenėje priimtų taisyklių, jiems tos taisyklės tinka arba lengvai prie jų prisitaiko.

Kiti nutolsta nuo juos supančio pasaulio, pradžioje bandydami primesti savo taisykles.

Bet, dažniausiai, nepavykus užsitveria nematomomis tvoromis, virsta nepritampančiais, kitų nesuprastais vienišiais.

Kitoniškumas, tarp kurių priskirčiau ir negalią, irgi yra grėsmė izoliuotis nuo visuomenės, užsidaryti savyje.

Nors esu aklas, man kolektyve, kuriame visi kiti yra gerai regintys, buvo patikėtas pagrindinis gegutės vaidmuo.

Nesistebėkite, kad ta rolė patikėta vyriškos lyties atstovui, nes kukuoja tik gegučių patinai.

Kai pasitikima manimi, visuomet jaučiuosi atstovaujantis visai neregių bendruomenei.

Įdomu, kad šiame teatro projekte gegutė buvo akla, tarsi simbolizuojant, jog gamta veikia pagal savo dėsnius.

Įvesdamas mane į būsimą rolę, aktorius ir režisierius atkreipė dėmesį į tai, kad gamta gyvena savo įprastu ritmu.

Paukščiai išskrenda ir sugrįžta, gėlės pražysta ir nuvysta, medžiai numeta lapus ir vėl sau įprastu laiku sužaliuoja.

Scenoje stengėmės atskleisti savo individualybę, tarpusavio santykių ryšius.

O ką aš pats jutau būdamas aklos gegutės rolėje?

Pirmiausia — stiprų bendrystės jausmą, kai jautiesi svarbus, reikalingas, įdomus.

Mane visada žavi galimybė paimprovizuoti, pasielgti nestandartiškai čia ir dabar.

Tai mane išlaisvina.

Performansai nėra įprasta teatro, šokio meno forma, tad kai kurie žiūrovai sako, kad nesupranta, ką tiksliai norėjome pademonstruoti.

Esu įsitikinęs, jog būdami projekto dalyviais gauname daugiau teigiamos emocinės naudos nei žiūrovai.

Mano asmenine nuomone, žmogui, turinčiam negalią, būtina užsiimti kokia nors kūrybine veikla.

Tokia veikla teikia malonumą.

Menas, net ir mėgėjiškas, neabejotinai yra neišsemiamas, neištaškomas, neišdžiūstantis teigiamų emocijų šaltinis.

Kiekvieną kartą mene atrandu naujų potyrių, pojūčių, kvapų, imu geriau pažinti save, šalia esančius ir mane supančią aplinką.

Performansuose susipynusios meno rūšys papildo viena kitą ir stimuliuoja naujas idėjas bei jų įgyvendinimo būdus.

Artėja švenčių maratonas, tad gera proga kiekvienam mūsų sutelkti savo kūrybines galias.

Galite paruošti, surengti, organizuoti savo giminaičiams, draugams, artimiesiems ką nors įdomaus.

Svarbu, kad kartu praleistos šventinės dienos būtų ne tik skanios, bet paliktų smagių prisiminimų.