Šiame straipsnyje dėliosiu mintis apie teatro meną, bet ne tą, kuriame viskas griežtai, planingai sudėliota į lentynėles ir stalčiukus, kur kiekvienas žodis, žingsnis, rankos, kojos, liemens ar kitos kūno dalies judesys scenoje iki smulkmenų iš anksto apgalvotas ir surepetuotas. Štai citata iš Juozo Glinskio knygos Juozo Miltinio repeticijos Nr. 1: Laikydamasis principo, kad menas tai, kas nepasakyta, ir vis dėlto kažkokiu paslaptingu būdu pasakyta. Tai Meno yra šventa pareiga iškelti problemą, o ne ją išspręsti.
Tik nepagalvokite, kad rugsėjo 2022 d. į Zapyškį (Kauno raj.) projekto sumanytojos ir vadovės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojos, doktorantės, kompozitorės Snieguolės Dikčiūtės sukviesti į bendrą profesionalių menininkų ir negalią turinčių teatro mėgėjų plenerą bei aktoriaus, projekto veiklų režisieriaus Sauliaus Čėplos vadovaujami ruošiant performansą Tuščias miškas be gegutės, skirtą baltų vienybės dienai paminėti, galėjome veikti, ką norėjome ir kaip norėjome. Buvome supažindinti su performanso idėja, jos atskleidimo etapais ir galimais įgyvendinimo būdais. Kiekvienas per savo suvokimo prizmę įvardinome, kaip suprantame pateiktą temą ir savo vaidmenį atskiruose epizoduose. Mūsų galutinį tikslą galėčiau apibūdinti citata iš Leonardo Franko knygos Matilda: Kas be žodžių plevena tarp eilučių, kas be proto kontrolės sukelia jausmą ir paliečia žiūrovų jausmus.
Kadangi žodžių tame performanse buvo minimaliai, tad beveik viską, ką norėjome, teko išreikšti panaudojant pantomimą, reaguojant į besikeičiančius muzikos ritmus, šalia esančių dalyvių veiksmus. Pavyzdžiui, judėdamas priartėju prie kito personažo, rankoje laikančio lietučiu vadinamą instrumentą ir aš imu derinti savo baltosios lazdelės (scenoje buvau su sau įprastu kasdienio gyvenimo atributu) judesius su to instrumento judesiu, savo instrumento ritmą bei garsą su to žmogaus instrumento ritmu ir garsu. Vienas su kitu stengiamės perimti arba suderinti nuotaiką, judesių ritmiką. Pasirodymų metu visi dalyviai naudojo bent po vieną muzikos instrumentą, o kai kurie naudojo net kelis, atskiruose epizoduose juos vis keisdami. Performanso premjera, vietos bendruomenei demonstruojant unikalią versiją, vyko rugsėjo 22 d. Zapyškyje.
Su kiek patrumpinta programa, pavadinta Malda, bei nuo 20 iki 8 žmonių sumažėjusia komanda lapkričio 17 d. vykome į Sopotą (Lenkija), į tarptautinį ypatingų teatrų festivalį Kaukė, kuriame per 4 dienas savo gebėjimus pademonstravo net 32 kolektyvai. Festivalis vyksta jau 23 kartą ir paprastai pritraukia geriausius savo srities menininkus su negalia, nepriklausomas grupes ir profesionalius teatrus, pristatančius įvairias teatro meno formas. Tiesa, mes galėjome stebėti tik dalį pasirodymų, nes mūsų teatro grupę apgyvendino ir maitino kaimyniniame mieste Gdanske, o pats festivalis vyko Sopote. Be to, norėjosi kiek pažinti (man pajusti ir pačiupinėti) šiuos du gana gausiai lankomus Lenkijos pajūrio miestus.
O ką per paruošiamąjį laikotarpį ir pasirodymus išgyvenau pats ir kokias žinutes norėjau pasiųsti žiūrovams? Scenoje dekoracijos vaizdavo mišką, tad pirmoji mintis buvo apie amžiną žmogaus ryšį su gamta. Juk visi be išimties esame gamtos produktas. Kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje mūsų santykį su supančia aplinka galima apibūdinti kaip aš ir pasaulis, kai atrodo, kad mes esame pasaulio centre ir viskas sukasi aplink mus. Juk užtekdavo tik pravirkti ir tėvai ar esantys šalia puldavo tenkinti beveik visas mūsų užgaidas. Vėliau tas ryšys virsta į santykį pasaulis ir aš, kai kasdien prieš akis atsiskleidžia naujos erdvės vis nauji aukščiai, toliai, pločiai. Pradedi suvokti, kad santykius reikia kurti.
Tai savotiška kryžkelė, kai vieni žmonės, kurdami tinkamus ryšius, organiškai įsilieja į pasaulį, tampa visaverte jo dalimi, yra lankstūs, lengvai laikosi visuomenėje priimtų taisyklių, jiems tos taisyklės tinka arba lengvai prie jų prisitaiko. Kiti nutolsta nuo juos supančio pasaulio, pradžioje bandydami primesti savo taisykles, bet, dažniausiai, nepavykus užsitveria nematomomis tvoromis, virsta nepritampančiais, kitų nesuprastais vienišiais. Kitoniškumas, tarp kurių priskirčiau ir negalią, irgi yra grėsmė izoliuotis nuo visuomenės, užsidaryti savyje. Nebūsiu kuklus ir pasigirsiu nors esu aklas, man kolektyve, kuriame visi kiti yra gerai regintys, buvo patikėtas pagrindinis gegutės vaidmuo.
Nesistebėkite, kad ta rolė patikėta vyriškos lyties atstovui, nes kukuoja tik gegučių patinai. Kai pasitikima manimi, visuomet jaučiuosi atstovaujantis visai neregių bendruomenei, skinantis takus kitiems likimo broliams ir seserims. Įdomu, kad šiame teatro projekte gegutė buvo akla, tarsi simbolizuojant, jog gamta veikia pagal savo dėsnius, jai nerūpi, ką ir kaip veikia žmonės.
Įvesdamas mane į būsimą rolę, aktorius ir režisierius S. Čėpla atkreipė dėmesį į tai, kad ir ką žmonės beveiktų, kad ir kaip skubėtų, panikuotų įvairiausių reiškinių ir įvykių sumaištyje, gamta gyvena savo įprastu ritmu. Paukščiai išskrenda ir sugrįžta, gėlės pražysta ir nuvysta, medžiai numeta lapus ir vėl sau įprastu laiku sužaliuoja. Iš gamtos žmonės gali daug ko pasimokyti, bet tai jau atskira tema. Reziumuojant šio teatrinio performanso esmę, scenoje stengėmės atskleisti savo individualybę, tarpusavio santykių ryšius, bendrą kūrybos-statybos procesą, laiko tėkmės svarbą, pinigų įtaką santykiams, papročių, tradicijų, folkloro ir prietarų perėmimą iš kartos į kartą. O ką aš pats jutau būdamas aklos gegutės rolėje? Pirmiausia stiprų bendrystės jausmą, kai jautiesi svarbus, reikalingas, įdomus. Mane visada žavi galimybė paimprovizuoti, pasielgti nestandartiškai čia ir dabar, pajaučiant, pagaunant akimirkos išskirtinumą ir paverčiant ją priemone atskleisti savo individualius sugebėjimus. Tai mane išlaisvina.
Po pasirodymų analizuodamas savo improvizaciją atradau vietų, kur galėjau pasielgti ryškiau, įdomiau, originaliau, bet, kaip sakoma, šaukštai po pietų. Dėl ribotų judesių amplitudžių, judėjimo greičio ir nepakankamo visos erdvės panaudojimo galėčiau suversti kaltę aklumui, bet tai būtų nesąžininga. Tiesiog nepakankamai ištyrinėjau performansų vietas ir prastai psichologiškai pasiruošiau, nes jutau baimę nugriauti gausiai išdėstytas dekoracijas bei susidurti su kitais, į savo rolę įsijautusiais personažais, užgauti juos savo baltąja lazdele, kuri mano rankose virsdavo tai laikrodžio švytuokle, tai statybos įrankiu, tai ant rankų supamu kūdikiu ar panašiai. Vis tik, nepaisant savikritikos, supratęs kad po audringų žiūrovų plojimų dauguma aktorių jaučiasi lyg sėdėdami ant balto palaimos debesėlio visiškai apsipatenkinę, atleidau sau klaideles ir pats įbridau į euforijos balutę.
Performansai nėra įprasta teatro, šokio meno forma, tad kai kurie, ypač vyresnio amžiaus žiūrovai, replikuoja, kad nesupranta, ką tiksliai norėjome pademonstruoti. O aš kontrargumentuoju pateikdamas faktą, kad dabar visame pasaulyje žinomas ir vertinamas dailininkas Vincentas Van Gogas, kol buvo gyvas, sugebėjo parduoti tik vieną savo paveikslą ir tai už sumą, kuri dabar atrodytų juokinga. Esu įsitikinęs, jog būdami projekto dalyviais, visą laiką užsiimdami kūrybiniu procesu, gauname daugiau teigiamos emocinės naudos nei žiūrovai. Mano asmenine nuomone, žmogui, turinčiam negalią, būtina užsiimti kokia nors kūrybine veikla, teikiančia malonumą ir gaminančia organizme serotoniną, dopaminą ir kitus laimės hormonus. Menas, net ir mėgėjiškas, neabejotinai yra neišsemiamas, neištaškomas, neišdžiūstantis teigiamų emocijų šaltinis. Kiekvieną kartą kaip žiūrovas, tiksliau, klausytojas, ar kaip dalyvis įvykių sūkuryje, prisilietęs prie meno nustembu lyg pirmokas, nes atrandu naujų potyrių, pojūčių, kvapų, imu geriau pažinti save, šalia esančius ir mane supančią aplinką.
Performansuose susipynusios meno rūšys papildo viena kitą ir stimuliuoja naujas idėjas bei jų įgyvendinimo būdus ne tik kultūroje, bet ir kitose srityse, įskaitant ekonomiką. Artėja švenčių maratonas, tad gera proga kiekvienam mūsų sutelkti savo kūrybinę potenciją ir paruošti, surengti, organizuoti savo giminaičiams, draugams, artimiesiems ką nors įdomaus, kad kartu praleistos šventinės dienos būtų ne tik skanios, bet paliktų smagių prisiminimų.
Nuotrauka. Sopote vykusiame tarptautiniame ypatingų teatrų festivalyje Kaukė lietuvių teatro mėgėjų kolektyvas atliko performansą Malda / teatro archyvo nuotr.
Akimirka iš performanso Malda. Tamsioje scenoje užfiksuoti penki aktoriai. Dešinėje priekyje stovi iš kitų išsiskiriantis veikėjas, užsidėjęs ant galvos medžiaginę plunksnomis aplipusią kaukę, kurios apačioje matyti sučiauptos lūpos ir smakras. Jis vilki šviesius dryžuotus marškinėlius ir šviesų švarką, mūvi smulkiai tamsiai ir šviesiai raštuotas kelnes ir tamsias pirštines bei po kaklu yra pasirišęs šviesią skarelę. Dešinioji per alkūnę sulenkta ranka priešais juosmenį laiko į priekį nuleistą baltąją lazdelę. Kiti aktoriai vilki įvairius vienspalvius šviesius rūbus. Kairėje pusėje kiek tolėliau sėdi nusisukęs veikėjas ir į jį susirūpinusiu veidu žvelgianti moteris, jiems už nugaros stovi galvą nuleidęs vyras. Sėdintys aktoriai yra užsidėję megztas kepures su į įvairias puses styrančiais džiovintais augalais, o vyras akis dengiančią skrybėlę, nuo kurios karo šiaudai ir žolės. Fone nuotraukos viduryje stovi smuiku grojanti aktorė. Jos ilgo megztinio apačioje kabo ilgos padrikos žolės, o megzta kepurė yra papuošta tamsių žolių kuokštu. Muzikantė yra prisimerkusi, paryškintų lūpų kampučiai kiek nuleisti, todėl ji atrodo užsisvajojusi arba įsijautusi. Nuotrauka kelia intrigą ir atrodo, kad scenoje vyksta kažkas svarbaus ir įdomaus.