Neregių muzikavimas nuo neatmenamų laikų siejamas su tam tikru mistišku tobulumu. Žmonės linkę tikėti, kad regos netektis suteikia progą ypatingai išlavinti kitas jusles – ypač klausą, kuri neregio esanti galbūt jautresnė, imlesnė, pranašesnė nei matančiųjų. Taip pat paplitęs įsitikinimas, kad neregiams atsiveria „sielos akys“ ir jų dainavimas esantis prasmingesnis, gilesnis. Tokių asmenybių kaip Styvio Vonderio (Stevie Wonder) ar Andrėjos Bočelio (Andrea Bocelli) talentai atrodo tik patvirtinantys ir stiprinantys šiuos įsitikinimus. Tačiau neeilinio muzikos atradimo troškimas nuveda, atrodo, per toli ir nebūtinai turi daug bendra su muzika ir nuoširdžiu gėrėjimusi ją skleidžiančiaisiais. 

Šiuo straipsniu kviesdami į platesnę kultūrinę diskusiją norime atsigręžti į televizijos talentų šou, besidauginančius geometrine progresija ir teikiančius gausios medžiagos pamąstymams šia tema. Viena vertus, žmonių, turinčių negalią įtrauktis yra pozityvus reiškinys: įvairūs žmonės nusipelno būti matomi, gerbiami, turėti progų atskleisti savo talentus ir atstovauti savo bendruomenėms. Tai, be abejo, yra svarbu, ir tikriausiai būtent dėl to žmonės ryžtasi dalyvauti tokiuose renginiuose: mato progą advokatauti, patvirtinti žmogaus su negalia galimybes kurti, siekti meistriškumo, pranokti vidutinę kartelę, pasidalyti kažkuo unikaliu ir vertingu. 

Publiką, atrodo, taip pat džiugina ta įvairovė: ji spiegia euforijoje, ištikta šoko, kai žmogus vežimėlyje atlieka kažkokį fizikos dėsniams sunkiai paklūstantį triuką, arba šokėjas išnaudoja protezą originaliai choreografijai. Bet kai varžybos artėja prie finalo ir į nugalėtojo titulą pretenduoja negalios paveiktas žmogus, tuoj pat įsijungia ginčai, ar tik aukštos jo pozicijos konkurse nebus lėmę „gailesčio taškai“. Tokio pobūdžio svarstymai, kokie neetiški bebūtų, nėra laužti iš piršto: iš tiesų, herojaus negalia žiūrovą veikia įvairiais būdais. Klausydamiesi lyriškos baladės, atliekamos praradusios regą jauname amžiuje mergaitės, jie ne tik grožisi daina, bet ir graudinasi, galvodami apie to vaiko likimą, tad jų muzikos patyrimas tampa labai emocingas jau nebe dėl to, kad ji dainuoja labai gražiai (nors, žinoma, išlaikyta tam tikra atlikimo kokybės kartelė tokiais atvejais patyrimą tik sutirština), o ir dėl to, kad jie išgyvena simpatiją, užuojautą, susirūpinimą bei pasijunta dvasiškai ūgtelėję... neregio sąskaita. 

Tai vadinama inspiracine pornografija. Stela Jang (Stella Young) pirmoji pristatė šį terminą, kuris reiškia negalios ar nelaimės išnaudojimą tam, kad neturintieji negalių pasijaustų geriau. Tai yra klastinga diskriminacijos forma, kurią sunku pažinti ir pripažinti, nes ji iš pažiūros grįsta geriausiais norais. Juk mes visi žinome, kaip atrodo blogis žmonių su negalia atžvilgiu: patyčios, atstūmimas, pagalbos nesuteikimas ir nejautrumas. Bet kai skiriamas dėmesys, kai dalijama užuojauta, yra dramatiškai pasakojama graudi istorija – juk tikslas yra sukelti empatiją, galbūt surinkti paramą, šviesti visuomenę, tiesa? Netiesa, nes tai daroma dažniausiai visiškai nesistengiant išlaikyti istorijos herojaus orumo, pridedant perdėto dramatizmo ir neretai kur kas labiau siekiant pakutenti žiūrovo emocijas, nei iš tiesų informuoti ir mažinti stigmas. Dramatiškos graudinančios istorijos kelia ne supratimą, o užuojautą, kuri nėra savaime blogas jausmas, tačiau tapdama požiūrio į žmogų su negalia pamatu, lemia nelygiavertį, globėjišką santykį su juo. Toks santykis stokoja pagarbos. 

TV talentų konkursai yra mašina, puikus įrankis emocijoms kutenti. Žiūrovas nori sensacijų. Žiūrovas nori atrasti kartu su televizija kažkokį perlą, kuris gali ilgus dešimtmečius stebinti pasaulį giesmėmis (bet paprastai lengvai pamiršta jį, pasibaigus sezonui). Žiūrovas nori nuostabos, netikėtumo, kažko, ką galėtų aptarti socialinių tinklų komentaruose. Ir, žinoma, jis nori būti gelbėtoju, jausti savo krūtinėje plakančią gerą širdį – tai patirti galima darant kažką naudingo arba tiesiog spoksant į ekraną ir jaučiant gailestį žmonėms, kurie įveikę perklausų ir peržiūrų turus išlaiko mūsų dėmesį nuo pasirodymo pradžios iki pabaigos. 

Televizija alksta „įkvepiančių“ istorijų. Australijoje, Indonezijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje – kiekviename šou pasirodantys neregiai žiūrovus „pravirkdo“, „sušildo širdis“ ir, žinoma, „įkvepia“. Regos netekties istorija visais atvejais svarbesnė nei muzikos pažinimo kelias. Ar tai būtų australas Paulas Kapeleris, ar indonezietė Klaudija Fritska (Claudya Fritska), britė Sirina Jahangir (Sirine Jahangir) ar Alienetė (Alienette) – šou turi „parduoti“ jų situaciją, bet su optimizmo gaidele – visi jie yra nesustabdomi, nepalaužiami ir besiveržiantys savo svajonių link, savo pavyzdžiu rodydami žiūrovui, ką reiškia būti stipriam. Matydamas šiuos siužetus, žiūrovas turi suprasti, kad jo gyvenimo nemalonumai tėra niekis – juk jis turi abi reginčias akis ir mažiau kliūčių siekti savo svajonių. 

Inspiracijos paklausa nemąžta. Atvirkščiai, negalią turinčių talentų sklaida persikelia į atskirus formatus: CBS surengė jau antrąjį sezoną talentų šou, kuriame varžėsi vien tik negalią turintieji. „Low-vision“ dainų konkursas (į kurį ankstesniais metais įsitraukė ir Lietuvos atstovai: „Vėjų rožė“ ir Gražvydas Sidiniauskas), jau paskelbęs paraiškų priėmimą 2025-ųjų varžyboms. 

Ar negalios pavertimas pramoginių pasakojimų elementu teikia naudos, ar atvirkščiai, iškreipia visuomenei pateikiamą vaizdinį ir atitolina jį nuo tikrovės? 

Neturiu jokių mokslinių duomenų šia tema, bet nutuokiu, kad turėtų būti juntami abu poveikiai. Aš vis dėlto palaikyčiau idėją, kad reprezentacija savaime yra svarbi, netgi, jeigu ji nėra iškart tokia kokybiška, kaip trokštama. Šou rengėjai mokosi gerinti prieinamumą, geriau tarnauti visoms savo auditorijos grupėms, kurti sąlygas dalyviams. Tarp dalyvių pasirodo tikrų profesionalų, labai išlavintų gražių balsų kaip, sakykime, Simona Soman (Simone Soman) iš Kanados, kurie gauna tam tikrą postūmį karjeroje, galimybę daugiau pasiekti savo srityje. Ir netgi inspiracinės pornografijos reiškinys, tikėtina, taps vis mažiau dominuojantis, kai režisieriai rengs nebe pavienius reportažus, o skelbs dešimtis istorijų! Klišės apie nepalūžtantį tvirto charakterio peržengusį negalią herojų negali veikti amžinai, prodiuseriams reikia atrasti būdų, kaip paversti dalyvius su ta pačia negalia skirtingais ir įsimintinais, tad neišvengiamai atsiranda vietos atskleisti kitiems asmenybių gyvenimo aspektams – ypač kontekstuose, kur visi dalyviai turi negalias, tad atitinkamai negali vienas prieš kitą laimėti „gailesčio taškų“. 

Tai, ko gero, yra didžiausias specializuotų talentų konkursų turintiesiems negalią privalumas – sąlygų suvienodinimas. Taip pat tokie konkursai suteikia galimybę pasirodyti tiems, kurie nebuvo atrinkti į bendruosius šou. Galiausiai, tokie renginiai organizuojami konsultuojantis su bendruomenėmis ir kuriant labiausiai pritaikytą ir pagarbią aplinką, kur žmogaus talento atsivėrimo istorija, jo aistra, braižas, jo žinutė ir siekiai tampa svarbesni nei tas incidentas, liga ar įgimta savybė, kuri lėmė kai kuriuos jo kūno funkcionalumo išskirtinumus. Žinoma, specializuotieji konkursai niekada nepasieks tokios pat apimties auditorijos kaip bendrieji ir niekada nesuteiks progos tam žiūrovui, besiguodžiančiam, kad scenoje rodomi likimai – ne jo, pamatyti juos kitaip. 

Bet galbūt tai yra pozityvus kelias link pagarbaus ir tinkamo negalios pateikimo žiniasklaidoje apskritai. Rezonansiniai atvejai – kaip Kelvino Tano iš Singapūro (jis buvo pakviestas dalyvauti šou, kuriame buvo būtina skaityti žodžius ekrane) ar amerikietiškojo talentų šou laimėtojo Kodžio Ly (Kodi Lee) (už autistišką neregį kalbėdavo jo motina) – kursto diskusijas, priverčia auditoriją pamatyti, kad dalykai, kurie atrodo nereikšmingi, gali būti skaudūs. Diskusija galima tuomet, kai žmonių grupė yra matoma, atstovaujama ir reprezentuojama. Tebūnie tas žaidimas – talentų šou, kuriuose neretai ir nesama to stulbinamo kūrybinio išmoningumo, kokį bando atspindėti savo veiduose neva sujaudinti ir nustebinti dalyvių pasirodymų vertintojai – visiems ir visų.