Pabandykite pamąstyti ir atsakyti: kiek kiaušinių tuščiu skrandžiu gali suvalgyti alkanas žmogus? Kaip anksčiau, kol dar nebuvo laikrodžių, žmonės žinodavo, kiek reikia virti ar kepti maistą? 

Štai ir atėjo kalendorinė žiema su pilnais aruodais per vasarą ir rudenį prikauptų gėrybių. Kas pats sugebėjo nusiskinti, prisirinkti, prisimarinuoti, užsikonservuoti, prisisūdyti, prisišaldyti, kam giminės, artimieji ar rūpestingi, draugiški kaimynai parūpino. Tūlas žmogelis galėtų tik nusijuokti iš mano postringavimų, nes šiais laikais parduotuvėse bet kuriuo metų laiku gali rasti visko, ko tik geidžia širdis, gomurys ir skrandis. Išdrįsiu paprieštarauti, nes savo užaugintos ir žiemai paruoštos daržo bei sodo gėrybės man atrodo ne tik ekologiškesnės, šviežesnės, bet dar ir teikia savotišką pasitenkinimą, pasididžiavimą, kad galiu pasidaryti pats. 

Grybų karas 

Grybavimas man vienas iš tų retų nostalgiškų dalykų, kurių ilgiuosi nuo to laiko, kai užgeso akių šviesa. Pasivaikščiojimas miške ir džiaugsmas aptikus neabejotinai valgomą grybą – tai du malonumai viename. Dėl regos negalios kraštovaizdžiais pasigėrėti negaliu, bet smaginuosi „garsovaizdžiais“ ir „kvapovaizdžiais“. Per tuos tris dešimtmečius tamsos man pasitaikė keli neįprasti nuotykiai miške. Kartą grupelė draugų vyko grybauti, o žinodami, kad mėgstu gamtą, pasiėmė ir mane kartu. Grybai tą kartą buvo taip meistriškai išsislapstę, lyg juos kas būtų iš anksto perspėjęs nekaišioti galvų, tai yra, kepurėlių, iš po samanų. Jau gerokai savo kojelėmis pamindžioję miško paklotę, aptikome mėlynių uogienojo plotelį. Draugai, žinodami, kad mėgstu ir net nematydamas moku uogauti, paliko mane pasirinkti mėlynių, o patys nulėkė tolyn, tikėdamiesi pagaliau aptikti grybų slėptuves. Uogaudamas netikėtai užčiuopiau kažkokį grybą. Išrovęs ir apčiupinėjęs, nutariau, kad tai galėtų būti gražus lepšis. Po pusvalandžio tuščiais krepšiais grįžo mano bendrakeleiviai. Aš jiems didžiuodamasis demonstratyviai parodžiau ne tik gerą litrą krepšelyje paklusniai subirusių mėlynių, bet ir tą grybą. Kuriam laikui įsivyravo tyla, kai atrodė, kad net visa gyvoji gamta nuščiuvo laukdama, kas čia bus. Pasirodo, mano draugeliai, negalėdami savo akimis patikėti, tiesiog nustėro pamatę ne tik, kiek spėjau prisirinkti mėlynių, bet dar ir pamatę mano rankose ne ką kitą, o būtent tvirtą storakotį, rudagalvį baravyką. Vėliau dar ne kartą susitikę mane jie primindavo tą neįtikėtiną atvejį. 

Kitą kartą jau su kita pažįstamų kompanija tiesiog uogavome ir, sulaukę pietų meto, suradę iškylai tinkamą miško pievelę, susėdome paskanauti atsinešto maisto, kuris tokioje gamtos aplinkoje visada atrodo kelis kartus gardesnis, nei įprastai būna namuose. Pasisotinęs išsitiesiau visu ūgiu ant samanų valandėlę pailsėti. Netrukus pajutau, kad man po nugara ties mente dalis samanų aukščiau nei kitose vietose. Atsikėlęs ir apčiupinėjęs tas samanas radau visą pusmetrio ilgio tiltą voveraičių. Užteko ne tik sriubai, bet ir paskanauti svieste keptų delikatesų. 

Ne visi nuotykiai pažymėti sėkmės ženklu. Sykį, kai jau nematydamas, o apgraibomis vėl buvau įnikęs į uogavimą, atradau kelmą, apžėlusį samanomis ir apaugusį mėlynių uogienojumi. Apsidžiaugęs, kad radau tokią puikią vietelę, ėmiau saujomis skinti didžiules uogas. Darbo įkarštyje net nepajutau, kad stiprėja kažkoks garsas. Pradžioje pagalvojau, kad stiprėja artėjančio lėktuvo garsas, bet vėliau kilo kažkoks įtarimas. Kai suklusau įsitikinti, kas iš tikrųjų skleidžia tą garsą ir viską supratau, buvo jau per vėlu. Po akimirkos man visas pulkas laukinių širšių jau leido savo aštrius ir iki saldumo skausmingus geluonis į minkštesnes vietas už ausų. Tas nuotykis galėjo baigtis liūdniau. Gerai, kad nesu alergiškas, tad nei sutinimo, nei kitų komplikacijų nesulaukiau, tik paausiai tarytum degė dar porą parų. 

Virtuvinės pinklės 

O dabar keletas nuotykių virtuvėse, kurias patyrė kiti regos negalią turintys žmonės. Dažniausiai minimi atvejai, kai vietoje cukraus įsiberiame druskos ir atvirkščiai arba supainiojame kitus panašius prieskonius. 

Tvarkydamas buto, kuriame anksčiau gyveno jo tėvai, rūsį, Bronius rado mamos, sprendžiant pagal užrašą ant stiklainio dangtelio, dar 1986 metais ruoštos braškių uogienės. Sako: atsukau dangtelį, pažiūrėjau, pauosčiau. Gražiai atrodo. Įdomus bus ragavimo procesas. Gal reikia iš anksto greitąją išsikviesti ir tik tada ragauti? Juk ten, buvusiame tėvų sode, kur augo tos uogos, jau seniai stovi daugiaaukščiai namai ir jau net renovacijos laukia. Beveik antikvariatas. 

Roma laukė svečių ir jiems pavaišinti ruošė maistą, tarp kurio – ir šviežių kopūstų salotas. Roma pasakoja: „Paragavau, pasirodė, kad dar trūksta grietinės, tad nusprendžiau jos įdėti papildomai. O grietinė buvo supilta į puslitrinį stiklainiuką. Atvyko svečiai. Vyro brolienė, atėjusi į virtuvę pasiteiravo, ar nereikia kokios pagalbos. Pastebėjusi mano ruošiamą patiekalą, pasiteiravo, kokias čia naujoviškas salotas paruošiau. Atsakiau, kad tai kopūstų salotos. Tik kai giminaitė pasiteiravo, ar tos salotos tikrai turi būti su uogytėmis, man toptelėjo mintis, kad visai šalia grietinės stovėjo ir stiklainis su juodųjų serbentų uogiene, kurios, matyt, ir pridėjau į tas salotas. Galvojau, kad mano triūsas ruošiant salotas nuėjo perniek ir teks išmesti, bet viešnia paragavo ir pasakė, kad jai visai skanu, tad suvalgėme visas net apsilaižydami. Taip kopūstų salotos ir desertas tapo vienu patiekalu.“ Gal reikės kada pabandyti? 

Violeta atvykusiam į svečius draugui paruošė arbatos. Jis išgėrė ir tik kitą dieną prisipažino, kad ta arbata buvusi kažkokia labai keisto skonio. Pasirodo, Violeta, nepauosčiusi, tikėdama, kad deda svečiui į arbatą medaus, iš tiesų įdėjo šalia stovėjusiame stiklainėlyje nuo praeito valgymo likusios silkės pataluose mišrainės likučių. Nauja arbatos rūšis su silke neprigijo. 

Dangiras pasakoja: „Pasigaminau didelį dubenį raudonos mišrainės. Dar reikia įdėti grietinės. Atidariau indelį, tėkš tėkšt porą šaukštų. Pradėjau valgyti, bral – skonis kažkoks ne toks, kaip turėtų būti. Reikia išsiaiškinti. Paragavau, kas tame indelyje. Ogi jame – jogurtas. Indeliai panašūs. 

Panašių atsitikimų nutinka ne tik akliems ar silpnaregiams. Paprašiau savo gerai matančio sūnaus, kad atneštų iš rūsio marinuotų raudonųjų burokėlių. Įsidėjau į lėkštę keptos vištienos, virtų bulvių, prisikroviau burokėlių. Pradedu skanauti ir suprantu, jog vietoje burokėlių sūnus atnešęs vyšnių uogienės. 

Sigita nusprendė išvirti makaronų, bet subėrusi pakelio turinį ir pradėjusi maišyti, pajuto, kad tie makaronai kažkokie keisti. Pasirodo, į puodą ji įbėrė kažkokiu būdu, gal su Maisto banko akcijos lauknešėliu ar kažkaip kitaip į namus patekusių medžio drožlių. 

Kai grupelė nemėgstančių nuobodžiauti žmonių su regos sutrikimais sueina į būrį, nesusilaiko neiškrėtę vieni kitiems kokių išdaigų. Ypač mėgstami eksperimentai su gėrimais. Gimsta įvairiausių skonių kokteilių. Pasitaiko kuriozų vadinamuoju „dvigubu dugnu“. Vyko LASS literatų ir muzikų pleneras „Zelvos“ stovyklavietėje. Juozas, žinodamas, kad Arvydas visai nevartoja alkoholio, sako: „Gal iškrečiam Arvydui pokštą ir į stiklinę vietoje mineralinio įpilam degtinės?“ Kitas Arvydas įsiterpia: „O gal tą pokštą galite padaryti man?“ Mes galvojome, kad tai tik juokelis, bet viskas pakrypo kiek kitaip. Įpylę alkoholio nekantriai laukėme abstinento reakcijos, bet nespėjus Arvydui ištiesti rankos iki stiklinės, kitas Arvydas stvėrė tą puspilnę stiklinę ir vienu mauku išgėrė, o po to dar pareiškė, kad tokiu būdu išgelbėjo kolegą. 

Tiems, kas dažnai dalyvauja įvairiuose renginiuose, reikia išsiugdyti tvirtą charakterį. Visada prieš prasidedant vaišėms, būtina paklausti, kas padėta ant stalo, nes pasiduodamas kitų geranoriškai valiai tave pavaišinti, gali tapti maisto konteineriu, primenančiu šiukšlių dėžę. Su vyresniais žmonėmis kartais tenka net pasiginčyti, kad jie pirmiausia paduotų vaisių, o ne sumuštinių su mėsa ar žuvimi. 

Tikiuosi, kad ruošdami didžiųjų metų švenčių patiekalus, išvengsite straipsnyje paminėtų nesusipratimų ir jūs patys bei jūsų svečiai mėgausis ne tik mielu bendravimu, bet ir nepriekaištingai pagamintais valgiais. Bet kuriuo atveju, visiems „skanaus“ ir nepamirškite, kad šaukšto dydis neturi reikšmės, jei lėkštė tuščia. 

Atsakymai į klausimus straipsnio pradžioje: tuščiu skrandžiu alkanas žmogus gali suvalgyti tik vieną kiaušinį, nes po to skrandis jau nebebus tuščias. Ir antras – kai dar nebuvo laikrodžių, žmonės virdami ir kepdami maistą garsiai ar mintimis sakydavo atitinkamą skaičių maldų.