Apie šį žmogų prieš penketą metų šiek tiek rašyta „Mūsų žodžio“ žurnale, bet mūsų bendruomenei ir dar plačiau jis tapo puikiai pažįstamas per savo balsą ir įvairias kultūrines veiklas. Atrodytų, tarsi vis nauju rakursu žvelgtume į brangakmenį, kuris sušvinta, sužaižaruoja netikėčiausiomis spalvomis. Šio straipsnio herojus, neregys Karolis Kaminskas, gyvendamas toli nuo didmiesčių šurmulio ir intensyvaus kultūrinio miesto gyvenimo, kiekvienąkart nustebina vis naujais kūrybinės ir švietėjiškos veiklos užmojais. Šis neregys ne tik muzikantas, folkloristas, žmonių linksmintojas ir skaitovas, bet ir jaunimo bažnytinio choro giesmininkas, per šventas Mišias brailio raštu skaitantis skaitinius bei giedantis psalmes. 

K. Kaminskas gimė ir gyvena Šilalės rajone, Simėnų kaime. Vaikinas gimė nematydamas dienos šviesos. Iki mokyklos augo kartu su broliu kaime. Nors berniukas nematė, bet draugų jam nestigo. Artėjant mokykliniam amžiui, berniuko tėvai suko galvą, kur ugdyti neregį sūnų. Pasirinkti buvo iš ko. Jau tada pirmuosius daigus leido įtraukusis ugdymas. Galima buvo pasinaudoti ir dviem specializuotomis mokyklomis Vilniuje ir Kaune. Berniuko tėvai pasirinko Kauną dėl patogesnių susisiekimo sąlygų, tad Karolis mokėsi Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Baigęs 10 klasių įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Gavęs diplomą neliko didmiestyje, o grįžo į gimtuosius Simėnus. Ten dabar ir gyvena. Apie gyvenimą kaime, muzikinę veiklą, kultūrinių programų rengimą, Dievo atradimą ir dar daug ką sužinosite perskaitę šį pokalbį. 

– Jūsų gimtinė – Simėnų kaimas Bijotų seniūnijoje, garsėjantis netoliese stūksančiais XIX amžiaus švietėjo Dionizo Poškos Baubliais. Kaip kaimo bendruomenė priėmė ir sureagavo į jūsų negalią? 

– Mes su broliu, amžiną jam atilsį, – dvynukai. Šį pasaulį išvydome gerokai anksčiau nei įprasta. Todėl prieš patekdami į gimtuosius namus buvome priversti apsilankyti tarpinėje stotelėje – inkubatoriuje. Deja, prieš gerų trisdešimt metų neišnešiotų naujagimių rykštė buvo regos netektis. Aš ne išimtis. Pirmiausia su mano negalia turėjo susitaikyti ir apsiprasti namiškiai. Vėliau atėjo giminaičių eilė. Manau, kaimynai – artimesni ir tolimesni – tikrai aptarė ir gailėjo tėvų, susilaukusių negalią turinčio vaiko. Kaip sakoma, geriausias gydytojas – laikas. Ilgainiui kaimo bendruomenė apsiprato, neatstūmė. Visiems kaimynams buvo įdomu pamatyti, kai aš iš mokyklos atsiveždavau brailio lentelę, vėliau – rašymo mašinėlę ar taškuotą knygą. Visi stebėjosi, kaip galima rašyti ir skaityti nematant, o dar pirštais. Tokių „stebuklų“ kaimynai nebuvo matę. Su bendraamžiais buvo paprasčiau. Kiek save atsimenu, visada, kiek leisdavo galimybės, stengiausi bendrauti ir žaisti su kaimo vaikais. Dažnai į mūsų namus užsukdavo kaimynų vaikai. Suprantu, kad aš negalėjau su jais visavertiškai žaisti, bet stengiausi juos kuo nors sudominti ir vis sugalvodavau ką nors nauja. Ypač skaudu būdavo, kai draugai bėgdavo pramogauti, o manęs kartu nepasiimdavo. Laimei, tai nutikdavo retai. 

– Papasakokite apie savo mokslus ir Kaune praleistus metus. 

– Daugelis iš mūsų, kuriems vaikystėje teko palikti namus ir važiuoti mokytis į specializuotą mokyklą, šį išsiskyrimą išgyvenome skaudžiai. Aš irgi išgyvenau ir nenorėjau skirtis su sau įprasta aplinka. Į Kauną atvažiavau 2000-ųjų rudenį. Tėvai, tai suprasdami, stengdavosi kiekvieną savaitgalį pasiimti mane namo. Vėliau grįždavau kas antrą savaitgalį. Šiek tiek ūgtelėjęs išmokau namo važiuoti savarankiškai. Praėjus pirmam šokui, supratau, kad mokykla jau ne toks blogas dalykas. Nuo pat mažens mėgau klausytis pasakojimų ar namiškių skaitomų knygų. Norėjau jas skaityti savarankiškai. Tai galėjau padaryti tik išmokęs brailio raštą. Vos pramokęs kibau į knygas. Skaitymas man teikdavo ir teikia malonumą. Nuo pradinių klasių dalyvaudavau respublikiniuose brailio rašto konkursuose. Ne kartą tapau jų laureatu ar nugalėtoju. Nenoriu pasirodyti itin teigiamu personažu. Žvelgdamas į mokyklinius metus galiu pasakyti, kad nebuvau stropuolis, bet ir ne blogiukas. Esu gavęs ir nepatenkinamų pažymių. 

– O kada atsirado susidomėjimas muzika? 

– Muzika mane lydėjo nuo pat lopšio. Mes kartu su broliu, kuris taip pat nematė ir, negana to, turėjo cerebrinį paralyžių, labai sunkiai užmigdavome. Norėdami mus nuraminti, tėvai išmėgino begalę būdų. Niekas nepadėjo, išskyrus muziką. Guldydami mus miego tėvai įjungdavo kokią melodiją. Tik tada mes nurimdavome ir užmigdavome. Muzika tėvų namuose skambėjo ir dieną, ir naktį. Muzikos įrašai būdavo gana įvairūs, pradedant estradinėmis dainomis ir baigiant liaudiškomis. Matyt, jau tada buvo išlietas pamatas muzikinei veiklai. 

Tikrasis mano kelias į muzikos pasaulį prasidėjo tuomečiame Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. Kiek ūgtelėjęs, palaipsniui įsitraukiau į užklasinę veiklą. Be skaitymo bene šešerius metus dainavau mokyklos folkloro ansamblyje „Piemenėliai“. Trečioje klasėje sulaukiau pasiūlymo stoti į muzikos mokyklą. Pagalvojau, kodėl gi nepabandžius. Ši istorija man pačiam pakankamai juokinga. Mokytojai ragino stoti į pučiamųjų klasę. Sukau galvą, kokį pasirinkti instrumentą. Nueinu į stojamuosius egzaminus, o komisija ir klausia, kokį instrumentą rinksiuosi. Aš, nepagalvojęs, leptelėjau – klarnetą. Tiesą pasakius, net neįsivaizdavau, kaip atrodo šis muzikos instrumentas, nes iki tol nebuvau jo rankose laikęs. Komisija neprieštaravo. Vėliau pasitvirtino, kad iš pasąmonės išlindęs įmantrus žodelis klarnetas tikrai nebuvo atsitiktinis. Kauno pirmojoje muzikos mokykloje mokiausi aštuonerius metus ir ją sėkmingai baigiau. 

– Studijos Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, tai – nepakartojamas nuotykis ar rimtas, daug pastangų pareikalavęs darbas? 

– Jau dešimtoje klasėje svarsčiau, ką toliau darysiu. Nenorėjau veltui mokykloje gaišti dar dvejų metų. Tvirtai supratau, kad muzika, dainavimas – kertinė ašis, apie kurią suksis tolesnis mano gyvenimas. Ilgai neapsisprendžiau, kur tęsti muzikos mokslus: Vilniuje ar pasilikti Kaune. Per tiek metų šį miestą neblogai išsianalizavau ir jo gatvėmis galėjau vaikščioti vienas, o, prireikus, savarankiškai važiuoti visuomeniniu transportu. Tai ir nulėmė pasirinkimą studijuoti J. Gruodžio konservatorijoje. Sėkmingai išlaikiau stojamuosius egzaminus ir tapau šios mokyklos visateisiu studentu. Čia studijavau dvejus metus. 

Išlaikyti stojamuosius egzaminus – tai tik pirmas mažas žingsnelis. Atsimenu tą nekantrumo ir smalsumo būseną belaukiant pirmosios studijų dienos, susitikimo su dėstytojais ir naujaisiais bendramoksliais. Tačiau peržengęs J. Gruodžio konservatorijos slenkstį pajutau, kad nuo patirtų įspūdžių susisuko galva. Apėmė beviltiškumo ir bejėgiškumo jausmas. Galvoje suskambo klausimas – kur ir kokio galo aš čia patekau. Norėjosi viską mesti ir pabėgti į kokį saugų kampelį. Ypač sunkios buvo pirmosios savaitės. Didžiausia problema – ne mokslai, o nepažįstama aplinka. Vienas po ją negalėjau vaikščioti, o dar tos auditorijos... Palaipsniui susipažinau, pasirodė, kad aplinka nėra tokia klaidi. Išmokau savarankiškai ir auditorijas susirasti. Teko mokytis ne tik bendrojo lavinimo dalykų, bet ir sustiprintos muzikos disciplinų. Per kelis mėnesius susibendravau ne tik su bendramoksliais, bet ir su mokytojais. Sutvarkęs visus minėtus rūpesčius jaučiausi pakankamai gerai. Pagrindinį muzikos instrumentą pasirinkau klarnetą, taip pat mokiausi groti fortepijonu. Klarneto partijas mokiausi klausydamas įrašo, o klavišinio instrumento natas susirašydavau brailio raštu. Skambinant kūrinį partijos surašomos atskiroms rankoms. Tai aš viena ranka maigydavau instrumento klavišus, o kita braukiau per partitūros lapą. Dveji studijų metai prabėgo kaip viena akimirka ir vėl prireikė rinktis. 

– Neretas, baigęs mokslus, stengiasi šaknis įleisti viename iš šalies didmiesčių. Pats pasukote kitu taku. Kodėl? 

– Baigdamas studijas rimtai svarsčiau galimybę tęsti mokslus Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Galiausiai nugalėjo ne ambicijos, o sveikas protas. Aš tikrai nesijaučiau, kad mano grojimo lygis atitiktų šios aukštosios mokyklos reikalavimus. Neslėpsiu, traukte traukė tėviškė, joje gyvenantys žmonės. Žinoma, miestas ir jo kultūrinis gyvenimas yra gėris. Tačiau nuolatinis triukšmas ir šurmulys – ne man. Intensyvūs garsai ilgainiui pradeda varginti. Ilgėjausi tylos ir tyro oro. Nusprendžiau metams arba dvejiems sugrįžti namo ir nuo didmiesčio pailsėti. Dar vienas akstinas sugrįžti buvo muzikinė veikla liaudiškos muzikos kapeloje. Tikėjausi per tuos dvejus metus apsidairyti ir, pasitaikius palankiai progai, priimti sprendimą dėl ateities. 

– Sugrįžęs į gimtinę atradote aistrą etnografijai ir liaudiškai muzikai bei dainai. Papasakokite plačiau. 

– Mano planas grįžti į didelį miestą taip ir liko neįgyvendintas. Iki šiol, jau greitai bus dvylika metų, gyvenu tėvų sodyboje. Turint idėjų ir kūrybinių sumanymų ne taip svarbu, kur gyveni – mieste ar kaime. Su dabartiniu susisiekimu per kelias valandas gali atsirasti bet kokiame norimame mūsų šalies taške. Nusprendžiau pragyvenimo šaltiniu pasirinkti muziką ir neapsirikau. Groju ir dainuoju įvairiuose renginiuose bei miestų ar atskirų šeimų šventėse. Ypač užsakymų pagausėjo mūsų kapelai „Bijotaičiai“ kelis kartus pasirodžius televizijoje. 

Na, bet sugrįžkime prie ištakų. Dar besimokydamas Kauno aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre susipažinau su gretimo Bijotų kaimo vardu pasivadinusios liaudiškos muzikos kapelos „Bijotaičiai“ muzikantais ir jos vadovu. Kapelos nariai drauge muzikuoti pradėjo 2008 metais. Kapelos vadovas pakvietė pagroti – sutikau. Groju ir dainuoju kapeloje nuo pat įsikūrimo, gerą dešimtmetį. Iš pradžių grodavau tik tada, kai grįždavau iš Kauno pas tėvus namo. Nuo 2013 metų, po konservatorijos, tapau visateisiu kapelos nariu. Su kapela daug koncertuojame. Taip pat išleidome tris kompaktines plokšteles „Kur seni ąžuolai“, „Laikas kaip vėjas“, „Parko takais“. Pastaroji liaudiškos muzikos gerbėjus pasiekė praeitų metų rudenį. 

– Dalyvavimas laidoje „Duokim garo!“ kolektyvą ir jus patį padarė žinomesnius? 

– Mūsų kapelos debiutas televizijoje įvyko 2009 metais. Kas įdomiausia, tuo metu dar buvo „gyvos“ tiesioginės laidos. Viena iš jų – „Duokim garo!“. Atmenu, buvo daug jaudulio ir baimės, nes nuolat galvoji, kad tik nesuklydus. Tačiau pradėjus groti ir dainuoti ta baimė kažkur išnykdavo. „Duokim garo!“ laidos prodiuseriai mūsų neužmiršdavo ir po metų, dvejų pertraukos vėl kviesdavo į svečius. 

Dalyvavau ir kitame labai didelio populiarumo sulaukusiame televiziniame projekte „Chorų karai“. Dainavau chore „Feniksas“. Tai tikrai įdomi patirtis. „Chorų karuose“ choreografijos tikrai daug. Nepakako vien stovėti ir dainuoti. Per repeticijas mokėmės įvairiausių ir man netikėčiausių judesių. Privalėjome dainuodami judėti. Vien rankų judesių nepakako. Teko judėti visu kūnu. 

– Jums nesvetimas ir meninis žodis. Kaip jis gimė, kas padarė įtaką? 

– Besimokydamas J. Gruodžio konservatorijoje, 2012 metais dalyvavau Kauno Maironio gimnazijoje surengtame Maironio poezijos skaitovų konkurse, skirtame 150-osioms poeto gimimo metinėms. Jo metu susipažinau su Kauno kamerinio teatro aktore Kristina Kazakevičiūte. Aktorė pastebėjo mano polinkį į vaizdingą žodį ir pradėjo kviesti į savo renginius, prašydavo, kad šį tą paskaityčiau, kartais ir pagročiau. Po mokslų mūsų bendravimas nutrūko. Tik po tam tikros pauzelės sulaukiau Kristinos skambučio. Bendradarbiavimas atsinaujino. Netgi nusprendėme parengti atskirą dviejų skaitovų programą. Pasirinkome Paulių Širvį. Programą pavadinome „Geriu žalią vyną“. Kristina skaitė P. Širvio dienoraščio ištraukas, o aš dainavau dainas, sukurtas pagal poeto tekstus. Vėliau atėjo laikas „M. K. Čiurlionio laiškams Sofijai“. Trečioji programa – pusantros valandos trukmės koncertas. Ji skirta jaunesnei auditorijai, netgi galima ją priskirti edukacijai. Tai programa pagal Antuano de Sent Egziuperi knygą „Mažasis princas“. Mudu skaitome ištraukas iš šios knygos. Vaikams pats didžiausias įdomumas pamatyti, kaip skaitau brailio raštu. Kažkiek pasakoju ir apie šį raštą. 

– Gal sukaupta patirtis rengiant kultūrines programas paakino įgarsinti audioknygas? 

– Garsiai skaityti man tiesiog patinka. Kažkaip savaime atsirado noras skaitomas knygas įgarsinti. Tai pradėjau daryti vaikystėje. Iš pradžių įskaitydavau į magnetofono kasetes, dabar – tiesiai į kompiuterį. Garsiai skaitydamas turiu ir kitą tikslą – treniruoti balsą, kuris man reikalingas ir kaip skaitovui, ir kaip dainininkui. Iš pradžių tekstus įsigarsindavau sau. Tik vėliau sugalvojau pamėginti įgarsinti knygą neregiams. Kreipiausi į mūsų biblioteką. Pasirinkau Vygando Račkaičio knygą „Miško etiudai“. Knygos tekstas atspausdintas brailio raštu, iš kurio aš ją ir įgarsinau. 

– Artėja viena didžiausių ir laukiamiausių metų švenčių – Šv. Kalėdos. Ką Jums reiškia ši šventė ir kaip ją pasitinkate bei švenčiate? 

– Žiemos metas pakankamai niūrus. Šventinis kalėdinis laikotarpis nuskaidrina nuotaiką, pradžiugina. Mūsų šeimoje yra nerašyta tradicija. Kūčių vakarienę visi draugiškai renkamės valgyti pas senelius. Tai tikrai suartina ir suvienija mūsų šeimą. Smagiai bendraujame, keičiamės dovanomis. Man Kalėdos ne tik smagus pasibuvimas su giminaičiais, bet ir tikėjimo šventė. Tai tikrai ne vienetinis dalykas. Ir anksčiau eidavau į bažnyčią, bet nesupratau tikėjimo gelmės. Lūžis buvo tėčio mirtis. Prieš minint pirmąsias tėčio mirties metines sulaukiau Skaudvilės bažnyčios kunigo skambučio. Jis pasakė, kad būtų labai gražu per tėčio atminimo Mišias, jog aš sugiedočiau psalmę. Kunigui negalėjau atsakyti. Mano giedojimas bažnyčioje tapo malonia staigmena ne tik parapijiečiams, bet ir giminaičiams. Iki šv. Mišių tai buvo paslaptis, siurprizas. Rudenį tradiciniuose parapijos Kryžiaus kelio atlaiduose manęs paprašė vėl pagiedoti – sutikau. Taip palengva tapau nuolatiniu psalmių giedotoju. Ilgainiui pagalvojau, kad galiu skaityti Šv. Mišių metu skaitinius. Šia mintimi pasidalinau su bažnyčios vargonininke, kuri iškart pritarė. Tekstukai paprastai trumpi ir juos nesunku persirašyti brailio raštu. Dabar giedu vos ne kiekvieną savaitgalį. Atrodytų, kad man viskas klojosi, kaip sviestu patepta. Iš tikrųjų taip nebuvo. Reikėjo įrodyti, kad aš galiu ir kad puikiai susidoroju su iššūkiais. Man svarbu, kad aš tai įrodžiau. 

– Ko palinkėtumėte „Mūsų žodžio“ skaitytojams bei likimo broliams ir sesėms? 

– Linkiu sėkmingų kitų metų veiklų. Svarbu, kad kiekvienas turėtų progą išnaudoti savo galimybes. Nebijoti ir nepasiduoti kylantiems iššūkiams ir širdyje turėti tikėjimo šviesą. 

Paspaudę nuorodą galite paklausyti K. Kaminsko atliekamos dainos „Žuvėdra“.

Nuotrauka: K. Kaminskas savo gyvenimo nebeįsivaizduoja be muzikos / festivalio „Ant rubežiaus“ organizatorių nuotr. 

K. Kaminsko nuotrauka nuo juosmens iki viršugalvio. Vyras stovi ant scenos kiek pasisukęs kairiuoju profiliu, kairiosios rankos pirštais liesdamas priešais esantį mikrofoną, o dešinėje prie juosmens laikydamas klarnetą. Tamsus instrumentas maždaug nuo lūpų leidžiasi už kadro. Klarneto gale yra snapo pavidalo pūstukas, o ant koto – daugybė šviesių svirtelių. Muzikantas vilki šviesius marškinius trumpomis rankovėmis ir po apykakle ryši šviesias bei tamsias juosteles. Karolio tamsūs plaukai trumpai kirpti, akis dengia tamsinti akiniai plonais metaliniais apvalių formų rėmeliais. Atlikėjas užfiksuotas vidury pasirodymo – jo plonos besišypsančios lūpos pravertos, lyg jis dainuotų ar kalbėtų su publika. Atrodo, kad jis puikiai jaučiasi scenoje.