Taip jau nutikdavo, kad baigiantis metams, artėjant Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) suvažiavimams ar kitais organizacijai svarbiais atvejais dažniausiai kalbindavome LASS vadovus: klausdavome nuomonės, ateities perspektyvų, prašydavome įvertinti praėjusį laiką. Baigiantis 2024-iesiems nusprendėme kitaip – pakalbinti LASS regionų centrų vadovus: Šiaurės rytų centro (ŠRC) – Aloyzą Vilimą (A. V.), Pietvakarių centro (PVC) – Jolantą Kručkauskaitę (J. K.) ir Vilniaus regiono – Liną Balsį (L. B.). Šį redakcijos pasirinkimą lėmė kelios aplinkybės: 2019 m. įvykusi LASS regionų reforma, J. Kručkauskaitė mūsų organizacijoje yra palyginti naujas žmogus (LASS PVC dirba nuo 2020 m.), o LASS Vilniaus regiono centras – visiškai naujas darinys, savo veiklą pradėjęs tik šiemet! Taigi turime visai gražią įstaigų, jų vadovų ir jų patirčių „puokštę“. 

MŽ. Aloyzai, pradėkime nuo Jūsų. 2019 metais įvyko LASS apskričių regionų reforma. Vietoje penkių, sukurti du regionai. Vadovavote tuometei LASS Panevėžio ir Utenos apskričių tarybai, vėliau šių apskričių regionui, dabar vadovaujate regionui, tik didesniam. Taigi geriausiai žinote, kaip buvo tada ir kaip yra dabar. Ar pasiteisino prieš 5 metus įvykdyta reforma? Jeigu taip, kodėl, kokie jos privalumai? 

A. V. Pasiteisino, kad ir kaip bežiūrėsime. Pirmiausia – finansai. Pinigai negali būti svarbiausias socialinę veiklą vykdančios organizacijos tikslas, bet turbūt sutiksime, kad kaip priemonė tai veiklai plėtoti, jie reikalingi. Iš ūkinės veiklos, savivaldybių ŠRC sugeneruoja daugiau lėšų. Iki reformos darbuotojų atlyginimas sukosi apie minimumą, dabar jau galime mokėti padorų atlygį. Kaip vadovas, mokėdamas solidesnį atlygį, galiu ieškoti darbuotojų, jiems kelti reikalavimus. Padaugėjo investicijų į nekilnojamąjį turtą: suremontavome patalpas Plungėje, Biržuose, Šiauliuose, Kelmėje. 

J. K. LASS PVC pradėjau vadovauti tik 2020 m. pradžioje, todėl negaliu kalbėti, kaip buvo anksčiau, žinau, kaip yra dabar. Iki ateidama į LASS, neturėjau jokios darbo su neregiais ir silpnaregiais patirties. Pradėjau turėdama teisės mokslų diplomą ir beveik 17 metų viešojo administravimo darbo patirtį. Užbėgdama į priekį pasakysiu, kad visus tuos metus ne tik dirbau, bet ir mokiausi, studijavau socialinio darbo magistrantūroje. Šiuo metu studijuoju edukologijos doktorantūroje, rengiu disertaciją apie įtraukiosios bendruomenės kūrimą taikant neregių ir reginčiųjų bendravimo patirtį. Vadovavimas įstaigai manęs negąsdino, nes bendri principai visur yra panašūs. Bendravimas su žmonėmis – irgi. Manau, pati esu empatiška. 

Kaip atėjau į organizaciją? Tuo metu ieškojau darbo, norėjau save realizuoti socialinėje srityje, dirbdama su žmonėmis, turinčiais negalią. Kaune gyvenu „neregių ir silpnaregių rajone“, čia ir sužinojau, kad įstaigai reikia vadovo. Pasvėriau visus „už“ ir „prieš“, įsitikinau, kad toks darbas atitiktų mano pačios lūkesčius ir supratimą, o aš pati atitinku keliamus reikalavimus ir kandidatavau į šią vietą. Parašiau motyvacinį laišką, išsiunčiau į LASS. Po dviejų atrankos konkursų sužinojau, kad tapsiu šios įstaigos vadove. Baimės pradėti nebuvo, tikėjau, kad tiek mano asmeninės savybės, tiek darbo patirtis, tiek turimos žinios man padės, galėsiu jas panaudoti šioje organizacijoje. Radau stiprią bendruomenę. Supratau, kad jai svarbi istorija ir kartu ji yra labai atvira naujovėms, naujoms iniciatyvoms. Bendruomenė skirtinga savo amžiumi, patirtimi, poreikiais. Vienokie jaunimo poreikiai, kitokie – senjorų, vienokie – gyvenančių mieste, kitokie – kaime. Visus kartu vienija bendrystės poreikis, savitarpio pagalba. 

Pirmoji artimesnė pažintis su žmonėmis, su kuriais dirbsiu – susitikimas su aktyviu Kauno jaunimu. Po jo atsirado bendri neregių ir reginčiųjų žygiai „Camino Lituano“ keliu. Jaunimas išreiškė norą, kad regintieji geriau pažintų neregio pasaulį: taip gimė socialinė iniciatyva „NeRegĖjimo galia“. Su šia iniciatyva 2022 m. dalyvavome „Lietuvos galios“ konkurse, buvome gerai įvertinti ir prezidento Gitano Nausėdos apdovanoti. 2023 m. dalyvavome socialinio darbo inovacijų konkurse, tapome dviejų nominacijų nugalėtojais. Su „NeRegĖjimo galia“ aplankėme daug švietimo įstaigų, Kaune ji sėkmingai veikia iki šiol. 

L. B. Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro (VBSPC) direktoriumi pradėjau dirbti 2022 metų lapkritį. Tas metas buvo tam tikras „slenkstis“ pereinant nuo projektų finansavimo prie socialinės reabilitacijos paslaugų bendruomenėje teikimo. Šias paslaugas galėjo teikti tik akredituotos įstaigos. Mūsų įstaigai irgi reikėjo akredituotis, žmonėms, norintiems gauti paslaugas, rašyti prašymus. Man, kaip vadovui, teko daug ką sužinoti, perprasti. Iš kitos pusės, kai pats visą tą kelią pereini, tampa lengviau dirbti ateityje. Tuo metu vyko daug susitikimų, diskusijų dėl centro veiklos ir ateities. Akreditavomės, pradėjome teikti paslaugas ir teikiame iki šiol, tačiau bendruomenės centro ateitis vis tiek liko neaiški. Vienas iš paprastesnių, o kartu su sveika logika neprasilenkiančių sprendimų buvo tapti regiono centru. Juo labiau kad panaši idėja jau sklandė prieš man ateinant dirbti. Taip 2024 m. vasarą VBSPC tapo LASS Vilniaus regiono centru. 

MŽ. Kiekvienas trumpai papasakokite apie savo vadovaujamą regioną: kaip dirba, kaip gyvena juose veikiantys LASS filialai? 

A. V. Prie buvusio LASS Panevėžio ir Utenos regiono prisidėjo Žemaitijos kraštas: Telšiai, Mažeikiai, Plungė, Akmenė, Kelmė. ŠRC iš viso apima 25 savivaldybių teritoriją, turime 24 filialus. Nuo 2023 m. teikiame akredituotas paslaugas: vieni filialai stipresni vienoje srityje, antri kitoje, bet kažko išskirti nenorėčiau. Vieni filialai gausesni, kiti mažesni, bet paslaugas teikia tas pačias. Anksčiau filialai vykdė projektinę veiklą, galima buvo prirašyti daugiau, daugiau įvairovės, skirtumų, o dabar veikla visur panaši – reabilitacija, ugdymas, užimtumas. 

Nemažai investuojame į turimas patalpas. Šiais metais daugiausia dėmesio skyrėme stogams. Plungėje turime beveik 400 kv. m ploto pastatą – uždėjome naują stogą – kainavo 5000 eurų. Biržuose turime pusę namo, irgi sutvarkėme stogą. Kainavo 15 tūkst. eurų, 8 tūkst. gavome iš rėmėjų, patiems prisidėti reikėjo 7 tūkst. eurų. Turime trijų aukštų administracinį pastatą Šiauliuose. Šiemet čia irgi atlikome stogo kapitalinį remontą – kainavo apie 5 tūkst. eurų. Turime 120 kv. m pastatą Kelmėje. Šiemet čia įrengėme naują šildymo sistemą. Kainavo apie 16 tūkst. eurų: 10 tūkst. gavome iš rėmėjų, 6 tūkst. iš Kelmės savivaldybės. Šiais metais vien iš rėmėjų surinkome 18 tūkst. eurų. Renkant lėšas daug lemia asmeniniai ryšiai, bet nemažai reiškia ir organizacijos solidumas. 

Nuomojame patalpas Plungėje, Šiauliuose. Pastatai tušti nestovi. Mūsų administracinis pastatas yra buvusios LASS Šiaulių įmonės teritorijoje. Dabar čia veikia VšĮ „Aksida“. Su šia įmone santykiai darbiniai. Jie dirba savo darbą, mes – savo, tačiau esant reikalui, visada galime kreiptis. Paaiškėjus, kad įmonėje yra laisvų darbo vietų, šią informaciją platiname savo filialuose, atrodo, rasime keletą žmonių, norinčių įsidarbinti. Tiktai ne viskas taip paprasta ir priklauso vien nuo gerų norų. Reikia išspręsti žmonių apgyvendinimo klausimą. 

J. K. Iš viso mūsų regione gyvena apie 2,5 tūkst. neregių ir silpnaregių. vykdome veiklą 29 savivaldybėse. Visi filialai labai skirtingi: didžiausias – Kauno miesto, mažiausi – Kazlų Rūdos ir Palangos. Kiekvienas filialas teikia socialines paslaugas, vyksta sociokultūrinės veiklos. Nenorėčiau išskirti stiprių ar silpnų filialų, kiekvienas stiprus savaip. Jau minėjau apie „Camino Lituano“ žygius, projektą „NeRegĖjimo galia“, tačiau jais neapsiribojame. Šiais metais Kaune, PVC patalpose, atidarėme nedidelį viešbutėlį. Neregių ir silpnaregių apgyvendinimo poreikis iškilo PVC pradėjus teikti kompleksinės reabilitacijos (dabar – socialinis dalyvumas) paslaugas. Greitai įsitikinome, kad apgyvendinti žmones kitur ir finansiškai neapsimoka, ir patiems žmonėms nepatogu. Taigi viešbutėlis buvo įrenginėjamas turint galvoje reabilitacijos dalyvius, tačiau tarnauja ne tik jiems. Regos negalią turintys žmonės viešbutėlyje gali apsistoti individualiai iš rajono į Kauną atvykę pas gydytoją ar kitais tikslais. Viešbutėlis jau reklamuojamas ir užsienyje, platformoje „Keliauk Lietuvoje“. 

PVC irgi pagerėjo ūkinė veikla, išaugo pajamos. Praėjusiais metais ant stogo pasistatėme saulės elektrinę. Pastatą dar labiau pritaikėme žmonėms su regos negalia. Artimiausiu metu įrengsime pandusą turintiems judėjimo negalią. 

L. B. Esame mažiausias regionas, kol kas vienijantis tik du filialus: Vilniaus miesto ir Elektrėnų miesto bei Trakų rajono. LASS valdyba patvirtino, kad po naujųjų metų prisijungs ir LASS Vilniaus rajono filialas. Neatmetame galimybės ir dėl kitų filialų, bet čia sprendimas priklauso ne vien nuo mūsų. Reikia svarstyti, vertinti, kaip būtų optimaliausia visai organizacijai. Juokauju, kad dirva paruošta, o ką į ją pasėsime, parodys ateitis. 

Kas mus žino, dirbome gyvenamojo namo cokoliniame aukšte, Vilniaus miesto savivaldybei priklausančiose patalpose. Pastaraisiais metais būdavome nuolat užliejami, tikrąja šio žodžio prasme braidėme po nuotekas. Po pusę metų ir ilgiau trunkantys remontai, kvapai, tarakonai, pelės – sąlygos ir darbuotojams, ir klientams buvo nepavydėtinos. Nebuvai tikras, kad centre apsilankęs žmogus į jį norės užeiti dar kartą. Be to, įsikūrus regionui, padidėjo kolektyvas, lankytojų srautai. Visa tai sakyte sakė, kad savo darbe turime kažką keisti. Nuo 2025 m. pradžios persikelsime į LASS priklausančias patalpas Vilniuje, Žemaitės g. 21. Turėsime apie 400 kv. m tvarkingo, šiuolaikinius higienos ir estetinius reikalavimus atitinkančio ploto, poilsio patalpas, renginių salę. 

MŽ. LASS regionų centrų filialai nuolat bendrauja su savivaldybėmis – kaip mezgasi tarpusavio santykiai? 

A. V. Iš savivaldybių nusiskundimų ar nenoro bendrauti nėra. Kiekvienoje savivaldybėje veikia Asmenų su negalia gerovės tarybos. Į jas įtraukti mūsų filialų pirmininkai. Čia jie turi galimybę išsakyti kylančias problemas, kartu ieškoti sprendimų. Neprisimenu atvejo, kad savivaldybės būtų pasakiusios: „Nedarysime, nepadėsime.“ Jeigu ne tuojau pat, tai po kiek laiko klausimas išsprendžiamas. Naujausias pavyzdys – Ignalina. Filialo patalpos buvo nuosavame name, nuomojome iš žmogaus. Kreipėmės dėl patalpų į savivaldybę. Laiko praėjo nemažai – ketveri metai, bet sprendimą surado. Atsilaisvino vienos patalpos ir savivaldybė jas skyrė mums. 

J. K. Santykis su savivaldybėmis skirtingas. Priklauso nuo abiejų pusių. Apskritai, daug lemia savivaldos požiūris į nevyriausybines organizacijas. Per penkerius darbo LASS metus pastebiu, kad jis keičiasi į gerąją pusę: NVO ne pavaldi savivaldybės organizacija, bet partnerė. Kai kuriose savivaldybėse vis dar stiprus kontrolės poreikis, esame priimami ir vertinami tik kaip socialinės reabilitacijos paslaugų teikėjai. Savivaldybė kontroliuoja skiriamas lėšas, bet neatsižvelgia, kad tas lėšas gauname tik už dalį žmonių. Likusiems filialo nariams paslaugas teikiame LASS lėšomis. Laimei, tokių savivaldybių yra mažuma. Džiugina, kai vyksta bendri renginiai, bendros akcijos. Štai Alytaus rajono savivaldybė pernai ir šiemet užsakė pagaminti kalėdinių atvirukų – gamina LASS Alytaus rajono filialas. Prienų savivaldybė dalyvauja visuose mūsų renginiuose, minint organizacijai svarbias dienas ar datas. Itin geri ryšiai su Kauno rajono savivaldybe, taip pat ir su jauniausio mūsų filialo – Palangos – savivalda. 

L. B. Bendradarbiaujame gana glaudžiai. Kai kreipiamės, ir pataria, ir padeda. Kiek sunkiau buvo, kai norėjome akredituotis Elektrėnuose. Savivaldybėje mums sakė, esą neregių čia gyvena mažai, paslaugas jiems gali teikti arba teikia kitos organizacijos, kurios jau akreditavosi ir panašiai. Patikinome, kad nesiruošiame konkuruoti ir iš tų organizacijų atimti žmonių, o LASS nariai gyvena ne tik Elektrėnuose, bet ir kitose rajono vietose, jiems taip pat reikalingos paslaugos. Akreditavomės, dirbtinių kliūčių niekas nedarė. Gražus bendravimas vyksta su Trakų savivaldybe. 

MŽ. Apie bendradarbiavimą tik kitu aspektu: teko girdėti, kad ŠRC savo filialams labiau renkasi turėti nuosavas patalpas, PVC – nuomoti iš savivaldybių. Kuris, jūsų nuomone, modelis geresnis, perspektyvesnis? 

A. V. Vienareikšmiško atsakymo nėra. Telšiuose gavome patalpas socialinių paslaugų centre ir džiaugiamės. Turime savo – irgi džiaugiamės! Pakruojyje daug metų buvome mėtomi iš vienų patalpų į kitas, nupirkome butą – žmonės patenkinti! Panaši situacija buvo Rokiškyje. Didžiąją patalpų dalį įsigijome dar tada, kai jos buvo daug pigesnės nei dabar. Turint galvoje dabartines kainas, gal racionaliau būtų nuomotis, bet turime savo ir gerai. Jeigu jau atsitiktų taip, kad LASS būtų labai sunku, visada galime savo patalpas parduoti ir už gautus pinigus dar kelerius metus prasilaikyti. Patalpos yra organizacijos turtas, o kai to turto neturi, tai ir neturi... 

J. K. Ne ką galėjau pasirinkti. Pradėjusi dirbti PVC nepardaviau nė vieno objekto. Savo patalpas turėjome tik Kaune, Varėnoje, Alytuje ir Klaipėdoje. Dažniausiai esame įsikūrę savivaldybėms priklausančiose patalpose, gavę pagal panaudą. Šalia veikia kitos žmonių su negalia organizacijos. Renginiams, susitikimams bendrai naudojamės turimomis salėmis. Pirkti naujas patalpas, jas renovuoti, remontuoti – iš kokių lėšų? Ar šito tikrai reikia? Dabartinis modelis mus tenkina tiek finansiškai, tiek dėl patogumo mūsų pačių žmonėms. Už naudojimąsi patalpomis kai kurioms savivaldybėms nemokame nieko, kitoms – tik komunalinius mokesčius. 

MŽ. Pakalbėkime apie filialuose teikiamas paslaugas, apie socialinės reabilitacijos programą bendruomenėje, jos finansavimą girdime įvairių nuomonių, o kokia jūsų? 

A. V. Kad atsirado tokia programa, tai sveikintina. Anksčiau, vertinant projektus, kiekvienoje savivaldybėje būdavo daug subjektyvumo. Kalbant tiesiai šviesiai, daug lemdavo asmeniniai ryšiai, santykiai ir panašiai. Galėjai parašyti geriausią projektą, o finansavimo negauti arba gauti mažesnį, nei tikėjaisi. Dabar viskas aišku: filialas teikia paslaugas, kiekvienam žmogui yra skirtas krepšelis. Kokiam skaičiui žmonių paslaugas teiki, tiek pinigų ir gauni. 

Negerai yra tai, kad norėdami dalyvauti programoje ir gauti finansavimą, privalome teikti ne individualias paslaugas, o tam tikrą paslaugų paketą. Yra privalomos dvi paslaugos: užimtumas ir ugdymas, ne mažiau kaip keturis kartus per mėnesį. Ką tai reiškia praktiškai? Apanka vyresnio amžiaus žmogus, turi konkretų poreikį – išmokti nueiti iki parduotuvės – išmoksta. Na gerai, čia socialinių įgūdžių ugdymas, bet būtinai turi būti dar viena paslauga – užimtumas. Žmogus turi ko nors mokytis: kompiuterinio raštingumo, amato. Žmogus nuoširdžiai stebisi ir nesupranta: „Juk man viso šito nereikia! Koks dar užimtumas?“ Tas pats, kad parduotuvėje pirkdamas duoną dar turėtum pirkti ir sviestą... Būtina kalbėti apie individualias paslaugas, o ne paslaugų paketus ir kiekviena paslauga turi turėti savo įkainį. Žmogus turi pats nuspręsti, ko jam labiau reikia: palydėjimo, užimtumo ar socialinių įgūdžių. 

J. K. Paslaugos sudėtis tikrai neatitinka mūsų bendruomenės poreikių. Dažnu atveju žmogui reikia individualių paslaugų: palydėti, išmokyti naudotis viena ar kita techninės pagalbos priemone. Kitam gal reikia tik kultūrinės saviraiškos. Socialinės reabilitacijos paslaugas mūsų regione šiuo metu gauna apie 40 proc. visų LASS narių. Likusieji 60 proc. neatitinka paslaugos teikimo sąlygų, jiems paslaugas teikia LASS iš savo lėšų. Paslaugos žmogui reikia čia ir dabar, o ne keturis kartus per mėnesį arba tada, kai ateis eilė. Suskaudo dantį – reikia pas gydytoją, įsigijo kalbantį laikrodį ar telefoną – pasimokyti, kaip juo naudotis. Ypač reikalinga palydėjimo, transporto paslauga. Šiuo metu ji nėra autonomiška. Transporto paslaugą teikiame tik Kauno mieste, nes tik ši savivaldybė šią paslaugą finansuoja. Visiškai neskiriamas finansavimas sociokultūrinėms paslaugoms, bendruomenės telkimui, laisvalaikio organizavimui. Filialai šią veiklą vykdo, bet jau iš LASS lėšų arba ieško rėmėjų. 

A. V. Socialinės reabilitacijos paslaugų programa bendruomenėje baigiasi kitais metais, tačiau žmonės niekur nedingsta, nedingsta jų poreikiai. Kažkaip suksimės, gal pradėsime teikti pagalbą į namus, tik kol kas čia taip pat paslaugų paketas, kurio viso žmogui galbūt nereikia. Atrodo, pagaliau žada atsirasti palydėjimo paslauga. Žmonėms, kurie nedalyvauja projektuose, irgi reikia paslaugų, reikia palydėjimo, pamokymo, kaip naudotis techninės pagalbos priemonėmis. Turi keistis socialinių paslaugų katalogas, atsirasti įkainiai už konkrečias paslaugas. 

J. K. Nerimo, kas bus, kai tie treji metai baigsis, daug – kaip ir iš kur žmonės gaus paslaugas. Kiek žinau, LASS vadovai šį klausimą nuolat kelia, siūlo pereiti prie individualių paslaugų teikimo, numatyti finansavimą jas teikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms. Kaip bus, pamatysime, bet 2026-aisiais turės kas nors keistis. 

MŽ. Artėja metų pabaiga, ką šia proga norėtumėte pasakyti ar palinkėti žurnalo skaitytojams? 

J. K. Kaip ir praėjusiais metais, PVC veikia kalėdinės dirbtuvės. Turime kalėdinių atvirukų užsakymą Vokietijos ambasadai. Ruošiamės kalėdinėms mugėms, daugelis filialų jose dalyvauja savarankiškai. Pirmoji prezidentūros ponia kviečia gaminti veltus kalėdinius žaisliukus. Visiems mums norėčiau palinkėti bendrystės, tarpusavio supratimo, valdininkams, nuo kurių priklauso sprendimai, – kitokio požiūrio į nevyriausybines organizacijas. Reikalingas tvarus finansavimas, kad kiekvienų metų pabaigoje nereikėtų laužyti galvos, kaip gyvensime kitais metais.