Lapkričio viduryje Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje Vilniuje atidaryta paroda kiek neįprastu pavadinimu – pojūčių paroda neregiams ir ne tik: „Lietuvos partizanų batuose…“ Neįprasta tai, kad pirmiausia į parodą kviečiami žmonės su regos negalia ir tik po to visi kiti. Tai, pripažinkime, maloniai stebina. Dar vienas pozityviai nuteikiantis veiksmas, kuris įvyko maždaug prieš pusmetį iki parodos atidarymo, tai, kad muziejaus vyriausioji edukologė ir visuomenėje žinoma avalynės dizainerė Rūta Rimšelienė kreipėsi į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą (LASS) pagalbos dėl parodos prieinamumo neregiams ir silpnaregiams. Kaip pasakoja Rūta, apie meno prieinamumą regos negalią turintiems žmonėms ji išgirdo mokymuose, kuriuose kaip lektorius dalyvavo LASS informacinės aplinkos prieinamumo specialistas Vytautas Gendvilas. Vėliau muziejininkė Rūta lankydama bet kokias parodas kitose šalyse ėmė atkreipti dėmesį, kiek jos prieinamos neregiams ir silpnaregiams. O burdama rengiamos parodos komandą, į ją pakvietė ir Vytautą. 

Pagrindiniai parodos objektai – batai, išlikę iš XX a. 5–6 dešimtmečio, to laiko, kai tokius galėjo dėvėti pokario laisvės kovotojai. Iš viso eksponuojama per dvi dešimtis įvairių batų, kurpalių, jų ruošinių. Keletas eksponatų atkeliavo iš svetur: Didžiosios Britanijos muziejus sutiko parduoti desantininko batus, kokius galimai avėjo ir mūsų partizanai, taip pat iš JAV atkeliavo to laikotarpio parašiuto medžiagos skiautė ir moteriški sužadėtuvių ar vestuviniai bateliai. Bene visus batus galima ne tik paliesti, bet ir pakilnoti, apžiūrėti, pačiupinėti iš visų pusių. 

Pajusti tų dienų atmosferą padeda ne tik parodos erdvė – ekspozicija veikia muziejaus – buvusio KGB kalėjimo – rūsyje, čia įrengtose kalėjimo kamerose, bet ir šioje erdvėje sklindantys garsai: žingsnių aidas, kalėjimo durų girgždesys, raktų žvangėjimas, persekiojamų partizanų alsavimas, stribų šūkaliojimai ar keiksmai, šunų lojimas, tyliai girdima malda. Taip pat rūsyje lankytojai gali užuosti žibalo ir batų vaško kvapą. Tad nori nenori, bet lankantys parodą privalo ją ne tik matyti, bet ir liesti, užuosti, girdėti... 

Užėjus į vieną iš kamerų, randi dirbantį batsiuvį Justą Rimavičių, kuris gali valandų valandas pasakoti apie batų gamybą, įrankius, medines vinutes ir dar daug ką. Pas jį užsukę neregiai ar silpnaregiai gali pačiupinėti daug batsiuvio įrankių, kurpalių, batų gamybai naudojamų medžiagų. Kitose kalėjimo kamerose galima apčiupinėti antspaudą, pagamintą iš partizano bato ar apavo pade išskaptuotą slėptuvę. Parodos organizatoriai lankytojams atskleidžia, kaip laisvės gynėjai „mėtydavo pėdas“: tam prie batų padų būdavo pritaisomi specialūs antbačiai, kurių nosys būdavo nukreiptos į priešingą pusę, nei eidavo partizanas. Tokiu būdu persekiotojai, einantys laisvės gynėjo pėdsakais, sekdavo ne persekiojamąjį, o nuo jo toldavo. Kitas būdas apgauti priešą – naudoti antbačius su žvėries pėdos antspaudu. Tad miške okupantas ar stribas, pamatęs šerno, briedžio ar vilko pėdsakus, vargu ar pagalvodavo, kad šis pėdsakas gali rodyti laisvės gynėjo nueitą kelią... 

Parodoje eksponuojamos kelios ilgaaulių batų poros, kurių aulai netvarkingai supjaustyti peiliu. Tai liudija apie partizanų ryžtą ne tik nepasiduoti gyviems, bet ir nepalikti priešui savo gerų batų. Todėl prieš mirtį savo „čebatus“ supjaustydavo taip, kad jie nebebūtų tinkami dėvėti. Pasak muziejininkės R. Rimšelienės, partizanai ilgaaulius batus labai vertindavo ir brangindavo. Tai buvo labai svarbus Lietuvos Nepriklausomybės laikmečio karininkų uniformos atributas. Parodos atidaryme dalyvavę neregiai ir silpnaregiai džiaugėsi, kad „nors kartą parodoje esame lygūs su reginčiaisiais: galime liesti, čiupinėti daug objektų“. 

Parodos autorė R. Rimšelienė parodą „Lietuvos partizanų batuose…“ rengė kartu su bendraminčiais: Gedimina Šalkauskaite-Statulevičiene, Mariumi Zavadskiu, Evaldu Olberkiu, Vytautu Gendvilu, Juozu Šalkausku, Remigijumi Sabuliu, Aiste Tarabildiene. Muziejininkė skaičiuoja, kad paroda parengta per 9 mėnesius, tarsi išnešiotas kūdikis, tačiau procesas vyko emocionaliai nelengvai. Komanda lankėsi partizanų bunkeriuose, žeminėse, skaitė to meto partizanų rašytus tekstus, dienoraščius. R. Rimšelienė tokiose ekspedicijose net Laimo liga susirgo. Tačiau dabar visa tai praeityje, o muziejininkės galvoje jau rikiuojasi nauji projektai, kuriuose figūruoja ir regos negalią turintys lankytojai. 

Paroda „Lietuvos partizanų batuose…“ Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje Vilniuje veiks iki sausio 19 dienos. 

Nerija Kaulakienė