Lino Vyčiaus sukonstruoti laivai neužsibūna jo dirbtuvėlėje, vienas iš jų išplaukė net į Daniją. Linas savo laivų nėra matęs. Vyras dėl cukrinio diabeto sukeltų komplikacijų neteko regos, turi ir kitų nemenkų sveikatos bėdų. Tačiau, kad ir kas Linui nutiktų, jis moka su tuo gyventi. 

Depresiją nuvijau darbais 

„Ką šiuo metu konstruojate?“ – klausiu vos išgirdusi Lino balsą telefone. „Kombainą, – atsako ramiu balsu ir priduria – Lipdau iš medžio.“ 

Vėliau Linas papasakoja, kad konstruoja kombainą iš medžio gabaliukų. Medienos kartais atveža draugas, jis ir medinių dėžučių parūpina. Varžtų, lipalo Linas nusiperka pats. Lipalas – tai medienos klijai, kuriuos dar reikia paruošti. O tada vyras jau dirba. Jo dirbtuvėlė – tai nedidelis kampelis virtuvėje. Bet laikinas. Linas jau kuriasi rūsyje: „Susidėjau grindis, lentynas išėmiau.“ Paklaustas, ar nesunku buvo rūsyje darbuotis, Linas sako, kad grindų lentas gal ir kreivokai susidėjo, bet jam bus gerai. Svarbu, kad galės dirbti ir žmonai netrukdys. 

„Kai nesimiega, kai pėdą labai ima skaudėti, kylu iš lovos ir pirmą nakties, ir trečią. Tada dirbu iki pat ryto ar ilgiau. Bet stengiuosi tyliai, kad Astos nepažadinčiau.“ Lino žmona Asta dirba asmenine asistente, padeda net keturiolikai negalią turinčių žmonių, tad ryte anksti išeina į darbą. 

Kiek iš viso laivų ar kitų susisiekimo priemonių bei taupyklių, namelių yra padaręs, Linas niekada nebandė suskaičiuoti. Iš namų „išplaukė“ kokie septyni laivai. Vieną jo sukonstruotą laivą Lino brolis išsivežė į Daniją. Parodys danams, ką jo neregys brolis sugeba. Miesto merui Vitalijui Gailiui Linas padovanojo savo sukonstruotą traktorių. Laivą įteikė ir LASS prezidentui Pauliui Kalveliui, kai šis lankėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) Joniškio rajono filiale. Linas yra padaręs namelį joniškiečiams LASS nariams, susibūrusiems į nagingų rankų būrelį. Jie į namelį įsistatė laikrodį su paukšteliu, kuris gieda laiką. Ir kiti Lino darbai – taupyklės, nameliai – greit susiranda kitus šeimininkus. Kartais gal išeina grubesni, kartais dailesni, bet Lino širdžiai visi mieli. Laivą jis matė tik vaikystėje, tuomet, kai su mokykla buvo atvažiavęs į Klaipėdą. „Nepatinka, išardau, vėl iš naujo darau. Žmonos vis klausinėju, ar ne kreivas, pats pirštais savo laivelį apčiupinėju“, – pasakoja Linas. Vieną laivą daro dvi savaites, o kartais ir tris. Nemato jis savo sukonstruotų laivų net ir sapnuose. Bet įsivaizduoja ir žmonai pasako, kokia spalva kurį iš laivų nudažyti, kaip derinti spalvas, kad akiai būtų malonu. Spalvas derina iš atminties. Dažų pirkti į Šiaulius važiuoja abu. Linas ilgai renkasi: „Perku geltonus, tamsiai rudus, baltus, visus, kurių spalva man graži ir mano dirbiniui tinkama.“ Jis sako, kad spalvų neįmanoma pamiršti, jeigu jas esi matęs. 

Lino akys pradėjo gesti, kai jam suėjo dvidešimt treji. Tada nė mintelės nebuvo, kad saulei akyse užgesus atgims vaikystės svajonė ką nors iš medžio drožti, konstruoti, gražiai padaryti. To Linas norėjo dar vaikas būdamas, bet nebuvo kada ir kaip atsidėti drožimui. Baigęs devynias klases pradėjo dirbti statybose, kirto mišką, o ligos nelabosios kabinosi ir kabinosi. Neišgydomos. 

Laivai Liną išgelbėjo iš gilios depresijos. Ji buvo apėmusi jį po tragiškos mamos mirties. Mama sirgo depresija. Linas pajuto – jei nieko nesiims, bus visai blogai. Taip gimė pirmas laivas. Iš parketo lentelių nuolaužų jį padarė, o bures – iš piešimo popieriaus. 

Apie ištikusias sveikatos negandas Linas pasakoja ramiai, be nuoskaudų. Jis žino, kad gailėtis savęs – tai lyg pačiam save apgaudinėti. 

Liga užklupo devynerių 

Pradinukas Linas vis dažniau ir dažniau norėjo gerti. „Vaikams juk gerti norisi“, – manė tėvai ir per daug nesijaudino, kol kartą netekau sąmonės“, – pasakoja vyras. Joniškio medikai, nenustatę ligos, berniuką pasiuntė į Šiaulius, o tenykščiai – į Kauną. Kauno klinikinėje ligoninėje Linas pragulėjo daugiau nei mėnesį. Ten ir mokėsi. Medikai atliko daug tyrimų, o atradę ligą mokė, kaip su ja gyventi. Grįžęs iš ligoninės berniukas jau pats sau susileisdavo insuliną. „Išmokau ligoninėje“, – sako Linas ir pasakoja, kad medikai daug kartų operavo akis, keitė dešinės akies lęšiuką, bet akis atsisakė, ir tiek. „Su dešine visai nebematau, o su kaire – tik juodus šešėlius.“ Griebė ir kitos bėdos. Liną operavo vienuolika kartų. Buvo širdis sustojusi, keitė kraujagysles. Medikams teko pašalinti vienos kojos pusę pėdos, o kitos pėdos visus pirštus, tik mažylis pirštelis liko. „Anksčiau mano batai buvo 42 dydžio, o dabar 37. Kai per dideli, skudurėlių prisikišu, esu eilėje dėl ortopedinių batų. Dar laukia operacija, kurios metu prapūs dešinės kojos kraujagysles.“ 

Lino rytas prasideda nuo švirkštų: turi dieninį ir vakarinį. Susileidžia tris švirkštus ryte, vakare – vieną kartą, o per visą dieną dar išgeria aštuoniolika tablečių. „Kai cukrus aštuoni, tai dar ir pamiegoti galiu, o kai 5 – jau keliuosi. Užvalgyti. Maisto nesirenku, tik riebiai nebevalgau.“ 

Vienas Linas nedrįsta kur nors eiti. „Nelabai kas man su pusiausvyra. Galiu pargriūti“, – pasisako. Tad eina ir važiuoja visada su savo žmona Asta. 

Mylima moteris ir asmeninė asistentė 

Jiedu drauge su Asta jau keturiolika metų. Asta dirba socialinį darbą, ji – asmeninė Lino asistentė. Turi savo oficialių globotinių, bet vyras – pirmiausia. Kas rytą Asta specialiu aparačiuku matuoja cukraus kiekį Lino kraujyje. „Jau greit gausiu kalbantį aparatėlį cukrui matuoti, tada ir pats galėsiu“, – sako Linas. Bet prisipažįsta, kad jeigu ne žmona, jau būtų po žeme. „Cukrus buvo nukritęs žemiau dviejų. Asta iš karto pastebėjo, kad man negerai. Išvežė į ligoninę, atsigavau. Tas cukrus nukrinta gal dėl to, kad insulino per daug susileidžiu“, – svarsto vyras. 

„Žmona pirmoji pamato mano laivus, nudažo ta spalva, kuria prašau, bet kritikuoti savo laivų ar kitų darbų jai neleidžiu. Supykstu. Nebent gali pasakyti, ar nekreivas. Asta tai žino ir nekritikuoja.“ Kai jiedu susipažino, kai pradėjo artimai draugauti, ir vienas, ir kitas išgirsdavo iš artimų žmonių, kad rimtai pagalvotų prieš kurdami šeimą. Baiminosi, nes žinojo, kad Lino rega silpsta, kad jis gali ir visai apakti. Bet Asta neklausė žmonių kalbų. Ir dėl to niekada nesigailėjo. Vyriausiai Astos dukrai, kai jiedu tuokėsi, buvo septyniolika metų, jaunėlei – vienuolika. Sutaria. Mergaitės apakusį Liną paglobodavo, o jis joms buvo geras, rūpestingas. Vyriausioji dukra dabar gyvena ir dirba Londone, jaunėlė dirba ir mokosi Šiauliuose. 

Į keliones – įspūdžių ir žinių 

Vasarą jiedu su Asta važiavo į turistinę kelionę po Lenkiją. Dvi dienas lankė pilis, kitas įžymias vietas. Su LASS nariais Linas buvo Klaipėdoje, plaukiojo jachta. „Jaučiu, kad tokią pat bandysiu padaryti“, – sako jis ir pasakoja apie žmonai ir jam brangiausią kelionę. Ne pinigais brangiausią, o jausmais. Tai kelionė į Londoną, pas vyriausią Astos dukrą. „Ji daug mokėsi ir dabar dirba atsakingą darbą.“ Savaitę jiedu vaikštinėjo po Londoną. Pirmiausia aplankė laivų muziejų. Buvo ir stiklinėje galerijoje „Dangaus sode“ ir dar daug Londono įžymybių aplankė... 

Klausiausi Lino pasakojimų ir negalėjau atsigėrėti žmogumi, kuris savo nelengvą gyvenimą geba padaryti nepaprastą. Nepaprastą, nes jis žino, ko nebegali daryti, o tai, ką gali, daro atiduodamas savo širdį. 

Nuotrauka. L. Vyčiaus darbai iš medžio perteikia jo asmenybę ir yra pasklidę po ne vienus namus ar įstaigas / LASS archyvo nuotr. 

L. Vyčiaus sukurto medinio burinio laivo nuotrauka. Ant palangės stovintis dirbinys užfiksuotas iš kairės pusės ir kiek iš viršaus. Tamsaus trikampio formos korpuso gale yra aukštesnis laivagalis, kuriame ant pusskritulio formos dalies pritvirtintas apvalus vairas su iš smulkių pagaliukų pagamintomis rankenomis. Smailiame laivo priekyje kyšo įstrižas stiebas bušpritas, o šonai aptverti viela, apvyniota aplink pagaliukus. Nuo laivo denio iškyla trys stori stiebai, kurių abiejose pusėse yra po kelias į priekį išlinkusias tarsi vėjo pučiamas popierines bures. Stiebus viršuje tarpusavyje jungia iš kelių vielų supinta virvė, pasibaigianti pačiame bušprito gale. Prie laivo korpuso šono pritvirtinti šviesūs karoliukai, primenantys polipus, o apačioje yra šviesus banguojantis raštas, sudarantis įspūdį, kad laivas plaukia banguota jūra. Fone už lango užfiksuota dalis šviesaus pastato su trimis langais. Lino dirbinys yra netaisyklingų formų ir kiek grubokas, tačiau žavus ir įspūdingas.