Įtraukiojo švietimo tema aktuali įvairių specialiųjų poreikių vaikus auginančioms šeimoms, švietimo specialistams. Šiandien kviečiame susitikti su tinklaraščio Autisto tėtis kūrėjais Laima Slepkovaite (L. S.), mūsų žurnalo skaitytojams pažįstamos ir kaip rubrikos Regimi neregiai autore, ir Vytautu Butėnu (V. B.), pasakojančiais apie savo patirtis, auginant autistišką sūnų ir padedant jam prisitaikyti bendrojo lavinimo mokykloje. Kokias pamokas vis dar turime įsisavinti, kad situacija gerėtų ne tik moksleiviams su specialiaisiais poreikiais, bet visiems mokiniams, pašnekovų klausia Irma Jokštytė-Stanevičienė (I. J.).
I. J. Kokių istorijų patiriate tyrinėdami švietimo sistemą iš savo perspektyvų? Kaip jūs priėmėte žinią, kad sūnui reikės kitokios pagalbos, nei reikėjo jums asmeniškai, kai lankėte mokyklą.
V. B. Manau, kaip ir dauguma tėvų, mes praėjom tas kelias fazes. Iš pradžių neigimo, kad ne, čia nieko nėra, čia gal tiesiog kažkokie niuansai. Paskui, galiausiai, susitaikymas. Ši fazė ilgiausiai užtruko, bet geriausiai išsipildė, kai pradėjome rašyti tinklaraštį, nes tada pradėjome rinkti informaciją, kas ten iš tikrųjų vyksta su tuo autizmu, su kuo jis, kaip sakant, valgomas. Todėl tai pasidarė daug priimtiniau ir pamatėme, kad nėra taip blogai, kaip visi vaizduoja.
L. S. Mūsų sūnus vienturtis ir, turiu prisipažinti, kad aš pati esu gana netipinė mama. Per nėštumą ir vaiko kūdikystės laikotarpiu aš daug bendravau su kitomis mamomis. Žinot, buvo toks forumas Supermama ir aš buvau jo dalis, turėjome grupelę, visą laiką joje labai išsiskyriau, dažnai turėjau kitokių nuomonių. Ilgą laiką aš iš tiesų maniau, kad mūsų vaiko išskirtinumas yra mano mamystės rezultatas, nes aš netreniravau vaiko, nesiekiau kuo ankstyvesnio tam tikrų įgūdžių išugdymo. Tarkim, su tuo pačiu išrankumu maistui. Aš maniau, kad tai yra rezultatas to, jog aš ilgai žindau ir kad aš nesu pakankamai atkakli, nepakankamai metodiškai siūlau naujų skonių. Ir viskas akivaizdu tapo tuomet, kai vėlavo kalbos raida. Čia jau aš niekaip negalėjau patikėti, kad tai vyksta dėl to, jog per mažai vaiką kalbinu, nes aš, kaip jūs patirsite, neužsičiaupiu (juokiasi). Iš tikrųjų vaiką kalbinau daug, kontakto buvo daug, ir grįžtamasis ryšys buvo ryškus. Dėl to mums kilo daug abejonių, nes vienas pagrindinių mitų apie autizmą yra tas, kad tai savyje užsisklendę žmonės, kurie neturi emocinio atsako į kito žmogaus bendravimą. Tai yra melas, galiu pasakyti visiškai tvirtai. Autistiški ir vaikai, ir suaugę žmonės yra labai aktyviai bendraujantys. Suprasti tai, kuo išskirtinis yra mūsų vaikas, buvo be proto sveika ir naudinga ir mes tapome ta šeima, kokia ir turėjome būti.
I. J. Jūsų sūnus pradėjo penktus mokslo metus. Ar sutiktumėte, kad įtraukiojo švietimo sistema yra dar tik siekiamybė Lietuvoje? Kokios Jūsų patirtys?
V. B. Įtraukusis švietimas Lietuvoje, bet, kaip suprantu, ne tik Lietuvoje, yra toks dalykas padėti varnelę. Tie, kas laukia pokyčio, žino, kad bus blogai: nuo mokytojų, mokyklų vadovų, tėvų. Niekas nepasiruošę, nežino, ką ir kaip reikia daryti, vieninteliai, kurie pasidėjo varnelę, tai gal ministerijoje kažkokie klerkai va, padarėm.
L. S. Suprantate, yra painiojamas įtraukimas su leidimu būti. Tai, kad vaikams bus suteikta galimybė mokytis bendrose klasėse neužtenka vaikų tiesiog laikyti vienoje klasėje.
I. J. Norėčiau įsiterpti, man atrodo, mes daug kas nujaučiame, kad bus blogai, bet bėda ta, kad nerandama resursų užtikrinti, jog sistema funkcionuotų gerai. Pasaulyje, kitose Europos šalyse matėme, kad ten irgi ne vienus metus kūrėsi įtraukusis švietimas, kad žmonės išgyventų sėkmės istorijas. Kaip dabar yra Jūsų mokykloje?
L. S. Šiuo metu pas mus yra specialiosios klasės (dabar yra tik 5 moksleiviai), tuo mes iš tikrųjų džiaugiamės. Esamoje situacijoje nedidelė klasė yra gana optimalus modelis vien tai jau yra privalumas, nes automatiškai mažiau triukšmo, daugiau individualaus dėmesio. Mes patenkinti mūsų mokykla, neturime kažkokių stambesnių nusiskundimų, tiesiog apskritai Lietuvoje katastrofiškai trūksta specialių žinių pedagogams. Jų padėjėjais gali būti žmonės, baigę 12 klasių, tad padėjėjas arba turi tam tikrą pajautą, kad galėtų pažinti tuos vaikus ir iš tikrųjų galėtų jiems padėti, arba neturi.
Dar norėčiau pasakyti, kad mūsų švietimo sistema ir mūsų ugdymo koncepcija, kokia yra dabar, nėra tinkama jokio neurotipo vaikams, kaip ir vaikams, neturintiems jokių negalių. Mes esame įsitikinę, kad mokykloje vaikas turi kentėti: mokykla ne cirkas, sakoma, kad mokykloje neturi būti įdomu, mokykloje vaikas turi mokytis... Taigi, mokykla yra ta vieta, kur jis turi suprasti, kad gyvenimas yra negailestingas. Kai mes taip mąstome, mokykla yra ne šiaip nepatogi vaikams, panašiai kaip ir suaugusiems būna nepatogi darbovietė, nepatogūs kažkokie jų įsipareigojimai, bet ji vaikams tiesiog gali tapti neišvengiama kančia. Ir mes su tuo tikrai susiduriame. Nors yra teigiamų dalykų: jis gerai sutaria su bendraklasiais, tikrai matau pastangą iš personalo ir mes esame labai geroje situacijoje, bet netgi labai geroje situacijoje būdami mes turime gana sudėtingą santykį su mokykla.
I. J. Skaičiau Jūsų tinklalapį, pateikiate labai daug informacijos, kaip pagerinti specialiųjų poreikių turintiems mokiniams buvimą mokykloje. Ar pačioje jūsų vaiko mokykloje kažkokių pokyčių vyksta, atsirado specialių priemonių?
L. S. Ne. Čia labai didelių poslinkių nėra. Pavyzdžiui, mūsų vaikų aukšte yra sensorinis kambarys, ir tai yra nuostabu, bet naudojamas jis visiškai ne pagal paskirtį. Mes, kaip autizmo advokatai, įsivaizduojame, kad sensorinis kambarys yra ta vieta, kur žmogus, patirdamas daug dirgiklių, būdamas nepatogios būsenos, galėtų ateiti, nusiraminti, pabūti tyloje, užsiimti kažkokia ramia veikla ir tiesiog grįžti į įprastą būseną, išeiti iš krizės. Deja, išeidinėja iš krizių jie įvairiausiais būdais, bet tik ne sensoriniame kambaryje. Šis yra tarsi toks apdovanojimas, jis būna vaikams pramoga: kai jie gerai elgiasi, kai dėl oro sąlygų nevyksta fizinio pamoka lauke tada einama į sensorinį kambarį. Tas kambarys yra kaip prabangi papildoma pramoga, bet neatlieka savo funkcijos.
Iš esmės, mes jaučiame pastangą suteikti sąlygas vaikams mokytis, kita vertus, tenka ir pakovoti. Pavyzdžiui, žinių patikrinimo egzaminas, kuris vyksta 4 klasėje. Mes turėjome trumpai dirbusią laikiną mokytoją ir iš karto buvome informuoti apie šį egzaminą tokiais žodžiais, kad jūs parašykite prašymą ir jūsų vaikai galės jo nelaikyti. Mes iš karto pradėjome klausti, o kodėl? Ir visi [tėvai] parašėme prašymus leisti laikyti egzaminą ir sudaryti sąlygas. Visa klasė išlaikė tą egzaminą labai neblogai, aukštais balais. Taip, užduotys šiek tiek buvo pritaikytos pagal jų poreikius, bet tai buvo ta situacija, kai tėvai turėjo pasakyti galime laikyti!
I. J. Ar jūs tikite, kad sėkmingas įtraukusis švietimas, toks, koks yra dabar, kai turi tilpti 30 mokinių vienoje klasėje, yra įmanomas vaikams, turintiems kitokių poreikių?
L. S. Aš manau, kad įmanomas. Yra pasaulyje sėkmingų pavydžių, bet nežinau, ar tai gali būti 30 mokinių klasė... Manau, kad ir visiškai gabiems, fantastiškiems, ramiems, psichologiškai sveikiems vaikams tokioje pilnoje klasėje bus ir yra sunku. Bet įmanoma kokių 20-ies vaikų klasėje organizuoti ugdymą, kur būtų ugdomi skirtingi vaikai ir atsižvelgiama į kiekvieno poreikius. Tas buvimas kartu, pirmiausia, yra naudingas vaikams, kurie kažkokių ypatingų iššūkių neturi. Jeigu jie jau būdami mokykloje, darželyje, gali pažinti visuomenės įvairovę, gali matyti, kokių būna žmonių, gali matyti, kokių gudrybių imasi vieni ar kiti klasės draugai, pavyzdžiui, kaip autistiškas vaikas padeda sau nusiraminti tai puikiai veikia visiems. Arba, kaip neregiai naudoja technologijas, kad palengvintų tam tikrus procesus, tai daug ką gali iš šito perimti ir regintieji.
I. J. Mokantis kartu su neregiu, ateityje gal nebekiltų klausimų, kokių dabar kyla suaugusiems žmonėms, kaip neregys gali naudotis telefonais? Grįžtant, ką galėtumėte patarti tėvams, kai jie susiduria net su agresyviomis situacijomis, kai jų vaiko atėjimui į klasę priešinasi kitų vaikų tėvai?
L. S. Visą laiką būkite savo vaiko pusėje. Nes ir tėvai kartais tampa dar viena problema vaiko gyvenime ir aš labai raginčiau ja netapti. Kol dar nėra pasiekiama tam tikra emocinė branda, taip, gali kilti nesaugių situacijų, ypač mokykloje, kur daug dirgiklių. Konfliktai tarp vaikų yra tai, ko labiausiai bijo visi. Taip, jie gali įvykti, bet todėl mokyklos personalui tenka atsakomybė kurti tokią aplinką, kuri nebūtų tokia dirginanti, reaguoti į vaikų, turinčių specifinių poreikių, emocines būsenas tuomet, kai tos būsenos yra dar geros, o ne tuomet, kai jau vyksta konfliktas. Tėvams reikia komunikuoti, kalbėtis su mokyklos personalu apie ženklus, kas rodo, tarkim, vaiko nerimą, kas yra dalykai, kurie jam nepaprastai sudėtingi, nes atrodo, na, kas čia tokio, mes davėm vaikui puodelį, o paskui apkeitėm juos... O tam vaikui viskas, įvyko labai didelė neteisybė. Savigynos instinktai gali įsijungti ir tą reikia žinoti. Taigi tėvai turi ateiti su kuo didesniu žinių bagažu ir mokyklų personalas taip pat turi rinkti kuo didesnį žinių bagažą. Iš tiesų, ne pinigai sprendžia daugelį problemų, ne įranga, ne daiktai ar brangūs mokymai, o gera valia ir žinios.