Kadaise daviau sau žodį perskaityti Šventąjį Raštą. Skaičiau jį ilgai, apie metus. Po tris puslapius kasdieną. Tais metais kartą grįždama po rytinės paskaitos sutikau į paskaitas einančią Birutę Grašytę. Žinojau, kad ji rašo eilėraščius. Į jos „Labas rytas“ man netikėtai išsprūdo citata: „Išsižiok, aš įdėsiu tau į burną žodžius.“ Gal tai ir buvo apsėdimo kalba pradžia. 

Kun. Jonas Juraitis į mūsų namus pasibeldė nelauktai netikėtai. Grįžęs į Lietuvą iš karto po Ne-priklausomybės paskelbimo jis ieškojo žmonių, kuriems būtų reikalingas. Paskambino į radiją žurnalistei Reginai Kaplerienei, kuri tuo laiku vedė laidą „Žodžiai į sielą“, ir paprašė „Šermenų“ autorės telefono. Atėjęs į svečius ištarė: „Aš noriu jums padėti. Ir aš ne tik noriu, aš galiu jums padėti.“ 

Buvo labai panašus laikas kaip dabar. Mums viskas buvo nauja, jam viskas buvo nauja, mes mokėmės vienas kito kalbos. Kunigui Jonui Juraičiui rūpėjo, ką aš rašau. Sielovados darbą jis vykdė kibdamas prie žodžių, stačiai prie kiekvieno žodžio, vis klausdamas, ką šitas žodis reiškia, ką jūs tuo norite pasakyti, kodėl tai sakote ir t. t. Neretai savo klausimais privesdamas iki ašarų. „Išsiduosi. Balsu“ rankraštį jis vežiojosi su savimi, užsirašinėdamas klausimus, taip turbūt gindamasis sunkesnių minčių. Tuo metu mirė jo sesuo, vienintelis žmogus, tvirtai laikęs jį čia, Lietuvoje. Narstydamas tekstą kunigas Jonas Juraitis klausimais man parodydavo žingsnelį į priekį, kur būtų galima judėti toliau. 

Man jis atrodė labai senamadiškas. Įsivaizdavau, kad esu liberali krikščionė. 

*** 

Rašydama „Stiklo šalį“ aš nukeliavau iki kalbos pakraščio, kur nebėra žodžių, vien judesys, ir toj tyloj kaip neregė apčiuopiau kažką visai beribio, neištariamo. Nesupratau, kas tai galėtų būti. 

Negalėjau suprasti, kodėl to, kas svarbiausia, nesugebu, neįmanoma ištarti. Kodėl kalba nuščiūva. Kodėl tyla, pauzė yra iškalbingesnė už žodžius. Nežinau, ar man pavyks pasakyti tai, ką noriu pasakyti. Man atrodė, kad kalboje prieinu transcendencijos ribą. Kas už jos? Tada, kai susivokiau, kad negaliu to išreikšti jokiais žodžiais, man šovė į galvą mintis klausti vaiko. Vaiko lemenime turėtų būti kas nors išlikę iš tos pirmapradės kalbos. Iš tos nuščiūvančios pirmapradės kalbos. 

Pasirinkau ypatingų gyvenimų vaikus, bendraudavau su kiekvienu po mėnesį, melsdavausi eidama į susitikimą ir pagaliau turėjau rankose tai, ko ieškojau. Vieną pokalbį iššifravau ir išsiunčiau kunigui Jonui. Jis tada jau buvo grįžęs į Šveicariją. Jokio atsakymo. Palaukiau mėnesį, kitą ir išdrįsau pati paskambinti. Išgirdau trumpą piktą atsakymą: „Tokių banalybių aš neskaitysiu.“ Mane ištiko šokas. Šiuo atveju palaikantis žvilgsnis iš šalies man buvo būtinas. Neįsivaizdavau, kas negerai. Juk aš mačiau vaikų veidus, girdėjau jų žodžius, aš tikrai neapsirikau. Pusę metų krausčiausi iš proto. Paskui pagalvojau: šifruodama aš bandžiau šiek tiek priartinti vaikų sakinius prie literatūrinės kalbos. Sėdau šifruoti iš naujo, palikdama kiekvieną sakinį ir kiekvieną žodelį tokius, kokie buvo vaikų ištarti. Ir tekstas pradėjo kvėpuoti. 

Rašytojų sąjungos leidykloje, kur nunešiau rankraštį, manęs laukė dar vienas „bet“. Vyriausiasis redaktorius, subtiliausias redaktorius Valentinas Sventickas ištarė: „Viskas gerai, Vanda, tik reikės patvarkyti kalbą.“ Nepravirkau iš karto, pradėjau verkti išėjusi iš rūmų. Valentinui tepasakiau, tada aš atsiimu rankraštį. Išgirdau – „Vanda, be manęs yra dar kalbos komisija.“ 

Supratau, kad jokia leidykla nesiims šio rankraščio. Tada pati nesuvokiau ir nemokėjau kitam paaiškinti, kodėl tekstas nesileidžia liečiamas, kodėl jo prasmė griūva vos pajudinus vieną kitą žodelį. Žinojau, jei Valentinui nesugebėsiu parodyti, koks ir kur čia šuo pakastas, niekam negalėsiu išaiškinti. Radau Jonuko sakinį, ištartą pasakojant apie mamos aplankymą ligoninėje, gimus sesutei Martynai: „Ir visada atsimenu: ateini ir taip matai tą tokį labai mažą vaikelį, tai labai kažkaip net keista.“ Išimtas iš konteksto, išplėštas iš visumos, šitas sakinys atrodo kaip nesusipratimas. Pabandykime jį sutvarkyti. Gal šitaip: „Ir visada atsimenu: ateini ir matai labai mažą vaikelį, tai net keista.“ Sakinio prasmė visai pakito. Dingo sutrikimas gyvybės stebuklo akivaizdoje, vaiko meilė ir džiaugsmas, kurių jis nepajėgia išsakyti. 

Tačiau man kilo daugybė klausimų. Negalėjau suprasti, kodėl to, kas svarbiausia, nesugebu, neįmanoma ištarti. Negaliu pasakyti, kodėl tyla, pauzė iškalbingesnė už žodžius. Keisčiausias atradimas buvo tai, kad dialogas, kalbos esmė, apibrėžianti žmonių santykius, yra gyvas. Kad pataisius, išbraukus viename puslapyje porą žodelių, prasmė griūva kitame, gretimame puslapyje. Dviejų žmonių dialogas nesileidžia liečiamas, taisomas, jis yra gyvas. 

Vis dėlto pagaliau šiaip taip visi nesupratimai ir nesusikalbėjimai buvo įveikti. Knyga išvydo dienos šviesą, ir tada įvyko dar vienas stebuklas. Pokalbių su vaikais knyga „Tariamas iš tamsos“ buvo išversta į hebrajų kalbą. Donaldas Kajokas tuoj pat po išleidimo, pristatant ją Kauno miesto bibliotekoje, pasakė tokius žodžius: „Skaitai pokalbius su vaikais, o girdi šventraščių kalbą.“ 

Paskambinau neregei Loretai: 

– Mūsų knyga išversta į hebrajų kalbą. Žinai, kas tai per kalba? 

Ji atsakė: 

– Ne, nežinau. 

– Hebrajų kalba parašytas Šventasis Raštas. 

– O, geras. 

Loretai kalbėjimosi metu buvo keturiolika metų. Tai ji ištarė žodžius: „Aš turiu save pačią. Gyvenimas man brangiausias dėl to.“ Teologijos žodyne buvau radusi labai panašų sakinį: „Džiaugsmingas savęs paties turėjimas, savo gyvenimo kaip dovanos suvokimas yra Dievo buvimo įrodymas.“ 

*** 

Gerai nebeprisimenu, šiandien atrodo, kunigui Jonui išsiunčiau jau atspausdintą knygą, nesidrovėdama priminti, kad nuo jo pastabų žmogų kartais gali ištikti infarktas. Jis sarkastiškai nusijuokė: „Ačiū pasakykit.“ 

Tekstas pirmąkart išspausdintas žurnale „Kelionė“ (2024 m. Nr. III (31)).
Visą esė ir patį žurnalą galite skaityti virtualioje bibliotekoje ELVIS. 

Nuotrauka. Asociatyvi iliustracija / laisvai prieinama www.pinterest.com 

Abstraktus piešinys. Vaizdo kairiajame apatiniame kampe pavaizduotos keturios smulkios tamsios žmonių figūros, nuo kurių atgal šviesia žeme driekiasi šešėliai. Žmonės galimai eina link tolumoje esančios šviesos arba sustoję stebi juos supantį reiškinį. Priešais ir aplink juos į viršų kyla platūs oro sroves primenantys ruožai, sudaryti iš įvairaus tamsumo štrichų. Jie vietomis atsišakoję sukasi į spirales ir su savimi tarsi dulkeles neša šviesias ir tamsias skirtingo dydžio raides. Šios stichijos apsupti, nedidelę abstrakcijos dalį užimantys žmonės atrodo maži, tačiau šviesos fone išlieka ryškūs ir reikšmingi.