Sunkumų kilnotojas, lengvaatletis, sunkiosios ir lengvosios atletikos treneris. Pirmasis iš Lietuvos neregių buvusios SSRS (Sovietų socialistinių respublikų sąjungos) sporto meistras. Daugkartinis SSRS, tuometės Lietuvos aklųjų draugijos (dabar LASS) sunkiosios ir lengvosios atletikos čempionas ir prizininkas, 1997-ųjų Lietuvos sunkiosios atletikos veteranų čempionas. Europos, pasaulio, paralimpinių žaidynių čempionų ir prizininkų kalvis. Neperdedame, suradus jauną talentą, čempioną iš jo reikia nukalti!
Vyresni iškart supras, jaunesniems pravartu žinoti, kad buvo talentų, kibirkščiuojančių asmenybių ir jų tėvų bei senelių laikais! Žmogus, apie kurį kalbame Jonas Burakovas, šį rudenį atšventęs prasmingą gyvenimo sukaktį. Ta sukaktis kaip šiuolaikiniame restorane ar bare du po keturiasdešimt! Kodėl šiuolaikiniame? Jono ir šių eilučių autoriaus jaunystės laikais buvo kitaip, mažiausia norma du po penkiasdešimt, bet greičiausiai būtų du po šimtą ar iš karto po du šimtus. Užtat 60 ar 70 metų tapdavo riba, kurios daugelis sovietinių žmonių nesulaukdavo, arba sulaukdavo visiškai susidėvėję. Vyresni nei septyniasdešimties, gyvenantys aktyviai, apskritai prilygo archeologinėms iškasenoms.
Nemėgstu alkoholio, sako Jonas, nebent retsykiais sauso raudono vyno gamtoje su dama. Mūsų pokalbis su Jonu irgi ne apie alkoholį, o tie du po keturiasdešimt tik apetitui sužadinti! Su jubiliatu susitinkame spalio pradžioje jo namuose Kaune, kalbamės apie viską, tik tas viskas beveik visada prasideda ir baigiasi sportu.
Jonai, pradėkime nuo šiandienos ryto. Kai tarėmės dėl susitikimo, minėjote, kad rytais vaikštote į sporto salę ir galėsime susitikti tik po pietų vis dar vaikštote?
Nebūtinai rytais. Nueinu kokią dešimtą, valandą ar daugiau pasportuoju ir grįžtu. Einu beveik kasdien penkis ar šešis kartus per savaitę. Jeigu kokią dieną nepasportuoju, jaučiuosi visas apsunkęs, lyg nepadaręs pachmielo. Po pietų dažnai einu į ąžuolyną pasivaikščioti. Kol galiu, tol judu. Susenti visada spėsi. Man ir bendrauti labiau patinka su jaunais. Tie seniai kalba tik apie ligas. Kuo daugiau kalba, tuo daugiau ligų turi.
Esate sportininkas legenda, bet visą gyvenimą buvote ir treneris, jaunų talentų ieškotojas bei ugdytojas. Šiek tiek labiau praskleiskite šią savo veiklos pusę.
Treniravau ir akliukus, ir kurčiukus, ir šlubiukus. Kai kiti vadina akliukais ar šlubiukais, skamba nepagarbiai, bet mes patys save tokiais galime vadinti. Taip, per mano rankas perėjo visi paralimpiečiai, Europos, pasaulio čempionatų dalyviai: Vytautas Girnius, Rolandas Urbonas, Kęstutis Bartkėnas, plaukikams rengiau fizinio pasiruošimo treniruotes. Dabar žvaigždžių neturiu, paskutinė buvo Oksana Dobrovolskaja. Nėra medžiagos. Anksčiau būdavo mokyklą baigia, ateina į įmonę ir iš nieko darai sportininką. Aklųjų įmonės seniai nelikę, bet ir medžiagos nėra. Anksčiau ateidavo žmonės labiau pasiruošę fiziškai. Treniruoju fizinę negalią turintį vyruką: baigė Žemės ūkio akademiją, nemokėjo nei disko, nei ieties mesti, nei stumti rutulio. Dabar jau galėtų atstovauti Lietuvos paralimpinei rinktinei. Ateina žmogus, su juo dirbi dirbi, kai prakunta, pasiima didieji treneriai jiems visi laurai! Bet pirmiausia jūs išmokykit tą neregį abėcėlės, teisingai atlikti judesį, pratimą, o tada bus ir laurai!
Koks buvo paties kelias į didįjį sportą?
Buvau padauža, atvažiavęs į aklųjų mokyklą nesportavau. Pradėjau vėliau, jau po poros metų. Vyresnį paėmė į mokyklos rinktinę. Tada vykdavo Baltijos šalių aklųjų mokyklų varžybos. Mano pasiektas granatos metimo rekordas nepagerintas nuo 1957 metų. 60 metrų prabėgau pirmam atskyriui (red. past. sporto rungties kvalifikaciniam normatyvui). Jeigu būtų buvę Kaune, būtų kalbėję, Jonas papirko, bet varžybos vyko Rygoje trumpa drūta!
Granata, bėgimas... Kaip susidomėjote sunkiąja atletika?
Aklųjų mokykloje buvo būrelis vyresnių mokinių, užsiiminėjusių sunkumų kilnojimu. Juozas Karlikauskas, Zenonas Glušakovas supažindino su štanga, parodė pirmuosius judesius. Treniravomės, kaip mokėjom: ateini, paimi į rankas 4050 kg svorį ir keli. Užsikeli, iškeli jokios metodikos, jokios technikos! Tik vėliau mano gyvenime atsirado treneris Pranas Majauskas. Atsimenu, Adomas Bazevičius iškėlė 80 kg buvo visos mokyklos didvyris. 1962 metais išėjau į aklųjų kombinatą, taip tada vadinosi aklųjų įmonės. Pradėjau sportuoti rimtai. Kombinate sunkiąja atletika buvo susirgę daug jaunimo, jau minėtas A. Bazevičius, kiti, tarp jų ir aš. Užsiiminėjau ir lengvąja atletika. Tais laikais tarp aklųjų kombinatų vykdavo spartakiados. Man pradėjus dirbti, spartakiada vyko Klaipėdoje: visose rungtyse rodžiau aukštus rezultatus. Kiti dalyviai pradėjo murmėti, reikšti nepasitenkinimą: Iš kur čia tokį atsivežė? Jis mato, tegu su reginčiais ir varžosi! Po šitų varžybų sau pasakiau: būsiu sporto meistras!
Kaip sekėsi siekti tikslo?
Nelengvai. Vienąkart bandžiau, antrąkart, buvau iškėlęs reikalingą svorį, bet neįskaitė. Pridariau daug klaidų, galėjau tą meistrą įvykdyti daug greičiau. Ruošiausi vienas, be trenerio. Dirbau plastmasės ceche. Per treniruotę sukilnoji kokias 20 tonų ir ateini dirbti į cechą, kur vien nuo medžiagų kvapo visos musės iškrinta. Apie kokius rezultatus galima kalbėti. Kai pradėjau dirbti įmonės sporto metodininku, iškart pradėjo gerėti ir rezultatai.
Sovietinė sporto sistema su savo gradacija ir rangais atskiras pasaulis. Galiojo gal keturi ar trys atskyriai, tada kandidatas į sporto meistrus, meistras. Vienaip ar kitaip šią sistemą vertinsime, SSRS sporto meistro titulą pelnydavo nedaugelis. Kokie reikalavimai buvo keliami sunkiosios atletikos sporto meistrui?
Yra du štangos kėlimo būdai: rovimas ir stūmimas. Meistro normatyvas 135 kg rauti, 175 stumti. Pats tada svėriau 110 kg. Meistro vardo siekiau daugiau nei dešimtmetį: įvykdžiau 1973 m. gruodžio 29 dieną. Kol dokumentai suvaikščiojo į Maskvą ir atgal, praėjo dar keli mėnesiai. Tituluotu meistru tapau jau 1974-aisiais. Turiu sporto meistro pažymėjimą, ženkliuką. Tais pačiais 1974 m. išvažiavau į socialistinių šalių lengvosios atletikos čempionatą Varnoje (Bulgarija), rutulio stūmimo rungtyje laimėjau 1-ąją vietą. Po metų SSRS čempionate Almatoje vėl 1-oji vieta. 1997 m. tapau Lietuvos sunkiosios atletikos veteranų čempionu.
Toks įspūdis, kad meistriškai tvarkėtės visose atletikose, visose sporto šakose?
Treniruodavausi kompleksiškai: žiemą sunkumai, štanga, vasarą lengvoji atletika. Greitai bėgdavau trumpus atstumus. Sunkiaatlečiai trumpus nuotolius paprastai bėga labai greitai. Varžantis ilgesniuose nuotoliuose bėgikai mane jau aplenkdavo. Vertinant objektyviai, sporto lygis Sovietų Sąjungoje buvo aukštas. Norint ką nors pasiekti, reikėjo daug dirbti, treniruotis. Ypač, jeigu norėdavai patekti į sąjungos rinktinę. Kai pradėjome dalyvauti paralimpinėse žaidynėse, pasaulio čempionatuose, mūsiškiai nuolat užimdavo prizines vietas. Buvome tarp stipriausių, nes sportą vertinome rimtai, namuose daug dirbdavome.
Kaip tuomečiai treneriai, sporto funkcionieriai žiūrėjo į jūsų nematymą?
Normaliai. Štangos grifą per varžybas matuodavau sprindžiais. Regintis sportininkas prieina prie štangos ir iškart mato, kaip teisingai ją paimti, kad svoris abiejuose galuose pasiskirstytų vienodai. Aš nematau, tai prieš paimdamas apčiupinėju, išsimatuoju. Kiti klausia: Ką tu ten vis matuoji, ką buri? Atsakau, kad čia toks mano ritualas. Kažkas nesupranta, kažkas gal pagalvoja, kad rimtai, bet santykiai būdavo draugiški. Atsimenu, vyko varžybos Šiauliuose. Keldamas štangą, nuo grindų truputį pakėliau kojų pirštus, o pagal taisykles šito daryti negalima. Vienas treneris teisėjams sako: Įskaitykit, jis nemato. Treneri, sakau, nejaugi aš atvažiavau ubagauti? Su reginčiaisiais ir rutulį stūmiau, ir ietį mėčiau. Buvau Lietuvos penketuke. Buvau kviečiamas į Kauno miesto jaunimo rinktinę, suaugęs atstovavau Žalgirio draugijos rinktinei.
Grįžkime į jūsų vaikystę ir jaunystę. Iš kur toks pomėgis sportui, tokie duomenys?
Gimiau Jonavos rajone, Rimkų kaime. Dabar tas kaimas jau tapęs Jonavos Rimkų mikrorajonu. vaikystė buvo skurdi, anot Baltušio, parduotos vasaros. Ganydavau karves. Savo ir dar 10 karvių. Močiutė eina dirbti į plytinę aš pas karves. Būdavo skaudu: kiti vaikai žaidžia, maudosi, o tu lakstai paskui karvių uodegas. Žinoma, atsirasdavo laiko ir žaidimams: jodinėdavom arkliais, maudydavomės Neryje, žaisdavom futbolą. Kaip mokėjom, taip žaidėm. Buvau pametęs galvą dėl bokso, tada Jonavoje juo domėjosi daugelis mano amžiaus vaikų. Norėjau būti boksininku. Po sprogimo nutraukė dešinės rankos pirštą. Viskas, sakau, po bokso!
Regos netekote kaip ir daugelis pokario vaikų per smalsumą?
Ne visai taip. Pats nieko neieškojau. Davė vienas draugas, kad prieš kitus užstočiau ir apginčiau. Kasinėdamas krienus rado: blizgantis, metalinis, piršto ilgio daiktas, viename gale susiaurėja, primena butelio kaklelį. Šeštadienį pusę išardžiau, pasirodė kažkokie gelsvi milteliai, supyliau į degtukų dėžutę ir toliau krapštau. Dabar suprantu, kad ten buvo dinamitas ir, kad jeigu visas būtų sprogęs, dabar nesikalbėtume. Laimei, nesprogo, o aš krapštau toliau. Namuose buvo tėvo varstotas. Pjūkliuku įpjoviau pusę to geležinio daikto, vėl pasirodė gelsvi milteliai. Norėdamas plyšį paplatinti, įkišau žirkles ir pasukau. Tada ir trenkė! Kai sprogo, akyse pasidarė tamsu. Skausmo jokio, tik labai dega veidas. Arkliais nuvežė į Jonavą, paskui į Kauną. Rytą atsibudau ligoninėje, visas sutvarstytas. Ligoninėje praleidau porą mėnesių. Akys šiek tiek atsikrapštė. Grįžau namo, o rudenį atvažiavau į aklųjų mokyklą.
Minėjote, kad pirmasis įspūdis mokykloje buvo gana niūrus. Kodėl?
Tikrai niūrus. Vienas stovi ir į akis pirštus grūda, kitas prie valgyklos pro lango plyšį su veidrodėliu gaudo saulės zuikučius, trečias stovi ir linguoja. Neišlaikiau, pabėgau. Darykit, ką norit, atgal į tą mokyklą nevažiuosiu! Tėvai nuvežė dar kartą. Apsimečiau, kad man skauda akis ir atsidūriau ligoninėje. Kaime irgi sakydavo: Kokie ten mokslai, tegu geriau amato mokosi. Aklųjų mokykloje buvo mokoma pynimo, bet dėl nutraukto piršto šito amato mokytis manęs nepriėmė. Bandžiau barškinti pianiną, tampiau akordeoną, bet galų gale liko sportas. Mokslai man nelipo laiko gaišatis ir tiek! Kas kita sportas, visokios šunybės. Kai vyrai parodydavo, kokius turi raumenis, tai net pavydas suimdavo. Pradėjau sportuoti pats ir su sportu nesiskiriu iki šiol.
Tarp Jūsų sportinio gyvenimo įvykių buvo ir Niujorko maratonas?
Niujorke 1988 m. pusę maratono prabėgau. Bėgome su silpnaregiu Alvydu Gvazdauskiu, jis nubėgo visą. Buvo labai perspektyvus sportininkas ir pirmasis iš Lietuvos silpnaregių, nubėgęs maratoną. Deja, vėliau pasirinko lengvesnį kelią. Pats maratonas didžiulė šventė: 24 tūkst. dalyvių, sankryžose skamba muzika, stovi žmonės, sveikina, mojuoja. Tokios bendrumo dvasios anksčiau niekada neteko nei matyti, nei pajusti.
O Barselonos paralimpinės žaidynės?
Į jas vykau kaip Vytauto Girniaus treneris. Olimpinis kaimelis buvo gal 100 metrų nuo Viduržemio jūros. Kada nori, nueini, išsimaudai, grįžti. Pačios žaidynės irgi didelė šventė! Visur tavimi pasirūpinta, žmonės malonūs. Darai, ką nori, svarbiausia laiku būti ten, kur turi būti.
Jonai, tik apie sportą ir apie sportą ar galite papasakoti kokių nors jaunystės nuotykių?
Nuotykių daug: einu, klaidžioju, keliauju. Nuo jaunų dienų stovyklos, varžybos. Šeiminis gyvenimas nesusiklostė, su žmona išsiskyrėme dar 1975 metais, bet apie moteris nieko bloga negaliu pasakyti. Moterys mane myli, o toliau jau prasideda asmeniškumai. Turėjau tokią draugę, dirbo sesele Romainiuose ligoninėje. Ją palydžiu į darbą, o pats važiuoju į karjerus maudytis. Balandžio viduryje atidarydavau sezoną, lapkričio vidury uždarydavau. Užauginau sūnų. Nuo mažų dienų su juo po stovyklas, po varžybas. Turiu dvi anūkes ir anūką. Viena anūkė dar studijuoja, kiti du mokslus jau baigę. Visi bendraujame. Neseniai senelį pasveikino su jubiliejumi.
***
Prisimena ne tik Jonas, bet ir gyvenimo kelyje jį sutikę žmonės. Vienas jų rašytojas Stasys Babonas: Mūsų bendravimas su Jonu prasidėjo nuo duonos. Kaune, aklųjų bendrabutyje, gyvenome su Vytautu Girniumi. Atvažiuojame su Vytautu į bendrabutį, vakaras, visos parduotuvės kažkodėl uždarytos. Vytautas turi tik du virtus kiaušinius, daugiau nieko. Einu, sako, pas Joną, paprašysiu paskolinti duonos. Nuėjo, po kiek laiko grįžta su duona. Šitaip su dviem virtais kiaušiniais ir Jono paskolinta duona pradėjome savarankišką gyvenimą. Jeigu ne J. Burakovas, šiandien jau turbūt sėdėčiau ratukuose. Visada turėjau rimtų bėdų su stuburu. Nuolat kamavo skausmai. Gydytojai jau ruošė operacijai, buvo paskirta data. Tiktai prisiminiau Joną. Sunkumų kilnotojai nuo svorių kilnojimo dažnai turi problemų su stuburu kaip jie jas sprendžia? Nuėjau, papasakojau savo bėdas, o jis sako: Reikia stiprinti nugaros raumenis. Parodė visokių pratimų sausumoje, vandenyje, pradėjau daryti. Negaliu sakyti, kad iškart pagerėjo tokie dalykai greitai nesidaro, bet nugaros raumenis sustiprinau, stuburo skausmai praėjo. Operacijos ir ratukų neprireikė. Iki šiol vaikštau savo kojomis.
Nuotrauka. J. Burakovas išbandė įvairių sporto šakų, bet daugiausia pasiekimų susiję su sunkiąja atletika. Sporto salėje prieš penkis dešimtmečius / asmeninio archyvo nuotr.
Sporto salės kampe štangą keliančio J. Burakovo nuotrauka iš kairės pusės. Jaunas tupintis sportininkas tamsiais garbanotais plaukais nuleistomis rankomis abipus kelių laiko priešais gulinčios štangos strypą, kurio kraštuose yra pritvirtinti apvalūs maždaug 50 cm pločio svoriai. Jonas vilki tamsų triko su krūtinės viduryje susijungiančiomis petnešomis, nuo jų priešais pilvą besitęsiančia vertikalia platėjančia juosta ir trumpomis, šlaunų viršuje pasibaigiančiomis klešnėmis. Jono lūpų kampučiai nuleisti, veidas atrodo rimtas. Jo raumeningas kūnas įsitempęs, galima nuspėti stambiose kojose ir rankose sutelktą jėgą. Štangos svoriai guli ant faneros lakštų, patiestų ant medinių grindų. Šviesios patalpos sienos atrodo nudėvėtos, vietomis patamsėjusios, dešinėje iš sienos kyšo du tamsūs horizontalūs strypai. Jaunas atletas atrodo susikaupęs ir pasiryžęs atplėšti nuo žemės sunkią štangą.