Daugiau nei du mėnesius per LRT radiją skambėjo kvietimas: „Jūs paskambinote trumpuoju regos iššūkių numeriu 19266. Netrukus sujungsime jus su konsultantu, kuris jus dėmesingai išklausys ir padės įveikti su regos silpnėjimu susijusias problemas.“ 

Prieš metus Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) įdiegė trumpąjį telefono numerį, kurį būtų lengva atsiminti. Kad žmonės, susidūrę su regos problemomis, kai jau nepadeda akiniai ir išsemtos visos medicininės priemonės, galėtų gauti informacijos, patarimų, ką daryti ir kaip gyventi toliau. 

Skambinantieji tikisi medicininės pagalbos 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, iš Lietuvoje gyvenančių apie 223 tūkst. asmenų su negalia apie 4 proc. asmenų turi regos negalią. Tačiau netekus regos ar jai itin suprastėjus, žmogus ar jo artimieji dažnai nežino, kas gali padėti, pakonsultuoti, pamokyti, kaip toliau gyventi su negalia. Todėl nuo 2024 metų LASS pradėjo teikti ankstyvosios pagalbos paslaugą. Tai reiškia, kad žmogus, kuriam nėra nustatytas dalyvumo lygis, gali kreiptis į LASS specialistus, kurie suteikia profesionalią informaciją apie tai, kaip nusistatyti dalyvumą, pakonsultuoja dėl specifinių paslaugų suteikimo, techninės pagalbos priemonių įsigijimo ir, žinoma, suteikia emocinę paramą. Dėl to ankstyvosios pagalbos paslauga gali būti teikiama ne tik žmogui, kuriam rega silpsta, bet ir jo artimiesiems, mat dažnai pagalbos ieško ne pats asmuo. Be to, dažnai regos praradimą lydi emocinė krizė, nenoras susitaikyti su realybe. Tad paprastas pašnekesys telefonu, išklausymas, keli paprasti patarimai kartais gali labai daug. 

Pirmoji atsiliepianti skambinantiems trumpuoju numeriu LASS darbuotoja Veronika Svirbutovičė juokiasi, kad per šiuos metus labai daug sužinojo apie akių ligas. „Dauguma skambinančių įsivaizduoja, kad gaus medicininę konsultaciją: kokius lašiukus lašinti į akis, kokie vaistai yra geresni ir panašiai, kiti net nustemba, kai pasakau, kad mes nesame medikai“, – pasakoja Veronika. Kiti skambina susidomėję reklama, o išsikalbėjus paaiškėja, kad net nežino, jog galima nusistatyti dalyvumo lygį, gauti techninės pagalbos priemonių (kalbantį laikrodį, kalbančias svarstykles, didinamąjį stiklą, kompensaciją telefonui, baltąją lazdelę ir kt.), negirdėjo apie garsines knygas ir pačią aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Tokie skambintojai registruojami, išsiteiraujama, kokiame šalies mieste ar gyvenvietėje gyvena, ir informacija perduodama to rajono LASS filialo pirmininkui ar socialinės reabilitacijos specialistui. Pasak V. Svirbutovičės, 3 iš 4 skambinančiųjų būna labai solidaus amžiaus žmonės, turintys ne tik regos, bet ir kitų sveikatos problemų. 

Paprašė surasti draugą 

LASS Vilniaus miesto filialo pirmininkė Renata Mingilė skaičiuoja, kad šiemet turėjo 2 vilniečius su regos negalia, kurie, išgirdę raginimą per radiją kreiptis dėl prastos regos, paskambino trumpuoju numeriu 19266. „Pirmiausia patariau užsiregistruoti pas savo šeimos gydytoją ir pasakyti, kad turi problemų dėl regos, kad nori susitvarkyti dalyvumo dokumentus, – pasakoja LASS Vilniaus miesto filialo pirmininkė. – Po to reikėjo sulaukti vizito pas akių gydytoją, ir po kiekvieno vizito susiskambindavome, aš pasakydavau, ką daryti toliau.“ Kai medicininiai dokumentai buvo sutvarkyti, vilniečiai kreipėsi į Asmens su negalia teisių apsaugos agentūrą, kur reikėjo tik užpildyti prašymą dėl dalyvumo nustatymo. Visus dokumentus agentūros specialistai susirado e. sveikatos portale, o klausimyną dėl dalyvumo nustatymo senjorai pildė namuose, kai pas juos apsilankė agentūros specialistas. Kaip atsakinėti į klausimus, būsimieji LASS nariai aptarė su R. Mingile. Dar filialo pirmininkė pasidalijo, kokias priemones galima įsigyti ar gauti nemokamai Techninės pagalbos priemonių centre. „Mano bendruomenės narės vyras ypač apsidžiaugė neįgaliojo asmens automobilio statymo kortele“, – prisimena Renata. Šiandien tiek vienas, tiek kitas jau tapo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariais. Į renginius, veiklas, kurios vyksta LASS Vilniaus filiale, jie dar neatvyksta, juda nedaug, o ir baltosios lazdelės imti neskuba, bet filialo pirmininkė džiaugiasi, kad pamažu pamažu senjorai išdrįsta vis daugiau. Štai naujasis narys paprašė jam surasti draugą, su kuriuo galėtų pasiskambinti ir pakalbėti telefonu. Renata paklausinėjusi kelių narių, davė vieno panašaus amžiaus silpnaregio telefono numerį. „Jie ir amžiaus panašaus, ir abu domisi istorija, tikiu, kad ras apie ką pašnekėti“, – pasakoja pirmininkė. Ką gali žinoti, gal po pusmečio ar metų sąjungos senbuvis įkalbins ir naująjį narį dalyvauti kokiose nors veiklose? O senjorė, pasirodo, labai mėgsta skaityti, tad ji dabar garsines knygas gauna iš Lietuvos audiosensorinės bibliotekos (LAB). 

Apie sąjungą sužino iš pažįstamų ar gydytojo 

LASS Šakių filialo pirmininkė Erika Stikliuvienė džiaugiasi, kad silpniau matantiems pacientams apie Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą papasakoja Šakiuose dirbanti akių gydytoja ir duoda filialo kontaktus. Taip šiais metais LASS nare tapo Šakiuose gyvenanti senjorė Girena. Telefonu pakalbinta moteris džiaugiasi, kad filialo pirmininkės patarta susitvarkė dalyvumo dokumentus, todėl dabar gauna 99 eurų priedą prie pensijos, kuriuos gali skirti taip reikalingiems vaistams. „O pagalbos man daug nereikia, – pasakoja senjorė, – per kelis namus nuo manęs dukra gyvena, tai padeda. Bet smagu, su bendruomenės nariais iš Vilkaviškio, Jurbarko vasarą į Palangą važiavome, pabendravau.“ Ponia Girena prisipažįsta dar nesinaudojanti LAB paslaugomis, neklausanti garsinių knygų, o įprastų knygų jau negalinti skaityti dėl prastos regos. „Aš radijo klausau, man kol kas pakanka, norėčiau didinamąjį stiklą įsigyti, filialo pirmininkė sakė, kad padės surasti“, – kalba moteris. 

O štai Pasvalyje gyvenantis Antanas apie LASS išgirdo iš pažįstamų, kai jam ėmė silpti rega. Kaip pasakoja LASS Pasvalio rajono filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė, senjoras paskambina, kai nori išsipasakoti. Jis nuolat lankosi pas akių gydytojus ir po vizito skambina filialo pirmininkei. Ši buvo aplankiusi Antaną ir jo namuose: parodė techninės pagalbos priemones, papasakojo, kaip galima naudotis kompiuteriu ir telefonu su ekrano skaitymo programa, apie tai, kokių dokumentų reikia dalyvumo lygiui nustatyti. „Taip ir jaukinamės žmones palaipsniui, – pasakoja filialo pirmininkė, – nespaudžiu, neskubinu, dabar jam svarbu pabendrauti, pasikalbėti. Jau įtraukiame į renginius, štai atvažiuos bendruomenės nariai iš Šiaulių pas mus, Antanas irgi ateis, susitiks su kitais, gal po truputį susitvarkys dokumentus ir panorės sąjungos nariu tapti.“ 

„Įšoko į paskutinį vagoną“ 

Kaunietė Aldona jau porą metų negali skaityti reginčiųjų rašto dėl smarkiai suprastėjusios regos. O tapti aklųjų ir silpnaregių sąjungos nare ja paskatino būtent radijo reklama. „Lyg ir žinojau, kad yra tokia organizacija Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, bet tik išgirdusi per radiją sugalvojau, kad reikia paskambinti ir pasidomėti“, – pasakoja senjorė. Per pusmetį ponia Aldona ne tik tapo asociacijos nare, bet ir dalyvavo socialinės reabilitacijos užsiėmimuose. Čia ji pirmą kartą į rankas paėmė baltąją lazdelę, išmoko klausytis garsinių knygų, susipažino su brailio raštu, žiūrėjo kino filmą su garsiniu vaizdavimu. „Buvo labai naudinga, – džiaugiasi Aldona, – visi lektoriai buvo nuostabūs: ir Roma, ir Mildutė, Daina, Juozas, Deividas, Andžėjus. Ši reabilitacija man, toks jausmas, lyg spėjau į paskutinį vagoną įšokti.“ 

Socialinės reabilitacijos specialistė Daina Vitkauskienė jau daug metų dirba su žmonėmis, kuriems pablogėja rega ar jos netenka. Dažnai ji būna viena pirmųjų asociacijoje, kalbanti su pagalbos, atjautos ir patarimų ieškančiu asmeniu. Daina regos netekusius asmenis ne tik kviečia į socialinę reabilitaciją, bet ir pataria, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. „Dažnai gydytojai pataria vyresniems žmonėms netvarkyti dalyvumo dokumentų, nes, pasak jų, niekas nuo to nepasikeis, – pasakoja D. Vitkauskienė. – Bet gal ir patys medikai nežino, kad pensinio amžiaus žmonėms nuo nustatyto dalyvumo gali priklausyti pensijos dydis.“ Daina kasmet kviečia neseniai netekusius regos žmones atvykti į LASS organizuojamus socialinės reabilitacijos užsiėmimus Kaune, kur praleidžiama iki 2 savaičių. Čia reabilitantai gauna pirmąsias mobilumo ir orientacijos, kompiuterinio raštingumo, naudojimosi ekrano skaitymo programa pamokas. Mokosi patys gaminti maistą, tvarkytis buityje, sužino, kad skaityti galima ir pirštais, kai tekstas užrašytas brailio raštu. Daugelis naujokų tik atvykę į reabilitaciją pajunta, kad jie nėra vieniši, kad gyventi galima ir nematant, kad galima būti savarankišku neregiu. 

Nuotrauka. Užklupus negaliai labai svarbi ne tik medicininė, bet ir emocinė, informacinė pagalba / LASS archyvo nuotr. 

Nuotraukoje saulėtą dieną iš dešinės užfiksuotas Juozas Daunoravičius, padedantis vyrui naudotis baltąja lazdele. Vidutinio amžiaus stambesnio kūno sudėjimo vyras atsargiai eina taku dešinėje rankoje priešais save nukreipęs baltąją lazdelę. Jis vilki tamsius rūbus: marškinėlius, prasegą bliuzoną ir kelnes su trimis šviesiomis vertikaliomis juostelėmis ant šono. Jo plaukai trumpai skusti, veidas atrodo sutrikęs – antakiai suraukti, lūpos kiek pravertos. Jam už nugaros einantis Juozas teikia pagalbą abiem rankomis ties alkūne prilaikydamas arba pakreipdamas vyro dešiniąją ranką su lazdele. Juozas vilki šviesų megztinį ir tamsias kelnes, ties jo dešiniąja šlaunimi nuo dešiniojo peties kabo odinis krepšys. Trumpaplaukio vyresnio amžiaus mokytojo lūpos yra suspaustos ir patemptos į šalis, antakiai kiek pakelti, todėl jis atrodo susikaupęs. Priešais vyrus prasideda siauras, maždaug pusės metro pločio takelis, abipus supamas bordiūrų, atsišakojantis nuo maždaug 2 m pločio tako kiek nusidėvėjusiu asfaltu. Palei platų taką auga beržai šviesiais, vietomis tamsiais horizontaliais dryžiais raštuotais kamienais, prieš juos stoviniuodami kalbasi keli žmonės. Nuotraukoje justi Juozo palaikymas ir noras padėti neužtikrintai atrodančiam vyrui.