Žmonės, besidomintys šunimis vedliais Lietuvoje, tikrai yra girdėję, o daugelis ir dalyvavę spalio pradžioje Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) rengtoje akcijoje šių šunų rengimui palaikyti. Nepaisant įkyriai drengiančio rudeninio lietaus, į Katedros aikštę Vilniuje susirinko arti šimto šunų vedlių iniciatyvą remiančių žmonių ir pora dešimčių įvairaus dydžio keturkojų jų bičiulių. Visi drauge Gedimino prospektu patraukė Vyriausybės link. Čia susitiko su jos atstovais, išsakė savo norus ir lūkesčius. Apie akcijos rezultatus dar kalbėsime, o dabar apie šunis ir jų šeimininkus! Pirmieji šunys vedliai jau atkeliavo į Lietuvą ir greitai taps neregių gyvenimo dalimi. Kaip ir kiekviena nauja iniciatyva, taip ir ši, turi savo šalininkų ir oponentų. Jeigu šis pasakojimas bus naudingas ir vieniems, ir kitiems, juo geriau! Šalininkai dar kartą galės pasidžiaugti žmogaus ir šuns draugyste, oponentai galbūt įsitikinti, kad viskas yra rimčiau, atsakingiau, nei gali atrodyti. Matyt, yra ir trečia grupė romantikai, neregio ir šuns vedlio duetą įsivaizduojantys perdėtai pakylėtai galbūt šį tą naudinga sužinos ir jie?
Oksana ir jos Rubis
Paralimpietė Oksana Dobrovolskaja sako, kad apie šunį vedlį pradėjusi galvoti maždaug prieš metus, kai Lietuvoje imta vis daugiau apie juos kalbėti. Pirmiausia pati sau uždaviau klausimą: ar aš save įsivaizduoju einančią su šunimi vedliu? pasakoja Oksana. Atsakiusi teigiamai, pradėjau gilintis rimčiau: dalyvavau susitikime su šunis vedlius turinčiais latvių neregiais, LASS vykdytoje apklausoje nagrinėjau sąlygas ir reikalavimus, keliamus norintiems turėti šunį vedlį. Tada išreiškiau tvirtą savo apsisprendimą tokį šunį turėti. Tai buvo šių metų pradžioje. Pradėjau bendrauti su Tarnybinės šunininkystės klubu (toliau TŠK). Pasirašėme sutartį ir TŠK pradėjo ieškoti man šuns vedlio.
Paprastai tokios paieškos užtrunka metus ir ilgiau, bet TŠK Oksanai šuniuką rado labai greitai, įsigijo iš veislyno Čekijoje. Oksana: Šuniukas į Lietuvą atvyko liepą, būdamas tik dviejų mėnesių, pirmą kartą jį pamačiau prieš paralimpines žaidynes. Rugpjūčio pradžioje vyko paralimpiečių palydėtuvės prezidentūroje. Po oficialios dalies išėjau į lauką, o ant prezidentūros laiptų mane pasitiko dresuotojas su mažu šuniuku. Iš anksto niekas apie šį susitikimą neįspėjo, bet iškart supratau, kad čia mano Rubis. Paėmiau į rankas, buvo dar labai labai mažas... Rubis kol kas gyvena Vilniuje pas savanorę, kuri juo rūpinasi. Sutapimas, jos vardas taip pat Oksana.
Oksana pasakoja, kad Rubio dresavimas truks apie dvejus metus. Pirmaisiais metais socializacija, bendrojo paklusnumo kursas. Su šuniuku dirba trys dresuotojai. Kiekvienas turi savo užduotį: vienas pratina prie miesto aplinkos žmonių, gatvių triukšmo, antras moko bendrojo paklusnumo, trečias irgi turi savo darbo barą. Pati Oksana, išskyrus trumpus susitikimus, šiame procese beveik nedalyvauja. Antraisiais metais Rubis bus dresuojamas jau konkrečiam tikslui būti šunimi vedliu. Šiame procese dalyvausiu jau ir pati: į vieną ranką imsiu lazdelę, į kitą šunį, šalia bus dresuotojas ir visi kartu keliausime po miestą. Antraisiais metais Rubis jau atvažinės į Kauną ir pradėsime pažintį su tikrąja jo gyvenimo ir darbo aplinka. Po metų intensyvių treniruočių kartu su Rubiu laikysime egzaminą, kad jis taptų kvalifikuotu šunimi vedliu. Tikiuosi, kad egzaminą išlaikysime, Rubis gaus sertifikatą ir keliaus pas mane į namus. Tiktai net tada aš netapsiu jo šeimininke, o jis mano nuosavybe. Rubis bus man perduotas tarnybai, bet jis ir toliau liks TŠK žinioje. TŠK turės teisę tikrinti mūsų gyvenimo ir darbo sąlygas. Gyvenime visko gali nutikti tiek šuns šeimininkui, tiek šuniui, todėl gerai, kad abu nepaliekami vieni. TŠK taip pat padės apsirūpinti šuns maistu, teikti veterinarinę priežiūrą.
Prie pokalbio prisijungia Rubio mokslams vadovaujantis TŠK vadovas Vaidotas Glodenis. Rubis mokomas tokių pačių dalykų kaip ir visi šunys, tik didesnis dėmesys skiriamas socializacijai. Šuo dirbs mieste, todėl daugiau dėmesio skiriama įvairiems dirgikliams, gatvių triukšmui, garsams.
Šuns priežiūra ir kaina
Mažas mielas šuniukas, ateityje tapsiantis neregio vedliu! Tiktai viskas šiame gyvenime turi savo kainą. Skaičiuojama, kad šuns vedlio parengimas kainuoja apie 2530 tūkstančių eurų. Kai kada įvardijamos didesnės ar mažesnės sumos, bet vidurkis yra apytikriai toks. Pasirašydama sutartį prie šuns įsigijimo ir dresavimo įsipareigojau prisidėti 57 tūkst. eurų, pasakoja Oksana. Jau įnešiau pusantro tūkstančio, tiek kainavo pats šuniukas. Prie šuns vedlio įsigijimo ir parengimo turėtų prisidėti valstybė, tačiau esu prieš šimtaprocentinę kompensaciją. Žmogus savo lėšomis turi prisidėti ir pats: kuo daugiau prisidedi, tuo daugiau vertini. Pati neatsisakau prisidėti, bet valstybės pagalba irgi reikalinga.
Veislinis šuniukas kainuoja apie pusantro tūkstančio eurų, o toliau? Paskaičiuokime, sako Oksana, neskaitant maisto, veterinarijos paslaugų, su šuniuku nuolat dirba trys dresuotojai, mažiausiai po dvi treniruotes per savaitę. Apytikriai mėnesiui 1000 eurų. Dveji metai, 24 mėnesiai 24000 eurų.
V. Glodenio teiraujamės, kiek šeimininkui galėtų kainuoti šuns vedlio išlaikymas per mėnesį? Gultas, antkakliai, pavadėliai, veterinarijos paslaugos, skiepai, vaistai nuo erkių. Aišku, maistas viską sudėjus nuo 100 eurų.
Nuo ko pradėti žmogui, norinčiam įsigyti šunį vedlį? V. Glodenis: Žmogus kreipiasi į mus, gauna testą su daug klausimų, į kuriuos turi atsakyti. Gavę atsakymus sprendžiame, gali turėti ar negali? Jeigu matome, kad yra nedidelių problemų, visada galima jas bandyti išspręsti. Jeigu viskas gerai, pasirašoma sutartis ir pradedame ieškoti šuniuko. Terminas papratai 22,5 metų. Oksanos atveju viskas vyko daug greičiau, tačiau šuniuką gauti sudėtinga, nes yra didelė paklausa. Parengtas šuo keliauja pas žmogų atlikti tarnybos, bet ir toliau lieka įstaigos apskaitoje. Įstaiga, kiek įmanoma, stengiasi šunį aprūpinti maistu, paslaugomis.
Kitaip nei latviai, TŠK rengiant šunis vedlius patirties mokosi ir dalykinius ryšius palaiko ne su suomiais, o su čekais. Paprašytas palyginti abiejų mokyklų privalumus, galbūt skirtumus, V. Glodenis atsako: Čekų mokykla šunis vedlius ruošia jau 30 metų. Kiekviena mokykla turi savo metodiką, savų paslapčių ir subtilybių, kurių kitiems nenori atskleisti. Mes irgi turime savo metodiką, o bendraudami su čekais matome, kad tikrai nesame prastesni. Yra dalykų, kurių jie gali pasimokyti iš mūsų.
Rakis ir Tija
Rakiui jau dveji, o Tijai pusė metų. Rakis ruošiamas konkrečiam žmogui, Tija dar tik mokosi pažinti pasaulį ir šeimininko kol kas neturi. Kitaip nei Oksanos atveju, abu šunys yra iš savo, lietuviško veislyno Auksinis spindulys. Abu šuns vedlio tarnybai kartu su kolegomis ruošia kaniterapijos asociacijos narė, viena iš dresūros mokyklos Šunų universitetas įkūrėjų Ieva Kuzminienė. Rakį esame parengę maždaug 80 proc., pasakoja I. Kuzminienė, dirbame kasdien, kartais du kartus per dieną. Vaikštome įvairiais maršrutais, mokomės atpažinti tam tikrus elementus laiptus, stulpus, perėjas, parduotuvėse ieškome kasų. Ne visos parduotuvės įsileidžia nesertifikuotus šunis, bet galima rasti tokių, kurios sutinka, pavyzdžiui, Express market, taip pat kai kurios kitos. Keliaujame po Akropolį, kitus prekybos centrus. Į konkretų pirkinių skyrių ar prekybos centre įsikūrusią parduotuvę šuo vedlys neregio nenuves, bet išmoksta signalizuoti centro viduje esančią kelių sankryžą.
Paklausta apie šuns išlaikymą, I. Kuzminienė irgi kalba apie 100 eurų per mėnesį. Maistui galėtų pakakti ir mažiau, tačiau auksaspalvį retriverį bent kartą per ketvirtį reikia nuvesti į kirpyklą, bent kartą per metus atnaujinti šuns įgūdžius. Kirpykla, dresuotojo, veterinarijos paslaugos tai irgi kainuoja.
I. Kuzminienė ir jos kolegos šunų vedlių rengimo patirties semiasi iš latvių, žurnalo skaitytojams jau pažįstamos Zaigos Kliavinios: Jokių specialių programų nėra. Bendraujame su Zaiga, kartą per mėnesį vykstame į Latviją ir mokomės, pasakoja instruktorė. Z. Kliavinia šiuo metu rengia dar vieną šunį vilniečiui Aurimui. Pas būsimąjį šeimininką jis turėtų atkeliauti kitų metų pavasarį.
Atskiras klausimas šunų vedlių trenerių bei dresūros mokyklų akreditavimas. Lietuvoje irgi tenka išgirsti nuomonių, kad užsiiminėjame saviveikla, kad vedlius rengia neakredituoti treneriai ar šunų mokyklos. Pagal šiuo metu galiojančius reikalavimus, būsimasis vedlys pirmiausia laiko mokyklinį egzaminą. Jeigu egzaminas išlaikytas, kviečiamas atstovas iš atitinkamos tarptautinės organizacijos ir vyksta pakartotinis egzaminas. Tiktai jį išlaikęs keturkojis laikomas šunimi vedliu. Treneris ar dresūros mokykla gali būti akredituota tik tada, kai paruošia penkis šunis vedlius. I. Kuzminienės ir V. Glodenio įsitikinimu, mažoms šalims, tokioms kaip Lietuva, tai nepakeliama našta. Kad mokykla ar koks nors treneris parengtų penkis šunis vedlius, reikalingos didelės investicijos, o mokykla turėtų užsiimti tik tokių šunų rengimu. Iš ko tada gyventi? Pagaliau, kol mokykla neakredituota, ji vis tiek užsiiminėtų saviveikla, negalėtų pretenduoti į valstybės paramą ir panašiai. Europoje vis garsiau kalbama, kad šuns vedlio statusą galėtų suteikti pačios mokyklos. Šuo išlaiko atitinkamus testus ir gauna pažymėjimą. Tokiu keliu jau einama Didžiojoje Britanijoje. Anot V. Glodenio, šuns vedlio sertifikatas labiausiai reikalingas aviakompanijoms, bet daugelis dabar šunis vedlius skraidina be didelių atsikalbinėjimų. Yra tokių, kurios ir neskraidina, ir jokie pažymėjimai ar akreditacijos čia nepadės.
Edita ir 3G
Edita, feisbuke Edita Bonita, kaip pati sako, yra nenuorama, šiuo metu gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Į Lietuvą žada grįžti ateinančių metų vasarą. O 3G visai ne mobiliojo ryšio tinklas, bet trijų Editos šunų vedlių vardai: Gajus, Gvena ir Gijo. Visi trys prasideda G raide. Pirmieji du buvo sutapimas, sako Edita, o trečiojo vardą, prasidedantį ta pačia G raide, pasirinkau sąmoningai. Kai Edita sugrįš į Lietuvą, galbūt susėsime ilgesniam pokalbiui, o šįkart nuotoliu paprašėme atsakyti į keletą klausimų apie ją pačią ir jos šunis vedlius.
Žurnale Jūsų pavardė pasirodo turbūt pirmą kartą, todėl šiek tiek papasakokite apie save. Kas esate, ką veikiate, kaip jūsų gyvenime atsirado Amerika?
Kaip smalsus ir visada žinių siekiantis žmogus, aš nuo mažens mėgau mokytis. Tai paskatino studijuoti trijuose universitetuose. Labai mėgstu keliauti ir pažinti pasaulį. Gyvenime visada siekiau būti kuo mažiau ribojama ir nuo nieko nepriklausoma, o su regos negalia tai įgyvendinama sunkiau. Kad galėčiau kovoti su kasdienybės kliūtimis ir pajusti didesnę laisvę, visada svajojau apie šunį vedlį, patikimą kompanioną ir ištikimą draugą.
Kada ir kaip Jūsų gyvenime atsirado šunys vedliai?
Paauglystėje perskaičiau straipsnį žurnale apie moterį Vokietijoje ir jos istoriją būdama akla įsigijo šunį vedlį. Mane ta istorija sužavėjo ir aš sau pažadėjau, kad vieną dieną tikrai turėsiu šunį vedlį. Taip prasidėjo informacijos paieškos, ilgas ir nuobodus laiškų ir užklausimų rašymas po visą pasaulį. Deja, visos mokyklos Europoje buvo labai brangios ir retai kam įkandamos. Prireikė ieškoti mokyklų už Atlanto. Po ilgos atrankos JAV šunų vedlių mokykla sutiko mane priimti. Taip ir atsirado mano gyvenime pirmas mano vedlys, o tada ir antras, ir trečias.
Kaip šunys Jums padeda kasdienybėje? Kaip su jais keliaujate, pvz., lėktuvu?
Dėl blogos regos visada bijojau pereiti gatvę ar lipdama laiptais suklupti. Su šunimi vedliu tai ne problema: vedlys nuves prie perėjos, suras šviesoforo mygtuką, saugiai apeis mašinas ar prasilenkiančius žmones. Vedlys taip pat sustos prie visų laiptų perspėdamas šeimininką, nes nubrozdinti keliai yra miela tik vaikystėje. Vedlys nuves prie autobuso durų, suras laisvą vietą atsisėsti. Po kiek laiko vedlys atsimins dažnai lankomas vietas ir ten ves be jokių instrukcijų. Dar yra daugybė vedlio pagalbos privalumų, kurie palengvina neregio gyvenimą, visų neišvardysi. Dažnai užmirštama paminėti apie šunų vedlių emocinę paramą, tai yra neįkainojama.
Ar gyvenant Amerikoje niekada neiškyla nesusipratimų, nemalonių situacijų? Ar visada ir visur Jūsų šuo vedlys priimamas vienodai palankiai?
Iškyla. Ypač susidūrus su tų kultūrų žmonėmis, kuriose šuo reiškia nešvarų, purviną gyvūną. Su šunimi vedliu nenoriai įsileidžia azijietiški restoranai, kyla nesusipratimų su išeiviais iš islamo šalių, dirbančiais taksistais. Neduok Dieve, šuo jį palies ar jis pats prisilies prie šuns.
Nors sakėte, kad europietiško šuns neturėjote, ar pastebite kokių nors skirtumų tarp Europos ir Amerikos šunų vedlių mokyklų?
Amerikoje būti šunimis vedliais treniruojami tik labradorai. Jų nuomone, labradorai yra protingesni už retriverius ir šiam darbui tinka labiau. Atsisakyta ir vokiečių aviganių, tik dėl kitos priežasties. Aviganiai pernelyg prisiriša prie savo šeimininko ir patiria didelę psichologinę traumą, kai jį reikia pakeisti, o vedlys, kol paruošiamas, pereina per kelių žmonių rankas vieno šeimininko čia nėra. Kitaip nei Europoje, Amerikoje neregys, eidamas su šunimi vedliu, nenaudoja lazdelės. Lazdelę jis gali turėti, bet eidamas nelaiko rankoje, kaip mokomas Europoje. Asmeniškai man atrodo toks keliavimo būdas patogesnis: vienoje rankoje šuns pavadis, o kita laisva, galiu nešti krepšį ar išsitraukti iš kišenės telefoną.
Šuo gyvas padaras ir juo reikia kasdien rūpintis. Ką žmogus, norėdamas turėti šunį vedlį, turėtų žinoti, į ką kreipti dėmesį?
Taip, tai labai svarbus aspektas ir šuo vedlys yra ne kiekvienam. Visų pirma, svarbu mylėti šunis, būti ištvermingam ir disciplinuotam. Treniruojantis su šunimi vedliu, mokosi ne tik šuo, bet ir būsimas šeimininkas: komandos, šuns valdymas, šuns kūno judesių ir elgesio supratimas. Šeimininkas turi būti geros fizinės formos, kad galėtų ne tik dirbti su šunimi, bet ir jį vedžioti, su juo žaisti laisvalaikiu. Šuns įsigijimas yra ir finansinis įsipareigojimas: metiniai apsilankymai pas veterinarą, maistas, vitaminai, guolis, žaislai, higienos reikmenys. Šunį reikia maudyti kartą per mėnesį, šukuoti, prižiūrėti. Šuniui vedliui turi būti tinkami namai su savo guoliu ir vieta atsipūsti po ilgos darbo dienos. Ir dar, šeimininkas turi būti pasiruošęs, kad bus plaukų, daug plaukų, taigi gali reikėti investuoti į gerą siurblį.
Klausianti ir abejojanti
Abejoti ir klausti reiškia neleisti idėjai ar kokiam gyvenimo reiškiniui sustabarėti, tapti neginčytina tiesa. Toks abejojantis ir klausiantis yra daugeliui žurnalo skaitytojų pažįstamas Eglės Jarmolavičiūtės balsas.
Lietuvoje pradėti rengti pirmieji šunys vedliai. Esu girdėjusi daug paaiškinimų ir patikinimų, kaip jie bus dresuojami ir sertifikuojami, kaip vyks jų trenerių akreditacija. Tik man vis tiek iki pabaigos šis klausimas neaiškus. Pagal tarptautinius reikalavimus, kad įstaiga taptų akredituota šunų vedlių mokykla, ji turi parengti penkis šunis. Išeina, kad įstaigos, kurios šiuo metu Lietuvoje tai daro, užsiiminėja saviveikla, o kartu yra renkami pinigai, prašoma aukoti. Ar žinome galutinį tikslą, kam aukojame? Ar žmonės, mokantys pinigus už būsimą šunį vedlį, tikrai žino, už ką jie moka? Ar galėsime kiekvieną Lietuvoje parengtą šunį sertifikuoti atskirai? Be šuns vedlio pažymėjimo jis ir liks tik paprastu keturkoju žmogaus draugu, negalinčiu naudotis visomis šuns vedlio teisėmis. Analogija čia galėtų būti su asistentais šunimis ir su vienu garsiai reklamuotu asistento šuns vardo fondu. Mano žiniomis, tas šuo iki šiol neturi oficialaus šuns asistento statuso. Ar nenutiks taip ir su šunimis vedliais?
Šunys vedliai ir gyvūnų etika. Kalbėdami ir rašydami apie šiuos šunis, dažniausiai juos vertiname kaip tam tikrą, savaime suprantamą pagalbos priemonę. Tačiau šuo yra gyvas padaras, jaučiantis, galintis pavargti. Pati auginu gyvūnus ir ilgą laiką nesuprasdavau, kodėl, pavyzdžiui, žmonės su šunimis neįleidžiami į parduotuves ar kavines. Dabar suprantu, kad tai daroma ne tiek žmonių, kiek pačių gyvūnų labui. Parduotuvėje ar kavinėje šunį trikdo maisto kvapai, įvairūs dirgikliai, triukšmingose vietose garsai, o šunys vedliai dažniausiai savo šeimininką lydi į vietas, kur daug įvairiausių kvapų, dirgiklių, garsų. Ar susimąstome, kaip tai šunį veikia, kaip jis nuo viso šito pavargsta? Kalbame apie šunų priežiūrą, meilę, bet man vis tiek šuo vedlys atrodo kaip žmogaus vergas, jam dirbantis už maistą ir pastogę. Šuo turi šeimininko ilgai laukti, ramiai sėdėti, bet tai prieštarauja pačiai gyvūno prigimčiai. Esu girdėjusi nuomonių, kad šuo, priešingai nei telefonas ar kitas išmanusis prietaisas neregio rankose, niekada neišsikrauna, nesugenda. Netiesa, šunys vedliai irgi sugenda, o jų taisymas kainuoja labai brangiai. Kam bent kartą augintiniui prireikė veterinaro paslaugų, akivaizdžiai galėjo įsitikinti. Šuniuko apžiūra, vaistai gali kainuoti brangiau nei žmogaus. Vadinasi, žmogui, turinčiam šunį vedlį, visada reikės turėti ir pinigų nenumatytiems atvejams.
Gyvūnų etikos temą galima tęsti ilgai. Dėl nuolatinės įtampos, streso šuns vedlio darbo amžius 68 metai. Yra ir tarnaujančių ilgiau, bet tai greičiau išimtis iš taisyklės, o ne pati taisyklė. Netiesa, kad šuo savo šeimininką visada veda tiksliai ir saugiai. Kaip savo straipsnyje (MŽ, 2024, Nr. 4) apie šunis vedlius pastebi Irma Jokštytė-Stanevičienė, šuo padės neregiui išvengti duobių ar kitų kliūčių 78 atvejais iš dešimties, bet tikrai ne visu šimtu procentų. Šuo gyvas padaras, kaip ir kiekvienam gyvūnui, jam būdinga nuotaikų, fiziologinių būsenų kaita. Žinau neregę iš Vokietijos, kurią žiemą šuo vedlys pargriovė: buvo slidu, šuo stipriau truktelėjo ir mergina pargriuvo.
Ne paskutinėje vietoje ir pinigai, reikalingi šuniui vedliui parengti ir išlaikyti. Paskaičiuokime: šuns parengimas kainuoja apie 25 tūkst. eurų. Šuniui išlaikyti kas mėnesį dar bent po 100 eurų, tiktai čia tuo atveju, jeigu šuo nesusirgs ir nereikės veterinaro paslaugų. Tarkime, darbinis šuns amžius aštuoneri metai, vadinasi, su parengimu ir išlaikymu jam reikės skirti apie 3540 tūkst. eurų. Čia yra tik mažiausia suma, kokia galėtų būti reikalinga. Dirbtinis intelektas ir patys brangiausi išmanieji įrenginiai kainuoja daug kartų mažiau. Suprantu, kad pinigai gyvenime ne visada svarbiausia, bet norime ar ne, apie juos irgi tenka kalbėti.
Darbo grupė
Grįžkime į spalio 3-iąją, į akciją, skirtą šunims vedliams palaikyti. LASS prezidentas Paulius Kalvelis: Visi kartu nužygiavę iki Vyriausybės buvome priimti jos atstovų. Susitikome su Vyriausybės socialinės politikos grupės patarėja Daiva Buivydaite-Garbštiene ir socialinės apsaugos ir darbo viceministre Justina Jakštiene, išdėstėme savo pageidavimus ir lūkesčius. Dabar jau atsakingai galima teigti, kad tiek pati akcija, tiek ir susitikimas Vyriausybėje buvo ne veltui. Po susitikimo Vyriausybė įpareigojo Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (SADM), kad nuo kalbų pagaliau būtų pereinama prie veiksmų. Po kelių dienų gavome ministerijos raštą, kad LASS kviečiama į darbo grupę dėl šunų vedlių finansavimo modelio parengimo. Kandidatūrą reikėjo pateikti iki spalio 21 d. ir, žinoma, mes tai padarėme. Mūsų žiniomis, be LASS, darbo grupėje yra SADM, Aplinkos, Finansų ministerijų, kinologų atstovai. Spalio 21 diena buvo paskutinė teikti kandidatūras. Iki mėnesio pabaigos turėtų atsirasti SADM ministro įsakymas dėl darbo grupės sudarymo ir jos tikslų. Iki lapkričio vidurio planuojamas pirmasis grupės susitikimas.
P. Kalvelio teigimu, kaip nevyriausybinė organizacija, LASS tam tikrą savo darbo dalį jau atliko: SADM pateikė JAV, Suomijos šunų vedlių mokyklų rengimo modelius, tai pat reikalavimus, keliamus norintiems turėti šunį vedlį. Nors oficialiai toks šuo laikomas pagalbos priemone, tačiau yra tinkamas ne kiekvienam! Mūsų lūkestis, sako LASS prezidentas, per trejus metus mažiausiai šeši šunys vedliai. Kiek galime spręsti, tokia vizija tenkina ir SADM. Iki šiol iš ministerijos pusės galėjome justi tam tikrą abejingumą, nenorą kalbėtis ar tiesiog nuogąstavimą, kad šunų vedlių reikės dešimtimis ir, kad valstybė neturės tiek lėšų jiems paruošti. Dabar tie nuogąstavimai sklaidosi, o mūsų norai ir lūkesčiai yra labai realistiški.
Nuotrauka: LASS siekia inicijuoti šunų vedlių finansavimo modelio parengimą valstybės mastu / V. Ščiavinsko nuotr.
Nuotraukoje lietingą dieną netoli Vyriausybės prie paminklo Vincui Kudirkai būriuojasi LASS akcijos dalyviai su šunimis. Grupelėje esantys žmonės, laikydami už pavadžio įvairaus dydžio, tamsumo ir veislės šunis, šnekučiuojasi tarpusavyje. Jie saugosi nuo nepalankaus oro striukėmis, paltais, apsiaustais nuo lietaus ir skėčiais, kai kurie laiko baltąsias lazdeles. Vieni dalyviai šypsosi, o kitų veidai atrodo rimti, susitelkę. Jų šunys sukiojasi aplink žmonių kojas ir dairosi į kitus. Fone priešais aukštą trapecijos formos obeliską, kurio viršuje iškyla Gedimino stulpai, stovi Vinco Kudirkos skulptūra. Aplink auga medžiai praretėjusiais lapais. Nuo šlapių stambių stačiakampių plytelių atsispindi tamsios žmonių ir šunų formos. Akcijos dalyviai atrodo nusiteikę nepasiduoti ir siekti tikslo.