Su Glorija Stundyte Mūsų žodžio skaitytojai pirmą kartą susitiko 2017 metais (MŽ, 2017, Nr. 6). Tuomet ji dar buvo moksleivė. Mergina domisi fantastika, jaunimo subkultūromis pankais, gotais. Šios temos randa savo išraišką ir jos kūryboje. O kartu joje daug šalčio, tamsos, nevilties, dvasinių ir fizinių randų temų, prie kurių literatūra nuolat grįžta ir grįš. Vis dėlto jaunai autorei norisi nuoširdžiai palinkėti daugiau vilties ir daugiau šviesos! Jeigu patys jos į save neįsileisime, visada aplinkui bus tik tamsa.
Redakcija
Santa
Vadinasi, šiandien pirma chemija. Geriau ir būti negali. Atsistojau klasės viduryje ir pakėlusi galvą nužvelgiau visus. Vieni šnibždėjosi, kiti vertinamai žiūrėjo į mano aprangą. Mačiau, kaip jų akys keliauja nuo mano bliuzono, kuprinės, plėšytų džinsų iki nudažytų ir išskustų plaukų, auskarų ir tatuiruočių.
Labas, mano vardas Santa. Gyvenau Klaipėdoje. Mano tėvą perkėlė dirbti į Vilnių, todėl turėjau pakeisti mokyklą.
Užtrukau dešimt minučių, kol viską apie save papasakojau. Visi labai smalsiai klausinėjo, ką mėgstu veikti ir panašiai. Apie aprangą, plaukus ir tatu neklausinėjo, bet aš numaniau, kad dar klausinės.
Na, Santa, labai smagu, kad pasirinkai mūsų mokyklą. O dabar sėskis į bet kurį laisvą suolą.
Nužvelgiau visus. Dauguma buvo užimti. Šiaip klasėje nepamačiau nei vieno sau artimo, bent jau išvaizda. Visi buvo paprasti ir smalsiai žvelgė į mane. Įdomu, ką jie galvoja. Pasukau į klasės galą. Mačiau, kad ten yra vienas laisvas suolas. Jame sėdėjo mergina maždaug mano metų su supintais į kasą rudais plaukais ir kabėmis. Jau ketinau klausti, ar galiu prie jos atsisėsti, bet tuomet... pamačiau jį. Jis sėdėjo pačiame paskutiniame vienviečiame suole. Tas vaikinas, tiesiog prikaustė mano žvilgsnį. Negalvojau, kad čia sutiksiu dar tokį kaip aš, bet panašu, jog sutikau, tik... Jis sėdėjo įbedęs žvilgsnį kažkur į vieną tašką. Į mane net nepažvelgė. Atrodė, lyg jis niekuo nesidomėtų, lyg būtų amžiams šitaip beviltiškai įstrigęs laike ir erdvėje. Vilkėjo juodai. Buvo apsivilkęs bliuzoną su Korn grupe, ant galvos turėjo skiauterę, išskusti abu galvos šonai, o plaukai palikti per vidurį gana neblogo ilgio. Veidą puošė ne tik auskarai, bet ir randai. Vienas tikrai žiaurus ėjo nuo vieno skruosto iki kito, kitas driekėsi per visą kaktą, auskarų jis turėjo nemažai, ant rankų margavo įvairios tatu. Neįžiūrėjau, kas tai. Prie jų visiškai nederėjo dar keletas randų ir... Nejau jis pjaustosi venas? Man nespėjus dar daugiau į jį įsižiūrėti, auklėtoja pasakė.
Santa, kas tau? Ko sustingai, lyg vaiduoklį išvydusi, sėskis.
Nusigręžiau nuo to gotiško vaikino į mergiotę su kabėmis.
Galiu prie tavęs prisėsti?
Žinoma.
Ji pasitraukė vadovėlius ir aš pasidėjau savo kuprinę ant suolo. Išsitraukiau knygas ir visa kita. Mokytoja pradėjo aiškinti pamoką. Sprendėme kvailus uždavinius. Mano mintys vis nukrypdavo prie to vaikino. Iš veido matei, kad jam skauda. Skauda ne išoriškai, nors panašu, kad fizinio skausmo jis patyrė nemažai. Man buvo smalsu. Norėjau išsiaiškinti, kas jo gyvenimą, taip paveikė tėvai, kiti giminaičiai, buvę draugai, klasiokai? Nežinau, kas, bet noriu sužinoti. Ne vien todėl, kad man smalsu. Norėčiau jam padėti. Išsprendžiau kelis uždavinius lentoje, tada vėl grįžau į suolą. Žvilgtelėjau į tą vaikiną. Jis kažką braižė sąsiuvinyje. Visiškai nesirašė cheminių formulių ir uždavinių. Atrodė, lyg jo čia nėra. Lyg jo siela išskridusi kažkur kitur. Tik kūnas, kažkodėl pamirštas nuobodžioje pamokoje. Matėsi, kad jis apie kažką užsigalvojęs. Ar galvoja, kad grįžus į namus vėl reikės kęsti tą skausmą? Ar kad gyvenimas niekam tikusi mėšlo krūva, kurios net neverta gyventi? Staiga pamačiau, kaip jis pakilo iš suolo ir nuėjo prie lentos. Velnias, neišgirdau jo vardo. Jis nesakė, kaip sprendžia uždavinį ir ką po ko rašo. Tiesiog rašė formules ir viskas. Baigęs nuėjo į savo suolą. Net nesiklausė, ar išsprendė teisingai. Mačiau, kad jam nusišikt ant to. Pagaliau nuskambėjo kvailas skambutis. Jis staiga pašoko, buvo daug aukštesnis nei maniau. Bet kaip susigrūdo sąsiuvinius ir knygas į kuprinę ir išbėgo iš klasės. Kodėl jis taip keistai elgiasi? Per pertrauką pasikalbėjau su pora klasiokių. Man visai patiko Davina ir Agnietė. Nusprendžiau jų paklausti apie tą vaikiną.
Klausykit, kas tas vaikinas, kuris sėdėjo klasės gale?
Tu čia kalbi apie Roką?
Na, gal. Jis man pasirodė labai... Keistas. Gal ne visai taip. Žodžiu, kas jis?
Mes beveik nežinome.
Kaip suprasti?
Tiesiog. Nenorime nieko bloga pasakyti apie tavo išvaizdą, na ji įdomi ir čia visai gerai, kad yra išsiskiriančių iš pilkos visumos žmonių, bet Rokas...
Jis atrodo panašiai kaip aš.
Iš stiliaus gal, bet prie to stiliuko dar prisideda tie randai ir supjaustytos venos.
Tai jis visgi pjaustosi.
Na, visai klasei jis labiau panašesnis į gotą arba kokį emo nei panką. Sklinda gandai, kad jis net vartoja narkotikus, bet čia, tikriausiai, tik skiedalai.
Bet kodėl jis toks?
Agnietė gūžtelėjo pečiais.
Iš kur mums žinot. Į mūsų mokyklą atėjo tik praeitais metais ir nuo tada su niekuo nebendrauja, o jei mėgini užmegzti kokį ryšį, varo šalin. Iš viso, gali valandų valandas nepratarti nei žodžio. Nieko niekas apie jį nežino, tik tiek, kad yra užsidarėlis, negali pakęsti psichologų, jam nereikia jokių draugų, atsisako bet kokios pagalbos, su niekuo nebendrauja ir gyvena vienas savo bute, jį globoja kažkokia tetulytė, bet šiaip jis apsisuka vienas. Ji atvažiuoja tik kartą per mėnesį ir siunčia jam pinigų.
O kur jo tėvai?
Niekas nežino. Direktorius tik žino, jog jį globoja teta. Ji dalyvauja visuose susirinkimuose ir viskas. Jam to pakanka.
Nusprendžiau pabandyti su juo pabendrauti. Kada nors. Kai tik pasitaikys proga. Norėjau išsiaiškinti, kas nutiko, kad jis nenori bendrauti su žmonėmis? Kitos pamokos slinko įprastai ir nuobodžiai. Vogčiomis, kai tik galėdavau, stebėjau jį. Jis tik užsirašinėdavo, ką reikia, o į mokytojus nekreipdavo jokio dėmesio. Išspręsdavo, ką reikia, parašydavo, ką reikia, ir tiek. Jo namų darbai buvo vidutiniški. Galvojau, kad jis net kalbėti nemoka, gal pamiršo? Lietuvių mokytoja paprašė skaityti klaikų tekstą, paskui turėjome atlikti jo analizę. Pradėjo Kamilė, po jos Agnietė, tada aš ir tada...
Rokai, gal tu paskaityk?
Jis atsivertė vadovėlį taip, lyg jis būtų šūdo gabalas, į kurį neverta kreipti dėmesio ir ėmė skaityti. Jo balsas buvo abejingas viskam. Matei, jog jam visiškai nusišikti ant mokslų. Kaip išeina, taip padaro. Šiaip ar taip balsas buvo žemas, bet tuo pačiu tvirtas ir švelnus. Man jis patiko.
Grįžau namo. Niekaip nepavyko užkalbinti to vaikino ir ko nors paklausti. Per vakarienę mama paklausė.
Na, kaip naujoje mokykloje?
Neblogai. Pirma diena, sakyčiau buvo sėkminga.
Susiradai draugų.
Keletą.
Iš darbo grįžo tėtis. Išgirdau, kaip jis pasikabino savo striukę į spintą ir nusispyrė kerzus. Nepaminėjau, kad mano tėvukas irgi pankas. Nors jam jau greitai keturiasdešimt, bet vis dar turi skiauterę ir vilki bei nešioja įvairius pankams būdingus dalykus.
Sveika, Santut.
Labas, tėti.
Jis pabučiavo mane į kaktą. Kai pavalgiau, nugoglinau ruošti namų darbų. Matematikai reikėjo išspręsti uždavinių, dar istorijai surašyti datas, laikotarpius, tam tikrų įvykių priežastis ir panašias nesąmones. Dailei parengti referatą, dar anglų, chemija ir krūva panašaus šlamšto. Kartais svarstau, kam tie namų darbai? Na, gerai, gal ir reikalingi, bet nervina juos daryti kiekvieną mielą dieną. Galėtų būti bent jau rečiau. Gal kokius du kartus per savaitę? Kai paruošiau namų darbus, vėl susimąsčiau apie Roką. Ar yra pasaulyje žmonių, kurie visiškai viskuo nusivylę ir kurie nieko šalia neturi? Manau, kad yra. Bet kodėl jiems taip štai kur klausimas. Ar jie patys kalti dėl to, kad jų gyvenimas visiškai sumautas, ar yra žmonių, kurie tiesiog elgiasi su jais kaip su šiukšlėmis ir tam, kad apsigintų ir išgyventų, tie pagaliau tampa tokiais pat, kaip jų skriaudikai? Mane ėmė kankinti abejonės. Norėjau padėti Rokui. Jis buvo vienintelis ir pirmasis mano matytas toks gyvenimu nusivylęs žmogus juolab kai tas gyvenimas tik skleidžiasi. Vėl prisiminiau jo veidą. Jis buvo be jokios išraiškos, lyg Rokas būtų kažkas tarp lėlės ir užkerėto gyvo žmogaus. O gal jo skriauda nėra tokia didelė? Nuėjau pas tėtį. Jis visada mokėjo mane išklausyti ir patarti. Tėtis man buvo geriausias draugas pasaulyje.
Tėti?
Kas atsitiko Santa. Iš tavo veido matau, kad laukia gana sunkus pokalbis.
Tiesą sakant, taip.
Atsitempiau kėdę iš kambario galo ir įsitaisiau šalia tėčio, kuris pildė kažkokius dokumentus. Jis atidėjo juos į šalį ir pažvelgė man tiesiai į akis. Šitaip mes visuomet kalbamės. Niekaip kitaip, tik šitaip. Sėdėdami arba šalia vienas kito, arba priešais, bet būtinai žiūrėdami vienas kitam į akis. Mano nuomone, bendraujant su žmogumi, akių kontaktas labai svarbus. Ypač jei tai rimtas ar sudėtingas pokalbis.
Pasakok, kas tau neduoda ramybės?
Net nežinau nuo ko pradėti.
Nuo pradžių.
Tėtis nusišypsojo. Man taip gera su juo kalbėtis. Jaučiuosi, lyg kalbėčiausi su savo paties dalimi, kuri yra už mane žymiai vyresnė ir brandesnė ir gali man patarti ir palaikyti sunkią akimirką.
Mokykloje buvo vienas vaikinas. Mano klasėje.
Ir... jis tau patinka? Įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio?
Ne. Kodėl, jei vaikinas, tai iš karto simpatija, meilė, lyg jie tik tam būtų skirti?
O kas atsitiko?
Jis, niekaip nesugalvojau, kaip tėčiui apibūdinti Roką. Tėti, ar pasaulyje būna žmonių, kurie visiškai nieko neturi nei draugų, nei artimų giminaičių, kurie atrodo nuskriausti viso pasaulio vos į juos pažvelgus?
Na, žinoma, būna. Pasaulis pilnas įvairaus plauko, sudėtingų likimų ir spalvingų charakterių žmonių, kurie nieko neturi...O, tavo manymu, tas vaikinas toks?
Taip. Rokas tikrai nuskriaustas viso pasaulio ir iš jo elgsenos panašu, kad jam nereikia žmonių šalia savęs, lyg visi žmonės būtų jį išdavę.
Papasakojau, ką žinojau.
Tėti, aš noriu jam padėti, bet bijau, kad jam nereikia niekieno pagalbos, kad jis tik atstums mane arba pasišaipys.
Santa, galiu pasakyti tik tiek, jeigu tavo prielaidos teisingos, tau prireiks nemažai kantrybės. Tokie žmonės yra nusivylę viskuo ir jų savigyna stumti nuo savęs visus kitus žmones. Ilgainiui jie tampa tokie, kaip tie, kurie juos skriaudė, ir jie nieko nenori, tik būti vieni. Todėl jis net gali tave labai įskaudinti, bet linkiu, kad tau užtektų kantrybės.
Autorės nuotrauka: Glorija Stundytė. Jauna moteris užfiksuota nuo krūtinės iki viršugalvio, kiek pasisukusi dešiniuoju profiliu. Jos ilgi šviesūs plaukai atitraukti atgal lankeliu ir krenta abipus žemiau pečių, o akis dengia apvalūs tamsinti akiniai, nuo kurių dešinėje pusėje žemyn leidžiasi grandinėlė. Glorija vilki tamsius marškinėlius su stambiu užrašu ir mįslingai šypsosi paryškintomis lūpomis.