(Tęsinys. Pradžia 2024 m. Nr. 6) 

– Aptarėme Jūsų darbą ministerijoje, negalią, grįžkime prie studijų. Pradėjote Vilniaus universitete, o toliau Utrechtas, Kembridžas? 

– Taip, bakalauro laipsnį įgijau Vilniaus universitete, o vėliau išvykau į Nyderlandus, Utrechto universitetą, kuriame įgijau klinikinių neuromokslų magistro laipsnį. Ten prasidėjo ir mano kaip mokslininkės kelias, dirbau Utrechto universiteto vaikų ligoninės Intensyvios terapijos skyriuje su ankstukais. Mano tyrimų sritis – didžiosios smegenų jungties mikrostruktūrinė raida ir tolesnės raidos tendencijos. Dirbau prie smegenų skenavimo, skenuodavome mažylius jiems sulaukus 30 ir 40 savaičių išsivystymo, taip pat nuosekliai matuodavome jų smegenų veiklą su elektroencefalografu, stebėdavome pokyčius jų smegenų raidoje. Vėliau išvykau dirbti į Kembridžo universitetą, vieną geriausių pasaulyje Vaikų raidos laboratoriją. Ten dirbau su 3–5 metų vaikais, turinčiais Dauno ir Viljamso-Beureno sindromą. Dirbant Kembridže, prasidėjo „Covid-19“ pandemija, reikėjo spręsti, ką veiksiu toliau. Tuo metu gavau pasiūlymą iš programos „Kurk Lietuvai“ ir grįžau namo. Tokia yra mano mokslų ir darbo užsienyje istorija. 

– Laidoje „Aklas pasimatymas“ sakėte, kad vis dar degate noru mokytis, bet šitaip besimokant gali ir gyvenimas praeiti. Ar jūsų, kaip neuromokslininkės, nuomone, šiuolaikinis žmogus ne per daug mokosi ir ne per mažai gyvena? 

– Sakyčiau, kad šiuolaikinis žmogus galėtų mokytis dar daugiau. Svarbu suprasti, kas yra mokymasis: šiuolaikinis žmogus itin dažnai atlieka tuos pačius pasikartojančius veiksmus, nors ir atrodo, kad „daug dirba“, visur „skuba ir lekia“, tačiau tai nėra mokymasis. Tam, kad galėtume mokytis, smegenys turi būti neuroplastiškos. Mokslininkai ilgai ieškojo, koks vitaminas būtų geriausias bei skatintų smegenų ryšius, bet kol kas naudingesnio nei fizinis aktyvumas nėra, o šiuolaikiniam žmogui to neretai pritrūksta. Kuo daugiau mes judame, tuo daugiau pasigamina gerųjų medžiagų, nuo kurių auga smegenų ląstelės, tuo mums lengviau mokytis. Dar vienas ne mažiau svarbus patarimas norintiesiems mankštinti savo smegenis bei gerinti gyvenseną – užsienio kalbų mokymasis. 

Kalbų mokymasis rekomenduojamas ne tik vaikams, bet ir vyresnio amžiaus žmonėms, kurie atsigauna po insulto ar bando atitolinti demenciją. Tai viena iš smegenims naudingiausių veiklų, daug naudingesnė nei kryžiažodžiai ar sudoku. Užsienio kalbų mokymasis lavina smegenų žievės prieškaktinę skiltį ir dvi jos funkcijas – slopinimo ir aktyvumo. Bandydami kalbėti nauja kalba, turime persijungti nuo senosios prie naujosios ir atgal. Taip tampame geresniais savo proto valdytojais. Įdomus faktas: atsiranda vis daugiau tyrimų, parodančių, kad pažinti aplinką ir mokytis gyviems organizmams visai nereikalingos smegenys. Tai atskleidė Kopenhagos universiteto mokslininkai, tyrę karibines medūzas, kurios sudarytos iš 98 procentų vandens ir neturi nei kaulų, nei širdies, nei smegenų. Pasirodo, priešingai nei ligi šiol manyta, šie gyvūnai gali išmokti įveikti kliūtis ir pereiti povandeninius labirintus. Ir tam visai neprireikia smegenų, užtenka regos sistemos, kuriai padedant jie gali mokytis iš ankstesnių patirčių, įsiminti ir formuoti sąsajas. Nors ir neturi smegenų, medūzos gali būti išmokytos nuspėti ateities problemą ir pakeisti elgesį, siekdamos jos išvengti. Ką tai reiškia mums? Kad reikia peržiūrėti, kaip mes suprantame žmogaus kūną ir kokia dalis suvokimo ir mokymosi yra atliekama ne smegenyse, o kituose organuose. Pasirodo, mokymasis nėra toks jau hierarchinis, kaip mes galvojome. Pavyzdžiui, egzistuoja raumenų atmintis: išmokę plaukti ar važiuoti dviračiu, šių įgūdžių paprastai nepamirštame visą gyvenimą. 

– Ar žmogaus smegenis tyrinėjote kompiuterio ekrane, o gal gyvai, su skalpeliu rankoje? 

– Klinikinio neuromokslininko pagrindinis įrankis – magnetinis rezonansas, leidžiantis detaliai tyrinėti smegenis, tiek jų anatominę, tiek ir funkcinę būklę. Vėliau gauti rezultatai yra apdorojami kompiuterio ekrane, analizuojami, ieškoma smegenų kraujavimo, kitų patologijų. Taip pat aktyviai dirbau ir su elektroencefalografu, kuris, ypač neišnešiotukams, yra daug tinkamesnė priemonė, kadangi nėra reikalinga atlikti mažylio sedacijos, stebėti smegenų aktyvumą galima jam esant inkubatoriuje. Dirbant su Dauno ir Viljamso-Beureno sindromą turinčiais vaikais, pasitelkiami raidos psichologiniai instrumentai: klausimynai, verbalinės ir neverbalinės kalbos matavimas. Studijų metais – taip, įvairių laboratorinių darbų – smegenų pjaustymo – buvo daug. Su skalpeliu reikalų teko turėti dažnai, bet baigus mokslus mano sritis yra smegenovaizdis ir magnetinis rezonansas. 

– Ar galėtumėte patvirtinti arba paneigti kažkur internete perskaitytą mintį, kad žmogaus smegenys pasiekė evoliucijos galimybių ribą ir nebeturi fizinių galimybių tobulėti, nes tam prireiktų daugiau energijos išteklių ir deguonies, nei gali suteikti jo organizmas. 

– Apie smegenų veiklą sklando daug mitų. Vienas populiariausių ir dažniausių, kad žmogus įprastai naudoja vos 10 procentų savo smegenų pajėgumo. Tiesa tokia, kad mes išnaudojame 100 procentų savo smegenų bet kuriuo metu, nes tai yra toks energijai imlus organas, kad jeigu bent kurios dalies nenaudotum, tą energiją mūsų organizmas nukreiptų kitur, į tai, ką naudoji. Ir smegenys yra tai, ką naudoji – kokias funkcijas atlieki, ko mokaisi, kam jas pritaikai. Kuo daugiau visko darai, kuo daugiau naujų dalykų išmoksti, tuo tavo smegenys tinkamesnės jiems atlikti. Tai ne tiek duota, kiek susikurta. Kartu reikia nepamiršti, kad smegenų tyrimai vis dar vyksta, mokslininkai vis dar atranda net atskiras iki šiol nežinotas sistemas smegenyse. Pavyzdžiui, 2015 metais mokslininkai nustatė, kad smegenys irgi turi limfinę sistemą. Visuose vadovėliuose buvo parašyta, kad limfinė sistema yra visame kūne, bet smegenyse jos nėra. 2015 metais paaiškėjo, kad tai yra netiesa – smegenyse taip pat yra limfinė sistema. Tai rodo pažinimo begalybę. 

– Vis dažniau tenka išgirsti nuomonių, kad mūsų smegenų paskirtis, o gal viena svarbiausių funkcijų – ne galvoti ar mąstyti, o slopinti ir filtruoti mus supančią informaciją, t. y. per savo filtrą praleisti tik tą jos dalį, kuri mums tikrai reikalinga. Priešingu atveju žmogui „nuvažiuotų stogas“. Kiek tokios nuomonės yra teisingos? 

– Taip, iš tiesų naujausios mokslinės teorijos teigia, kad tai, ką paprastai suvokiame kaip protą, yra gerai išvystytos prieškaktinės žievės funkcijos. Ši smegenų dalis yra atsakinga už slopinimą. Atrodo keista – protas ir slopinimas. Protas turėtų būti aktyvinamas, kad veiktų daugiau smegenų, bet mokslininkai nagrinėja, jog žmonių, kuriuos mes laikome protingais, geriau veikia slopinamosios funkcijos, kitaip tariant, branda. Tokie žmonės geba pasielgti taip, kaip reikia, o ne taip, kaip nori. Taigi norą tokie žmonės gali geriau užslopinti, kad galėtų daryti tai, ką reikia. 

Žmonės su išvystyta prieškaktinės žievės funkcija pasižymi tuo, kad sunkiau pasiduoda trikdžiams, gali ilgiau išlaikyti dėmesį, mažiau pasiduoda konfliktams. Jie geba geriau slopinti kylančias reakcijas ir išlaikyti pageidaujamą socialinį elgesį, geriau atsispirti šio momento pagundoms, kad vėliau galėtų gauti didesnę naudą. Kaip yra veiksmas ir atoveiksmis, taip yra aktyvinimas ir slopinimas. Neteisūs sakantys, kad smegenis visą laiką reikia vien tik aktyvinti, bet neteisūs ir teigiantys priešingai, kad jų aktyvinti nereikia. 

Nuotrauka. Smegenų veiklos ypatumai – L. Filatovaitės mokslinių interesų sritis / asmeninio archyvo nuotr. 

L. Filatovaitės-Vyčienės portretas iš priekio nuo krūtinės iki viršugalvio. Jauna moteris, vilkinti šviesią palaidinę ir tamsų švarkelį, stovi sunėrusi rankas priešais krūtinę. Laurynos ilgi tamsūs plaukai sušukuoti į kairę galvos pusę ir apačioje susibangavę krenta ant kairiojo peties maždaug iki žasto vidurio. Moteris segi smulkius šviesius stačiakampius auskarus ir yra užsidėjusi stambius akinius tamsiais rėmeliais. Jos akys paryškintos, lūpos šviesiai padažytos. Lauryna santūriai šypsosi ir spinduliuoja profesionalumu. Susiliejusiame fone stūkso šviesi siena, nuotraukos kampuose žaliuoja medžių lapai.