Apie Suomijos aklųjų ir silpnaregių federaciją (toliau – SASF), jos reabilitacijos centrą žinome seniai. Tas „seniai“ – mažiausiai 20, o gal ir visi 25 metai. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Suomijoje ne kartą lankėsi buvę LASS vadovai, LASS respublikinio centro darbuotojai, atvykę į Lietuvą patirtimi dalijosi SASF specialistai. Sektinu pavyzdžiu visada laikėme Suomijos reabilitacijos sistemą. Metai eina, situacija keičiasi! Po ilgesnio laiko birželio viduryje į Suomiją keliavo keturių žmonių LASS delegacija – prezidentas Paulius Kalvelis, viceprezidentas Vilmantas Balčikonis, LASS pietvakarių centro direktorė Jolanta Kručkauskaitė ir LASS Vilniaus miesto filialo pirmininkė Renata Mingilė. Po kelionės kiekvieno paprašėme pasidalyti keliomis mintimis ar pavyzdžiais, kuriuos galėtume pritaikyti Lietuvoje. 

P. Kalvelis. Lankėmės centrinėje Suomijos aklųjų ir silpnaregių federacijos būstinėje Helsinkyje. Domino viskas – organizacijos struktūra, infrastruktūra, teikiamos paslaugos, ypač reabilitacija. Apie Suomijos aklųjų reabilitacijos centrą šiek tiek žinojome, tiktai viena yra kažką žinoti, o kita – pamatyti ir išgirsti patiems. SASF būstinė ir reabilitacijos centras įsikūrę viename dideliame komplekse, kuriame verda aktyvus gyvenimas: yra gyvenamieji kambariai atvykstantiems reabilitantams, maitinimosi, sporto erdvės. Daug veiklų panašios kaip Lietuvoje, bet yra ir skirtumų. SASF turi keletą specialistų, atsakingų už žmonių su regos negalia įdarbinimą, bendravimą su darbdaviais, jų konsultavimą. Vyresni LASS nariai pasakoja, kad prieš du dešimtmečius toks darbuotojas buvęs ir Vilniuje, tačiau jau daug metų nieko panašaus neturime. Suomių patirtis sako, kad tarpininkai tarp neregių, silpnaregių ir darbdavių yra reikalingi. Suomijoje bendravau su žmonėmis, turinčiais šunis vedlius, susipažinau su šių šunų rengimo, finansavimo sistema. Dar kartą įsitikinau, kad šunys vedliai Lietuvoje irgi turėtų atsirasti, kad žmonėms su regos negalia jie padeda sukurti aukštesnę gyvenimo kokybę. Išsiskiria SASF dėmesys reabilitacijai, savo narių teisių gynimui, aplinkos prieinamumui. Kelionė į Suomiją tik patvirtino, kad tai yra svarbiausios nacionalinės aklųjų organizacijos veiklos kryptys, kad šiomis kryptimis turime dirbti ir mes. 

V. Balčikonis. Jeigu pradėtume nuo apčiuopiamų dalykų, pirmiausia – SASF pastatas. Visko labai daug: viskas apgalvota iki smulkmenų, tokių kaip paviršiaus žymėjimas, taktiliniai evakuacijos planai. Mane labiausiai domino reabilitacija. Suomijoje netekęs regėjimo žmogus pirmąją pagalbą gauna jau ligoninėje. Specialistas ergoterapeutas padeda išsirinkti lazdelę, įgyti pirmuosius mobilumo įgūdžius. Tada vykstama į reabilitacijos centrą. Kaip ir pas mus, reabilitacija paprastai trunka iki trijų savaičių. Reabilitacijos metu suomiai vadovaujasi principu: nebūtinai viskas iš karto, svarbu net nedideli dalykai, kuriuos žmogus pradeda daryti savarankiškai. 

SASF filialai orientuojasi į bendruomeninę veiklą. Socialinių paslaugų neteikia ir labiau primena pomėgių klubus. Teikti paslaugas patikėta savivaldybėms. Ar tai gerai, ar blogai – atskiras klausimas. Lietuvoje turime kitokią situaciją. Paslaugų teikimas yra LASS filialų veiklos sritis, o kartu ir jų išgyvenimo klausimas. Patys suomiai pripažįsta, kad savivaldybės kai kada pataupo, kad vieną ar kitą paslaugą žmogus oficialiai turėtų gauti, bet gauna ne visada. Vertinant šiuo požiūriu, ryšys tarp paslaugos teikėjo ir jos gavėjo Lietuvoje yra glaudesnis, greitesnė atgalinė reakcija, kas yra gerai ar ne taip gerai. Domėjausi įtraukiojo ugdymo situacija: Suomijoje ji veikia sklandžiai, pagalba teikiama ir mokytojui, ir mokiniui. 

J. Kručkauskaitė. Suomijoje labiausiai domėjausi aplinkos pritaikymu, reabilitacija, nes patys Kaune kelinti metai ją vykdome. Šiais metais LASS pietvakarių centre įrengėme nedidelį 13 lovų viešbutuką, todėl buvo įdomu viskas: nuo žymėjimų patenkant į patalpas iki smulkiausių detalių. Ir, aišku, ko mokoma, kokios priemonės naudojamos. Užmezgėme gyvą kontaktą su žmonėmis, su kuriais ateityje galėsime bendrauti, pasitarti įvairiais klausimais. Domino veiklos pasiskirstymas tarp centro, regionų ir filialų. Vilmantas jau minėjo, kad filialai arba organizacijos padaliniai orientuojasi ne į socialines paslaugas, o į bendruomeninę veiklą. Nereikia manyti, kad suomiai nesusiduria su sunkumais. Jų pačių teigimu, finansavimas iš nacionalinio biudžeto kasmet mažėja. Prieš kelerius metus organizacija turėjo daugiau nei 200 darbuotojų, dabar liko kiek daugiau nei 100. SASF ieško papildomo finansavimo, vykdo įvairius projektus. 

R. Mingilė. SASF būstinė ir reabilitacijos centras yra tartum miestas mieste, vyksta įvairios veiklos. Organizacija visoje Suomijoje gerai žinoma ir laukiama. Tą patį galima pasakyti ir apie įtraukųjį ugdymą. Mokyklos reabilitacijos specialistų laukia, o Lietuvoje, kai tokie specialistai atvyksta ir siūlo pagalbą, vis dar žiūrima įtariai. Į LASS veiklą įsitraukiau neseniai, todėl Suomijoje domino viskas, kas susiję su aklųjų gyvenimu: kokią pagalbą ir iš kur jie gauna, kaip veikia jų organizacija. Kolegos jau minėjo svarbiausias kryptis ir sritis. Kaip ir suomiai, regėjimo netekusiam žmogui pagalbą turėtume pradėti teikti jau ligoninėje. 

Nuotrauka. SASF būstinė ir reabilitacijos centras įsikūrę viename dideliame komplekse, atliepiančiame žmonių su regėjimo negalia poreikius / LASS archyvo, V. Balčikonio nuotr. 

Patalpoje priešais vertikalius langus su žaliuzėmis užfiksuoti prie stalo sėdintys P. Kalvelis ir R. Mingilė bei kitapus stovinti J. Kručkauskaitė, liečiantys įvairius indus. Jolanta yra pasisukusi dešiniuoju profiliu ir palinkusi virš tamsaus stalo abiem rankomis liečia gėlėtą padėklą su skaidria lėkšte ir tamsia stikline. Ji vilki šviesius laisvus marškinius ir tamsias kelnes. Moters tamsūs garbanoti plaukai siekia kiek žemiau pečių, veidas atrodo ramus, susitelkęs. Priešais sėdinti Renata vilki šviesią suknelę su diržu aplink juosmenį. Jos banguoti plaukai šviesintais galiukais krenta ant pečių. Renata dešiniąja ranka laiko tamsų puodelį ant šviesaus padėklo, o kairiąja – išmanųjį telefoną. Jos antakiai kiek suraukti, lūpos pravertos. Paulius sėdi jai iš dešinės ir kairiąja ranka liečia šviesią tamsiai raštuotą lėkštę ant šviesaus padėklo, o dešiniąja – ant stalo padėtą išmanųjį telefoną. Jis vilki tamsų švarką ir šviesius polo stiliaus marškinėlius. Jo tamsūs trumpi plaukai dengia kairę kaktos pusę, antakiai suraukti, lūpos suspaustos. Ant stalo išdėlioti įvairių spalvų, raštų ir formų padėklai, skirtingų dydžių ir dizaino lėkštės, stiklinės ir puodeliai. Trijulė atrodo pasinėrusi į indų tyrinėjimą ir pasiruošusi dalintis pastebėjimais.