Iš pradžių apšildykime smegenis. Sugalvokite kuo daugiau malonybinių žodžių, galinčių turėti visai kitas reikšmes nei pradinis žodis. Kad būtų aiškiau, duosiu vieną konkretų pavyzdį – šaka (medžio), o malonybinis, bet kitos reikšmės – šakutė (stalo įrankis). Žinoma, kad į galvą pirmiausia ateina pagrindinis malonybinis žodelis – šakelė, bet bandykime sugalvoti ir neįprastų niuansų. Stenkitės griežtai nepaisyti gramatikos, tik ieškoti fonetinio skambesio. Daugiau mano tokios „kūrybos“ variantų rasite straipsnio pabaigoje, o jei skaitote straipsnį žurnalo svetainėje internete, savo sugalvotus pateikite komentaruose. 

Vyresnės kartos žmonės tikriausiai puikiai atsimena legendinio dainininko Stasio Povilaičio dainos žodžius „Žodžiai, vien žodžiai, liejos jie lyg iš rago gausybės...“ Biblijoje skelbiama: „Ir žodis tapo kūnu.“ Pasak jogos šalininkų, žmogaus džiaugsmo ir skausmo priežastys yra žodžiai (iš Elizabeth Gilbert knygos „Valgyk, melskis, mylėk“). Girdėjau filosofiškai juokaujant: „Iš kur man žinoti, ką manau, kol neišgirdau to, ką sakau.“ Esu girdėjęs man labai patikusį posakį „Tark žodį tik tada, kai jis gražesnis už tylą“, bet niekaip nepavyksta šio principo laikytis pačiam. Na, ir kaip galėčiau nemėgti pliaukšti turėdamas tokią pavardę? Mums, nematantiems vaizdo ar matantiems neryškiai, žodžiais gaunama ir teikiama informacija yra gausiausia ir bene svarbiausia. Ne veltui pas žmones, turinčius rimtų regėjimo sutrikimų, namuose tiek daug kalbančių prietaisų, priemonių, aparatų. Kartais juokauju, kad pas mus namuose nekalba tik lygintuvas ir virdulys, bet ir tas pas kai kuriuos anksčiau švilpdavo, o dabartinis – elektrinis, vis garsiau ūžia, kol užvirus vandeniui pats išsijungia ir nutyla. 

Vasaros laikotarpiu daugiau keliaujame, vyksta įvairių renginių, švenčių, dažniau susitinkame su pažįstamais ir nepažįstamais žmonėmis, tad tenka intensyviau bendrauti. Akivaizdu, kad kyla ir daugiau nesusikalbėjimų, nesusipratimų, kai, kaip sakoma, – vienas apie vežėčias, kitas apie akėčias, arba vienas apie batus, kitas apie ratus. Kaip ironiškai šmaikštauja Juozas Erlickas: „Kam čia mokytis tų užsienio kalbų? Daugiausia nesusipratimų kyla kalbantis gimtąja lietuvių kalba.“ Jis pastebėjo, kad žodžiai geriau žodyne, o ne burnoje, todėl patarė nešiotis su savimi žodyną ir parodyti žodį, kurį norėtume pasakyti. Šitaip, anot J. Erlicko, bus išvengta didelių nesusipratimų. Gaila, bet nei juokais, nei rimtai šiuo patarimu mes, turintys regėjimo problemų, pasinaudoti negalime, tad privalome atidžiai sekti, kokius garsų junginius išleidžiame pro burną, ar ištarti žodžiai, sakiniai yra aiškūs pašnekovams, ar nesukelia dviprasmybių? 

O štai visa virtinė mano išgirstų, šypseną sukeliančių situacijų, kai vieni kitus ne taip suprantame. Kai kurios jų kilo dėl regėjimo problemų, kitos su jomis nesusijusios. Į filialą atėjo silpnaregė, atsinešė daug bandelių ir pakvietė tuo metu patalpoje buvusius pasivaišinti. Sako: „Buvau poliklinikoje. Bandelių prisipirkau.“ Kita organizacijos narė visai rimtai pasiteiravo: „Tai jums gydytoja bandelių prirašė? Reikės ir man pas savo šeimos gydytoją nueiti.“ Arba: sėdžiu parke ant suolelio, uostau svaiginančius pražydusių jazminų kvapus, klausausi bandydamas įsivaizduoti, kas vyksta aplinkui. Staiga girdžiu, kaip vyras šaukia: „Patraukite nuo manęs savo šunį. Jaučiu, kaip per mane jau blusos šokinėja.“ Šuns šeimininkė nepasimeta ir šūkteli savo augintiniui: „Reksai, pasitrauk nuo dėdės. Jis turi blusų.“ Esu patyręs, kad turėti platų pažįstamų ratą ne tik smagu, bet dažnu atveju ir naudinga, tad seminare pasiteiravau vienos merginos: „Gal gali duoti man savo telefoną?“ Ji tyli. Nedrąsiai pasiteirauju: „Tai neduosi?“ Ji sako: „Taigi duodu.“ Aš suglumęs laukiu, kol pagaliau jai trūko kantrybė: „Tai ko neimi?“ Tik tada supratau, kad ji laiko man atkišusi savo telefoną. „Ne, – sakau, – tu ne taip mane supratai. Man ne paties telefono, o tik jo numerio reikia. Kokie tavo numerio skaičiai?“ Ji atsakė, kad jos telefono numerio skaičiai yra romėniški. Taip ir likau nieko nepešęs. Vėliau pagalvojau, kad gal ir gerai, nes ir bendrauti, kai vienas kito nesuprantame, nebūtų lengva. 

Sugalvojome atsinaujinti savo bute svetainę, pasikeisti sienų tapetus. Draugė liepė nueiti pas kaimynus, gyvenančius aukštu žemiau po mumis, ir paklausti, kiek jie pirko tapetų, nes juk mūsų kambariai identiški, o kaimynai kaip tik neseniai remontavosi butą. Kaimynai pasakė, kad jie pirko 9 rulonus, tad ir mes nusipirkome tiek pat, bet kai baigėme tapetuoti, kažkodėl 2 rulonai liko nepanaudoti. Nuėjęs pas kaimynus bandau išsiaiškinti, kodėl mums liko tapetų. Kaimynas nė kiek nesutrikęs paaiškino, kad taip ir turėjo būti, nes ir jiems ištapetavus svetainę liko 2 rulonai. Supratau, kad pats suklydau formuluodamas klausimą. 

Vieno vaikino priežodis buvo „tipo“. Jis pasakoja grupelei draugų savo nuotykius: „Nusivedžiau vakar, tipo, merginą į kino teatrą.“ Mes nekreipiame dėmesio į tą priežodį, o vienas naujokas nesuprato ir teiraujasi: „O tu nebijai vestis to tipo merginą?“ Dabar jau pasakotojas sutrinka nesuprasdamas klausimo. Jis užpuola naujoką: „Tu ką? Matei, tipo, tą merginą, tipo vaikštant su kitu tipo vaikinu?“ Mes raitėmės iš juoko, kol jie abu aiškinosi, kas tas tipas, tiksliau, kol išsiaiškino, kad jokio tipo net nebuvo. 

Kai viešumoje ištari žodį, visada turi būti pasiruošęs šaltam dušui, nes kažkam tas žodis gali nepatikti. Štai, vyko Pasvalio rajono filialo ansamblio 10 metų jubiliejaus šventės antra dalis šašlykinėje. Sėdime prie stalų ir Pasvalio neįgaliųjų draugijos pirmininkas Vilius teiraujasi manęs, kokio rajono ansambliečiai sėdi priešais jį. Atsakau, kad jie iš Zarasų. Vilius garsiai komentuoja: „Zarasai – tai iš geros vietos.“ Tą komentarą išgirdusi Zarasų filialo pirmininkė nepatenkinta atšauna: „Aha, iš geros vietos. Man kažkodėl primena posakį „Pabučiuok tu man į gerą vietą“. Grįžtam po spektaklio ir viena humoro grupės dalyvė, susierzinusi dėl tuo metu prastai besiklostančių santykių su artimaisiais, išpyškina: „Niekas manęs nekenčia.“ Aš nevykusiai bandau švelninti situaciją, dar labiau ją paaštrindamas: „Tu neteisi. Kenčiam, visi tave kenčiam.“ 

Kartais nemokant laiku prikąsti liežuvio galima juokaujant per daug prisišnekėti ir net nukentėti. Nuėjau pas televizorių ir kitokios technikos remonto meistrus. Tai buvo rugsėjo pirmoji. Juokaudamas pasveikinau su švietimo darbuotojų švente. „O kuo mes čia dėti?“ – nustebo meistrai. Aš jiems dėstau: „Taigi jums atveža užtemusį ekraną, o jūs padarote, kad jis nušvistų. Taigi ir jūs esate švietimo darbuotojai.“ Jie nudžiugo ir kaip mat išėjo švęsti, liepę man palikti tą atneštą remontuoti mikrofoną ir ateiti po savaitės, o gal dar geriau – po mėnesio! Dalinuosi su pašnekovais savo prisiminimais iš vaikystės, kai dar mokiausi antroje klasėje, gyvenau kaime, o mokiausi antroje pamainoje. Vairuotojas pasitaikė nedraugiškas ir paprašytas prie namų nesustojo, nes ten nebuvo stotelės, bet nuvežė kelis kilometrus į priekį. Teko jau beveik sutemus grįžti. Pasakoju: „Einu aš per miškelį ir staiga priešais mane pasirodė net trys vilkai.“ Pašnekovai nuščiūva ir nekantraudami teiraujasi: „Na, ir ką?“ Aš ramiai tęsiu: „Taigi sakau – pasirodė. Ten buvo tik krūmai.“ Pasitaiko linksmų nutikimų dėl užsienio kalbų. Vienas vyrukas, mėgstantis daug keliauti po egzotiškas šalis, išmokdavo tos šalies, į kurią vykdavo, žodžių junginį „aš suprantu“. Kai aplinkiniai kalbėdavosi smalsiai jį apžiūrinėdami, aiškiai ištardavo tuos žodžius bei stebėdavo pasimetusių iš netikėtumo tenykščių veidus. Džono Irvingo (John Irving) knygoje „Paslapčių alėja“ rašoma, kaip du paaugliai kalbėjosi su taksi vairuotoju ir įsikarščiavę ėmė visokiais negražiais žodžiais vieni kitus vadinti. Su paaugliais važiavęs juos lydėjęs dvasininkas misionierius nemokėjo jų kalbos ir sako: „Kokia graži kalba. Ir aš norėčiau išmokti kalbėti ta kalba.“ Teatro mėgėjų plenere Monciškėse aktorė Saulė Degutytė papasakojo apie savo sūnų. Jie nuėjo į bažnyčią, kurioje Mišias laikė kunigai prancūzai. Vienas jų, kurį laiką gyvenęs Lietuvoje, skaitė litaniją lietuviškai, tik su ryškiu prancūzišku akcentu. Saulės sūnus atsigręžia į ją ir nustebęs didelėmis akimis sako: „Mama, man atrodo, kad aš suprantu prancūziškai.“ Tame pačiame plenere vieni nuo kitų užsikrėtę juoku visą pusvalandį negalėjome tęsti užsiėmimo po to, kai jau minėta aktorė nurodė mums užduotį: „Paimkite dainą ir ją meniškai apdirbkite.“ 

Po to, kai apsilankėme Pakruojo dvare ir savo feisbuko paskyroje įdėjome nuotraukas, paskambino kolegė iš kito rajono ir pasiteiravo dėl nuolaidų bilietams žmonėms su negalia. Mes aiškiname: „Su pirma grupe nemokamai leidžia net ir lydinčius asmenis, turėdami omenyje mažą darbingumo lygį ir didelius specialiuosius poreikius.“ Kolegė nusiminė: „Tai mums reikės labai anksti keltis“, manydama, kad nemokamai leidžia tik pirmus atvykusius. Garbaus amžiaus visuomeninės organizacijos pirmininkas mokėsi dirbti kompiuteriu. Kai jį mokęs informatikos specialistas liepė išeiti iš programos, tas atsistojo nuo kėdės ir išėjo pro duris. Su draugais lankomės lamų ir alpakų ūkyje. Šalia mūsų gyvūnėliais gėrisi šeima. Mažas berniukas klausia tėvų: „O Dalai Lama kilęs iš tokių pačių kaip šitos lamų?“ Po vieno pamokančio nutikimo mane dažnai pralinksmina ne vietoje pavartojami sakiniai su sangrąžiniais veiksmažodžiais. Nuėjau į siuvyklą ir pareiškiau savo pageidavimą: „Norėčiau pas jus pasisiūti kelnes.“ Man atsakė: „Jokių problemų. Sėskitės ir siūkitės.“ Molėtų miesto šventėje susitikau ir šnekučiuojuosi su pusbrolio dukra, valgančia ledus. Staiga prie mūsų priėjo kažkoks jai šiek tiek pažįstamas vaikinas ir pasisveikinęs sako: „O, kaip skaniai kvepia ir gundančiai atrodo. Galiu paragauti?“ Mano giminaitė atkišo jam ledus, bet tas puola bučiuoti jai į lūpas. Nustebusiai merginai juokdamasis paaiškino, kad jis būtent lūpas, o ne ledus ir turėjo omenyje. Kad su kalba visada ir visur reikia elgtis pagarbiai ir atsargiai, rodo situacija iš Jurgos Ivanauskaitės knygos „Sapnų nublokšti“ – vienas vienuolis paklausė abato, ar gali melsdamasis rūkyti, ir tuoj pat buvo išmestas iš vienuolyno kaip šventvagis, o kitas paklausė, ar gali nusidėdamas, tai yra rūkydamas, melstis, ir buvo didžiai pagerbtas. 

Bendraudami turėtume prisiminti, kad teisingi žodžiai ne visada malonūs, o malonūs žodžiai – ne visada teisingi. Napoleonas mokė: žodžiais tikėkite tik tada, kai juos lydi darbai. 

Kai jau ruošiausi išsiųsti straipsnį į redakciją, susitikau kaimyną ir štai taip žaismingai pasikalbėjome: „Labas, tamsta.“ „Aš ne tamsta ir tamsta nevadink manęs tamsta.“ „Gerai, tamsta, jei nenorite, tai aš tamstos nebevadinsiu tamsta.“ Tad visiems skaitytojams – smagaus vasariško bendravimo! 

Ir štai keletas žadėtų variantų pagal užduotį, pateiktą straipsnio pradžioje: banda – bandelė; mama – mamutė; kūma – kumelė; arklas – arkliukas; kalvė – kalvelė; balanda – balandėlė; žiogas – žiogelis; pupa – pupytė; gaidys – gaidukas; kaulas – kauliukas; briedžiai – briedžiukai; voverė – voveraitė; kardas – kardelis; vadės – vadelės; vadovas – vadovėlis; lėlė – lėliukė.