Praėjusiame „Mūsų žodžio“ numeryje iškėlėme klausimą, ar Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) savo veikloje ne per daug jėgų ir laiko skiria šunų vedlių temai? Tiksliau, tokį klausimą kėlė kai kurie LASS suvažiavimo delegatai. Šiuo straipsniu nesitikime nei į jį atsakyti, nei jo paneigti. Klausimus kelti yra gerai, nors atsakymus ne visada lengva rasti – dažnai juos padeda surasti pats gyvenimas. Į minėtą klausimą apie padidėjusį dėmesį šunims vedliams LASS viceprezidentas Vilmantas Balčikonis atsako taip: „LASS neturi tikslo kiekvienam neregiui pasiūlyti po šunį vedlį. Visiškai aišku, kad tokių žmonių daug nebus, bet mums svarbu, kad norintys turėtų galimybę. Dalyvaudami tarptautinėje veikloje matome, kad Vakarų šalyse neregiai šia galimybe naudojasi. Latvijoje, Estijoje tokių šunų taip pat jau yra. Kodėl negalėtų būti Lietuvoje? Šių šunų paruošimas brangus, todėl neužtenka tik norėti. Bendraujame su politikais, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) vadovais siekdami, kad šuo vedlys būtų pripažintas technine pagalbos priemone. Kol kas daugiau abejonių, nei pritarimo, bet pradžia niekada nebūna lengva.“ 

Balandžio pabaigoje LASS raštu kreipėsi į politikus, prašydama šunį vedlį įtraukti į Techninės pagalbos priemonių (TPP) sąrašą. Balandžio 29 d. pranešime žiniasklaidai rašoma: „Rašte akcentuojama, kad Lietuva atsilieka ne tik nuo didesnių Europos valstybių, tačiau yra likusi ir vienintele šalimi Baltijos regione, kurioje žmonės su regos negalia turi patys rūpintis šuns vedlio įsigijimu ir priežiūra. Latvijoje ir Estijoje yra paruošta arba ruošiama po 20 šunų, kurių rengimas nuo 90 iki 100 proc. kompensuojamas valstybės. Tokia praktika taikoma ir kitose Europos valstybėse. Pavyzdžiui, Vokietijoje šiuo metu yra daugiau kaip 2 tūkst. šunų vedlių. Suomijoje yra paruošta 250 šunų, Lenkijoje – 120. Lietuvoje yra tik vienas šuo vedlys, kurio įsigijimu ir priežiūra rūpinasi pats regos negalią turintis gyventojas.“ Rašte akcentuojama ir šuns vedlio pagalba mažinant socialinius barjerus – su juo regos negalią turinčiam žmogui lengviau užmegzti pokalbius, gauti pagalbą, kai ji reikalinga, geriau jaustis psichologiškai. 

SADM atsakyme LASS, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui, Seimo Neįgaliųjų reikalų komisijai atkreipiamas dėmesys, kad Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatyme numatytos pagalbos priemonės asmens su negalia individualiems pagalbos poreikiams tenkinti, o prioritetas skiriamas būtinoms priemonėms, pavyzdžiui, aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis, būsto pritaikymo, asmeninio asistento, socialinių paslaugų poreikio tenkinimas. Įstatymu taip pat įteisinta šuns pagalbininko pagalba asmeniui su negalia. Šuo pagalbininkas priskirtas prie individualiųjų pagalbos poreikių, tačiau šiuo metu dėl daugybės sudėtingų ir prioritetinių sričių valstybės biudžeto galimybių finansuoti šuns pagalbininko įsigijimą ir (ar) išlaikymą nėra, todėl įstatyme nesiūloma reglamentuoti šuns pagalbininko įsigijimo ir (ar) parengimo finansavimo. Asmuo su regos sutrikimais gali būti aprūpinamas (gauti įsigijimo išlaidų kompensacijas) už regos techninės pagalbos priemones, kurios užtikrina jo mobilumą kaip alternatyva šuniui vedliui: įvairaus tipo baltąsias lazdeles, elektroninį orientavimosi prietaisą.“ 

Taigi baltosios lazdelės, elektronika, ateityje galbūt dirbtinis intelektas – prieš šunis vedlius. O gal ne prieš, gal kartu? 

Daug keturkojų draugų 

Birželio viduryje Lietuvoje lankėsi Europos šunų vedlių federacijos prezidentas Deividas Adamsas (David Adams) ir valdybos nariai. Vilniuje vyko šios federacijos posėdis. Europos šunų vedlių federacija vienija 62 organizacijas iš 29 valstybių. Į Lietuvą atvyko neregiai su keturiais keturkojais pagalbininkais. Federacijos prezidentas D. Adamsas drauge su LASS vadovais du kartus lankėsi Seime, susitiko su Demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto atstovais. Seimo apsauga jau juokavo, kad pažįsta ir poną D. Adamsą, ir jo šunį... 

Birželio 15-ąją svečiai keturkojų pagalbininkų gebėjimus demonstravo vilniečiams Katedros aikštėje, Bernardinų sode. Visi drauge nusifotografavo prie šalia Vilnelės stovinčių trijų Lietuvos skalikų kompozicijos. Birželio 16-ąją LASS vadovai, D. Adamsas kartu su savo keturkoju pagalbininku susitiko su SADM viceministre Justina Jakštiene ir patarėja Lauryna Filatovaite. „Politikus įtikinti nelengva, – apibendrindamas susitikimus sakė LASS prezidentas P. Kalvelis, – tačiau po kiekvieno vizito, kiekvieno pabendravimo skepticizmo ir abejonių lieka mažiau. Kaip alternatyvą šunims vedliams politikai pateikia tai, kad neįgalieji gauna asistento paslaugą, tikslines išmokas. Visa tai tiesa, bet tiesa ir tai, kad Lietuva Europos šunų vedlių žemėlapyje yra „balta dėmė“, o mes norime šią „dėmę“ panaikinti.“ 

P. Kalvelio teigimu, kol kas jokių susitarimų su politikais nepasiekta. Artimiausiu metu SADM turėtų būti sudaryta darbo grupė, pateiksianti siūlymus dėl šunų vedlių rengimo ir įsigijimo finansavimo. „Politikai siūlo įvairius variantus, pavyzdžiui, 70 ar 75 proc. reikalingos sumos skirtų valstybė, likusi dalis – paties šuns šeimininko ar privačių rėmėjų. Nuskambėjo siūlymas, kad galbūt šuns vedlio išlaikymui galėtų būti panaudota dabar mokama tikslinė kompensacija ir panašiai, bet visa tai tik svarstymai. Ateityje tikriausiai vyks bandomasis projektas, kurio metu galutinai paaiškės, koks yra realus šunų vedlių poreikis ir kaip prie jų ruošimo ir įsigijimo prisidės valstybė. Aš pats kuo daugiau bendrauju su Vakarų šalių neregiais, tuo labiau įsitikinu, kad šunys vedliai jiems nėra prabangos ar mados reikalas.“ 

Pirmieji žingsniai 

Kaip ne kartą jau minėjome, Lietuvoje šiuo metu yra vienas šuo vedlys. Šunų vedlių rengimu rimtai susidomėjusios dvi organizacijos: Tarnybinės šunininkystės klubas ir Šunų universitetas. Pastarosios įstaigos kinologė Ieva Kuzminienė su pagalbininku Dmitrijumi ruošia savą lietuvišką šunį vedlį, tačiau, anot jos pačios, kol kas pasakoti nelabai yra ką: „Su šuniu dirbame apie pusmetį, manome, kad dar reikės maždaug metų. Viskas vyksta neblogai, bet tai pirmasis toks mūsų šuo – gali pasisekti, gali ir nepasisekti. Todėl iš anksto girtis ar daug kalbėti būtų neišmintinga.“ Abu kinologai šunį ruošia konkrečiam neregiui, bet jo asmenybės neatskleidžia – per anksti. Savo ruožtu pridursime, kad būsimasis lietuviškas vedlys, vardu Rakis, birželio 15 d. dalyvavo išvykoje kartu su svečiais ir jų keturkojais vedliais. Elgėsi nepriekaištingai, laikėsi ramiai ir mielai bendravo su norinčiais arčiau su juo susipažinti. Kinologė Zaiga Kliavinia iš Latvijos neabejotinai pasakytų, kad negalima ieškoti draugystės ar kontakto su svetimu šunimi vedliu. Tik emocinis ryšys, empatija visuomenės ar bendruomenės mentaliteto kaitai irgi šį tą reiškia. Gaila, bet apie prieš metus vienai lietuvaitei latvių parengtą šunį vedlį žinome labai nedaug. Tai nereiškia, kad su juo galėtų bendrauti ar draugauti kiekvienas panorėjęs, tačiau artimesnis pabendravimas galėtų prisidėti prie šių šunų veiklos viešinimo, padėtų atsakyti į būsimiems jų šeimininkams kylančius klausimus. 

Nuotrauka. Europos šunų vedlių federacijos atstovai, LASS vadovai susitiko su Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto nare Monika Ošmianskiene (sėdi) / LASS archyvo nuotr. 

Seime pozuoja penki žmonės ir šuo vedlys. Kairėje stovi Europos šunų vedlių federacijos atstovai Dž. Ričards (Jane Richards) ir D. Adamsas. Vidutinio amžiaus moteris šviesiais plaukais iki pečių ir vyresnio amžiaus žilaplaukis vyras yra dalykiškai apsirengę, segi šviesias svečių korteles ir šypsosi pravertomis lūpomis. Dešiniau stovi V. Balčikonis ir P. Kalvelis, vilkintys tamsokus švarkus, šviesius marškinius ir tamsias kelnes. Vilmanto viršugalvis plikas, veidas su kampuotų formų akiniais šiltai šypsosi. Pauliaus tamsūs trumpi plaukai dengia kairę kaktos pusę, veide – santūri šypsena. Priešais LASS atstovus neįgaliojo vežimėlyje sėdi M. Ošmianskienė, dėvinti šviesią vertikaliai dryžuotą suknelę ir didelius kvadratinius akinius šviesiais rėmeliais. Jos tamsūs trumpi plaukai gaubia apskritą veidą. Nors Monikos lūpų kampučiai nukreipti į apačią, akys rodo, kad ji maloniai nusiteikusi. Kairiau jos tupi šviesus labradoras, nukreipęs žvilgsnį į kairę. Už grupės ant šviesios sienos kabo R. Sipavičiūtės gobelenas „Maloningoji“, kuriame abstrakčiomis figūromis pavaizduota Mergelė Marija. Jo kairėje stovi Lietuvos vėliava, o dešinėje – Europos Sąjungos. Grupė atrodo gerai nusiteikusi, rimčiausias iš jų – šuo vedlys.