Ir kūnui, ir sielai
Autoriaus nuotrauka
Kai įtraukia ir užburia scena
Pranas Pliuška, [email protected]
Parašas po straipsniu

Žmogus iš prigimties yra kūrybiška asmenybė. Prisiminkime – kokių tik keistų ir įdomių veiklų neprisigalvodavome po vieną ar draugų grupelėse vaikystėje ir paauglystėje. Kiekvienam žmogui, nepriklausomai nuo amžiaus ir nuo to, ar jis turi kokią negalią, ar ne, saviraiška yra neabejotinai svarbi kaip gyvenimo pilnatvės sąlyga. Saviraiška ypač svarbi tiems, kurie ne(be)dalyvauja darbo rinkoje. Puikiai pamenu, kad man pačiam muzika ir humoreskų kūrimas padėjo išbristi iš šoko būsenos, kai staiga ėmė nykti regėjimas. 

Stabtelkime prie meno, o šį kartą konkrečiai – prie teatro. Esame buvę jau keliuose spektakliuose su specialiu vaizdo įgarsinimu, bet mūsų likimo žmonės ir patys veržiasi arba kieno padrąsinti žengia į sceną. Pabandykime išsiaiškinti, kodėl mes taip elgiamės ir ką tai mums duoda? Nebūsiu kuklus ir pradėsiu nuo savęs, nes jau 22 metus pats juokais, o ir visai rimtai „apsimetu“ aktoriumi ir vadovauju Molėtų žmonių su įvairiomis negaliomis teatro kolektyvui, nors nuo 2015 metų jau gyvenu Pasvalyje. Tenka dažnai keliauti, o visuomeninio transporto maršrutų vis retėja. Kartais esu priverstas keliauti su keliais persėdimais, po valandą kitą laukiant reikiamo autobuso miestų ir miestelių stotyse. Dažnos kelionės į repeticijas ir spektaklius kas mėnesį šiek tiek paplonina ir piniginę, o juk vadovauju minėtam kolektyvui visuomeniniais pagrindais, kitaip sakant, „už ačiū“. Neretas nustemba sužinojęs, kad mes už spektaklius negauname jokio užmokesčio, išskyrus kuklias vaišes, bet dar ir patys savo lėšomis rūpinamės scenine apranga, reikiamu inventoriumi, dekoracijomis, muzikinėmis fonogramomis ir panašiai. 

Kokie magnetai mane vis laiko pririštą prie teatro? Jų visa paletė. Pirmiausia – čia galiu būti savimi, nebandydamas kam nors įtikti, nebijodamas būti keistuoliu. Susicementavome lyg kokia ideali šeimyna. Kažką įdomaus ir neapčiuopiamai, o kartais ir apčiuopiamai naudingo vienas kitam duodame ir patys gauname. Kūrybinį pasitenkinimą jaučiu rašydamas naują scenarijų. Į tą procesą įtraukiu visus grupės narius, tad ir jie gali atskleisti savo kūrybines galias, kurių daugelis net neįtarė turintys. Pastaraisiais metais pateikiu tik spektaklio „stuburą“, vaizdžiai tariant, atnešu eglę, o Kalėdoms, tai yra premjerai, savo idėjomis, patikslinimais, patobulinimais ją puošiame visi kartu. Turiu pripažinti, kad repeticijos mums daug smagesnės, emocingesnės, nors pats spektaklis, kurį dovanojame žiūrovams, kas kartą yra nepakartojama šventė. Esame nuodėmingi žmonės, kartais pasiduodantys pasididžiavimui ir puikybei, tad mums nesvetimas džiaugsmas sulaukti audringų plojimų, pagiriamųjų žodžių, liaupsinančių komentarų. Nenusimename, jei dėl savo negalios rūšių susiduriame su įvairiais iššūkiais, sunkumais, problemomis, kurios stabdo atsiskleidimą visa amplitude, bet stengiamės laikytis principo, kad tai, kas silpniesiems atrodo kliūtis, stipriesiems yra akmenys pasilypėti. Čia tinka Viljamo Čeningo (William Channing) žodžiai: „Tikslo atkakliai siekiantis žmogus susiranda priemonių, o jei negali jų rasti, sukuria pats.“ Tad po eilinio netikėtumo vaidinimo metu, pajuokavome, kad nėra tokių sunkumų, kurių negalėtume susikurti scenoje. 

Pastebėjau neįtikėtiną fenomeną. Nors didžioji dalis mūsų grupės narių be savo pagrindinės negalios turi ir kitų sveikatos sutrikimų, bet nė vienas iš beveik 300 spektaklių nebuvo atšauktas dėl kurio nors nario sveikatos būklės. Dublerių, kurie galėtų pavaduoti, mes neturime. (Einu pabelsti į medį, kad neprisikalbėčiau.) Ar tai reiškia, kad net rimtų sveikatos sutrikimų turintys žmonės geba sukoncentruoti savo fizines ir dvasines jėgas laiku ir vietoje? 

 

Scenos meno festivaliai 

 

Šiemet teatro mėgėjus nudžiugino LASS Kauno miesto filialo organizuotas festivalis „Scenos magija“. Labai norėtųsi, kad jis taptų kasmečiu ir tradiciniu. Festivalyje be šeimininkų – teatro kolektyvo „Aira“ – turėjo progos pasirodyti LASS mėgėjų teatrų grupės: Jonavos rajono filialo dramos kolektyvas, „Arka“ iš Panevėžio bei dramos studija „Meleta“ iš Klaipėdos. 

Noriu paminėti kitą festivalį. Šių metų tradicinio žmonių su negalia mėgėjų teatrų festivalio „Begasas“, kuriame be kitų kolektyvų dalyvavo LASS šiaurės rytų centro mėgėjų teatro grupė „Arka“ bei šių eilučių autoriaus humoro grupė „Molėtuvka“, tema – „Reabilitacijos forma – TEATRAS“. Neretai tiesiogiai ir netiesiogiai vadovaujančių, kontroliuojančių bei skirstančių menkus pinigėlius institucijų atstovai gana skeptiškai vertina organizacijų siekius kurti ir puoselėti meninius kolektyvus. Šokiai, dainos, teatras laikomi tiesiog pramoga, nesusijusia su reabilitacija. Aš pabandysiu pateikti argumentus, prieštaraujančius tokiai nuostatai. 

Kai įsitrauki į teatrinę veiklą, patenki į savotišką labirintą, kuriame privalai įveikti savo negalios sukeltus iššūkius, įvairias baimes, nepasitikėjimą. Žingsnis po žingsnio tampi labiau pasitikintis savimi, savarankiškesnis, laisvesnis, visapusiškesnis, jautiesi reikalingas ir naudingas, didėja savivertė. Argi tai ne reabilitacijos tikslai ir uždaviniai? Taip pat pirmiausia patenki į bendraminčių būrį, susirandi naujų draugų, nebesijauti vienišas, prasiplečia žmonių, su kuriais malonu pabendrauti, ratas. Prieš lipdamas į sceną neretas susirūpina savo laikysena, kūno proporcijomis, šukuosena, ima mankštintis, laikytis maitinimosi režimo. Pasitaiko vienas kitas, kuris atsisako žalingų įpročių. Tarkim, kai po spektaklio kokios bendruomenės ar organizacijos atstovai prie vaišių stalo pasiūlo ką nors su laipsniais, mes mandagiai atsisakome juokaudami, kad nevartojame svaigiųjų gėrimų, nes mus daug stipriau ir maloniau svaigina teatras. Tenka kruopščiau pasirūpinti sceniniais drabužiais, avalyne, pasiieškoti aprangos detalių, paryškinančių personažą. Repeticijos ugdo kolektyvinę atsakomybę, pareigingumą, moko racionaliai planuoti savo laiką. Lavinama atmintis. Daugeliui žmonių, turinčių regėjimo negalią, pats nuėjimas į repeticijos vietą jau yra rimtas iššūkis, reikalaujantis orientacijos ir mobilumo įgūdžių. Atskira tema – nepažįstamos pasirodymų scenos, kurios vis keičiasi. Mums, nematantiems vaizdo, labai svarbu iš anksto detaliai susipažinti su vaidinamo spektaklio scena. Norėdamas būti neįsitempęs scenoje, turi pajausti, kokio ji dydžio, ilgio, pločio, kokios formos, ar yra laiptelių, kokių specifinių ypatybių. Jei yra mikrofonai ar dekoracijos, visa tai apčiupinėti, suprasti, kokiais atstumais kas išdėstyta, kokio aukščio. 

Mes veikiame ir aplinką. Kiti žmonės, matydami mus drąsiai, laisvai besielgiančius scenoje, ima į visą mūsų bendruomenę žiūrėti palankiau ir net save pervertina per mūsų prizmę: jie visai nematydami tiek daug sugeba, o ką aš nuveikiu būdamas sveikas? Mes savotiškai šviečiame renginių, kuriuose pasirodome, organizatorius. Išsakome jiems savo pageidavimus dėl tinkamesnės scenos, jei yra galimybė pasirinkti, patogaus patekimo į ją bei užkulisius skubiam aprangos ar dekoracijų pakeitimui, jei reikalinga – tinkamo įgarsinimo. Dažnas prisipažįsta nesusimąstęs, kad iš garso kolonėlės sklindanti muzika ar balsas gali būti puikus orientyras nematančiajam. Organizaciniai dalykai bei paruošiamieji darbai privalo būti išspręsti taip, kad visos mintys spektaklio metu tebūtų nukreiptos į tekstą, balso intonacijas, veiksmo ar šokio judesius. 

Pateikiu keletą konkrečių scenos mėgėjų minčių. Arvydas. „Atsakydamas į klausimą, kas man yra teatras, žvilgtelėsiu iš vienos pusės kaip žiūrovas ir iš kitos – kaip artistas. Būdamas žiūrovu visada noriu po spektaklio išeiti su pajudintu vidiniu pasauliu, tiek smagiai šyptelėjęs iš tikros kasdienybės grimasų, tiek po jo pasilikusių, iškilusių klausimų. Žinoma, ne visada taip nutinka. Kartais išeini gailėdamasis tuščiai sugaišto laiko. O dabar kaip artistas. Nematymas žiūrovui turėtų mažiausiai rūpėti. Būtų idealu, jei jis to net nepastebėtų. Jei jau esu scenoje, turiu išjudinti žiūrovo mintis, jausmus, emocijas, priversti jį mąstyti. Kai atsiranda nematoma gija tarp manęs ir salės, tai jau nepamainomas dalykas, galima sakyti – narkotikas.“ 

Sigita. „Teatras man yra širdies atgaiva. Kurdama vaidmenį atitrūkstu nuo savęs, tampu kažkuo kitu, įlendu į kuriamo personažo kailį, susigyvenu su kitu žmogumi, įsijaučiu į jo emocines būsenas, mintis. Taigi per rolę – į kitą pasaulį.“ 

Roma. „Teatras kuria ir lavina mūsų vaizduotę. Scena man ne tik teikia malonumą, atsipalaidavimą, bet duoda emocijų, kurios vėliau virsta išmintimi.“ 

Kristina. „Teatras padeda įveikti scenos baimę, išmoko perlipti per save, kai personažo žodžiai ir veiksmai neatitinka mano vidinių nuostatų ir principų, įgalina susitvarkyti savo vidinius jausmus, emocijas, padeda geriau pažinti save. Spektaklių metu aš atsipalaiduoju kūniškai ir gaunu dvasinį pasitenkinimą.“ 

Baigdamas straipsnį prisimenu aktorės Gražinos Balandytės žodžius, kad scena – tai vartai į rojų. Mes ne profesionalai, o tik mėgėjai, tad į tokią transo būseną gal ir nepatenkame, bet neabejotinai pasigausiname malonių, džiugių akimirkų sąrašą, pasibarstome laimės prieskonių į savo kasdienybės sriubą. 

 

Nuotrauka: Žengdamas į sceną privalai įveikti save, negalios sukeltas kliūtis, bet gauni ir dovanoji daugybę malonių emocijų. Nuotraukoje – akimirka iš klaipėdiečių „Meletos“ spektaklio / LASS Klaipėdos miesto filialo nuotr. 

Akimirka iš spektaklio. Neaukštoje scenoje vaidina šešių vyresnio amžiaus aktorių grupė, susiskirsčiusi poromis. Viduryje stovi vidutinio sudėjimo moteris su nuometu, vilkinti tamsią suknelę, raštuotą šviesiomis lenktomis linijomis, dešinėje rankoje laikanti šviesią gėlių puokštę. Šalia glaudžiai stovi uniformuotas vyras su policininko kepure ir akiniais, gestikuliuojantis kaire prie krūtinės sulenkta ranka. Nuotaka plačiai šypsosi, o vyras atrodo rimtas. Dešinėje pusėje stovi liekna moteris ilgais tamsiais garbanotais plaukais, dėvinti tamsią gėlėtą suknelę ir šviesią skrybėlę. Ją už kairės rankos priekin veda žilas vyras, dėvintis polo stiliaus marškinėlius, tamsų švarką ir tamsias kelnes. Moteris šypsosi suspaustomis lūpomis, lyg bandytų susitvardyti, o vyras atvirai juokiasi užmerktomis akimis. Kairėje pusėje užfiksuota stamboka moteris vilki tamsią gėlėtą suknelę ir šviesią skrybėlę, taip pat papuoštą šviesiomis gėlėmis. Vyras vilki šviesius marškinius, tamsų kostiumą ir tamsią fedorą. Jis užfiksuotas judesyje, galbūt besivedantis partnerę į priekį, o gal pradedantis šokti. Moteris atrodo nustebusi, galimai juokiasi, o vyras šelmiškai šypsosi. Sceną nušviečia apvalūs pakabinamų lubų šviestuvai, fone kabo užuolaidos. Spektaklyje juntama linksma emocija. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]