Susitikimai
Autoriaus nuotrauka
Apie darbą ministerijoje, negalią ir mūsų smegenis
Interviu parengė Alvydas Valenta
Parašas po straipsniu

„Susitikimų“ rubrikos viešnia – mokslininkė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) ministrės patarėja Lauryna Filatovaitė-Vyčienė. Su ja kalbamės apie darbą ministerijoje, mokslus, negalią, mūsų smegenų ir pažinimo galimybes. 

 

– Dažnai esate pristatoma kaip pasaulio žmogus, neuromokslininkė ir kartu kaip SADM ministrės patarėja. Kaip neuromokslininkė tapo ministrės patarėja? 

– Šiuo metu mokslinių tyrimų neatlieku, esu tik ministrės patarėja. Ir šios pareigos užima didžiąją mano paros ir viso gyvenimo dalį. Prieš užimdama šias pareigas, atlikinėjau tyrimus pediatrinių neuromokslų srityje, daugiausia dirbdama su neišnešiotukais bei vaikais iki 5 metų, turinčiais Dauno ir Viljamso-Boireno sindromą. Tapau patarėja gavusi dabartinės ministrės kvietimą ir patikinimą, kad galiu prisidėti prie viešojo valdymo ir tam tikrų sričių, tokių kaip negalios politika, formavimo, galiu duoti kažką naudinga likusiai komandai. Tai yra didelis įvertinimas, todėl kasdien stengiuosi pateisinti lūkesčius. 

 

– Ar nebuvo sunku iš mokslinės veiklos persiorientuoti į visiškai kitą – valstybės valdymo, administravimo – sritį? 

– Kaip minėjau, ministrės kvietimas buvo labai netikėtas, bet pačios ministerijos veikla man nebuvo naujiena. Ilgą laiką dirbau užsienyje, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje, grįžau namo paskatinta programos „Kurk Lietuvai“ ir įsijungiau į jos veiklą. Tai pirmoji ir, kiek man žinoma, vienintelė programa, kviečianti užsienio patirties turinčius specialistus tam tikram laikotarpiui sugrįžti į Lietuvą ir dirbti jos labui. Mano programa truko vienus metus ir susidėjo iš dviejų rotacijų – pirmas pusmetis Socialinės apsaugos ir darbo, antras – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijose. Taigi, pradėdama dirbti ministrės patarėja, jau buvau susipažinusi su SADM veikla, atskiromis jos sritimis. Tiek ministrė, tiek kiti SADM darbuotojai turbūt irgi pamatė, kad savo darbais ir įžvalgomis galiu prisidėti prie jų komandos. Šitaip pradėjusi dirbti „Kurk Lietuvai“, į ją grįžau visiškai. 

 

– Potvarkiai, nurodymai, vis besikeičiantys teisės aktai, susirinkimai, pasitarimai, bendravimas su žmonėmis, kurie dažniausiai būna nepatenkinti ministerijos darbu – ar negaila visam tam laiko ir mokslininkės smegenų? 

– Neslėpsiu, būna sunkių dienų, itin skaudžių skambučių ir atsiliepimų. Labiausiai motyvuoja du dalykai: darbo prasmingumas, supratimas, kad galiu nuveikti kažką prasminga, ir komanda, su kuria turiu galimybę dirbti, kurios dalimi esu. Prasmės jausmas ir žmonės, su kurais dirbu, atperka visus sunkumus. 

 

– Kaip paprastai paaiškintumėte žmonėms, nežinantiems ministerijos darbo specifikos, kuo skiriasi viceministrės ir ministrės patarėjos darbas? 

– Viceministrai turi tam tikras labai aiškias darbo sritis. Viena mūsų viceministrė kuruoja negalios, Europos struktūrinių fondų paramą, užsieniečių integracijos klausimus; kitas viceministras – darbo rinkos sritį, dar kitas – pensijų sritį. Viceministrai turi padalinius, su kuriais dirba tiesiogiai. Ministrės patarėjai rūpi visos sritys, ji renka klausimus ar problemas, kurias reikia spręsti, ir jas pateikia ministrei. Patarėjai ruošia ministrę susitikimams, konferencijoms, padeda lengviau perprasti tam tikrus dalykus, į kuriuos gilindamasi savarankiškai, ji sugaištų pernelyg daug laiko. Apibendrinant, patarėjai gilinasi į visas ministerijos darbo sritis ir į tas sritis, į kurias dėl savo veiklos konkretumo nesigilina viceministrai. 

 

– Ką per savo darbo metus ministerijoje nuveikėte kaip ministrės patarėja? 

– Prie ministrės komandos prisijungiau ne iškart, praėjus kokiems 8 ar 9 mėnesiams nuo jos darbo pradžios. Kalbant apie nuveiktus darbus, svarbu suprasti – ministrės patarėja nedirba pati viena, paprastai dirba komanda: ministrė, viceministrai, patarėjai, kiti darbuotojai. Pokyčių socialinės apsaugos ir darbo srityse per šiuos keletą metų atlikta tikrai labai daug. Šiame kontekste turbūt labiausiai norėtųsi įvardyti pokyčius, susijusius su negalios politika. Visi jie pirmiausia grįsti žmogaus teisėmis ir individualiais poreikiais: kad žmonėms su negalia būtų geriau dirbti, mokytis, domėtis, gyventi, kad būtų užtikrintos galimybės visiems ir kad kiekvienas turėtų pasirinkimą. Inicijuota negalios reforma, žmonių su negalia užimtumo reforma, kiti pokyčiai. Nuo 2024 m. sausio 1 d. veikia naujas negalios vertinimo modelis, kai negalia vertinama labiau atsižvelgiant į konkretaus žmogaus individualius poreikius. Nuo šių metų pradžios negalią ir individualios pagalbos poreikį vertina bei pagalbos ir paslaugų teikimo koordinavimą atlieka Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra (ANTA). Agentūra sudaro pagalbos koordinavimo planą ir jį nukreipia reikiamoms institucijoms vykdyti. 

Negalios nustatymo pakeitimai glaudžiai susiję ir su pensinio amžiaus žmonėmis. Pagal anksčiau galiojusią negalios vertinimo sistemą, darbingo amžiaus žmonėms buvo nustatomas darbingumo lygis, jiems mokama netekto darbingumo pensija, kuri priklausė nuo nustatyto darbingumo lygio ir asmens turimo darbo stažo. Tačiau jeigu buvo vertinama pensinio amžiaus asmens negalia, jam būdavo nustatomas specialiųjų poreikių lygis: didelis arba vidutinis. Nors specialiųjų poreikių lygis suprantamas kaip asmens savarankiškumo netekimo dalis, tačiau darbingumo lygis šiems asmenims nebuvo nustatomas ir dėl to asmens gaunama pensija sukakus senatvės pensijos amžiui nebuvo siejama su jo negalios sunkumu. Nuo šių metų, sukakus pensiniam amžiui, žmonėms bus nustatomas dalyvumo lygis, apskaičiuojamos su negalios sunkumu susietos didesnės pensijos. Tikslesnės ir teisingesnės išmokos turės teigiamos įtakos vyresnio amžiaus žmonių skurdo mažėjimui šalyje. 

Nuo 2024 m. sausio 1 d. valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos turi pripažinti asmens su negalia pasirinktą prieinamą bendravimo būdą ir teikti jam viešąją informaciją nemokamai bent vienu pasirinktu prieinamu bendravimo būdu lygiai su kitais asmenimis. Ministrės įsakymu patvirtintos Informacijos teikimo asmenims su negalia jų pasirinktais prieinamais bendravimo būdais rekomendacijos, skirtos valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms. Asmeniškai labai džiaugiuosi, kad rengiant šį teisės aktą mums daug padėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, labai aktyviai dirbusi darbo grupėje ir teikusi siūlymus. 

 

– Rudenį dabartinė Vyriausybė padės įgaliojimus. Jeigu gausite kvietimą dirbti naujos ministrės komandoje, ar sutiksite? Ką veiksite, jeigu negausite kvietimo? 

– Klausimas, kurio sulaukiu vis dažniau. Veiklų, projektų mano galvoje visuomet sukasi itin daug, tad pasirinkimo krypčių tikrai turiu ne vieną, tačiau kasdien gyvenu šia diena ir metų pabaiga atrodo dar labai toli. Labai norėčiau ateityje skirti daugiau laiko šeimai, vyrui. Tačiau dabar stengiuosi susikoncentruoti į šiandieną, kad nė viena diena nepraeitų veltui. Iki rudens, iki naujos Vyriausybės atėjimo yra dar daug darbų, kuriuos reikia nuveikti. 

 

– Kadangi pati atvirai kalbate apie savo negalią, tai išdrįsiu paprašyti pasidalinti jos patirtimi su mūsų skaitytojais. 

– Aš visuomet mėgstu sakyti, kad negalia keičia patyrimą, bet ne to patyrimo vertingumą. Tad turbūt siekiant atsakyti apie „negalios patyrimą“, turėčiau papasakoti apie kiekvieną savo gyvenimo dieną. O tų dienų, kaip ir visiems, būna visokių – viena džiaugsmingesnė, kita sunkesnė, tačiau tai niekaip nesusiję su negalia – tai susiję su pačiu gyvenimu. Tai yra gyvenimo dovanos, kurias visas turime priimti. Kalbant konkrečiau, tik gimus man buvo nustatytas dešinio šlaunikaulio sutrumpėjimas, pasekmė – turiu nešioti dešinės kojos protezą. Vaikystėje teko patirti daug operacijų, amputacijų, vienus metus gydymas buvo atliekamas Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje. Mano diagnozė – itin reta, skaičiuojama, kad tik 1 iš 300 tūkstančių asmenų ją turi, tad tais laikais, prieš gerus 20 metų, Lietuvoje gydytojai neturėjo praktikos, kaip man padėti. Šiuo metu tokio tipo operacijos bei protezai jau yra pasiekę Lietuvą ir Lietuvos medikai konkuruoja su viso pasaulio medicinos elitu, patys moko kitus ir yra pavyzdys. Turime puikią medicinos ir mokslo bazę, tad labai džiaugiuosi, kad tie vaikai, kurie gimsta su panašia diagnoze į mano, jau gali turėti puikią reabilitaciją, nešioti inovatyvius protezus. 

 

– Ar negalią turinčių žmonių sėkmės istorijos padeda keisti visuomenę ir didina socialinę empatiją? 

– Paprastai atsakau, kad ir taip, ir ne. Moksliniai tyrimai rodo, kad didžiausias ir svarbiausias aspektas, siekiant mažinti stigmas, yra socialinis kontaktas. Tik tuomet, kai matysime aktyvių, atsakomybę už save ir savo gyvenimą prisiimančių žmonių su negalia švietime, darbe, politikoje, kultūriniame ir kitame visuomeniniame gyvenime, atversime šias sunkias duris ir būsime įtraukūs, žinantys, kaip elgtis ir kartu nejaučiantys nerimo. Vaikai be negalios, kurie mokėsi su vaikais, turinčiais negalią, vieni su kitais bendravo kasdien, suaugę turi palankesnes nuostatas į visų pažeidžiamų grupių įtrauktį. Kolegos, turintys savo darbovietėje kitų kolegų, turinčių negalią, palankiau vertina savo darbdavį, geriau vertina vidinę organizacijos kultūrą, ilgiau pasilieka tokiuose darbuose. Kai visuomenė supranta, kad žmonės su negalia yra natūrali jos dalis, tik tada galima kalbėti apie išsivysčiusią atvirą visuomenę. Apibendrinant, visuomenę keičia ne tiek ryškios, garsios sėkmės istorijos, kiek žmogiškas, paprastas kontaktas. 

 

– Radijo laidoje „Aklas pasimatymas“ minėjote, kad mokėtės bendrojo ugdymo mokykloje. Kaip galima suprasti, sėkmingai – nebuvo atstūmimo, patyčių? 

– Visko būdavo. Vaikščiojau su protezu, stipriai šlubavau, savo negalios ir norėdama negalėjau paslėpti. Mokykla buvo penkių aukštų, lifto nebuvo, kai reikėdavo užpūškuoti į penktą aukštą, būdavo sunku, bet žinojau, kad kito pasirinkimo neturiu. Kartais mano adresu laidomų replikų „negirdėdavau“. Nesakyčiau, kad tai buvo sąmoningos patyčios, noras mane kaip nors pažeminti. Mano klasė buvo labai gera, labai draugiška, mane saugojo. Buvome, berods, penktokai, nes jau nebeturėjome nuolatinės klasės, kurioje mokosi pradinukai – pamokos vykdavo kabinetuose. Per vieną pertrauką koridoriuje bėgdami vyresnės klasės mokiniai mane pargriovė. Mano bendraklasiai ėjo pas tuos vyresniokus aiškintis, kas čia vyksta, kodėl jie nugriovė Lauryną? Kaip bevertinsime, mokykloje tam tikra hierarchija yra: vyresni visada labiau teisūs nei jaunesni. Nepaisant visos „hierarchijos“, maniškiai turėjo drąsos ir stiprybės eiti ir aiškintis. Visokių patirčių buvo, bet kartu buvo suvokimas, kad tai yra mano gyvenimas ir mano atsakomybė. Už mane niekas nepadarys, kad man būtų gerai. 

 

– Kad ir kiek kovosime su patyčiomis, su diskriminacija, ankstyvoji paauglystė, kai itin sureikšminami žmogaus fiziniai trūkumai ar privalumai, negaliai turbūt yra sunkiausias laikotarpis? 

– Visada bandau suprasti abi puses. Neįgaliam vaikui girdėti patyčias ar replikas savo adresu – labai nemaloni patirtis, bet kaip vaikui, kuris savo aplinkoje niekada nematė ar nesutiko negalios, žinoti, kaip reaguoti ir kaip elgtis? Todėl labai daug vilčių dedu į įtraukųjį ugdymą. Supratimą, kas yra negalia, išugdyti gali tik socialinis kontaktas. Tai galiu paliudyti savo pačios pavyzdžiu. 

 

(Tęsinys kitame numeryje) 

 

Nuotrauka: Neuromokslininkė L. Filatovaitė-Vyčienė SADM komandoje padeda formuoti ir įgyvendinti socialinės politikos klausimus / asmeninio archyvo nuotr. 

L. Filatovaitės-Vyčienės portretas iš priekio nuo klubų iki viršugalvio. Jauna moteris, vilkinti šviesią palaidinę ir tamsų kostiumą, stovi sulenkusi rankas ir priešais pilvą sunėrusi į apačią nukreiptus pirštus. Laurynos ilgi tamsūs plaukai sušukuoti į kairę galvos pusę ir krenta ant kairiojo peties maždaug iki žasto vidurio. Moteris segi smulkius šviesius stačiakampius auskarus ir yra užsidėjusi stambius akinius tamsiais rėmeliais. Jos akys paryškintos, lūpos šviesiai padažytos. Lauryna santūriai šypsosi ir spinduliuoja profesionalumu. Susiliejusiame fone tęsiasi kelios lauko laiptų pakopos, stūkso šviesi siena, nuotraukos kampuose žaliuoja medžių lapai. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]