Redakcijoje laikomės nerašyto principo, kad rašome jums straipsnius, o ne apie save. Ilgokai teko įkalbinėti kolegą Alvydą Valentą, kol sutiko publikuotis ne kaip straipsnių autorius, o kaip poetas – vis kukliai, branginantis, bet nesureikšminantis įvykių ir įvertinimų. O juk sureikšminti tikrai yra ką! 2023-iųjų pabaigoje išleista A. Valentos poezijos rinktinė „Amerikos atradimas, arba vaizduotės šokis“, šios knygos pristatymai ir kritikų, taip pat ir kitų skaitytojų atsiliepimai bei, aišku, patys eilėraščiai dar kartą įrodė, kad Alvydas yra Lietuvos poezijos kūrėjų elito gretose. 

A. Valentos poezijos būdingas ypatybes taikliai rinktinės palydimajame straipsnyje įvardija literatūrologė dr. Elena Baliutytė: „Atmintis ir vaizduotė šioje rinktinėje autoriui yra itin svarbios, galima sakyti, kad vaizduotė ir sukuria atmintį. Dar viena patraukli Alvydo Valentos poezijos ypatybė – skepsis, ironija, „apverstos“ vertybės. <...>Kai kuriuose eilėraščiuose netikėti intertekstų deriniai skatina filosofinio pobūdžio refleksijas apie laiką, tradiciją, vertybes. Autorius mėgina pasiekti pirmapradį visatos ritmą, vientisą laiką.“ 

A. Valenta buvo vienas iš šių metų jubiliejinio, 60-ojo, „Poezijos pavasario“ nominantų, o gegužės 23 d. poetui už literatūrinę kūrybą Vilniui ir apie Vilnių buvo įteikta Vilniaus mero premija. Skelbiant apdovanojimą, A. Valenta pagerbtas ir įvertintas už Vilniaus XIV a., XX a. pradžios ir pabaigos, šių dienų vaizdinius naujausioje knygoje „Amerikos atradimas, arba vaizduotės šokis“, pabrėžiant, kad „poetinis žvilgsnis skaitytoją priverčia į Vilnių pažvelgti kiek kitaip – tarsi kliautis reikėtų ne vaizdiniais, o kojomis, ausimis, nosimi.“ 

Sveikiname Alvydą ir kviečiame paklaidžioti Vilniaus ir poetinės vaizduotės labirintais! 

Redakcija 

Tauro ragas 

Duris plačiai atverdavęs visiems, 

ketinantiems įsitikinti jo mitologijos gyvybingumu, 

bet labiausiai laukdavęs studentų – 

fuksų ir jau mokslo ragavusių antrakursių, 

niekam nežinomų poetų 

ar pradedančių garsėti kritikų, 

po lotynų ar vokiečių paskaitos 

norinčių pasislėpti nuo gotiško šrifto diktatūros 

ar įkyrių it harpijos lotyniškų linksniuočių, – 

pavakare, žiebiantis pirmiesiems gatvių žibintams, 

galima ir nelaukiant savaitgalio, šiandien, dabar! 

Garsūs ateities rašytojai, poetai, kritikai, 

ekonomistai, bankininkai, 

gal net valstybės vyrai, 

atsidūrę svetingoje jo prietemoje, 

gerklėje pajutę jo vėsą, gaivų kartumą, 

tapdavo atviresni kitiems ir sau. 

Apačioje, sako, rinkdavęsis proletariatas 

Na ir šiaip visokie neaiškūs tipai, 

bet čia, viršuje, viskas visada būdavę akademiška ir solidu, 

gal net dvelkdavę istorija, senove, 

didikų medžioklėmis, tauriaisiais žvėrimis. 

Visus svetingai priimdavęs į savo glėbį, 

leisdavęs persikelti į spalvotą ateities pasaulį, 

pamiršti niekingą dabartį, 

iki vėlumos gausdavęs šimtais jaunų balsų, 

tas senas pilvūzas – smuklininkų patronas 

meistriškai maišė kortas 

ir akiplėšiškai blefavo, 

rodė gyvenimą gražesnį ir spalvingesnį, 

nei tą, kurį kiekvienas buvome gavę 

kaip mokyklinį namų darbą, 

kaip šachmatų uždavinį, 

kurį anksčiau ar vėliau turėsime išspręsti 

savo pačių jėgomis ir klaidomis. 

Žolynų mugė per šventą Joną 

Rugiagėlės, baltoji akacija, gegužraibės, 

stumbražolės, sidabražolės, žvaginiai, 

švento jono žolelės, barkūnai, derviniai, 

asiūkliai, pelkiniai gailiai, 

bruknės, meškauogės, varnalėšos, 

žolių karalius - džiovintas žaltys... 

Nuo galvos skaudėjimo, 

vidurių pūtimo, 

širdies virpėjimo, 

nuo nervų ir nemigos, 

nuo dusulio, nužiūrėjimo, 

audros ir perkūnijos – 

Vilniaus laukų žolės, 

suskintos ir suneštos per šventą Joną 

gaivios ir dar rasotos – 

visos gydančios ir stebuklingos! 

Vaikščioju tarp šitų žolynų, 

traukiu į plaučius Vilniaus laukų kvapą 

ir visų klausinėju: 

„Kur rasti žolę nuo gyvenimo ilgesio, 

sumokėsiu brangiai ir nesiderėdamas." 

Vaterlo, arba Lukiškių aikštė 

Kaip Napoleonas temstančiame Vaterlo lauke, 

tu stovi vidury didelio, vakarėjančio miesto, 

staiga pasiklysdamas ir nežinodamas, kur eiti, 

lyg dideli nematomi apuokai, 

ūkauja automobilių signalizacijos, 

pro šalį kaukia sirenos, 

žviegia piestu statomų mašinų stabdžiai – 

nesiliaujantis geležies ir gyvų kūnų srautas. 

Tu eini, 

ir jauti, kaip rankoje laikoma neregio lazda 

nudegina delną, 

virsta šnypščiančia, besirangančia, 

gelti pasiruošusia gyvate, 

ne, ji visai nepanaši į gyvatę, 

tai tik daili dirigento lazdelė, 

su tokia temstančiame Vaterlo lauke 

Imperatorius dirigavo savo kariuomenei 

siųsdamas ją į ten, iš kur negrįžtama, 

į šešėlių ir amžinos prieblandos šalį, 

bet tu ne imperatorius 

ir net ne imperatoriaus generolas, 

tu sugrįžti, 

išeini ir sugrįžti, 

tik vieną trumpą akimirką pasivaidena, 

kad eini ne per vakarėjantį miestą, 

bet stovi temstančiame Vaterlo lauke 

laukdamas sumuštos savo kariuomenės, 

trumpą silpnumo akimirką 

leidiesi užliūliuojamas svajonės, 

kad įmanoma ir nesugrįžti, 

o paskui tik dar tvirčiau 

suspaudi rankoje šnypščiančią lazdą 

ir žengi į tamsią, kriokiančią 

gatvės arteriją. 

Stoties aikštė 

Pereiti stoties aikštę, 

visai kaip kadaise Leopoldas Blumas 

perėjo gimtąjį Dubliną: 

nuo saulėtekio iki saulėlydžio, 

nuo pirmo iki paskutinio puslapio, 

patyrė daugybę nuotykių, pagundų, 

bet kelionę baigė gyvas ir sveikas. 

Stoties aikštė yra dešimtį tūkstančių sykių 

sumažinta Dublino kopija, 

todėl ją reikia pereiti kaskart iš naujo: 

nuo rėksmingų prieigų 

iki visa susiurbiančios ir įsiurbiančios 

automatinių durų kiaurymės, 

nepasiklysti tarp spalvingų prekybininkų balaganų, 

nenuskęsti staiga užgriuvusio triukšmo jūroje, 

atsispirti mainikautojų, fokusininkų triukams, 

uždarbiaujančių vairuotojų siūlymams 

keliauti pigiai ir greitai, 

nepasiduoti užkimusiais balsais giedančių 

stoties sirenų vilionėms... 

Pereiti anksti rytmetį, 

garsiai rąžantis bundančiam miestui, 

ir triukšmingą vidudienį, 

į akis pasiutusiai plieskiant saulei, 

gomurį aitrinant grindinio dulkėms, 

pereiti skleidžiantis pavasariui ar ūkanotą rudenį, 

įsėsti į urzgiantį didžialangį žvėrį 

ir išvažiuoti nežinoma kryptimi: 

tolyn nuo sostinės, jos senato potvarkių 

ir vykdomosios valdžios sprendimų, 

į nuošalų imperijos pakraštį – 

į pajūrį arba prie Nemuno, į Druskininkus, 

kur kasmet, sutartą dieną, lyg pulkas juodvarnių, 

sulekia, suskrenda, suplasnoja 

galybė kranksinčių, klegančių, ūbaujančių, 

ulbaujančių poetų, 

dainuojančių nemeilę ir neištikimybę 

savo moteriai, savo tėvynei, sau patiems... 

Tolyn tolyn, greičiau iš sostinės, 

į laukus, arčiau sienos, arčiau ribos, 

skiriančios mus ir juos – 

piliečius, valstybės gyventojus 

ir klajoklius barbarus, 

aukštųjų meno vertybių pasaulį 

ir miglotas mėgėjų fantazijas. 

Bet pirmiausia – pereiti stoties aikštę, 

nepradingti jos minioje, 

neįsipainioti reklamos voratinklyje, 

nesistebėti, nestoviniuoti ir nesidairyti į šonus, 

pereiti ryžtingai, pirmu bandymu, 

visą iš karto, 

o tada pasirinkti vienintelę teisingą kryptį, 

kurios niekada negalėjai nei pakeisti, nei atšaukti. 

Išgirsite, kaip pats autorius skaito eilėraštį „Tauro ragas“.

Išgirsite, kaip pats autorius skaito eilėraštį „Stoties aikštė“.

A. Valentos poezijos rinktinės viršelis. Dailininkas – Rokas Gelažius, leidėjas – „Slinktys“ 

A. Valentos poezijos rinktinės „Amerikos atradimas, arba vaizduotės šokis“ viršelis. Tamsiame fone pavaizduota horizontali plaštaka išskėstais į dešinę nukreiptais pirštais ir nykščiu į viršų. Jos viduryje pavaizduotas neryškus, tarsi darytas rentgeno aparatu, rakto atvaizdas, o aplink jį plaštaka, užpildyta tarsi smėlynais ar uoliena, tačiau nėra aiškių detalių, tik iškilimai, šešėliai ir šviesos atspindžiai. Plaštaką supa šviesus nesutampantis kontūras, o po ja šviesiomis raidėmis nurodytas knygos autorius ir pavadinimas. Apatiniame dešiniajame kampe yra šviesus leidyklos „Slinktys“ logotipas – apvalus sraigės kiauto siluetas su tamsia spirale ant šono ir dviem ragų linijomis priekyje. 

Nuotrauka: A. Valenta Vilniaus fone / Vytauto Gendvilo nuotr. 

A. Valenta Vilniaus fone. Vyras užfiksuotas nuo krūtinės iki viršugalvio, kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu, šiek tiek pakreipęs veidą užmerktomis akimis į viršų. Alvydas vilki šviesius marškinius, šviesų languotą švarką ir prasegtą ploną striukę su didelėmis kišenėmis abiejose krūtinės pusėse. Jo tamsūs trumpi plaukai sušukuoti į dešinę galvos pusę, veidas atrodo užsisvajojęs, lūpos kiek papūstos. Fone stovi šviesi Vilniaus Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia. Dešinėje pusėje į viršų kyla siaurėjantis bokštas su trimis vertikaliais langais, ant tamsaus apvalaus stogelio iškeltas kryžius. Nuo bokšto tęsiasi pagrindinė bažnyčios dalis tamsiu stogu, o kairėje pusėje iškyla nedidelis tamsus bokštelis su dar vienu kryžiumi. Didžiąją dalį fasado dengia tamsūs žaliuojantys medžiai. Šio fono supamas Alvydas atrodo paskendęs mintyse, tarsi klausytųsi aplinkinių garsų ir mėgautųsi vėjeliu.