Mūzų pėdsakais
Autoriaus nuotrauka
„Šernas“. Apsakymas
Vincas Baublys
Parašas po straipsniu

Nepamenu, kokiu reikalu vakarėjant dviračiu nuvažiavau pas draugą, gyvenantį (gyvenusį) gretimame kaime. Garaže visas tepaluotas krapštėsi prie tėvo automobilio. Mačiau, nori ką tokio pasakyti. „Sakyk, drauguži, netylėk! Mes tarpusavyje paslapčių neturime.“ Po šiltos, stipriai lietingos dienos jis sumanė išbandyti sėkmę medžioklėje ir pakvietė kartu eiti mane. Tai turėjo būti pirmas kartas mano gyvenime, tad šiek tiek virpino širdį. Šautuvo rankose niekada nebuvau laikęs, o čia dar ir ne koks dvivamzdukas. Karabinas! Ginklas, tinkantis stambiam žvėriui. 

Į šiaurės pusę nuo jo namų ant daubuotos plokštumos žaliavo dideli javų laukai su šabakštynais apaugusiais miško lopinėliais. Šiuose miškingesniuose ploteliuose nuo senų laikų gyveno viena kita šeima, aplink savo sodybas apsitvėrusi nuo laukinių žvėrių. Yra juk vilkų, kurie neša aveles. Netrūksta ir šernų, kurie knisa bulves. Dabar kaip tik jos, pirmosios, buvo pačiame augime. Šeimininkai nuo knislių ėdikų saugojo naktimis tuos plotelius rišdami juose šunis. Ne visada ir tie sargai padėdavo. Gal juos šernai prisijaukino? Kai kurie čia gyvenantys ir nenorintys keltis į gyvenvietę stipresnės sveikatos kaimiečiai laikė gerai prižiūrimus namų ūkelius ir gyvulėlius. Su draugu gerai žinojome, kad tuose miško lopeliuose, kur nėra sodybų, dienomis slepiasi šernai, stirnaitės ir kiti miško gyvūnai. Tai medžioklei nesiruošiau, bet neatsisakiau. Sutikau, nes nė karto gyvenime joje dar nebuvau. Kartą mačiau tik vieną kaip kalnas šerną, įkliuvusį į storo lyno kilpą. Deja, tam kilpininkui teko jo atsisakyti, nes prie žvėries prieiti negalėjo. Šautuvo neturėjo. Stambus žvėris ilgai plėšėsi iki su mėsomis išsiplėšė iš pinklių. Tą vakarą draugo tėvas juokais prasitarė: 

– Nenušaukit nors vienas kito. Žinau, visada su savimi turi tam reikalui kai ko paslapčiomis pasiruošęs. 

– Ne, tėvai, tikrai nieko neturiu, – rimtai tikino draugas. 

Saulutei leidžiantis patraukiame prie vieno stambesnio miško ploto. Nuo žemės kaip pirtyje garai kilo rūkas, žadėdamas naktį blogą matomumą. Sugulame priešingoje keliuko pusėje prieš didesnį medžioklės plotą ir tylutėliai laukiame gurkšnodami nediduką savos gamybos naminukės buteliuką, užkąsdami namine dešra, lašinukais. Persimetame juokeliais apie šokius, merginas. Laikas vis kiek greičiau bėga. Sutemsta. Naktis kaip ir šviesi, bet nors į akį durk! Gerai matyti negali toliau nei dešimt, daugiausia – penkiolika metrų. Pakilęs vėjelis, greičiausiai artėjant naujam lietui, praskaidrina rūką. Miškelyje išgirstame „kriu kriu kriu“. Šernas. Draugas užsitaiso karabiną ir laukiame, kol pasirodys akiratyje žvėris. Jis tuose reikaluose jau turėjo įgūdžių. Kriuksėjo, kriuksėjo, judėjo, judėjo ir pasirodė pamiškėje vaikščiojantis tamsus, šviesesnėmis dėmėmis šešėlis. Tamsoje šviesūs lopeliai ant kūno jį išdavė. 

– Jeigu ne dryžuotas, tai turi būti didokas. Nesuprantu vieno, kodėl jis dėmėtas? – rimtokai suabejojo draugelis. 

Trofėjus išėjo į palaukę pasiskabyti jau gerokai pribrendusių javų ir greičiausiai pasidairyti, kas vyksta prie bulvių lauko. Bent jau taip mes manėme. Kai jis priartėjo, draugas nelaukė. Pasigirdo garsus šūvis. Gyvulys krito vietoje nubėgęs vos kelis metrus javų link ir trumpai žvygtelėjęs neaišku kieno balsu. Mes apžėlusią piktžolėmis palauke nubėgome pasižiūrėti, kas guli kviečių lauke. Sustoję apstulbome. Tai ne šernas, o žmogaus gerokai nupenėta purvina kiaulė. Galinga karabino kulka, praskriejusi iš ausies į ausį per smegenis, paguldė ją iš karto. Abu surimtėjome, o ne apsidžiaugėme. Supurtė kūną baimės šiurpuliukas. Jeigu tai sužinos šeimininkai, bus bėdos ne tik mums, bet ir tėvui. Na, o mums atia, karabine! Prie tų savadarbių parakinių jau nesinori sugrįžti. Šautuvas – tėvo, tai jam daugiausia ir klius. Stovėti vietoje ar viską mesti ir bėgti nesinorėjo. Draugas tuos medžioklio reikalus gerai išmanė. Gaila, nesuradus šios peniukšlės suges mėsa. Peiliu nuleido kraują ir dviese vos ne vos nutempėme arčiau to gyventojo sodybos, kad ryte būtinai surastų. Pėdsakus gal lietus nuslėps? 

Kodėl įvyko toks nesusipratimas? Prieš tai buvo lietinga diena. Kaime praktiškai visi gyventojai stato tuos vasarai skirtus aptvarinius kiauliadaržius. Po lietaus paršiokas tikriausiai gerokai pasimaudė to aptvaro pliurzėje tapdamas tos pačios spalvos kaip ir ji. Besikasydamas šoną į papuvusią kartį ją sulaužė ir vakare išsiveržė visas purvinas laisvėn pavaikštinėti. Apie kokius nors mūsų rankose naktinius žiūronus tuo metu nebuvo kalbos. Vidurvasarį žinoma tokį bekonėlį užversti ant šono negerai, bet tą augintą turtą grąžinome. Kaime greitai pasigirdo kalbos, kad lygumose gyventojo kiaulė nušauta ir dar papjauta. Neaišku tik viena: kas šovė ir kas pjovė? Kodėl jos niekas nenusitempė su savimi? Gero kvailio reikia, kad to nepadarytų. Kaltų niekas net nesiruošė ieškoti, nes šeimininkas to nenorėjo. Mes tą medžioklę dažnai prisimindavome pasijuokdami iš savo klaidos, bet tik dviese. Išsijuoks, kam papasakosi. O toji šeimyna mėsą gerai susūdė ir išdalino vaikams, parvažiuodavusiems iš miesto ir parveždavusiems kaimo žmogui reikalingų produktų. 

Vargu, ar kas mums būtų atsitikę, jeigu šeimininkas būtų sužinojęs tiesą. Tiktai buvo ir kita reikalo pusė: kai kas kai kur turėjo savų žmonių... Greitai išnyko jaudulys ir šis įvykis prisimiršo. 

– Kad ją kur galas. Tvorų nespėjau taisyti. Prisiprašė. – kalbėjo kiaulės šeimininkas, atėjęs krautuvėn nusipirkti cigariukų. 

O draugo tėvas paklausė: 

– Ar tik, sūneli, buvai blaivus, – ir nusijuokė. 

Draugas neslėpdamas atsakė, kad abu buvome kaip krisleliai. Juk brandiems vyrams tas mažas butelaitis – tik lašas jūroje. Tėvukas patikėjo, nes gerai žinojo mus abu. Tai buvo mano pirma ir paskutinė medžioklė ne dėl nušautos kiaulės, bet todėl, kad gyvenimas kitaip susidėliojo. Tiesiog nemėgau pralieto kraujo. Patraukiau į žvejybos meškere plotus. 

Visas neilgas draugo gyvenimas praėjo su šautuvu. Daug medžioklės trofėjų kabojo ant jo namų sienų, gulėjo ant grindų. Medžiojo iki ankstyvos gyvenimo pabaigos. Su šautuvu rankose netikėtai dėl ligos iš jo pasitraukė. Kokia stipri ta trauka man žvejoti, jam medžioti. Ir viskas vyksta nuostabos ir pasigėrėjimo pilnoje gamtoje. 

 

Dirbtiniu intelektu (programa „Adobe Firefly“) kurtas piešinys

Dirbtinio intelekto „Adobe Firefly“ sugeneruotas paveikslėlis. Jame iš nugaros pavaizduoti du į kairę pusę kiek pasisukę vienas už kito tupintys medžiotojai, dėvintys striukes ir kepures su snapeliu. Vyrai yra panašių bruožų, su tiesiomis nosimis ir trumpomis barzdelėmis ant smakro. Priekyje tupintis vyras rankose laiko ilgavamzdį šautuvą, jam ant kairiojo peties kabo dar vienas į šautuvą panašus daiktas su vamzdžiais iš abiejų pusių. Toks pats keistas ginklas yra už antrojo vyro nugaros, tačiau kabo ore niekaip nepritvirtintas ir nelaikomas. Vyrai stebi pieva į kairę paveikslėlio pusę pėdinantį tamsų šerną. Fone kairėje palei žaliuojančius medžius stovi trobelė šiaudiniu stogu. Dešinėje tolumoje žaliuoja tanki augalija. Link horizonto kalvelėmis tęsiasi laukai, virš kurių šviečia galbūt saulė, o gal mėnulio pilnatis. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]