Socialinis pulsas
Autoriaus nuotrauka
Patvirtinti reikalavimai garsiniams šviesoforams
Parengė Alvydas Valenta

Dabar jau nelengva tiksliai pasakyti, kada Lietuvoje buvo įrengti pirmieji garsiniai šviesoforai – apytiksliai apie 1988–1990 metus. Pirmiausia „sučiulbo“ dabartinis sostinės Gedimino prospektas, tada visas Vilnius, o vėliau ir kiti miestai. Dar vėliau tie garsiniai šviesoforai pradėjo giedoti, čiulbėti, cypsėti, kalenti skirtingais balsais, dažniais ir tembrais. Tapo akivaizdu, kad tuos signalus reikia suvienodinti, bet iki šiol šito nebuvo padaryta. Dabar jau yra! Šių metų kovo 27 d. susisiekimo ministro įsakymu „Dėl kelių šviesoforų įrengimo taisyklių“ nustatyti vieningi reikalavimai garsiniams švyturiams, skirtiems regos negalią turintiems žmonėms. Reikalavimai įsigalioja nuo šių metų liepos 1 dienos. Pernelyg nesikuklinsime: pakeitimai atsirado LASS iniciatyva, todėl išsamiau juos pakomentuoti paprašėme LASS prezidentą Paulių Kalvelį (P. K.). 

 

MŽ. Seniai buvo aišku, kad garsinių šviesoforų, teisingiau reikėtų sakyti garsinių švyturių, įrengimo reikalavimus reikia suvienodinti. Vis dėlto, kodėl šito reikalo buvo imtasi, kodėl kaip tik dabar ir kaip šis procesas vyko? 

P. K. Pradėjus eiti LASS vadovo pareigas ir lankytis filialuose, paaiškėjo negera situacija, kad ne visos savivaldybės turi noro įgarsinti šviesoforus, o jeigu įgarsina, daro taip, kaip joms atrodo. Jokių konsultacijų su žmonėmis, kuriems to reikia. Štai vienoje savivaldybėje įrengtas garsinis šviesoforas, bet norint, kad skleistų garsą, jį reikia suaktyvinti. Čia būtų dar ne didžiausia bėda, daugelis garsinių šviesoforų veikia panašiu principu, tačiau suaktyvinama liečiamojo ekrano viduryje paliečiant tam tikrą tašką, kuris nėra kaip nors pažymėtas. Žmogui su regos negalia suaktyvinti tokį šviesoforą praktiškai nėra jokių galimybių, nebent atspėtum ar netyčia pataikytum. 

Didžiuosiuose miestuose situacija geresnė, garsinių šviesoforų įrengta daugiau, tačiau jie čiulba, ulba, cypsi, kleketuoja – vien Vilniuje galime suskaičiuoti mažiausiai penkis skirtingus garsinius signalus. Iškvietimo būdai irgi skiriasi. Keliaujant po Lietuvą paaiškėjo, kad viskas yra dar blogiau. Mažesnės savivaldybės dažnai aiškina, kad garsiniams šviesoforams įrengti neturi lėšų, neregiai tomis ar kitomis gatvėmis nevaikšto ir panašiai. Su tokia pozicija nesiruošėme sutikti, nes puikiai žinome, kad žmonės su regos negalia keliauja, bendrauja, eina ne tik į darbą ar parduotuves, lanko kultūros įstaigas, renginius. Identifikavę šitą bėdą ėmėmės ją spręsti. Pirmieji susitikimai su atsakingais Susisiekimo ministerijos darbuotojais vyko dar 2022 m. pabaigoje. Susisiekimo ministerija mūsų kreipimąsi įvertino kaip pagrįstą, buvo sukurta darbo grupė, pradėta analizuoti situacija atskirose savivaldybėse, kitų šalių patirtis. 

 

MŽ. Kas sudarė darbo grupę, kokių šalių patirtimi ar standartais ji rėmėsi? 

P. K. Darbo grupę sudarė Susisiekimo ministerijos, LASS, Savivaldybių asociacijos, Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Judu“ atstovai. Analizavome Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Vokietijos patirtį. Praktiškai tikrinome garsumą, garso dažnį, galimybę išskirti signalo skleidžiamą garsą iš aplinkos triukšmo. Buvo atvykę vienos vokiečių įmonės atstovai, Vilniuje sumontavo eksperimentinį šviesoforą. Radome, mūsų manymu, geriausią variantą, dabar diegiamą visoje Europos Sąjungoje. Paruoštos naujos Kelių šviesoforų rengimo taisyklės. Bendru susitarimu su Susisiekimo ministerija ir Savivaldybių asociacija jos tapo juridiniu dokumentu. Nuo šių metų liepos 1 d. įrengiant naujus šviesoforus ar rekonstruojant senus, jo laikytis privaloma. Pagerės ne tik regos negalią turinčių žmonių mobilumas, savarankiškumas, bet ir saugumas. 

 

MŽ. Kol pasiekėte norimą rezultatą, praėjo pusantrų metų. Kaip vertinate – daug ar mažai? 

P. K. Darbas vyko gana sklandžiai. Keletas mėnesių praėjo, kol įsivažiavome, kol analizavome kitų šalių patirtį. Geriau dirbti pusantrų metų, analizuoti, diskutuoti ir turėti gerą variantą, nei padaryti per pusmetį, galbūt, su klaidomis, kurias ateityje reikės taisyti. 

 

MŽ. Pereikime prie svarbiausio dalyko: pačių garsinių švyturių, jų veikimo principo. Arba paprasčiau, ką turėtų žinoti regos negalią turintis žmogus, artėjantis prie sankryžos ar perėjos? 

P. K. Kaip jau minėjau, pasirinkome sprendimą, diegiamą ir kitose Europos šalyse: norint suaktyvinti garsinį švyturį, reikia paspausti mechanizmo apačioje esantį mygtuką. Jo nepaspaudus šviesoforas veiks kaip veikęs, žalią spalvą keis raudona, raudoną – žalia, bet garso negirdėsime. Mygtukai turės būti ne liečiamieji, kaip daugelyje mechanizmų yra šiuo metu, o mechaniniai, kad žmogus aiškiai justų patį paspaudimą. Kaip neregiui rasti iškvietimo mygtuką? Iš patirties žinome, kad tokie mygtukai iki šiol būdavo montuojami įvairiai: kol susirasdavo, neregiui neretai tekdavo apčiupinėti ir „apglostyti“ ne vieną apšvietimo, elektros ar dar kokį kitą stulpą. Todėl naujai sumontuoti žalios šviesos įjungimo blokai nuo šiol turės skleisti tam tikrą garsą. Šis garsas primena sieninio laikrodžio taksėjimą – lygiais intervalais girdimas „tak, tak tak“. Šitas „tak tak“ sklinda maždaug 4–5 metrų atstumu nuo stulpo, ant kurio yra sumontuotas iškvietimo blokas. 

Deja, kartais įvairių miestų savivaldybės sulaukdavo ir sulaukia prie sankryžų ar perėjų esančių namų gyventojų skundų, kad garsiniai šviesoforai jiems trukdo. Savivaldybės atstovai dažnai tiesiog išjungdavo garsinius signalus, nes juk besiskundžiančių yra daugiau nei asmenų su regos negalia... 

Nuo dabar „sieninio laikrodžio“ taksėjimas gyventojams tikrai netrukdys, o neregys, artėdamas prie sankryžos ar perėjos, jį girdės ir galės nesunkiai susirasti garsinio švyturio iškvietimo mygtuką. Svarbu atsiminti, kad taksėjimas nereiškia, jog dega žalia šviesa ir kad galime saugiai kirsti gatvę. Taksėjimas padeda lengviau susirasti garsinio švyturio iškvietimo mygtuką. 

 

MŽ. Iškvietimo mygtukas turi ir daugiau naujovių – kokių? 

P. K. Jeigu žmogus prasčiau girdi ar sunkiau orientuojasi, jam gali prireikti papildomo ženklo, kad tikrai dega žalia šviesa. Apie tai informuos ne tik garsinis švyturys, bet ir pradėjęs vibruoti jo iškvietimo mygtukas. Vadinasi, jau turime nebe vieną, o du ženklus, kad galime saugiai eiti per gatvę. Ant iškvietimo mygtuko yra reljefinė rodyklė, orientuota ėjimo kryptimi. Ją liesdamas neregys galės pasitikslinti ėjimo per gatvę kryptį. Tai irgi reikalinga, nes būna įvairių situacijų. Šviesoforai, o kartu garsiniai švyturiai, ne visada, ypač plačiose gatvėse, bulvaruose, įrengiami tiesiai vienas prieš kitą, kai kada gali būti ir truputį įstrižai. Dažnai nelengva teisingai susiorientuoti žiemą, kai aplink sankryžą ar perėją nenukastas ar netvarkingai nukastas sniegas. Neregys, stovėdamas prieš perėją, turi galimybę dar kartą pasitikrinti ėjimo kryptį. Ateityje galime tikėtis ir daugiau naujovių, pavyzdžiui, kad garsinį švyturį būtų galima įjungti mobiliuoju telefonu, bet apie tai kalbėti dar anksti. 

 

MŽ. Reziumuokime. 

P. K. Neregys artėja prie sankryžos, maždaug 4–5 metrų atstumu jį pasitinka taksėjimas. Pagal jį žmogus susiranda žalios šviesos iškvietimo mygtuką ir jį paspaudžia. Įsijungęs garsinis švyturys ir vibruoti pradėjęs mygtukas signalizuoja, kad dega žalia šviesa ir galima saugiai pereiti gatvę. Jeigu abejoja, prieš paspausdamas mygtuką, žmogus gali pasitikrinti ėjimo kryptį. Svarbu atkreipti dėmesį, kad garsinio švyturio signalas garsėja sulig aplinkos triukšmo lygiu. Jeigu prie sankryžos, kurią žadate kirsti, sustos sunkvežimis, signalas bus garsesnis nei tada, kai stovės lengvoji mašina. Taisyklėse smulkiai surašyti visi decibelai, visi dažniai, daugelis parametrų galbūt svarbūs tik specialistams, tačiau visais atvejais galioja principas, kad garsinio švyturio signalas turi būti garsesnis, nei aplinkos keliamas triukšmas. 

 

MŽ. Minėjote, kad vienas toks naujas šviesoforas Vilniuje jau veikia – kur? 

P. K. Taip. Dariaus ir Girėno–Šaltkalvių–Kapsų gatvių sankryžoje. Galima nuvykti ir patiems įsitikinti, kaip viskas veikia. Labai tikiuosi, kad tokių sankryžų po liepos 1-osios tik daugės. 

 

MŽ. Kiek teko domėtis, skirtingos savivaldybės iki šiol diegdavo įvairių gamintojų garsinius švyturius, skleidžiančius skirtingus signalus. Galima neabejoti, kad taip bus ir ateityje – kaip rinkos ekonomikos sąlygomis galima pasiekti, kad jie skleistų vienodą ar labai panašų signalą? 

P. K. Taisyklėse aprašyti reikalavimai. Tiek gamintojai, tiek šviesoforų rengėjai jų turės laikytis. Skirtingų įmonių įrenginiai gali šiek tiek skirtis, bet labai nežymiai. Čia kaip ir su neregių vedimo linijomis ar taktiliniais paviršiais: niekas savivaldybei ar darbus atliekančiai įmonei negali nurodyti, iš kokio gamintojo juos įsigyti, bet galioja visiems privalomi standartai. Svarbiausia, turėtume žinoti, jeigu yra kritinės ar probleminės sankryžos, nesvarbu, kurioje savivaldybėje žmogus gyvena, kreiptis į tos savivaldybės administraciją ir prašyti, kad būtų įrengti arba atnaujinti garsiniai švyturiai. Kai prašymas bus gautas, savivaldybė turės jį nagrinėti ir atrasti lėšų. Nebepakaks pasakyti, kad trūksta pinigų ar neregiai čia nevaikšto. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]