Socialinis pulsas
Autoriaus nuotrauka
Gaivus gūsis
Henrikas Stukas, [email protected]
Parašas po straipsniu

Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centras (VBSPC) veikia ne pirmą dešimtmetį. Jo paslaugomis naudojasi ne tik neregiai ir silpnaregiai, bet ir kitas negalias turintys vilniečiai. Per veiklos metus centro vadovui bei darbuotojams ne kartą teko derintis prie pasikeitusių darbo sąlygų. Tai skatino nesustingti ir nuolat tobulėti. Centro lankytojams ne tik teikiamos būtinos socialinės paslaugos, bet ir organizuojamos įvairios kultūrinės veiklos. Šiais metais VBSPC laukia permainos. Apie jas ir dar daug ką „Mūsų žodžiui“ pasakoja centro direktorius Linas Balsys. 

Pristatant dabartinį VBSPC direktorių L. Balsį, tinkamiausia būtų JAV rašytojo ir režisieriaus Džeimio Paolinečio (Jamie Paolinetti) mintis: „Apribojimai gyvena tik mūsų mintyse, bet jei išnaudojame savo vaizduotę, galimybės tampa neaprėpiamos.“ Linas gimė ir augo Radviliškyje. Jis iki devynerių metų niekuo nesiskyrė nuo bendraamžių. Deja, smalsumas ir nutrūktgalviškumas negrįžtamai pakeitė berniuko gyvenimą. Devynerių metų jis su draugais sprogdino karbidą. Pasekmė – aklumas. Tik po ilgų mėnesių, praleistų ligoninėse, ir sunkaus gydymo oftalmologams pavyko iš dalies atstatyti berniuko regėjimo likutį. 1986 metais L. Balsys pradėjo mokytis tuometėje Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokykloje-internate. Ją baigė 1997 metais. Gavęs viduriniojo mokslo baigimo atestatą vaikinas įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą. Ten studijavo kūno fizinę kultūrą ir sportą. Dar besimokydamas universitete pradėjo mokytojo karjerą. Įsidarbino savo baigtoje mokymosi įstaigoje – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, kuriame dirbo iki 2022 metų. 2008 metais L. Balsys buvo išrinktas Lietuvos aklųjų sporto federacijos prezidentu. Jis neįgaliųjų sporto pasaulyje tikrai ne atsitiktinis pakeleivis. Dar besimokydamas paskutinėje klasėje Linas pateko į Lietuvos neįgaliųjų lengvaatlečių rinktinę, dalyvavo trijose paralimpinėse žaidynėse. 2004 metų paralimpinėse žaidynėse maratono distancijoje iškovojo bronzos medalį. Silpnaregis yra iškovojęs sidabro ir bronzos medalius Europos ir pasaulio čempionatuose. 

 

– Didesnė gyvenimo dalis paskirta sportui, vėliau – jaunosios kartos ugdymui, o dabar – socialinis darbas. Kokioms aplinkybėms susiklosčius pasukote nauju keliu? 

– Sprendimas atsisveikinti su mokykla tikrai nebuvo spontaniškas ir neapgalvotas. Dar 2018 metais pradėjau dairytis kito darbo, kitokios veiklos. Ugdymo centre labai sumažėjo vaikų. Besimokantieji itin dideliu judumu nepasižymėjo. Fizinio lavinimo pamokos pavirto sveikatinimo pamokomis. Dirbdamas mėgstu matyti perspektyvą. Būnant iki galo sąžiningam – šioje mokykloje mokytojauti nemačiau prasmės. Dairiausi dviem kryptimis: tolesnė mokytojo karjera kitoje mokykloje arba administracinė veikla. Šiame lauke įgavau patirties vadovaudamas Aklųjų sporto federacijai. Iš pradžių dalyvavau konkurse užimti Vilniaus sporto mokyklos „Tauras“ direktoriaus pavaduotojo pareigas. Iškovojau „garbingą“ antrą vietą. Vėliau kolegė pasiūlė pamėginti įsidarbinti Žygimanto Augusto progimnazijoje fizinio lavinimo mokytoju. Tarsi jie mane ir priėmė, bet kol svarstė, pamąsčiau, kad eiliniu mokytoju nelabai norėčiau būti. Matyt, gyvenime nėra atsitiktinumų. Išgirdau kalbas apie tuomečio VBSPC direktorius Algimanto Arbočiaus ketinimą išeiti iš darbo. Nusprendžiau palūkėti ir mėginti kandidatuoti į jo vietą. 

 

– Tapote ne eiliniu socialiniu darbuotoju, o iš karto pradėjote vadovauti VBSPC. Ar šis darbas atitiko turėtą viziją? 

– Suvokiau, kad Algimantas gerai ir sėkmingai vadovavo šiam centrui, tad man nebus lengva pakeisti šį patyrusį vadovą. Tačiau pasitikėjimo savo jėgomis suteikė tai, kad Vilkpėdės bendruomenei nesu naujas žmogus. Į jos veiklą įsitraukiau baigęs aktyvią sportininko karjerą. Dar dirbdamas Sporto federacijoje su Algimantu aktyviai bendradarbiavau, kartu vykdėme bendrus projektus. Pats šokau „Šimtažiedyje“, žinojau, kaip organizuojama veikla socialinių paslaugų centre. Mano pagrindinis tikslas – šio centro dar didesnis žinomumas. Kita kryptis – aktyvesnis jaunimo įsitraukimas į centro veiklą. Aišku, ir įstaigos veiklų optimizacija, noras paįvairinti vykdomas veiklas. Tik tapęs įstaigos vadovu kartu su kolektyvu inicijavau kelis naujus projektus. Suprantama, pirmieji žingsniai neatnešė laukiamų rezultatų, bet viskas ateina su patirtimi. Kol kas projektų tikslas – centro viešinimas. Suprantu, kad aplinkiniai Vilkpėdės gyventojai žino šį centrą ir mielai naudojasi jo teikiamomis paslaugomis. Tačiau kiti neįgalūs vilniečiai apie jį yra girdėję nedaug. Mūsų tikslas, kad ne vien neregiai atvažiuotų pas mus, bet ir mes nuvažiuotume arčiau jų. Be to, man itin svarbu suaktyvinti neregių ir silpnaregių sveikatinimo paslaugas. 

 

– Dar neapšilus kojų, iš karto teko priimti sudėtingus sprendimus. Keitėsi socialinių centrų finansavimo tvarka. Kaip neturint patirties sekėsi suvaldyti nelengvą ir sudėtingą situaciją? 

– Žodelį „pasisekė“ gerai būtų įdėti į kabutes. Iš tiesų situacija socialiniame sektoriuje pasikeitė, bet ne į gerąją pusę. Naujoji tvarka itin nepalanki mūsų centrui. Anksčiau buvo nuolatinis projektinis finansavimas iš Vilniaus miesto savivaldybės. Veiklai vieniems metams būdavo skiriama apie 110 tūkst. eurų. Pagal naują finansavimo sistemą įvestas žmogaus įkainis. Skiriamos lėšos tiesiogiai priklauso nuo konkrečių žmonių, kuriems šios paslaugos teikiamos, skaičiaus. Sumuojant – finansavimas sumažėjo 40 tūkst. eurų. 

Perprasti naują sistemą prireikė laiko, bet suktis reikėjo itin greitai. Pradėjau dirbti lapkričio mėnesį, o kitų metų finansavimui dokumentus buvo būtina pateikti iki Kalėdų. Ne be reikalo sakoma – skubų darbą velnias pasiima. Neslėpsiu, padariau klaidų, kai kur pritrūko laiko, įsigilinimo ir patirties. Dabar centro veiklai pinigų skiriama daugiau. Svarus yra ir Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) indėlis. Ypač pirmaisiais mano direktoriavimo metais LASS suteikta parama padėjo centrui išgyventi. Nors šiais metais žmogaus aptarnavimo įkainiai sumažėjo, bet mūsų centre interesantų skaičius reikšmingai padidėjo. 

 

– Neturit specialiojo išsilavinimo, kaip greitai sekėsi perprasti naujo darbo specifiką? 

– Turimas pedagoginis išsilavinimas puikiai koreliuoja su socialiniais dalykais. Mokytojai dirba su žmonėmis ir panašiai kaip socialiniai darbuotojai sprendžia problemas, ne tik susijusias su mokomuoju procesu ar mokiniais. Suprantu, kad nesu visažinis. Tik pradėjęs dirbti nesidrovėjau klausti. Senasis kolektyvas neatsisakė padėti. Patarti ir padėti sutiko ir buvęs centro vadovas A. Arbočius. Patarimai tikrai pravertė. Jie padėjo išvengti tam tikrų klaidų. 

 

– Gyvenimas privertė priimti nepopuliarius sprendimus: atleisti kelis darbuotojus, optimizuoti įstaigos finansus ir išlaidas. Kaip sekėsi po šių veiksmų konsoliduoti kolektyvą? 

– Teko optimizuoti lėšas. Jas pradėjome taupyti pasikeitusių darbuotojų sąskaita, pasinaudojant valstybine subsidijų parama. Taupėme ir etato mažinimo principu. Atleisti darbuotojus tikrai gaila. Norint išgyventi buvau priverstas imtis skaudžių sprendimų. Su kai kuriais centro darbuotojais atsisveikinome laikinai. Štai pynimo būrelio vadovas po vienų metų, atsiradus lėšų, vėl dirba. 

Šiandien centras aptarnauja virš 150 akredituotų žmonių. Kitais žodžiais tariant, už jų aptarnavimą yra skirti pinigai. Kita interesantų grupė – žmonės su regos negalia, už kuriuos nėra skiriamos lėšos. Tai gausiausia centro lankytojų grupė. Dabar VBSPC dirba 9 etatiniai ir 6 individualią veiklą vykdantys darbuotojai. Kolektyvą pavyko išsaugoti su minimaliais pokyčiais. Senieji darbuotojai mane priėmė pakankamai šiltai. Jie padėjo ir buvo geranoriški, ypač daug padėdavo, patardavo ir pataria Arvydas Ribokas. 

 

– Teko atsisakyti iš UAB „Liregus“ kelis dešimtmečius nuomotos aktų salės. Kodėl jos buvo atsisakyta? 

– Ši salės istorija man lyg kaulas šuns gerklėje. Kaip vadovas pasielgiau karštakošiškai. Dabar suprantu – mano elgesys priminė mažo vaiko kaprizus. Raštai ir kategoriški pareiškimai tikrai nepadeda spręsti dalykinių reikalų. Man tai skaudi, bet puiki pamoka. Salės istorija tokia: ilgus metus „Liregus“ direktorius Leonas Kirkilovskis leido mūsų kolektyvams repetuoti įmonei priklausančioje salėje. Jos panoro ir valstybinis choras „Vilnius“. Išsigandau, kad mes neturėsime kur repetuoti. Tiek įmonės vadovas, tiek choro „Vilnius“ direktorius siūlė kompromisus. Mums jie netiko. Keblią situaciją išsprendė LASS prezidentas Paulius Kalvelis. Jis pasiūlė repetuoti kitoje, Žemaitės g. 21 pastate esančioje salėje. Ją apžiūrėjus sukirtome rankomis. 

 

– Dabar turite naujas patalpas Žemaitės gatvėje. Nors pastatas priklauso sąjungai, bet, švelniai tariant, jo aplinka nėra tinkama neregiams. Ar ketinama ir kaip naudojamas erdves pritaikyti mūsų sąjungos žmonių poreikiams? 

– Iš tiesų, tai viena opiausių problemų. Taip, pastatas mūsų, bet pagal pritaikymą – lyg būtų ne mūsų. Tačiau manau, kad itin greitai šios problemos neliks. Pastato aplinkos pritaikymas dabar operatyviai sprendžiamas. Su LASS prezidentu, seniūnu bei neregių atstovais apėjome visą pastatą, apžiūrėjome jo vidų, išsiaiškinome ir įsiklausėme į neregių pastabas. Dirbame dviem kryptimis. Pirma, tai sprendiniai, priklausantys nuo mūsų. Pastato viduje atsiras taktilinės linijos, laiptų žymėjimas ir turėklai. Kita sprendimo zona – savivaldybės ir seniūnijos sprendiniai. Kalbu apie aplinkos pritaikymą. Norime taktilinių šaligatvių ir pėsčiųjų perėjos iš Skroblų į Žemaitės gatvę. Nepažadu greito sprendimo, nes derinimo darbai tikrai užtrunka. 

 

– VBPC vadovaujate pusantrų metų, ar pasikeitė įstaigos darbas, kokių įvedėte naujovių? 

– Visų pirma, esu žemiškas žmogus. Man labai patinka bendrauti su žmonėmis. Kalbuosi paprastai ir nuoširdžiai. Nesu autoritaras, o greičiau liberalas. Nemėgstu pašnekovams ar bendradarbiams primesti savo nuomonės. Vadovaujuosi pasitikėjimo principu. Darbuotojams palieku maksimalią laisvę. Atėjęs nesakau – padaryk tą ar tą. Dažniausiai klausiu, ar tu gali padaryti ir kada? Man malonu dėl abipusio pasitikėjimo, kai darbuotojai juo nepiktnaudžiauja ir jo nenuvilia. 

Anksčiau darbuotojai kiekvieną rytą rinkdavosi į vadinamąsias rytines planuotes. Ten kiekvienas pasisakydavo apie numatomus dienos darbus. Šios praktikos atsisakiau. Kitas dalykas – darbuotojai manim taip pat pasitiki, daug tariasi. Pagaliau, darbuotojai patenkinti ne tik gerėjančiomis darbo sąlygomis, bet ir augančiais atlyginimais. Paminėsiu kelias naujoves. Pirmiausia – kasmečiai darbo pokalbiai, kurių metu su darbuotoju betarpiškai bendrauji akis į akį, išsiaiškini ne tik jo lūkesčius, bet ir jį kamuojančius skaudulius. Kitas bendras sutarimas – baudų skrynelė. Nusikeikęs darbuotojas sutartą pinigų sumą įmeta į skrynelę. Picadieniai – tai ne tik mėgavimasis picomis ir laisvas pokalbis, bet ir einamųjų reikalų aptarimas bei kolektyvo klimato gerinimas. 

 

– Be socialinės veiklos, centre veikia keli meno kolektyvai ir būreliai, pomėgių klubai. Papasakokite apie juos. 

– Stengiuosi išlaikyti tai, kas sukurta. Kolektyvų ir būrelių skaičius nesumažėjo, o ir jie įgauna tam tikrų naujų spalvų. Pavyzdžiui, nuo šių metų Plastikos studija, kurią lankė vien neregiai, pradėjo mokyti kitos šokių pakraipos – linijinių šokių. Jie įpūtė naują liepsną ir atsirado daug norinčių pašokti. Puikiai dirba centro senbuvių kolektyvų vadovai. Kiekvienas kolektyvas turi koncertinę programą, tad jie visi savarankiškai koncertuoja, dalyvauja įvairiuose festivaliuose. Turime tikrai unikalų kanklių kolektyvą. Centre įsteigtas naujas muzikinis kolektyvas – liaudiško muzikavimo grupė. Šalia yra muzikos kolektyvas „Vilkpėdė“, folkloro ansamblis „Versmė“. Negaliu nepasidžiaugti tautinių šokių kolektyvu „Šimtažiedis“. Malonu, kad meno kolektyvus nuolat papildo nauji dalyviai. Dabar du mūsų centro kolektyvai ruošiasi Šimtmečio dainų šventei. 

 

– Ankstesnysis centro vadovas taip pat buvo LASS Vilniaus miesto pirmojo filialo pirmininkas, gal todėl iš dalies centro ir filialo veikla buvo persipynusi. Ar pavyko atskirti veiklas? 

– Su naująja filialo pirmininke šiuo keliu žengiame būtinus žingsnius. Pirmiausia pasiskirstėme darbus. Aš daugiausia dirbu su akredituotais žmonėmis, aplinkos pritaikymu ir projektais. Kaip žinia, filialas savų lėšų neturi. Organizuojant išvykas ar kitus renginius finansinę naštą prisiima mūsų centras. 

 

– VBSPC lankytojų laukia permainos, bus keičiamas įstaigos pavadinimas – kodėl? 

– Centro pavadinimo keitimo priežastys yra kelios. Pirmoji – mūsų centras turi aptarnauti ne tik šio rajono gyventojus, bet ir kitus regos ar kitą negalią turinčius vilniečius. Antra priežastis – vieta LASS struktūroje. Ne taip seniai buvo gvildenama tema dėl VBSPC prijungimo prie stambesnio LASS centro. Manyta, kad taip pavyks sutaupyti administravimo lėšas. Ilgainiui nuomonė kito. Dabar jungimas nebesvarstomas, pasukta kitu keliu. Mūsų centrui priskirtas regioninio centro statusas. Mes kuruosime LASS kai kurių miestų ir rajonų filialus. Jau įtraukėme Trakus, Elektrėnus, greitai perimsime Vilniaus rajoną. Pradėjus vykdyti šią veiklą mūsų įstaigos pavadinimas nebeatitinka realybės. Naujuose dokumentuose mūsų įstaigos pavadinimas – VšĮ LASS Vilniaus regiono centras. 

 

Nuotrauka. Po pusantrų metų vadovavimo VBSPC L. Balsys nestokoja idėjų, kaip centrą išlaikyti dinamišką ir reikalingą / VBSPC archyvo nuotr. 

L. Balsio nuotrauka. Vidutinio amžiaus vyras užfiksuotas iš priekio nuo šlaunų iki viršugalvio priešais „Vilkpėdės“ vėliavą. Jis vilki tamsų kostiumą, šviesius marškinius ir ryši kaklaraištį, raštuotą smulkiais tamsiais bei šviesesniais rombais. Lino plaukai yra trumpai kirpti ir pražilę. Dešinioji akis nukreipta į priekį ir sunku pasakyti, kur prasideda ir baigiasi rainelė, o kairioji nukreipta į kairę galvos pusę. Linas santūriai šypsosi plonomis lūpomis, kiek pakėlęs kairįjį antakį. Kairėje nuotraukos pusėje kabo penkiakampė vėliava su kutais apačioje, įstrižai padalinta į šviesią viršutinę dalį ir tamsią apatinę. Jos centre yra tamsus skritulys, kurio pakraščiu šviesiomis didžiosiomis raidėmis užrašyta: „Vilkpėdės bendruomenės centras“, o viduryje horizontaliai: „Vilkpėdė“. Nuo vidurinio užrašo link jį supančių žodžių sklinda šviesūs saulės spinduliai. Už vėliavos stovi šviesi kampinė sofa, virš kurios ant sienos kabo snieguoto kalno nuotrauka. Vilkpėdės direktorius atrodo rimtas ir pasitempęs. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]