Pasižvalgymai namie
Autoriaus nuotrauka. Parašas po straipsniu
XX a. filosofijos daktarė Ema Zaludokaitė
Arūnas Kapsevičius, korespondentas, muziejininkas
Parašas po straipsniu

Marijampolės rabino Mejerio ir jo žmonos Daihos Zaludokų šeimoje 1903 m. gimė dukra Ema, kuriai likimas lėmė tapti viena garsiausių tarpukario Europos moterų. To meto lietuviška spauda, rašiusi apie Emą Zaludokaitę, jos pavardę sulietuvino į Žaludokaitę, tačiau Lietuvos pilietės pase, išduotame 1920 m., jos pavardė užrašyta Zaludokaitė. 

Pradėdami pasakojimą apie ją, pradžioje pateiksime laikraščių straipsnius, o po to tikslesnę informaciją apie E. Zaludokaitės mokslus ir gyvenimo įvykius, kuriuos pavyko surasti. 

„Suvalkietis“ Nr. 14 (1932.04.03). „Nors Marijampolė nedidelis miestas, bet ir čia atsiranda žmonių, kurie savo gabumais ir kitokiomis ypatybėmis stebina užsieny. Tik gaila, kad mes patys jais per mažai domimės ir vertinam. Su vienu iš tokių asmenų dabar atsirado proga plačiau visuomenę supažindinti. Tai jauna žydų tautybės panelė Ema Žaludokaitė, kuri, būdama akla, baigė Vokietijoje universitetą ir šiomis dienomis gavo filosofijos daktaro laipsnį. Ir baigė ne bet kaip, o su pažymėjimu „labai gerai“. Jos disertacija susidomėjo daugybė užsienio mokslininkų. Tai, rodos, tik antra pasaulyje akla moteris, pasiekusi tokį mokslo laipsnį. 

Žaludokaitė apako Didžiojo karo metu, turėdama dar tik apie 14 metų amžiaus. Nors ji buvo labai gabi, tačiau iki savo nelaimės spėjo įgyti vos menką naminį išsilavinimą. Kitas žmogus, praradęs didžiausią turtą – regėjimą, gal būtų prieš likimą nuleidęs rankas, bet Žaludokaitė pasiryžo su žiauriu gyvenimu kovoti. Būdama akla, gana sėkmingai mokėsi muzikos, rankdarbių, o 1921 m. išvažiavo Vokietijon. Ten specialioje aklųjų mokykloje praėjo gimnazijos kursą. Norėjo mokytis dar toliau, bet aklųjų universiteto kol kas nėra. Tačiau Žaludokaitė nenusiminė: įstojo į Frankfurto prie Maino universitetą, o vėliau persikėlė į Marburgo Lan universitetą. Tame 500 metų senumo universitete ji buvo vienintelė akla studentė tarp 5000 savo kolegų. Knygas skaitė rankų pirštais, mintis dėstė puikiausiai rašydama rašomąja mašinėle, bet daugiausia sunkių mokslo žinių sėmėsi ausimis ir gera atmintimi. Dėl tokio reto pasiryžimo ir gabumų baigė minėtą universitetą ir dabar gavo filosofijos daktaro laipsnį. Greitu laiku panelė Žaludokaitė grįš į Marijampolę ir gali čia suruošti viešą paskaitą. 

Nors šią fenomenalią moterį jau vilioja pas save užsienio mokslo įstaigos, bet reikia tikėtis, kad ilgiau pasiliks savo tėvynėje, kuriai savo žiniomis gali būti labai naudinga. Ji moka apie 10 kalbų.“ 

„Suvalkietis“ Nr. 17 (1932.04.24). „Užsienio mokslininkus stebinanti marijampolietė panelė Ema Žaludokaitė, kuri, būdama visai akla, šiemet įgijo filosofijos ir anglų germanų filologijos daktaro laipsnį, šiomis dienomis grižo iš Vokietijos Lietuvon. Ji apsigyveno Marijampolėje pas savo seserį p. Malachienę. 

Akloji mokslininkė parsivežė beveik vagoną knygų. Ji žada pasilikti Lietuvoje, ruošti paskaitas ir, išmokusi mūsų literatūrinę kalbą, bendradarbiauti lietuvių žurnaluose. Ją Marijampolėje aplankė vietiniai Kauno laikraščių korespondentai.“ 

„Sekmadienis“ Nr. 18, leidžiamas Kaune (1932. 05. 01). Daug girdėjau kalbant apie panelę Emą Žaludokaitę, studijavusią Marburg Lano universitete. Bet ne tas svarbu, kad ji ten studijavo, kad ji mokslus Vokietijoje ėjo, dėl to apie ją čia nerašyčiau. Bet svarbu, kad ji akla, kad ji, nematydama šviesos, negalėdama skaityti mokslo knygų, sugebėjo baigti garsų universitetą ir <...>gauti anglų germanų filologijos ir filosofijos daktaro laipsnį <...>, ir mane tos kalbos nuvedė pas panelę Žaludokaitę, dabar gyvenančią pas sesutę Marijampolėje. 

Gražus salionas, į kurį mane įvedė, kad susitikčiau su vienintele tokia moterimi pasaulyje. Už poros minučių įėjo be pašalinių pagalbos pati daktarė. Brunetė, kokių 27–28 metų moteris su šypsena maloniai, bet labai silpnai lietuviškai atsakinėjo <...>: 

– Man dovanosit, kad aš taip blogai lietuviškai kalbu. Matot, išgyvenusi užsieny 10 metų, į Lietuvą atvažiavau tik prieš dvi dienas. <...>Frankfurte prie Maino baigiau licėjų ir 2,5 metų lankiau Marburg Lano aklųjų institutą. Ten priruošia studijoms, išduoda brandos atestatus. Marburg Lano universitete išbuvau 7 metus – 9 semestrus. Egzaminus išlaikiau 15 kovo ir disertaciją apgyniau (prieš) keletą dienų. Šią vasarą ji bus atspausdinta, universitetas ją priėmė. 

<...>Mano egzaminų pažymiai buvo geriausi, ir neregė aš buvau tik viena filosofijos fakultete, ir iš viso pasaulyje aš nežinau aklos filosofijos daktarės. Prieš 10 metų buvo akla nacional. ekonomikos dr. Reapeld. 

Jūs stebitės, kaip aš galėjau to pasiekti? Juk aš nieko daugiau neveikiau, o vien tik mokiausi. Paskaitas aš užrašydavau specialia mašinėle stenografijos metodu, o vėliau perspausdindavau ant paprastos biuro mašinėlės. 

Korespondento paklausta, ar daugiau aklųjų mokėsi universitete, daktarė patvirtino, kad buvo gal 4 ar 5 studentai. Į klausimą, ar pasiliks Lietuvoje, daktarė atsakė: „Taip, norėčiau, jeigu atsiras darbo. Čia, Lietuvoj, sesutė ir šiaip gimtasis kraštas.“ 

Baigdamas straipsnį, autorius išvardino, kokias kalbas moka Ema Žaludokaitė: anglų, rusų, vokiečių, prancūzų, hebrajų, laisvai skaito graikų ir lotynų kalbomis. Be to, groja pianinu, mandolina ir kitais instrumentais. 

(Straipsnio autorius pasirašė slapyvardžiu Zoro, tai greičiausiai marijampolietis, kuris rašė ir į kitus Kauno laikraščius apie mūsų miesto gyvenimą ir įvykius – aut. pastaba.) 

„Suvalkietis“ Nr. 27 (1932.07.03). „Akloji filosofijos ir filologijos daktarė panelė E. Žaludokaitė, <...>dabar mano Marijampolėje kiek ilgiau pagyventi. Ji mašinėle rašo moksliškus straipsnius, mokosi lietuvių kalbos, neseniai žydų gimnazijoje buvo suruošusi vieną paskaitą, o rudenį ir žiemą mano dar keletą paskaitų Marijampolėje, Kaune ir kitur suruošti. Dr. Žaludokaitė rūpinasi visų Lietuvos aklųjų gyvenimu ir vargais. Pati pergyvendama tą didžiąją žmogaus nelaimę, ji ypač atjaučia Lietuvos akluosius, kurių likimu, mokinimu niekas nesirūpina arba jiems padėti nemoka. Tą turėdama galvoje ji prašė „Suvalkiečio“ redakcijos paskelbti visuomenės žiniai, kad ji sutinka mielai ir be atlyginimo su visais aklaisiais pasikalbėti, jiems patarti, parodyti, kaip mokytis, paskolinti spec. aklųjų knygų ir t. t. Bent kiek apsišvietusiems mūsų akliesiems reikėtų šiuo daktarės kvietimu pasinaudoti ir būnant Marijampolėje pas ją užeiti (ji gyvena adv. Stoklickio namuose, Gedimino g. 4.).“ 

Atmeskime keletą sentimentalių korespondentų pagražinimų ir tariamai parsivežtų knygų vagoną – visa kita dokumentais įrodoma tiesa. Ema Zaludokaitė tikrai baigė Marburgo Pilypo universitetą, kuris buvo įkurtas 1527 m. Heseno landgrafo Pilypo Didžiojo ir veikia iki šiol. Tai seniausias Vokietijos ir Europos protestantiškas universitetas, kuriame moterims mokytis leista nuo 1908 m. Kad ji ten mokėsi ir gavo daktaro laipsnį, patvirtina jos disertacija, kuri saugoma Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Darbo titulinis lapas: „Emma Saludok. Stilkritische Untersuchungender Sonette der Elizabeth Barett-Browning im Verhältnis zu Rainer Maria Rilkes Übertragung“. 1933 m. Marburg Druk F. Fischer“. Išvertus į lietuvių kalbą, temos pavadinimas skambėtų taip: „Stilistinis kritinis Elizabeth Barret-Browning sonetų tyrinėjimas lyginant su Rainer Marija Rilke vertimu“. 

Prahoje (Čekoslovakija) 1935 m. vykusioje tarptautinėje aklųjų spaudos parodoje tarp kitų Lietuvos aklųjų draugijos pateiktų parodai eksponatų buvo ir ši Emos Zaludokaitės daktaro disertacija. 

Lietuvos akliesiems globoti draugijos 1937 m. leidinyje „Aklųjų dalia“ yra dr. Emos Zaludokaitės straipsnis „Aklasis ir jo išauklėjimo galimumas“, kuriame ji apžvelgia Europos patirtį mokant ir integruojant akluosius į visuomenę. 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos istorijoje rašoma, kad 1941 m. birželio 14 dieną ji buvo ištremta į Sibirą. (Taip, nenustebkite, sovietiniai okupantai priešus įžvelgė ir tarp aklųjų, tikrai buvo ištremtas ir garsios Suvalkijos dainininkės Beatričės Grincevičiūtės aklas brolis – aut. pastaba.) Tačiau istorija besidomintis „blogeris“ V. Gasiliūnas tvirtina, kad peržiūrėjo tremtinių sąrašus ir neaptiko Emos Z(Ž)aludokaitės pavardės. Marburgo universiteto internetinėje svetainėje pavyko rasti žinutę, kad ji spėjo emigruoti iki Vokietijai užpuolant Sovietų Sąjungą, tiesa, nurodoma, kad ji emigravo į JAV. 

Kitą pėdsaką pavyko aptikti Masačusetso aklųjų mokyklos (JAV) 1948 m. ataskaitoje. Joje rašoma, kad balandžio 7 d. žinute tarp kitų žinomų šios srities specialistų mokyklą sveikina ir dr. Emma Zaludok, Jeruzalės aklųjų mokyklos direktorė. Galima tik pridurti, kad ir Marburgo universiteto internetinės svetainės straipsnyje „NeueForschungsergebnisse „blista in der NSZeit“ ji minima kaip viena iš šios Jeruzalės mokyklos steigėjų. 

1948 metų Detroito (JAV) miesto žydų laikraštyje buvo įdėta žinutė, kad daktarė Emma Zaludok lankosi pas savo brolį Haroldą Zaldą (gimė Marijampolėje 1898.01,08 – mirė 1949.04.29 Detroite). Darytina išvada, kad Ema Zaludokaitė tremties išvengė – laiku išvyko į užsienį. Kitas aptiktas pėdsakas 1965 metų Jeruzalės miesto telefonų knyga, kurioje nurodoma, kad Zaludok Dr. Emma gyvena adresu: Shikun Kiryat Moshe 9, Tel. 23540. 

Dar vieną pėdsaką aptinkame Tel Avive 1983 m. išleistos marijampoliečių žydų knygos „Marijampolės miestas ant Šešupės“ psl. 168–169, kur yra pačios dr. Emmos Zaludok (Zhlodok) nuotrauka ir jos iš lietuvių kalbos išverstas marijampoliečio Jurgio Maksimovo liudijimas apie žydų žudynes 1941 m. rugsėjo 1 dieną, kuris buvo išspausdintas 1973 m. leidyklos „Mintis“ išleistoje knygoje „Masinės žudynės Lietuvoje. 1941–1944 dokumentų rinkinys“ (psl. 162–163). Taigi žinome, kad dar 1973–1974 m., o tikėtina, kad ir 1982–1983 m. Ema Zaludokaitė dar gyveno Izraelyje, gaila, bet tikslios mirties datos nustatyti nepavyko. 

Peržvelgus Marijampolės miesto tarpukario telefonų knygas, aptinkame, kad čia gyveno Jochveda Žaludokaitė, turinti kolonialinių prekių sandėlį. Jochveda Žaludokaitė 1935–1938 m. tikrai gyveno Gedimino g. 4, o 1939 m. jau nurodomas adresas Policijos g. 1. Neabejotina, kad ji daktarės Emos Zaludokaitės sesuo, jos gyvenimas nutrūko 1941 m. rugsėjo 1 d. pašešupio slėnyje. 

 

Straipsnis iš 2022 m. išleistos A. Kapsevičiaus knygos „Niekada nepalikę savo miesto. Marijampoliečių žydų istorija nuo pradžios iki Holokausto“ 

 

Autoriaus nuotrauka: Arūnas Kapsevičius. Vidutinio amžiaus vyras, vilkintis tamsų megztinį, užfiksuotas iš priekio nuo pečių iki viršugalvio. Jo tamsūs plaukai praskirti dešinėje galvos pusėje ir sušukuoti į kairę. Burną supa ir smakrą dengia tamsi pusilgė barzdelė su keliais šviesiais plaukeliais. Arūnas linksmai šypsosi pravertomis lūpomis ir žvelgia į tolį tamsiomis akimis, aplink kurias susimetusios juoko raukšlelės. 

Nuotrauka: E. Zaludokaitė. Nuotrauka iš 1933 m. žurnalo „Aklųjų dalia“ 

Senas, kiek neryškus filosofijos mokslų daktarės E. Zaludokaitės portretas nuo pečių iki viršugalvio. Moteris yra kiek pasisukusi į dešinę, akys nukreiptos į tolį. E. Zaludokaitė vilki tamsų megztuką ir šviesius marškinius, už kurių apykaklės slepiasi vėrinys smulkiais tamsiais ir šviesiais karoliukais. Jos tamsūs veidą gaubiantys plaukai siekia maždaug iki smakro kampo. Apskritame veide po tamsiais antakiais už akinių apvaliais tamsiais rėmeliais yra tamsios primerktos akys. Moters nosies galiukas yra nukreiptas žemyn, o siaurų paryškintų lūpų kairysis kamputis kiek patemptas į santūrų šypsnį. Ema atrodo rimta ir kiek griežtoka. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]