Pro plyšinę lempą
Autoriaus nuotrauka
Netikėtas ryšys tarp streso ir akių sveikatos
Aistė Varoniukaitė, [email protected], LSMUL Kauno klinikų Akių ligų klinikos gydytoja oftalmologė
Parašas po straipsniu

Kone kiekviename su sveikata susijusiame straipsnyje, žurnale, televizijos laidoje ar internetiniame portale prie patarimų skilties galėtume rasti rekomendaciją mažinti streso lygį arba patarimų, kaip su juo kovoti. Stresas – nepaneigiama daugelio tiek psichologinių, tiek sveikatos problemų priežastis, nors visiškai išvengti streso gyvenime tikrai neįmanoma. Bet ar kada nors susimąstėte, kad stresas gali turėti įtakos ir akių būklei? Arba, kad stresas gali būti regėjimo pablogėjimo priežastis ir pasekmė? 

Lėtinis arba ūmus stresas ne šiaip pablogina nuotaiką ar sukelia nuovargį. Dėl streso hormonų padidėjimo organizme užsiveda visa kaskada fiziologinių pokyčių, kurie turi įtakos ir akių sveikatai. Žinomas faktas, kad vokų trūkčiojimą dažniausiai sukelia arba magnio trūkumas, arba stresas, tačiau stresas gali sąlygoti ir akies paviršiaus pokyčius, vyzdžių išsiplėtimą, trumpalaikius regėjimo sutrikimus, centrinę serozinę chorioretinopatiją, hipertenzinę retinopatiją (dėl padidėjusio kraujo spaudimo), akispūdžio pokyčius. 

 

Koks organizmo atsakas į stresą? 

Nors ryšys tarp streso ir akių būklės nėra labai plačiai ištirtas, tačiau streso nulemto organizmo fiziologinio atsako pradžia slypi smegenų srityje, vadinamoje migdoliniu kūnu (lotyniškai – „amygdala“). Migdolinis kūnas atsakingas už emocijas ir „kovok arba bėk“ atsako pradžią. Esant ūmiam stresui migdolinis kūnas signalus siunčia hipokampui, kuris apdoroja ir išsaugo informaciją bei aktyvina simpatinę nervų sistemą ir antinksčių liaukas. Būtent jos yra labai svarbios išskiriant hormoną epinefriną, plačiau žinomą kaip adrenaliną, kuris patenka į kraujotaką. Aktyvinama pogumburio – hipofizės – antinksčių ašis, kurią aktyvią palaiko lėtinis stresas. Smegenyse esantis pogumburis (lotyniškai – „hypothalamus“) išskiria tam tikrą hormoną, kuris aktyvina hipofizę (posmegeninė liauka), o toji išskiria dar kitą hormoną, aktyvinantį antinksčius. O antinksčiai išskiria kortizolį – dar žinomą kaip streso hormoną. 

Organizmas bando prisitaikyti prie kintančių sąlygų, įsijungia parasimpatinė nervų sistema, kuri mėgina sulėtinti organizmo atsaką į stresą. Tačiau dėl nuolatinio lėtinio streso šio balanso organizmui palaikyti nepavyksta. Organizme nuolat padidėjęs kortizolio ir adrenalino kiekis gali sukelti širdies ir kraujagyslių sistemos ligas, padidėjusį apetitą, žarnų mikrobiotos disbalansą, prastą miego kokybę, nerimą, depresiją, lėtinį uždegimą. Jei prie lėtinio streso pridėsime ir gyvenimo būdo pokyčius – didelį paros kofeino suvartojimą, nejudrą, nemigą, perteklinį ekranų naudojimą – žalingas ratas sukasi toliau ir gali sukelti dar daugiau lėtinių ligų. 

 

Kokia streso įtaka akių būklei? 

Nuolat padidėjęs kortizolio ir adrenalino kiekis stimuliuoja „kovok arba bėk“ atsaką ir ruošia organizmą susidurti su netikėtomis kliūtimis. Įdomu tai, kad hormono adrenalino padidėjimas sukelia vyzdžių išsiplėtimą – taip turėtume geriau matyti galimas grėsmes. Istoriškai prieš daugelį amžių šis atsakas padėjo žmonėms išgyventi pavojingomis sąlygomis. Tačiau laikai keičiasi ir dabar dažniausiai stresiniai dirgikliai yra visai kitokie, nei netikėtai miške uogaujant sutikta meška ar vilkas. 

Streso metu gali padidėti akispūdis, kurio svyravimų įprastai nejaučiame ir nedidelis akispūdžio padidėjimas daug žalos įprastai nepridaro. Tačiau esant glaukomai arba akių hipertenzijai ir dar keliems rizikos veiksniams papildomas streso poveikis gali padėti glaukomai vystytis, kuri negydoma sąlygoja periferinio akipločio siaurėjimą ir netgi aklumą. Ir nors stresas tiesiogiai glaukomos nesukelia, tačiau gali pabloginti gydymo režimo laikymąsi ir pacientų motyvaciją reguliarioms patikroms pas akių gydytoją. 

Ūminio streso metu regėjimas gali tapti neryškus, tuo metu gali pablogėti matymas iš arti, ypač vyresniems kaip 45 metų žmonėms su senatvine toliaregyste (presbiopija). Itin didelio streso metu, pavyzdžiui, panikos atakos atveju, dėl padažnėjusio kvėpavimo sutrinka deguonies ir anglies dioksido santykis kraujyje, kuris ir gali nulemti neryškų regėjimą. 

Dėl organizmo reakcijos į stresą akys gali tapti labai sausos arba labai ašarotos. Dėl sausų akių ligos, streso metu nugaravus paviršiniam ašarų plėvelės sluoksniui, akys tampa dar sausesnės arba kaip tik – gali intensyviau refleksiškai ašaroti. 

Streso metu dėl „kovok arba bėk“ sistemos aktyvinimo didesnis dėmesys smulkioms detalėms gali sąlygoti drumsčių stiklakūnyje paūmėjimą. Iš tiesų drumsčių streso metu tikrai nepadaugėja, tačiau dėl atidumo detalėms jos gali būti pastebimos geriau nei iki tol. 

 

Centrinė serozinė chorioretinopatija – streso sukelta liga? 

Ši sudėtingai skambanti akių liga yra kartu ir sudėtinga, ir paprasta. Dažniausiai į akių gydytojus pacientai kreipiasi dėl gana staiga pablogėjusio matymo viena akimi, kai vaizdas nedingsta, tačiau tampa neryškus, išsiliejęs, iškreiptas, pablogėja kontrastinis jautrumas, jautriau reaguoja į šviesą, gali pablogėti spalvų juslė ar atsirasti tarsi juoda dėmė centriniame regėjimo lauke. Neretai dėl šios ligos kreipiasi jaunesnio amžiaus pacientai. 

Priežastis gana paprasta: centrinėje tinklainės dalyje – geltonojoje dėmėje – atsiranda skysčio po tinklainės ląstelėmis, kai iš gilesnių sluoksnių (gyslainės) atsiranda skystį filtruojanti „silpnesnė“ vieta. Kadangi skystis atsiranda centrinėje tinklainės dalyje, todėl ir pablogina centrinį, ryškų, aiškų, spalvotą vaizdą. Dažniausiai liga paveikia jaunesnio amžiaus (30–50 metų) vyrus, tačiau pasitaiko ir moterims, ir įvairesniame amžiuje. 

Ir nors matymo pablogėjimo mechanizmas gana aiškus, tačiau priežastis nėra iki galo žinoma. Būtent stresas yra vienas pagrindinių rizikos veiksnių, todėl akių gydytojui atlikus tyrimus ir nustačius centrinę serozinę chorioretinopatiją vienas pirmųjų klausimų ir yra susijęs su streso lygiu paskutiniu metu. Ir labai dažnai, būtent prieš šios ligos atsiradimą, streso lygis tokių pacientų gyvenime būna reikšmingai padidėjęs. Viena iš teorijų teigia, kadangi stresas sukelia jau aptartą hormonų padidėjimą organizme, dėl tinklainės pigmentinio epitelio ląstelių funkcijos pablogėjimo ir streso hormonų poveikio atsiranda filtruojanti skystį vieta geltonojoje dėmėje. Tyrimais nustatyta, kad ši liga dažniau būdinga A tipo asmenybėms, kurios ir pasižymi polinkiu į stresą, nerimą, nekantrumą. Tačiau tai tik viena iš teorijų. 

Ligą taip pat gali lemti ir kortikosteroidų naudojimas, o šie vaistai naudojami daugeliui ligų gydyti, pradedant rimtomis būklėmis, kaip po organų transplantacijos, ir baigiant gana kasdienėmis situacijomis, kaip nereceptinių kortikosteroidų turinčių nosies purškalų naudojimas. Taip pat liga dažniau pasireiškia esant arterinei hipertenzijai, autoimuninėms ligoms, Kušingo sindromui, sisteminei raudonajai vilkligei, miego apnėjai ir kitoms. 

Liga nustatoma įvertinus akių dugną ir atlikus optinę koherentinę tomografiją, kurios metu nustatomas skystis po tinklaine. Įprastai per kelis mėnesius skystis gali išnykti be jokių padarinių, matymas pagerėja. Tačiau taip nutinka ne visais atvejais. Jeigu skystis nedingsta savaime, yra tik vienas įrodymais pagrįstas gydymas – fotodinaminė terapija su verteporfinu. 

Deja, šiuo metu jau kurį laiką Lietuvoje verteporfino nėra dėl buvusių vaisto gamybos ir tiekimo sutrikimų visame pasaulyje, todėl gydymo galimybės labai ribotos. Ir nors nėra įrodyta, kad gydymas lašais ar tabletėmis būtų pranašesnis, nei laukimas ir jokio gydymo netaikymas, tačiau nesant patvirtinto gydymo tenka suktis iš padėties. Pacientams paaiškinus situaciją mėginti galimus prieinamus gydymo metodus – priešuždegiminius akių lašus, šlapimą varančias tabletes ar su įprastu lazeriu mėginti „prišaudyti“ filtruojantį tašką, jeigu jis nėra pačiame geltonosios dėmės centre. Vis tik šiuo atveju kartais ne lazerinis gydymas, o laikas ir visi patarimai, kaip kovoti su padidėjusiu stresu, nebūna veltui, ir skysčio po tinklaine nelieka lygiai taip pat netikėtai, kaip ir atsiranda. Įprastai ši liga aklumo nesukelia, tačiau gali reikšmingai pabloginti centrinį matymą ir pasikartoti. 

Apibendrinant, jeigu akių gydytojas pasiteiraus apie stresą gyvenime – nereikėtų nustebti ir pagalvoti, kad gydytojas kišasi ne į savo reikalus. Stresas paveikia visą organizmą, o akys nėra nuo jo atsietos. Kartais žmogiškas patarimas atkreipti dėmesį į pokyčius gyvenime ir pristabdyti gyvenimo tempą gali būti pagrindinis veiksnys, užtikrinantis tiek gerą savijautą, tiek gerą regėjimą. Streso išvengti tikrai nepavyks, tačiau svarbu išlaikyti balansą, todėl net paprasčiausios priemonės kaip geras nakties miegas, savaitgalis gamtoje ar ramus laisvalaikis gali daryti stebuklus. 

 

Nuotrauka. Neturėtumėte nustebti, jei akių gydytojas paklaus apie patiriamą stresą / www.pexels.com nuotr. 

Vyro nuotrauka iš kairės nuo juosmens iki viršugalvio. Šviesius marškinius vilkintis vyras stovi patalpoje atsirėmęs į šviesią sieną, kiek nuleidęs galvą ir akis nukreipęs į žemę. Jis kairiąja ranka yra apjuosęs save per pilvą ir į ją atrėmęs dešiniąją ranką, kuria nusiima akinius tamsiais stačiakampiais rėmeliais. Vyro trumpi tamsūs plaukai yra kiek pasišiaušę, o smakras ir skruostai apžėlę trumpa, kelias dienas neskusta barzdele. Jo veidas atrodo susirūpinęs – siauros lūpos kiek suspaustos, kairysis kamputis nukreiptas žemyn. Vyrui iš dešinės yra uždarytos durys ir langas. Su patalpos šviesumu kontrastuoja ant vyro metami šešėliai ir jo niūri nuotaika. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]