Mūsų žmonės
Autoriaus nuotrauka
„Sportas išugdo pagarbą kitiems“
Vilma Venckutonytė
Parašas po straipsniu

„Man patinka ne išlipti, o iššliaužti iš baseino. Treniruotė yra tik tada, kai nepatogu. Skausmas yra tik psichologinė iliuzija, visada galime iš savęs reikalauti daugiau“, – įsitikinęs 25-erių plaukikas iš Kauno Edgaras Matakas. 

Treniruotės, treniruotės, treniruotės – tokiu ritmu iki Paryžiaus paralimpinių žaidynių, kurios vyks rugpjūčio 28–rugsėjo 8 dienomis, gyvens E. Matakas – vienas iš dviejų Lietuvos sportininkų, jau užsitikrinusių vietą šioje paralimpiadoje. 

„Šiuo metu turiu vienintelę svajonę ir tikslą – iškovoti Paryžiaus paralimpinių žaidynių auksą. Todėl visas mano dėmesys skirtas pasirengimo etapui“, – sako E. Matakas. 

Kasdien po dvi treniruotes: pirmoji treniruotė baseine – 9 val. ryto, antroji – 17 val., kartais vietoj baseino pastaroji vyksta sporto salėje. „Ne per daug jaunas esu, kad dar daugiau save alinčiau. Plaukime 25 metai – jau nejaunas“, – rimtai sako Edgaras, nors ir bandau pajuokauti, kad tiek metų – pati jaunystė. 

Ne mažiau svarbi elitinio sportininko dienotvarkės dalis – poilsis, atsistatymas. Mėgstamiausios Edgaro poilsio vietos Kaune – Kleboniškių ir Lampėdžių miškai, kur pasivaikščiodamas su šeimos nariais nueina ir po 14, ir po 20 kilometrų. O progai pasitaikius stengiasi išvis dingti iš Kauno – važiuoja į draugės tėvų sodybą ir ilsisi gamtoje. 

Balandžio pabaigoje Edgaras grįžo iš Europos žmonių su negalia plaukimo čempionato Portugalijos saloje Madeiroje, kur nematančių plaukikų klasėje S11 iškovojo tris medalius: sidabrą plaukdamas 50 metrų laisvuoju stiliumi (26,89 sek.), bronzą plaukdamas 100 metrų laisvuoju stiliumi (58,95 sek.) ir 100 metrų krūtine (1 min. 15,88 sek.). 

„Po Europos čempionato jaučiuosi gerai. Stengiuosi atsistatyti, nes per varžybas ne tik fiziškai pavargsti, bet ir emociškai išsenki. Reikia daugiau miego, atsiriboju nuo viešosios erdvės“, – pasakoja E. Matakas. Paprastai Edgaras miega po 9,5 val. per parą, nes taip jo kūnas geriausiai atsigauna. 

„Mano logika tokia: treniruotėse turiu palikti visą širdį ir protą, tada varžybose ateina rezultatai“, – dalijasi plaukikas. Per karjerą E. Matakas jau pelnė 6 Europos čempionatų medalius, 4 kartus tapo prizininku pasaulio pirmenybėse, Tokijo paralimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos apdovanojimą. 

Kas sunkiausia varžantis aukščiausiu lygiu? „Pats plaukimas, treniruotės nėra sunku, jeigu mėgsti tai, ką darai. Sunku atsiriboti nuo viso to dėmesio, susikaupti tik ties tuo, ką darau. Mane vargina dėmesys iš šalies, man patinka daryti tai, ką aš mėgstu, be jokių papildomų klausimų“, – atvirauja E. Matakas. 

Prisimenu Edgarą dar iš 2016 metais vykusių Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių Brazilijoje, kur jis varžėsi pirmąkart, tada dar 17-metis moksleivis. Tad klausiu – kaip jautiesi pasikeitęs per 8 metus, palyginti su Rio de Žaneiro paralimpinėmis žaidynėmis, kuriose startavai? 

„Aš per anksti patekau į paralimpines žaidynes – mes pakilome į tą lygį ir dar nesupratome, kiek reikia dirbti. Nemėgstu tiesiog dalyvauti. Man patinka varžytis dėl tikslo. Tikslas yra medaliai. Grįžęs iš Rio, palaipsniui suformulavau tikslus, kokių titulų noriu pasiekti. Rio de Žaneire buvau labai jaunas, o dabar jaučiuosi subrendęs, atradau, koks iš tiesų esu žmogus, ko man reikia, kas man patinka, ir moku tai pasakyti. Didžiausias mano pasiekimas: mokėjimas atsiriboti nuo pašalinio dėmesio ir susikoncentruoti į save, o ne tenkinti kažkieno kito lūkesčius. Man svarbu būti su šeima, skirti jai daugiau dėmesio“, – prisipažįsta plaukikas. 

Jaunuolis sako, kad profesionaliai plaukimu užsiims tol, kol tai teiks malonumo, įkvėps. Baigti sportinės karjeros taip pat nebijo – turi planą B, ką veiks atsisveikinęs su profesionaliu sportu, tik apie jį kol kas garsiai nekalba. 

Svarbi Edgaro gyvenimo dalis – bendravimas su treneriu Ramūnu Leonu. „Iš trenerio išmokstu, kad svarbiausia yra tobulėti kaip žmogui, kad reikia keisti mąstyseną, visada žiūrėti į priekį, turėti ir planą B, ir C, jeigu kažkas nepavyksta. Svarbu lavintis ir skaitant knygas, ir turint kitų veiklų šalia sporto. Svarbu augti ne tik kaip sportininkui, bet kaip visapusiškai asmenybei“, – kalba E. Matakas. 

Vienas iš būdų augti buvo ir Edgaro treniravimo sistemų studijos Lietuvos sporto universitete, kurios panaikino daug ribojančių įsitikinimų ir atvėrė naujas erdves augti. „Studijose supratau, kad žmogaus galimybės yra beribės. Žmogus sugeba prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Reiškia, skausmas yra tik psichologinė iliuzija. Jeigu sugebi per ją perlipti, tai kodėl negali dar daugiau iš savęs išsireikalauti? Aš tai sau taikau. Ypač įdomios man buvo neuromechanikos žinios. Daug sužinojau apie fiziologinių dalykų pritaikymą: kaip lavinti greitumą, kaip vandenyje ugdoma jėga, pats išbandžiau naujausių tyrimų rezultatus, pavyzdžiui, kokia technika geresnė plaukiant brasu ar krauliu. Kai kas veikia, kai kas neveikia“, – dalijasi E. Matakas. 

Plaukikas įsitikinęs, kad sporte kūnas turi būti karštas, o galva – šalta. Tuo tikslu kurį laiką Edgaras bendravo ir su sporto psichologe. Nors didelių psichologinių problemų ir neturėjo, bet tai vis tiek – naudinga. „Mokiausi „šaltos galvos“: susitelkimo, susikaupimo – ko aš noriu ir kaip turiu atlikti savo darbą. Dabar ateinu į startą ir nebegalvoju apie priešininkus, tik susitelkiu į tai, kaip atliksiu patį plaukimą. Jaučiu tik kovinę parengtį – nei per daug nusilpęs, nei per daug stresuoju. Kuriu vaizdinį galvoje – kaip aš plaukiu, kaip startuoju, kokie mano grybšniai, kaip laikausi tiesiai. Neleidžiu savo galvai kurti vaizdinių, kaip pralaimiu, neįsileidžiu neigiamų minčių. Kartais sportininkai pamiršta, kad psichologinis pasirengimas yra pats svarbiausias“, – šią pamoką išmoko E. Matakas. Pasak jo, labiausiai jam padėjo psichologės užduotas klausimas: „Kas blogiausio atsitiks, jei pralaimėsiu?“ „Prasuku galvoje blogiausią scenarijų ir pamatau, kad nieko. Pralaimėjimas nėra pasaulio pabaiga. Jei sugebi susitaikyti su pralaimėjimu, ateis ir laimėjimai“, – įsitikinęs E. Matakas, uoliai dirbantis su savimi. 

Vienas svarbiausių Edgaro gyvenimo ramsčių yra rutina, tai sportininkui – be galo svarbu. „Viskas yra suplanuota, įskaitant ir kiek laiko turi praeiti tarp valgių. Ne visiems patinka tokia rutina, o man patinka, kai žinau, ką darysiu už dviejų valandų ar kitą dieną. Rutina man duoda ramybę, žinojimą, ką darysiu kitame etape. Iš tiesų, man labai keista, kaip galima gyventi be planų, rutinos? Rutina yra tas mažas pokytis, kurį pritaikęs savo gyvenime sulaukiau didžiausių teigiamų rezultatų“, – apie planavimo reikšmę savo gyvenime kalba E. Matakas. 

Jis prisipažįsta, kad rutina ir sportas jo kasdieniame gyvenime sukuria palaimos jausmą. „Laimingas jaučiuosi tada, kai visas atsiduodu treniruotei. O dar jeigu treneris pagiria, tada širdyje gera, jaučiuosi gyvenantis darnoje su savimi, nes einu norimo tikslo link. Kiekvienas mažas žingsnelis jo link yra palaima. Varžybose juk nebūna „palauk manęs, aš dar pasitreniruosiu ir grįšiu“, todėl jeigu treniruotėse sugebi perlipti per save ir išspausti iš savęs viską – iš čia susiformuoja charakteris, užsispyrimas, dingsta visos silpnybės ir baimės“, – pasakoja E. Matakas. 

Jis patyrė, kad varžybose neregiai plaukikai turi daug daugiau šansų būti diskvalifikuoti arba prarasti brangaus laiko, palyginti su sveikaisiais. „Kai esi aklas, minimalūs techniniai elementai turi daug įtakos: ne taip ranką padėsiu, nusuksiu į kitą pusę ir pralošiu dešimt dešimtųjų, ar užsikabinu už krašto, jau pusę sekundės pralošiu. Todėl po pralaimėjimų analizuojame vaizdinę medžiagą, klaidas ir stengiuosi treniruotėje atidirbti. Stengiuosi galvoje sukurti tą vaizdinį, kaip turi būti plaukiama, koks jausmas, kurioje pusėje esu, nes vandenyje visai kitokia orientacija nei sausumoje. Ir diskvalifikacijai šansų žymiai daugiau: startas, „false startas“, išnėrimas į kitą taką, priešininko sukliudymas. Jeigu artėjant prie posūkio treneris ne taip pabaksnos į nugarą ir nepaliesiu pirmos sienelės – mane diskvalifikuos. Jeigu akinukai persišvies – diskvalifikuos. Dėl to tikriausiai ir žavi šis sportas – atneša daug rizikos, jaudulio. Ypač brasu kai plauki – plaukiu ir galvoju, ar atsiradau kitame take, ar ne? Ir ta mintis varo mane į priekį. Ačiū Dievui, kol kas nebuvau atsidūręs kitame take, nors toks pavojus iškyla posūkio metu. Sveikųjų plaukime tokių dalykų nebūna“, – neregių plaukimo specifiką apibūdina E. Matakas. Paklaustas, ar savo regėjimo negalią kada nors suvokė kaip apribojimą, atsako: „Esu aklas, bet neišskiriu savęs. Kai apakau, man buvo sunkus periodas, bet dabar man tai yra normalus dalykas – pripratimo reikalas.“ 

Edgaras tikisi, kad ateityje atsiras ir daugiau trenerių, kurie norės dirbti su neregiais plaukikais – tada atsiras daug gerų plaukikų. „Manau, tam ir yra mano kelias – praminti takus, kad kitiems būtų lengviau, kad jau būtų orientyras, kaip dirbti su neregiais plaukikais. Norisi pakeisti visuomenės požiūrį, nes visi galvoja, kad su aklu žmogumi dirbti labai sunku. Na taip, sunku, reikalauja daug laiko ir atsakomybė didesnė. Bet aklas žmogus iš tikrųjų niekuo nesiskiria nuo kito: jis yra supratingas, sąmoningas, nori dirbti, tobulėti – tai yra svarbiausia“, – teigia E. Matakas ir papildo, kad kartais sveikas žmogus netgi neturi tiek užsibrėžimo ir motyvacijos dirbti, kiek žmogus su negalia, nes viską turintis žmogus nesugeba to įvertinti, o turintis negalią žmogus vertina viską, ką gali daryti, taip pat ir sportuoti. 

Pasak jo, tarp S11 klasės finalininkų nėra nė vieno plaukiko, kuris būtų aklas nuo gimimo. Visi prarado regėjimą arba dėl nelaimingų atsitikimų, arba dėl ligų. Tai daug duoda, nes, jeigu pradėjai plaukti matydamas, tai visus techninius niuansus jau esi išdirbęs. Netekus regėjimo, prasideda kiti pojūčiai – dirbama su orientacija vandenyje, bet grybšniai niekur nedingsta, jau esi pripratęs. „Plaukikui svarbiausia yra jausmas vandenyje. Jei sugeba išvystyti gerą jausmą vandenyje, tai oho koks greitis gali būti. Jei žmogus nuo mažens aklas – kūno koordinacija visai kitokia, jos nėra. Nuo gimimo aklas žmogus turi daug baimių. O anksčiau matęs žmogus neturi baimės plaukdamas atsitrenkti į sienelę, susibraižyti ir pan. Vizualinis technikos supratimas yra visai kitoks. Man treneris pasako ir aš suprantu, galiu tai perteikti vandenyje, bet nuo vaikystės aklam žmogui tu gali aiškinti ir jis nesupras. Kai praradau regėjimą ir pradėjau iš naujo mokytis plaukti, tiek kartų pirštus į sieneles atsidaužiau, kad mano jau visos baimės dingusios“, – šypsosi vaikinas. 

 

Nuotrauka. Pasiekti aukščiausią sportinį lygį E. Matakui (kairėje) padeda ne tik valia, darbas, bet ir trenerio R. Leono patarimai / P. Vasconcelos nuotr. 

Nuotraukoje iš priekio nuo juosmens iki viršugalvio užfiksuoti E. Matakas ir R. Leonas. Kairėje stovintis Edgaras vilki šviesų sportinį džemperį su užtrauktuku, palei kurį eina plati tamsoka juosta ir siauresnė tamsi. Vyrui ant kaklo kabo medalis, kurį jis laiko pakėlęs kairiąja ranka ir demonstruoja fotografui. Plaukiko viršugalvį dengia trumpai kirpti šviesūs plaukai. Edgaro veidas yra rimtas – lūpų kairysis kamputis patemptas į šoną, antakiai kiek pakelti, ant kaktos susimetusios horizontalios raukšlės. Dešinėje stovintis Ramūnas vilki tamsius marškinėlius su smulkia Lietuvos vėliava ir raidėmis LTU po ja, kairėje krūtinės pusėje. Treneriui ant kaklo kabo dvi laminuotos dalyvių kortelės. Ramūno veidas ovalus, šviesūs plaukai sušukuoti atgal ir į dešinę galvos pusę, o ant smakro ir skruostų želia tamsi, kelias dienas neskusta barzdelė. Jo nuotaika atrodo panaši į Edgaro – lūpos vos pastebimai šypsosi. Fone pakabinti skelbimai su šviesiais ir tamsiais skrituliais bei susiliejusiais užrašais. Renginyje dalyvaujanti komanda atrodo rimta ir pasiruošusi siekti naujų aukštumų. 

[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]