Šiais metais savo skaitytojams brailio raštu „Mūsų žodžio“ redakcija išleido Volodymyro Zelenskio kalbų knygą „Žinia iš Ukrainos“. Knygą pristatant Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje, prisiminimais apie Ukrainą, aukščiausius jos politikus dalijosi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, rašytojas, Lietuvos ambasadorius Ukrainoje 2006–2010 metais Algirdas Kumža. Jis – ir „Susitikimų“ rubrikos svečias, sutikęs atsakyti į keletą „Mūsų žodžio“ klausimų. Na, o norintys daugiau sužinoti apie ambasadoriaus darbą, Ukrainos žmones, jų gyvenimo būdą, virtualioje bibliotekoje ELVIS gali rasti ir perskaityti ambasadoriaus knygą „Oranžinis romanas. Ketveri ambasadoriaus metai Ukrainoje: nuo audringos politikos užkulisių iki kurioziškų nuotykių“. Čia taip pat rasite ir kelias kitas mūsų svečio knygas apie keliones, Himalajus, bet tai jau visiškai kita tema. 

– V. Zelenskio pasakytų kalbų knygos „Žinia iš Ukrainos“ pradžioje jo šešiametis sūnus klausia tėčio, ar ir jis dabar prezidentas? Į sūnaus klausimą V. Zelenskis viešai atsako: „Visi mes prezidentai!“ Gerbiamas Algirdai, buvote, gyvenote, matėte – ar visi ukrainiečiai nori būti prezidentais? 

– Ukrainiečio mentalitetui būdingas laisvės troškimas. Ukrainietis nepripažįsta hierarchijos, jis nemėgsta lankstytis savo viršininkams, tuo labiau svetimiems, atėjusiems su kalašnikovo automatais. Taigi V. Zelenskis buvo teisus: kiekvienas ukrainietis – pats sau prezidentas. Ši savybė itin svarbi šiandien, kai kiekvienam tenka priimti lemtingus sprendimus. 2004-ųjų gruodį Kyjive Oranžinės revoliucijos barikadose pamačiau, kokie kovingi yra ukrainiečiai. Tada buvau atskridęs kartu su mūsų prezidentu Valdu Adamkumi, kuris padėjo išnarplioti sudėtingą politinį konfliktą. Savo akimis mačiau išdidžius ir laisvus žmones. Barikados ir laužai Kyjivo gatvėse man priminė mūsų Sausio įvykius. Laimei, tada viskas baigėsi taikiai. 

– Su kuriais Ukrainos prezidentais teko bendrauti? Kokie liko prisiminimai? 

– Su visais teko pabendrauti ir ranką paspausti. V. Zelenskį sutikau dar tada, kai jis nebuvo prezidentas – jis buvo garsus šoumenas, tikra megažvaigždė. Nepaisant milžiniško populiarumo, jis man pasirodė toks mielas, paprastas, draugiškas. Leonidas Kravčukas, pirmasis prezidentas, buvo irgi mielas, labai iškalbingas žmogus, itin gudrus politikas. Jis – legendinis žmogus, nes pasirašė garsųjį Belovežo girios susitarimą, kuriuo buvo išardyta Sovietų Sąjunga. Jį pakeitė Leonidas Kučma, su kurio vardu siejamas korumpuotos oligarchinės sistemos sukūrimas. Istorijoje jis liks vadinamosios „dviejų vektorių“ politikos autorius – jis norėjo būti geras ir Rytams, ir Vakarams – ir Briuseliui, ir Maskvai. Baigęs kadenciją Kučma norėjo palikti įpėdinį – skandalingą kelis kartus teistą Viktorą Janukovyčių, tačiau nepavyko, nes dėl rinkimų falsifikavimo kilo milžiniška protesto banga – Oranžinė revoliucija. Su šia banga iškilo Viktoras Juščenka, pasukęs šalį eurointegracijos kryptimi. V. Juščenkos vadovavimo laikotarpiu aš buvau paskirtas ambasadoriumi. Šis prezidentas daug padarė atkurdamas ukrainiečių istorinę atmintį, bet korupcijos įveikti nesugebėjo ir apleido šalies gynybos reikalus. Po jo prezidentu tapo minėtasis Janukovyčius, vadintas prorusišku prezidentu. Aš pasakyčiau atviriau: jis dirbo Rusijai, o ne Ukrainai. Jis sugriovė šalies ūkį ir kariuomenę, išvogė biudžetą. Kadencijos pabaigoje, kilus žmonių protestams, jis pabėgo į Rusiją, kuri tuo metu jau veržėsi į Krymą ir rytines Ukrainos sritis. Petro Porošenka atėjo sudėtingomis karo sąlygomis, laikėsi tvirtai, bet antros kadencijos nelaimėjo. Rinkėjams atrodė, kad jis labiau rūpinasi savo turtais, o ne piliečiais. Gaila, nes Porošenka, mano akimis, yra itin gerai pasirengęs politiko darbui – puikiai išmano užsienio reikalus, yra geras oratorius. Jį pakeitė šou žvaigždė V. Zelenskis, kuris šiandien tapo Ukrainos kovos simboliu. 

– Susitikime Lietuvos audiosensorinėje bibliotekoje pavartojote posakį „kazokiška demokratija“. Gal galite jį paaiškinti plačiau? 

– Kazokai mylėjo nevaržomą laisvę. Jie buvo išdidūs ir nepalaužiami. Dabartinė ukrainiečių karta irgi tokia pat išdidi ir ori, matome, kaip atkakliai jie gina savo laisvę ir kiekvieną savo žemės metrą. Mes, europiečiai, esame racionalūs žmonės, dažniausiai remiamės šaltu protu, kai reikia ką nors nuspręsti, būtinai išsitraukiame skaičiuotuvą. Ukrainiečiai irgi moka skaičiuoti, bet gyvena širdimi. Žiūrėkime, su kokia aistra, pasiaukojimu ir orumu jie gina savo šalį! 

– Daug bendravote su ukrainiečiais kaip ambasadorius tiek oficialiai, tiek ir neoficialioje aplinkoje. Ką galite pasakyti apie jų bendravimą, tradicijas, papročius, vaišingumą? 

– Visur sutikdavau nuoširdžius ir talentingus žmones. Jie dosniai vaišina savo svečius, sako daug tostų ir įsijautę dainuoja nepaprastai melodingas dainas. Man atrodo, kad kiekviena ukrainietė ir ukrainietis yra puikūs solistai. Kitas dalykas yra verslo reikalai: čia reikia būti atsargiems, nes jie moka apginti savo interesus. 

– Kažkur teko skaityti, kad net XVI amžiuje vienam Vakarų Europos keliautojui tenykščiai gyventojai sakę: „Esame Vytauto kazokai.“ Lietuva remia Ukrainos kovą prieš Putino išprovokuotą karą. Visa tai tiesa, tačiau ką galite pasakyti apie Ukrainos ir Lietuvos santykius Jūs, pažįstantis ukrainiečius iš vidaus? 

– Daug šimtmečių lietuviai ir ukrainiečiai eina kartu. Ukrainiečiai geru žodžiu mini Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, kai vyravo tolerancija vietos kalbai, tikėjimui ir papročiams. Gulago lagerių kaliniai man pasakojo daug jaudinančių istorijų, kai lietuviai ir ukrainiečiai padėdavo vieni kitiems. Dirbdamas Ukrainoje sutikau daug žmonių, kurie po Kovo 11-osios ėjo į mitingus paremti Lietuvos nepriklausomybę, o per Sausio įvykius atvažiavo į Vilnių ir prie Seimo kartu su mūsų žmonėmis budėjo per naktis prie laužų. Tada sakiau, kad lietuviai nemėgsta būti skolingi – dabar atėjo laikas padėti jiems! 

– Būdamas ambasadoriumi daug keliavote po Ukrainą. Kaip skyrėsi rytinė (labiau rusiška) jos dalis nuo vakarinės? 

– Nemanykime, kad Rytų Ukrainos žmonės norėjo rusiškos tvarkos – jie turėjo ukrainietiškus pasus ir jautėsi šios didelės ir gražios šalies piliečiais. Žinoma, jeigu pradėsime tirti mentalitetą, pamatysime, kad kiekvienas regionas turi savo ypatumų, kurie atsispindi papročiuose, buityje, kalboje. Tačiau aš mačiau daugiau bendrumo, o ne skirtumų. Skirtumai netrukdė jiems taikiai sugyventi. 

– Daugelis lietuvių yra keliavę po Karpatus, ten slidinėję ir neblogai juos pažįsta. Kas yra Ukrainai Karpatai tiek geografine, tiek kultūrine prasme? 

– Kartais įtemptame ambasadoriaus grafike pavykdavo surasti porą laisvų dienų, tada būtinai išlėkdavau į Karpatus. Čia mane žavi subtilūs gamtovaizdžiai, spalvingais ornamentais papuoštos huculų pirkios ir nepaprastai daininga jų kalba. Bandžiau mėgdžioti jų intonacijas – man ir dabar sako, kad ukrainietiškai kalbu kaip huculas. Kai kurie jų papročiai panašūs į žemaičių – aš irgi žemaitis nuo Varnių. Kartais nakvodavau palapinėje, kartais – svetingose kalniečių trobose. Man atrodydavo, kad šitų žmonių gyvenimas per šimtmečius nepasikeitė – jie iki šiol išsaugojo savitą gyvenimo tvarką ir kultūrą. Įkopiau į du aukščiausius Karpatų kalnus: Hoverlą (2061 m) ir keliais metrais žemesnį Pip Ivaną. Žinoma, čia ne Himalajų viršūnės, bet jos aukščiausios Ukrainoje. Lietuvos uolalipiai gerai žino Dovbušo uolas – grėsmingas akmens sienas. Aš irgi čia treniravausi. Dabar dažnai pažiūriu seną legendinį filmą „Užmirštų protėvių šešėliai“, jame gražiai nufilmuoti Karpatai, skamba melodingos huculų dainos, o aktoriai kalba senąja kalniečių kalba. 

– Su Ukraina palaikote glaudžius ryšius iki šiol, dalyvaujate Lietuvoje gyvenančių ukrainiečių veikloje. Papasakokite mūsų skaitytojams plačiau, kas yra Ukrainos centras, ką jis veikia? Kaip mūsų skaitytojai galėtų prisidėti prie jo veiklos? 

– Ukrainos centro steigimą inicijavo Lietuvos pirmoji ponia Diana Nausėdienė kartu su Ukrainos pirmąja ponia Olena Zelenska. Pirmosios ponios yra Centro globėjos, o artimiausi pagalbininkai – Ukrainos ambasada ir Vytauto Didžiojo universitetas. Centro tikslas – ukrainiečių bendruomenei kurti atvirą kultūrinę ir švietimo erdvę, kurioje suteikiama informacija apie kultūros, švietimo ir kitas socialines galimybes Vilniuje ir visoje Lietuvoje, planuojami ir organizuojami renginiai, veiklos ir užimtumas vaikams ir visiems ukrainiečių bendruomenės Lietuvoje nariams. Ukrainos centras nėra įstaiga su valstybės skirtu biudžetu, visa veikla gyva savanorių darbu ir privačių rėmėjų lėšomis. Turime rėmėjų iš JAV, Didžiosios Britanijos, net iš Peru – kartais ateina 50 eurų pavedimas, o kartais ir keliolika tūkstančių. Mielai kviečiame savanorius, kurie galėtų suburti vaikus į laisvalaikio arba edukacines grupes, o atvykusioms moterims galėtų rengti meno terapijos ar psichologinės pagalbos užsiėmimus. Pradžia buvo labai intensyvi – jau per pirmąjį darbo pusmetį pas mus apsilankė 12 tūkstančių ukrainiečių. Mūsų savanoriai rengė pačius įvairiausius užsiėmimus: buvo ir senovinio kazokų imtynių meno treniruotės vaikams, ir dailės terapija, ir beveik profesionalus moterų choras. Nuolatos vykdome akciją „Knygos be sienų“, kurios metu Kyjive nuperkame ir atgabename į Lietuvą tūkstančius vaikiškų knygų. Daug lankytojų sulaukiame kalbų kursuose, pirmosios pagalbos ir psichologinės terapijos grupėse. Mes esame įsikūrę Vilniuje, Vytauto Didžiojo universiteto patalpose, T. Ševčenkos g. 31. 

Nuotrauka. Redakcijos organizuotame susitikime LAB A. Kumža pasidalijo labai įtraukiomis istorijomis ir įžvalgomis / Viktoro Kalniko nuotr. 

A. Kumžos nuotrauka iš priekio nuo liemens iki viršugalvio. Pagyvenęs vyras žilais, viršugalvyje praretėjusiais plaukais kažką pasakoja, prieš krūtinę iškėlęs rankas delnais į priekį kiek praskleistais pirštais. Algirdas vilki tamsų golfą aukštu kaklu ir kiek šviesesnį švarką, raštuotą horizontaliomis ir vertikaliomis linijomis, bei dėvi akinius tamsiais apvaliais rėmeliais. Jo galva kiek pakreipta link dešiniojo peties, o veidas nukreiptas į pašnekovą už kadro. Kaktoje susimetusios kelios negilios horizontalios raukšlės, o nuo plačios nosies link pravertos burnos plonomis lūpomis tęsiasi gilesnės. Dešinėje nuotraukos pusėje į kadrą patenka dideli augalo lapai ant ilgų kotų. Algirdas atrodo susitelkęs, tarsi kažką aiškintų ir stengtųsi perteikti svarbią mintį.