Bliuzas nediskutuotinai yra vienas svarbiausių XIX–XX a. susiformavusių muzikinių žanrų. Rokenrolas, rokas, soulas, kantri, ritmenbliuzas, džiazas – ištisi muzikiniai pasauliai – kilo iš bliuzo! Jis yra didžiulės reikšmės meninių priemonių, vaizdinių ir mitų resursas, paveikęs bemaž visą Vakarų muzikinę kultūrą. Daugybė svarių jo kūrėjų buvo neregiai: „Blind Lemon“ Lemonas Džefersonas (Lemon Jefferson), Arturas Bleikas (Arthur Blake), „Blind Boy Fuller“, „Sleepy John Estes“ Džonas Estesas, Vilis Maktelas (Willie McTell), Sonis Teris (Sonny Terry), Vilis Džonsonas (Willie Johnson), „Blind Gary Davis“ Garis Deivisas. Žinoma, greta jų išpopuliarėjo talentingi regintieji muzikantai, tačiau neregio bliuzo dainiaus įvaizdis tapo nepaprastai romantizuotas ir neatsiejamas nuo šios muzikos esybės. Kodėl? 

Pirmiausia, susiklostė tinkamos aplinkybės tokiam vaizdiniui susiformuoti. Neregių bliuzo tradicija giminiška kitoms muzikinėms kultūroms – kobzarių, menestrelių ir kitų keliaujančių atlikėjų. Nuo neatmenamų laikų susiformavo praktikos, kuomet neregiai buvo samdomi atlikti ritmingą, darbui padedančią muziką. Kadangi muzika jiems buvo vienas iš nedaugelio prieinamų pragyvenimo šaltinių, dažniausiai regintieji šios veiklos net nesiimdavo: iš dalies tam, kad neatimtų neregių duonos, o, kita vertus, muzikai reikia skirti daug laiko, kuris darbo žmogui buvo didelė prabanga, juolab tai nėra garantuoto pasisekimo amatas – pastangos galėdavo nueiti ir perniek. Taigi, dažniau kūrybiniu keliu eiti pastūmėdavo lemtis. Smarkiai segreguotoje amerikiečių visuomenėje juodaodžiams vienintelis būdas pragyventi buvo sunkus fizinis darbas, o netekus / neturint gebėjimo dirbti, jiems belikdavo tapti muzikantais. 

Alano Lomakso (Alan Lomax) ekspedicijų įrašai atskleidžia, kad tarp ankstyvųjų bliuzo kūrėjų neregių buvo iš tiesų labai daug. Kartais žmonės net stebisi: ar tikrai ši negalia galėjo būti tiek paplitusi, kad tokia reikšminga dalis muzikantų būtų jos paliesti? Deja, skurdas ir menkas medicininės pagalbos prieinamumas lėmė ligų, sukeliančių sunkias komplikacijas, tarp jų ir poveikį regai, plitimą. „Sausas įstatymas“ įkvėpė verslautojus gaminti naminukę, kurioje susidarydavo metilo alkoholis – mirtinas nuodas, galintis padaryti regintį neregiu (jeigu žmogus apskritai išgyvena). Maisto ir vitaminų trūkumas taip pat galėdavo tapti priežastimi, kad regos sutrikimų pasitaikydavo dažnai. Galiausiai, dėl akinių ir oftalmologų paslaugų neįperkamumo skurstantiesiems netgi žymesnė trumparegystė galėjo žmogų išstumti iš darbingųjų luomo ir pastūmėti paimti į rankas gitarą. 

Spekuliuojama, kad kai kurie muzikantai ar jų apsukrūs vadybininkai kartais galėdavo ir suklastoti negalią, siekdami suteikti daugiau mistiškumo muzikanto asmenybei ir pasinaudoti publikos polinkiu stebėtis neįgaliųjų talentais labiau, nei tokių išskirtinumų neturinčiais atlikėjais. Muzikos industrijos galingieji, be jokių abejonių, siekė maksimaliai išnaudoti savo herojų ypatybes dėl komercinės sėkmės. Kodėl ant albumų rašyta „Blind Blake“, o ne tiesiog „Arthur Blake“? Tai buvo reikalinga dėl mito, dėl to, kad klausytoją patrauktų ne tik muzika, bet ir ta likimo paslaptis bei nuostaba dėl įvairiausių techninių dalykų, kaip antai, „o kaip jis užgauna teisingas gaidas, nematydamas gitaros grifo?“ Tačiau vargu ar kas nors drįso iš tiesų imtis tokios apgaulės! Istorija mena daugiau tiesiog nesusipratimų, kai neregys atskleidžia iš tiesų galįs matyti šviesą ir judesį, kas neatitiko plačiosios auditorijos įsivaizdavimo, kad jo akis turėtų visuomet gaubti aklina tamsa. 

Tačiau tos spekuliacijos ir įtarumas mums parodo, kad neregys muzikantas iš tiesų buvo suvokiamas kaip ypatingas, turintis pranašumą, išsiskiriantis iš kitų. Kasdienybėje tas išskirtinumas gali reikšti nepritapimą, bet muzikoje jis visuomet pozityvus, nes unikalumas ir savitumas užtikrina dėmesį, žadina publikos smalsumą. Todėl neregių bliuzo atlikėjų istorijos kartais labiau primena dramatiškus romanus ar įtemptus siužetus kino filmams nei tikrų žmonių biografijas. 

„Blind Lemon“ Lemono Henrio Džefersono gyvenimas – pilnas neįmintų paslapčių, tebeviliojančių tyrėjus. Kaip jis pasiekė tokio virtuoziškumo? Jo technika buvo tokia įmantri, kad, nepaisant didelio jo įrašų paplitimo, amžininkai beveik nebandė imituoti jo stiliaus, mat retas gitaristas turėjo tokių įgūdžių, kad skambintų bent panašiai, o jo aukštas balsas buvo už įprasto bliuzo atlikėjams diapazono ribų. Jo muzika padarė kur kas svaresnę įtaką vėlesniems rokenrolo ir roko muzikantams. Ar jis tikrai turėjo žmoną ir vaiką? Žmonės kalbėdavo apie tai, bet neliko jokių santuoką arba tėvystę patvirtinančių dokumentų! Jo įrašų komercinis pasisekimas buvo nemenkas, tačiau jis skųsdavosi atlygio nesąžiningumu – kas slypėjo už išorinės gerovės ir kaip buvo tvarkomi muzikos verslo reikalai užkulisiuose? Ir didžiausia migla gaubia jo gyvenimo pabaigą. Jis mirė staiga ir netikėtai, būdamas vos 36-erių. Vieni pasakojo, kad nuodų į kavą jam pripylusi pavydi meilužė. Kiti tvirtino, kad jis buvo nužudytas plėšikų, kurie tykojo jo, ką tik gavusio itin stambų honorarą. Būta pasakojimų, kad jį ištiko širdies smūgis, kai naktį užpuolė piktas šuo, arba kad priepuolį jis patyrė pasiklydęs sniego audroje... Kokia buvo tikroji priežastis – istorikai, galbūt, nebeatpainios, tačiau versijų gausa ir dramatiškumas rodo, kad publika jo asmenybę traktavo kaip neeilinę, paslaptingą. Likimas dovanoja jam unikalų talentą, kuris vaizduojamas tarsi savaiminis (mokymosi ir patirtų įtakų etapas legendose nefigūruoja), bet atima regą ir skiria ribotą laiką žemėje. 

Visai kita bliuzo istorijos trajektorija – Arvelo Grėjaus (Arvella Gray). Jo gyvenimas visai nebuvo muzikalus: jis vertėsi įvairiais darbais, buvo apsukrus ir išmoko elgtis su baltaisiais taip, kad sudarytų palankų įspūdį, o prireikus – apgindavo savo požiūrį, jo drąsa pasisakyti, rodoma vietoje ir laiku, taip pat padėjo jam laviruoti gyvenime. Tas laviravimas buvęs labai vingiuotas ir vedė per nelegalią prekybą namine degtine, bankų apiplėšimus (na gerai, tik vieno banko), kvaišalų reikalus ir gan rizikingus santykius su moterimis. Grėjus, kaip ir dauguma juodaodžių iš pietinių valstijų, apdairiai vengdavo baltaodžių merginų – šios kartais dėl pramogos galėdavo iškviesti policiją bei apkaltinti priekabiavimu ir joks juodaodis negalėjo įrodyti savo tiesos tokiose situacijose. Tačiau jis neįvertino savosios aplinkos romantinių peripetijų pavojaus. Kartą jis grįžo namo ir laukė, kol jo mylimoji sugyventinė atidarys duris. Belaukdamas užsidegė cigaretę, ir ta švieselė tapo taikiniu pavydžiam konkurentui: jis šovė Grėjui į veidą, sužeisdamas jam akis ir kelis pirštus. „Pasitrauk nuo durų arba nušausiu“, – rėkė užpuolikas Lamaras Kilgoras. „Kur tu bešausi, tu man jau nušovei lauk pusę veido!“ – staugė būsimas bliuzo galiūnas ir pilnas pykčio bei pavydo klaidžiojo, kol atsidūrė prie upelio, kuriame nutarė iškart nusiskandinti. Upelis buvo seklus, tad jam nesisekė. Ištraukęs jį iš vandens praeivis buvo areštuotas, mat policija pamanė, kad jis bando paslėpti upėje pašauto žmogaus kūną. Tik po trijų savaičių Grėjus įtikino teisėsaugą, kad jis pats norėjo nuspręsti savo likimą ir prašalaičiui nuopelnai dėl jo atsidūrimo upėje nepriklauso. Šis dramatiškas nutikimas pavertė jį neregiu ir jis ėmė dainuoti bliuzą – nes bliuzas buvo paskutinis šiaudas ir vienintelė galimybė. Kai jis pradėjo dainuoti gatvėse, iš pradžių žmonės jam mokėdavo už tai, kad jis liautųsi arba keliautų į kitą vietą patriukšmauti, bet ilgainiui jis tobulėjo, jo meistriškumas augo, o rūstus ir sarkastiškas stilius atvedė jį į įrašų studiją ir pelnė jam gausią publiką. 

Visose istorijose bliuzas iškyla kaip likimo muzika. Bet nūdien ši galinga tradicija nebeatrodo taip tampriai susijusi su neregyste. Minios toliau žavisi Styvo Vonderio (Stevie Wonder) ar Raulio Midono menu, tačiau „gliancinė“ pramogų industrija dominuojama tariamai tobulų – išpuoselėtos išvaizdos, vikrių, sportiškų, iškalba ir gera sveikata pasižyminčių – žmonių. Kodėl įvyko toks poslinkis? 

Pirmųjų, ankstyvųjų, bliuzo įrašų atlikėjų komercinis pasisekimas būdavo verčiau išimtis nei tikroji galimybė. Stabilus „tikras“ darbas užtikrino geresnes galimybes nei muzikanto realybė, kuri tik vienetams suteikė patogų ir sotų gyvenimą. Dabar muzikos industrija vilioja stipriausius, charizmatiškiausius, išmaniausius, turinčius maksimalų paketą visokių gebėjimų ir talentų, su kuriais lengva dirbti. Ši smarkiai prestižinė sritis nebėra pasiūloma likimo, ji tapo sąmoningai siekiamu tikslu, vienu iš gyvenimo kelio pasirinkimų. 

Tačiau bliuzinio išskirtinumo, paslapties ir publikai nematomos dramos šaltinių tebeieškoma: atlikėjai kalba apie savo gyvenime patirtas traumas, smurtą, psichologines problemas ir nematomąsias negalias (kaip bipolinis sutrikimas arba autizmas). Išskirtinumo romantizavimas, mistifikavimas, netgi glamūrizavimas išlieka ir neša tam tikrą žinią. Tad toks yra bliuzo fenomenas – muzika, sukurta pažeidžiamiausių, gyvenimo purvą ir tamsiąją dalį pažinusių žmonių, kurie per ją įgijo galią perteikti žmonijai kažką svarbaus. Bliuzas yra ne komfortas. Bliuzas yra nepagražintos tikrovės balsas. Muzika nebeįmanoma be bliuzo. 

Paspaudę nuorodą, paklausykite „Blind Lemon“ Džefersono klasikinės bliuzo dainos „Match Box Blues“. 

Nuotrauka. „Blind Lemon“ Džefersono portretas / „Vikipedijos“ nuotr. 

Sena, kiek išblukusi Lemono Džefersono nuotrauka. Juodaodis, stambaus kūno sudėjimo atlikėjas sėdi kiek pasisukęs dešiniuoju profiliu ir rankose laiko gitarą, kuri šviesia virvute pritvirtinta ant kaklo. Kairiosios rankos pirštai ant koto užspaudžia akordą, o dešinioji su nykščiu ant viršutinės stygos ir sulenktu smiliumi yra pasiruošusi užgroti. Lemonas vilki tamsų kiek laisvoką kostiumą, šviesius marškinius ir šviesų kaklaraištį tamsiais taškeliais. Jo tamsūs garbanoti plaukai yra labai trumpai nukirpti. Vyras dėvi smulkius akinius šviesiais ovaliais rėmeliais, už kurių matyti beveik visiškai užmerktos akys. Lemono nosis plati, lūpos putlios, jų kampučiai nuleisti. Vyras atrodo susitelkęs, galbūt įsijautęs į grojimą gitara arba pozavimą fotografui. Nuotraukos apačioje šviesiomis rašytinėmis raidėmis užrašyta: „Cordially Yours Blind Lemon Jefferson“ (Nuoširdžiai Jūsų „Blind Lemon“ Džefersonas).